Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas pažeidė CK 6.38 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. Atsakovas 2005-06-03 parašė įsipareigojimą, kuris pagal CK 6.30 str. privalo būti vykdomas kaip dokumentas, patvirtinantis sąlyginės prievolės buvimą, ir kuriuo jis, kaip palikėjos M. L. įpėdinis pagal testamentą, vykdydamas testatorės valią, įsipareigojo sumokėti po 5 000 Lt (1 448,10 Eur) palikėjos broliams ne vėliau kaip per 3 mėn. po testamentu jam palikto turto priėmimo dienos. Savo finansinio įsipareigojimo atsakovas nėra įvykdęs iki šiol, vengia skolos mokėjimo, motyvuodamas tuo, kad įsipareigojimas parašytas iki testatorės mirties. Teismas rėmėsi paveldėjimo teisiniams santykiams taikytinomis normomis, tačiau neatsižvelgė, kad atsakovo pasirašytas įsipareigojimas privalo būti vertinamas kaip prievolių teisės objektas – tai yra sąlyginė prievolė pagal CK 6.30 str., 6.33 str. 2 d. Pagal atsakovo 2005-06-03 įsipareigojimo turinį akivaizdu, kad jo prievolė yra sąlyginė, t.y. jos atsiradimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ateityje. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad atsakovui prievolė galėjo kilti tik iš testamento ir teisiškai nemotyvavo, nuspręsdamas, kad atsakovui prievolė galėjo kilti tik iš testamento, jei tokios prievolės atsiradimą reglamentuoja būtent prievolių teisė. Testatorė siekė pakeisti testamentą, tačiau atsakovas tam prieštaravo, todėl testamentinė išskirtinė nebuvo pasirašyta, o atsakovas pasirašė įsipareigojimą sumokėti atitinkamą pinigų sumą testatorės broliams. Atsakovas į testamentą, kaip vienas iš įpėdinių, buvo įtrauktas tik jam ir testatorei sutarus, kad atsakovas M. L. prižiūrės iki pat jos mirties, pirks jai visus būtiniausius buities reikmenis, maistą bei drabužius, rūpinsis jos poilsiu. Tačiau atsakovas savo įsipareigojimų nevykdė, todėl testatorė norėjo pakeisti savo valią dėl palikimo, apie tai sužinojęs atsakovas pats pasisiūlė surašyti 2005-06-03 įsipareigojimą, pagal kurį jis po testatorės mirties sumokės jos broliams po 5 000 Lt. Visą šią situaciją matė ir joje dalyvavo bei visus atsakovo argumentus, kad apie testamentą jam nebuvo žinoma, gali paneigti J. B., kuris bylą nagrinėjant pirmosios instancijos turėjo būti byloje šaukiamas kaip liudytojas, ieškovas teismo proceso metu tokį norą išreiškė, tačiau pirmosios instancijos teismas šio liudytojo nekvietė.Teismo motyvai, kad įsipareigojimas galiotų tik tuo atveju, jei jis būtų surašytas po testatorės mirties (2008-11-21), visiškai prieštarauja imperatyvioms materialiosios teisės normoms, nes, pasak teismo, nėra galimas nei sąlyginės, nei terminuotos prievolės atsiradimas. Atsakovas įsipareigojimą pasirašė su vienintele sąlyga, kad jis ateityje gaus palikimą ir jį priims, o šiai sąlygai atsiradus, atsakovas neabejotinai įgavo ir piniginę prievolę (CK 6.30 str.).

