Panevėžio apygardos teismo nutartis

2020-01-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-27-768/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2020-01-17Panevėžio apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-01-31Panevėžio apygardos teismas
  3. KasacijaNutartis · 2020-05-05Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-01-17
Bylos Nr.
1A-27-768/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-52742-2018-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Donatas Jatužis, Algirdas Gaputis, Daina Vaidachavičienė
Nuteistasis
A. D.
Nukentėjusysis
D. M.
Advokatai
Rolandas Vaitekūnas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-27-768/2020Proceso Nr. 1-01-1-52742-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 17 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Dainos Vaidachavičienės,

sekretoriaujant Donatai Petraško,dalyvaujant prokurorei Loretai Liepienei,nuteistajai A. D.,gynėjui advokatui Rolandui Vaitekūnui,nukentėjusiajai D. M.,nukentėjusiosios atstovui Vytautui Kupcikevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2019 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme, bausmės atlikimo laikotarpiu uždraudžiant A. D. bendrauti su D. M..

Iš nuteistosios A. D. buvo priteista D. M. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. D. 2019 m. lapkričio 3 d., apie 11.50 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo Nr. 12 kieme, konflikto metu, rankoje turėtu grėbliu tyčia sudavė vieną smūgį į veidą nukentėjusiajai D. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., taip jai sukeldama fizinį skausmą, tuo pačiu grėbliu tyčia sudavė vieną smūgį D. M. į kairę ranką ir vieną smūgį į kairę koją, taip jai padarydama poodines kraujosruvas kairiame dilbyje ir kairėje blauzdoje - nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji A. D. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir ją išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį; 2) paskirti Vaizdų ekspertizę. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kadangi neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų bei gynybos išsakytų nuteistojo nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, o įrodymus vertino šališkai, nes vadovavosi tik nuteistosios tariamai kaltę pagrindžiančiais įrodymais, o nekaltumą patvirtinančių bei gynybos nurodytų įrodymų ir aplinkybių neišdėstė, nepadarė jų analizės bei neįvertino jų reikšmės įrodymų visete.

2.2. Nuteistoji pamena įvykio seką ir pagal ją mato, kad byloje nukentėjusiosios pateikti vaizdo įrašai nėra ištisiniai ir jie yra atskirai vykusių faktinių aplinkybių (veiksmų) montažas ir neatspindi realios vykusio įvykio eigos, jie pakeisti tokiu būdu, kad yra pašalinti nukentėjusiosios vartoto smurto prieš mane epizodai (momentai) bei apeliantės veiksmų mojant į nukentėjusiosios pusę grėbliu tęsinys, iš kurio būtų matyti, kad apeliantė nukentėjusiajai nepataikė, o to tęsinio metu, būtent, pastaroji prieš apeliantę smurtauja. Iš vaizdo įrašo matyti, kad tiek 1, tiek 2 epizodų metu ji pati eina prie nuteistosios, prieš tai iš anksto įsijungusi filmavimui telefoną, pati agresyviai provokuoja konfliktinę situaciją, tyčia eina pro tą vietą, kur nuteistoji dirbo aplinkos tvarkymo darbus ir tyčia trukdė dirbti minėtus darbus. Jeigu ji būtų užpulta 1 epizodo metu, tai nelogiška vertinti, kad po to, būdama su mažamečiu vaiku, ji vėl tyčia eitų į tą pačią konflikto vietą, matydama, kad toje vietoje tebėra tariamas jos užpuolėjas, tuo keldama pavojų ir savo mažametei dukrai ir vėl 2 epizodo metu eitų tiesiai į tariamą užpuoliką, nors turėjo galimybę tiek apeiti tariamai ją prieš tai užpuolusį asmenį, tiek namo grįžti visiškai kitu šalia esančiu taku. O toks nukentėjusiosios elgesys ir įrodo, kad ji nebuvo užpulta, o pati, matydama ir žinodama kurias aplinkybes fiksuoja įrašymo įrenginys, tyčia stumdė nuteistąją, judėjo bei sudavinėjo smūgius taip, kad, nesant tiesioginio tokio vaizdo užfiksavimo, po to galėtų kaltinti, kad tariamai nuteistoji prieš ją smurtavo. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos vaizdo įrašus pripažino įrodymais ir tuo buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatos.