Teismas išsamiai ir objektyviai įvertino faktines aplinkybes, t.y. kad M. L. 1999-04-16 testamentu žemės sklypą su namu ir pagalbiniais pastatais paliko atsakovui, o piniginį indėlį paliko broliui J. T.; testatorė mirė 2008-11-21; atsakovas dokumentą pasirašė 2005-06-03, esant palikėjai dar gyvai, suklaidintas pačios testatorės prašymo; neatsiradus nuosavybės teisei į turtą, t.y. į pinigines testatorės lėšas, atsakovas negalėjo jomis disponuoti ir jų dalinti kitiems asmenims, todėl paaiškėjo, kad dokumentas neturi teisinės galios. Teismas padarė pagrįstas išvadas, kad 2005-06-03 įsipareigojimo surašymo dieną atsakovas neturėjo teisės į palikimą, todėl atsakovo surašytas įsipareigojimas yra niekinis, o ieškovas galėtų pretenduoti į 5 000 Lt palikimo dalį, jeigu testatorius testamentu būtų numatęs tokią pareigą įpėdiniui kaip testamento sąlygą ar išskirtinę, arba po testatoriaus mirties įpėdinis pats savanoriškai būtų prisiėmęs prievolę išmokėti nurodytą pinigų sumą.Atsakovas negalėjo disponuoti M. L. turtu, kurio neturėjo. Piniginės lėšos nepriklausė atsakovui nei pasirašant dokumentą, nei po testatorės mirties, kai, sužinojus testatorės oficialiame testamente išreikštą tikrąją valią, paaiškėjo, kad atsakovas piniginių lėšų nepaveldėjo. Šiuo atveju dokumentas buvo surašytas dėl turto, kuris atsakovui niekad nepriklausė. Todėl pagal CK 1.80 str. 1 d. imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negaliojantis.Atsakovas artimai bendravo su močiute M. L.. Atsakovas su ja žodžiu buvo sutaręs, kad po mirties ji paliks atsakovui visą savo turtą. 2005 m. M. L. banko sąskaitoje buvo apie 13 000 Lt suma. M. L. paprašė atsakovo, kad jis po jos mirties padalintų banko sąskaitoje esančius pinigus jos broliams po 5 000 Lt kiekvienam. Apie šį susitarimą žinojo ir močiutės broliai, todėl atsakovas jiems 2005-06-03 surašė dokumentą. Tačiau nei bendraudamas su močiute, nei pasirašydamas dokumentą, atsakovas nežinojo, kad M. L. 1999-04-16 jau buvo surašiusi testamentą, kuriame buvo išreikšta kitokia M. L. valia dėl paliekamo turto, t.y. kad atsakovui paliekamas tik gyvenamasis namas su priklausiniais ir pagalbiniais ūkio pastatais ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o piniginiai indėliai su palūkanomis, akcijos ir žemės sklypas, esantis Rumšiškių kaime, Kaišiadorių r. paliekami broliui J. T.. Praėjus 3 m. po dokumento surašymo ir mirus testatorei, vykdant jos 1999 m. testamentą, paaiškėjo, kad visas pinigines lėšas paveldėjo testatorės brolis J. T.. Nuo testamento surašymo 1999 m. iki laikotarpio, kai buvo testatorės valia išreikšta žodžiu 2005 m., praėjo 6 m., todėl galima numanyti, kad būdama senyvo amžiaus testatorė M. L. buvo pamiršusi, kas tiksliai buvo nurodyta jos notarų biure sudarytame testamente. Testamente nėra numatyta jokių testamentinių išskirtinių (CK 5.23 str.), pagal kurias atsakovas turėtų vykdyti pinigines prievoles A. T. arba J. T. iš paveldėto turto. Todėl nei pasirašant dokumentą, nei vėliau, mirus testatorei, atsakovas negalėjo disponuoti M. L. piniginėmis lėšomis, kurias paveldėjo J. T.. Atskleidus oficialaus testamento turinį paaiškėjo, kad pasirašytas dokumentas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir yra niekinis, nes jis buvo sudarytas dėl svetimo, nuosavybės teise atsakovui nepriklausančio turto.Teismas teisingai taikė materialinės teisės normas ir nurodė, kad nebuvo sandorio ar kito juridinio fakto, pagal kurį atsakovui kiltų prievolė sumokėti ieškovui 5 000 Lt, jokios testamentinės išskirtinės M. L. testamente