2.3. Teismas kaltę dėl smūgio sudavimo grindė tik vieninteliu tiesioginiu įrodymu - nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, o visi kiti teismo nuosprendyje nurodyti tariamai nuteistosios kaltę patvirtinantys įrodymai yra tik išvestiniai parodymai, tačiau teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad nukentėjusiosios parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje ir nukentėjusiosios parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, kinta ir (ar) prieštaringi patys sau. Teismas visiškai neatsižvelgė į tą faktą, kad visi teismo nuosprendyje nurodyti liudytojai, kurių parodymais teismas grindė nuteistosios kaltę dėl smūgio sudavimo, visus duomenis, kuriuos nurodė savo parodymuose, gavo iš vienintelio informacijos šaltinio – nukentėjusiosios. Be to, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi: ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji kategoriškai nurodė, kad nuteistoji pirmiausiai jai trenkė vieną kartą per veidą, po to kartą per kairės rankos alkūnę ir tik po to grėbliu trenkė per kairę koją (blauzdikaulį), tačiau teisme nurodė iš esmės kitaip, t. y., kad pirmiausiai nuteistoji jai sudavė kartą į kairę ranką, po to kartą į kairę koją ir po to per veidą. Nenuoseklumą patvirtina ir skambutis į Greitosios medicinos pagalbą. Pažymėtina, kad, nustačius, jog bent dalis nukentėjusiosios parodymų yra neatitinkantys tikrovės, teismas iš esmės apskritai negali remtis jos visais parodymais, nebent juos patvirtina kiti įrodymai, kurių pagrįstumu teismas neturi pagrindo abejoti. Sugretinus prieš tai aptartus parodymus, akivaizdu, kad prieštaravimai juose yra kategoriški ir esminiai ir tikrai negalėjo atsirasti dėl tariamo sąžiningo suklydimo.

2.4. Pažymėtina, kad net ir darant hipotetinę prielaidą, kad nukentėjusiosios išprovokuoto konflikto metu, nuteistoji galėjo kliudyti ir sužaloti nukentėjusiąją rankoje turimu grėbliu, kurį nukentėjusioji, sugriebusi už rankose laikomo grėblio ir jį tampydama, stengėsi iš nuteistosios atimti, tačiau tai galėjo įvykti nesant tyčios sužaloti nukentėjusiąją. Be to, nukentėjusioji minėto apeliantės stumdymo bei tampymo metu pati galėjo susižaloti į grėblį.

2.5. Nukentėjusioji daug kartų nuteistąją bei jos motiną nepagrįstai skundė policijai, kaltindama nebūtais dalykais, kai buvo nustatoma, kad jos nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, tačiau pabrėžėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (toliau – LAT), esant konfliktinei situacijai ir įtemtiems asmenų santykiams, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų ir/arba susijaudinę tokie asmenys kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmų, apkaltina kitą. Šių nepagrįstų skundų ir masto teismas netyrė, teismas tik pasakė, kad byloje nustatyta, jog nuteistosios nesantaika su D. M. yra jau įsisenėjusi ir tęsiasi ilgą laiką. Apylinkės teismas taip pat netinkamai įvertino nukentėjusiosios parodymus dar ir todėl, kad nukentėjusioji gali apeliantę tyčia apkalbėti, kad nukentėjusioji kerštauja ir nori su nuteistąja susidoroti, jai atkeršyti, tame tarpe ir už tai, kad pagal nuteistosios skundą ji buvo nubausta administracinio nusižengimo byloje Nr. II-8-500/2018, kurioje nustatyta, kad nukentėjusioji, iki šioje byloje tiriamo įvykio, iš keršto nuteistajai jau yra atlikusi neteisėtus veiksmus, po ko, siekdama sau palankaus rezultato, o būtent, išvengti už tai atsakomybės, nurodytoje administracinio nusižengimo byloje melavo teismui, neigdama prieš tai nurodytus priešingus teisei veiksmus. Be to, atitinkamai melavo teismui ir šioje byloje, kai atsakydama į gynybos klausimą apie nurodytų įžeidžiančių užrašų užrašymą, parodė, kad to nedarė (kaip jau nurodyta šio fakto konstatavimui prejudicinę reikšmę turinčiu teismo sprendimu tai yra neginčijamai konstatuota).

2.6. Teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, tarp jų ir tai, jog ne nuteistoji, o nukentėjusioji panaudojo smurtą ir sužalojo nuteistąją, tai patvirtina ir Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje esantis įrašas bei 2018 m. lapkričio 11 d. epikrizė.

Motyvuojamoji dalis

3. Nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad A. D. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismo padarytomis išvadomis dėl jos kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, analizuos būtent šiuos klausimus.

5. Nuteistoji A. D. neneigia, kad įvykio dieną įvyko konfliktas su nukentėjusiąją D. M., tačiau neigia nukentėjusiosios atžvilgiu atlikusi smurtinius veiksmus, nurodydama, kad jos kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nepakanka ir teigia, jog priešingai nei nustatė teismas – nukentėjusioji D. M. nuteistosios atžvilgiu naudojo smurtą, ją sumušė, o nukentėjusioji meluoja, siekdami nuteistajai atkeršyti. Teisėjų kolegijos manymu, su tokiais apeliacinių skundų argumentais, pagrindo sutikti nėra.

6. Priešingai nei skunde teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusios parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi ne tik vieninteliu tiesioginiu įrodymu - nukentėjusiosios parodymais, bet ir kitais, netiesioginiais įrodymais, o būtent - liudytojų Z. T., M. B., A. B., nuteistosios A. D. parodymais, specialisto išvada, vaizdo ir garso įrašais bei kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. D. kaltę, nepažeidė nekaltumo prezumpcijos reikalavimų. Byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrintų įrodymų visuma įrodo A. D. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

7. Nuteistoji apeliaciniame skunde kvestionuoja nuteistosios byloje pateiktų vaizdo įrašų tikrumą, t. y., teigia, jog jie yra suklastoti, kad teismas juos nepagrįstai pripažino įrodymais, todėl prašoma skirti vaizdo įrašų ekspertizę. Teisėjų kolegija pažymi, jog ekspertizė daroma, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialiosios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Kartu pažymėtina ir tai, kad teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2009). Teisėjų kolegija posėdžio metu atmetė prašymą skirti vaizdo įrašų ekspertizę: atmesdama šį prašymą, teisėjų kolegija įvertino, jog kaip ir minėjo nukentėjusioji - policijos pareigūnai įvykio dieną atvykę pas nukentėjusiąją atsivežė savo kompiuterį ir filmuotą vaizdo medžiagą įsikėlė patys iš jos mobiliojo telefono, kuriuo buvo filmuojama nuteistoji A. D.. Apie tai, jog D. M. filmavo nuteistąją, policijos pareigūnai buvo informuoti iš karto atvykę pas nukentėjusiąją. Vaizdo įrašas iš nukentėjusiosios buvo paimtas tą pačią dieną, praėjusios vos kelioms valandoms po minėto įvykio. Teisėjų kolegija peržiūrėjusi vaizdo įrašus, įvertinusi jų turinį, pažymi, kad jie nuoseklūs, nekeliantys abejonių dėl savo autentiškumo. Nuteistoji ir jos gynėjas tiek skunde, tiek teisiamojo posėdžio metu pateikė subjektyvią nuomonę dėl vaizdo įrašo vertinimo, kuri nepagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis. Esant išdėstytoms aplinkybėms, kelti abejones dėl nukentėjusios D. M. pateiktų vaizdo įrašų originalumo, jų vientisumo, nėra jokio pagrindo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pripažindamas vaizdo įrašus įrodymais nepažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų pripažinimui ir vertinimui keliamų reikalavimų.

8. Nuteistoji apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nukentėjusiosios D. M. parodymų vertinimo, nurodydama, jog nukentėjusioji buvo nenuosekli. Su šiais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. Protokole – pareiškime nukentėjusioji nurodė, kad A. D., tyčia rankoje turėtu grėbliu vieną kartą trenkė jai per veidą, vieną kartą per kairės rankos alkūnę, vieną kartą tuo pačiu grėbliu trenkė per kairiąją koją (blauzdikaulį), sučiupusi viena ranka jai už striukės tampė, taip jai buvo sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 7). 2018 m. lapkričio 3 d. apklausoje nurodė analogiškas aplinkybes (1 t., b. l. 35-36). Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji patvirtindama ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nurodė, kad kaltinamoji sudavė visus smūgius grėbliu į ranką, per koją grėblio kotu, į veidą grėblio šukomis (2 t., b. l. 39-40). Nors nuteistoji apeliaciniame skunde nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą grindžia tuo, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu pateikė skirtingas smūgių sekas, t. y., kada ir į kurią vietą smūgis buvo suduotas, tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tiek protokole – pareiškime, tiek ikiteisminio tyrimo apklausos metu nebuvo akcentuojamas smūgių eiliškumas, kaip ir nevartojami žodžiai „po to“, kurie nurodytų kuris veiksmas, po kurio sekė. Teisėjų kolegija pažymi, jog akivaizdu, kad stresinėje situacijoje, kaip šiuo atveju, kai asmens atžvilgiu vartojamas fizinis smurtas ir jis suvokia apie grėsmę savo sveikatai ir gyvybei, nurodant tikslų smūgių eiliškumą, kai jų buvo daugiau nei vienas, galima ir sąžiningai klysti.

9. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Liudytoja Z. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2018 m. lapkričio 3 d., apie 11.30 val. gavo iškvietimą vykti į (duomenys neskelbtini) gatvę pas nukentėjusiąją D. M., kuri skundėsi sumušimu. Ji sakė, jog ją sumušė kaimynė. Apžiūrėjusi tą moterį pastebėjo nubrozdinimą ar kraujosruvą blauzdoje, kurie buvo užfiksuoti medicininiuose dokumentuose (1 t., b. l. 69-70; 2 t., b. l. 60-61). Liudytoja A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nuvykus į įvykio vietą juos pasitiko nukentėjusioji D. M., ji paaiškino aplinkybes, kad einant su dukra ją užpuolė kaimynė ir sutrenkė su grėbliu. Ant pranešėjos veido pastebėjo rausvos spalvos dryžius, ant vienos rankos ir kojos esančias kraujosruvas. Taip pat nukentėjusioji jai parodė filmuotą medžiagą, paaiškino, kad pastaruoju metu bijo išeiti į kiemą neįjungusi filmavimo kameros (1 t., b. l. 81-82; 2 t., b. l. 41-42). Liudytojas M. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2018 m. lapkričio 3 d. gavo iškvietimą vykti (duomenys neskelbtini). Nuvykus ten laukė nukentėjusioji D. M., kuri skundėsi, jog ją sumušė kaimynė A. D.. Be to, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus dėl D. M. padarytų sužalojimų patvirtina ir specialisto išvada, iš kurios matyti, kad nukentėjusiajai nustatytos poodinės kraujosrūvos kairiame dilbyje ir kairėje blauzdoje, kurie vertintini nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 54). Kad nukentėjusioji D. M. buvo sumušta būtent A. D. inkriminuotame kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro garso įrašų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad D. M. bendrosios pagalbos telefonu skambino iš karto po įvykio, pranešdama, kad kaimynė trenkė per veidą plastmasiniu grėbliu, tą patį ji pakartojo telefonu greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, nurodė, jog nekraujuoja, tačiau ištinusi nosis, visur aplinkui matosi dryžiai (1 t., b. l. 28-29). Šias aplinkybes patvirtina ir D. M. pateikti vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota, kaip nemažiau nei du kartus nuteistoji A. D. užsimojusi grėbliu smūgiuoja nukentėjusiajai D. M.. Abejoti minėtų liudytojų parodymų, iš esmės paneigiančių A. D. parodymus ir betarpiškai patvirtinančių jos kaltę jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, patikimumu bei objektyvumu, teisinio pagrindo nėra. Jų išdėstytos aplinkybės sutapo tarpusavyje, esminėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinėse aplinkybėse atitiko ir nukentėjusiojo parodymus bei kitus jau paminėtus įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, remdamasis aukščiau aptartais įrodymais padarė teisingą išvadą, kad nuteistoji A. D. veikė tiesiogine tyčia, t. y., suprato, kad jos veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo sveikatai, kad dėl jų nukentėjusioji gali patirti sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, ir sąmoningai to siekė. Įvertinusi patį smurtinio veiksmo atlikimą, t. y., smūgiavimą su grėbliu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistoji agresyviais, smurtiniais veiksmais suvokė, jog elgiasi pavojingai baudžiamojo įstatymo prasme, numatė, kad savo smurtiniais veiksmais gali sukelti fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, ir to siekė, todėl ji pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, veikdama tiesiogine tyčia, pagrįstai.

10. Apeliaciniame skunde nuteistoji pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad nukentėjusioji gali apeliantę tyčia apkalbėti, kad nukentėjusioji kerštauja ir nori su nuteistąja susidoroti, jai atkeršyti, o tai patvirtina ir įsitesėjusi teismo nutartis, byloje Nr. II-8-500/2018, kurią nuteistosios gynėjas pateikdamas apeliacinį skundą pridėjo prie bylos bei tai, jog nukentėjusioji daug kartų nuteistąją bei jos motiną skundė policijai. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėta nutartis nėra tiesiogiai susijusi su 2018 m. lapkričio 3 d. byloje nagrinėjamu įvykiu. Minėtoje nutartyje nukentėjusioji nubausta administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimą pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, todėl jokios prejudicinės reikšmės analizuojamu atveju ši nutartis neturi. Teisėjų kolegija pritaria nuteistosios A. D. apeliacinio skundo motyvams, kad bylose, kuriose tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti santykiai ir konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai įvertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji gali neadekvačiai vertinti situaciją, tačiau tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nukentėjusiosios parodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, jog byloje ir nėra ginčo dėl to, jog santykiai tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios yra konfliktiški, tačiau šiuo atveju, net ir įvertinus nuteistosios minėtus skundus su kitais byloje esančiais įrodymais, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistosios A. D. teiginiai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nukentėjusiosios parodymų objektyvumo ir šališkumo nagrinėjamo įvykio atveju.

11. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino gynybos išsakytas nuteistosios nekaltumą patvirtinančias aplinkybes, kad nepašalino byloje esančių prieštaravimų, jog ne nuteistoji, o nukentėjusioji panaudojo smurtą ir sužalojo nuteistąją arba susižalojo pati, naudodama smurtą prieš nuteistąją. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas pagrįstai nuteistosios A. D. parodymus įvertino kritiškai atsižvelgiant į tai, jog jų nepatvirtino jokie byloje esantys įrodymai. Nuteistoji A. D. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog nukentėjusioji D. M. į nuteistąją smūgiavo daug kartų, gal apie 20, jie buvo labai stiprūs, taip pat buvo suplėšyta jos striukė, kurią dėvėjo įvykio metu (1 t., b. l. 93). Teisminio nagrinėjimo metu nuteistoji pažymėjo, jog po šio įvykio jai pradėjo darytis žaizdos, tinti (2 t., b. l. 63). Analizuojant nuteistosios A. D. skambučio į bendrojo pagalbos telefoną turinį, matyti, kad ši teigė, jog nukentėjusioji sumušė jai galvą, buvo nugriuvusi, vėl stojosi (1 t., b. l. 31). Akivaizdu, jog po tokių smūgių, anot nuteistosios, liko akivaizdžios smurto žymės. Tačiau liudytoja Z. T. 2019 m. vasario 19 d. apklausoje nurodė, o teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad apžiūrėjusi nuteistąją įvykio dieną, jokių akivaizdžių sumušimo žymių jos kūne nerado ir nors nuteistoji skundėsi, jog jai buvo sumuštas veidas, tačiau neradus tokių žymių jos veide, žymint paciento diagnozę, prie įrašo ,,veido sumušimas‘‘, ji padėjo klaustuką (1 t., b. l. 69-70; 2 t., b. l. 60-61). Liudytojas M. B. 2019 m. vasario 21 d. apklausoje nurodė, o teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad įvykio dieną nuvykus pas nuteistąją, ši skundėsi kaimynės elgesiu, teigė, kad ji ją užsipuolė, sumušė, suplėšė striukę. Rodė, kad visur sumušė, tačiau konkrečiau paklausus kur, negalėjo pasakyti. Apžiūrėjus striukę – liudytojas įplėšimų nerado, o liudytojai A. B. pasiūlius iškviesti greitąją – jos atsisakė, tačiau pamačiusi, kad greitoji išvažiuoja iš nukentėjusiosios – pasakė, kad greitosios pagalbos vis dėlto reikia (1 t., b. l. 75-76; 2 t., b. l. 40-41). Liudytoja A. B. 2019 m. kovo 8 d. apklausoje nurodė, o teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad nuvykus pas nuteistąją, ji sveikata nesiskundė, kalbėjo apie nukentėjusiosios D. M. netinkamą elgesį, kad ši suplėšiusi jai striukę, tačiau liudytojas M. B. patikrinęs minėtą striukę - jokių įplėšimų nerado. Liudytojai paklausus, ar nuteistajai nereikia greitosios pagalbos – ši jos atsisakiusi, tačiau pamačiusi, kad greitoji išvažiuoja iš nukentėjusiosios – pasakė, kad greitosios pagalbos reikia (1 t., b. l. 81-82; 2 t., b. l. 41-42). Nuteistosios nurodomų sužalojimų nepatvirtina ir jos pateikta 2018 m. lapkričio 21 d. epikrizė, kuri išduota praėjus nuo įvykio 18 dienų – joje nenustatytos minėto sumušimo žymės. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, ką ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad pati nuteistoji užstojo kelią nukentėjusiajai, buvo agresyvi. Vaizdo įraše taip pat neužfiksuoti jokie A. D. pojūčiai, kurie suponuotų, jog apeliantė patiria skausmą: ji nešaukė, nesuaimanavo, nesusiėmė už skaudamos vietos, tačiau D. M. balsas vaizdo įraše kinta - girdėti tankesnis kvėpavimas, išsakomos gynybinio pobūdžio frazės, tokios kaip „ko tu mane muši?“, „atstok, atstok, baik vieną kartą“. Nuteistosios tariami sužalojimai neužfiksuoti ir kitoje bylos medžiagoje. Todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nuteistoji, o ne nukentėjusioji naudojo fizinį smurtą, nėra pagrindo.

12. Apibendrinusi kolegija daro išvadą, kad apeliantės kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, įrodyta. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai pirmos instancijos teismo išvadų nepaneigia, todėl tenkinti A. D. prašymą ir išteisinti ją dėl šio nusikaltimo padarymo, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Donatas JatužisAlgirdas GaputisDaina Vaidachavičienė