nebuvo numatyta, atsakovas pinginių lėšų nepaveldėjo, todėl dokumentas neturi galios ir nesukelia teisinių pasekmių. Be to, dokumente nurodyta atsakovo prievolė, įvykdytina ateityje, priklauso nuo tam tikrų sąlygų, kurios neįvyko. Pasirašydamas dokumentą, atsakovas buvo tikras, kad palikėja paliks pinigines lėšas, kurias atsakovas turės paskirstyti jos broliams. Dokumentas negali būti aiškinamas kaip besąlyginis įsipareigojimas sumokėti pinigus ieškovui, nes faktinės aplinkybės ir dokumento tekstas leidžia suprasti, kad pinigų sumokėjimas priklausė nuo tam tikros aplinkybės atsiradimo, t.y. ar palikėja paliks atsakovui pingines lėšas po savo mirties. Neįvykus minėtai aplinkybei, prievolė neturi būti vykdoma. Taip pat atsakovo ir ieškovo nesiejo jokie komerciniai ar skolininko – kreditoriaus santykiai. Dokumentas nėra skolos raštelis, vekselis ar kitas besąlyginis dokumentas grąžinti/išmokėti pinigus. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dokumentas sukelia prievolę atsakovui sumokėti ieškovui 5 000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 str. 1 ir 2 d. nustato bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.).

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti, kad jas siejantys prievoliniai santykiai būtų priklausomi nuo tam tikrų aplinkybių (sąlygų) buvimo ar nebuvimo. Sąlyginiais gali būti tiek sandoriai (CK 1.66 str.), tiek prievolė (CK 6.30 str.). Pagal CK 1.66 str. 1 d. sąlyginiais vadinami sandoriai, kuriuose teisių arba pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo. CK 6.38 str. 1 d. numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo atsakovo galimos skolos atsiradimo pagrindą tik su testatorės testamente įtvirtintomis sąlygomis. Ieškovo nesąžiningų veiksmų šioje byloje nenustatyta, 2005-06-03 įsipareigojimas (b.l. 5) surašytas raštu, atsakovas yra jį pasirašęs, įsipareigojimo originalas buvo perduotas ieškovui, kuris šį dokumentą pateikė teismui kartu su ieškiniu, taip pat nėra jokių aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą išvadai, kad minėtas atsakovo sudarytas vienašalis sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais gali būti pripažintinas niekiniu (CK 1.78 str.), ką neteisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Iš atsakovo sudaryto vienašalio sąlyginio sandorio – 2005-06-03 įpareigojimo – turinio matyti, kad jis nustatė vienintelę prievolės įvykdymo sąlygą – jam palikto turto priėmimo faktą ir prievolės įvykdymo terminą, apibrėžtą neišvengiamai turinčiu įvykti įvykiu (testatorės M. L. mirtimi), t.y. per 3 mėn. po atsakovui palikto turto priėmimo dienos išmokėti ieškovui 5 000 Lt sumą. Konstatuotina, kad atsakovo 2005-06-03 surašytas įpareigojimas atitinka visus įstatymo nustatytus reikalavimus vienašaliam sandoriui, yra aiškiai išreiškiantis atsakovo valią atsiskaityti su ieškovu, esant konkrečiai vienintelei sąlygai, kartu papildantis ir testatorės valią, kad toks veiksmas būtų atliktas, ką pats atsakovas yra aiškiai nurodęs įsipareigojime (t.y. „vykdydamas testatoriaus valią“). Taigi atsakovo sudarytas įsipareigojimas yra vertinamas kaip vienašalis sąlyginis sandoris, kuriuo atsakovas išreiškė savo valią vykdyti prievolę ateityje esant konkrečiai sąlygai (CK 1.63 str. 3 d., 1.66 str. 1 d.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad testatorė mirė (duomenys neskelbtini) ir atsakovas teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka palikėjos M. L. testamentu jam paliktą turtą 2008-11-24 priėmė (b.l. 73-74, 534), taigi darytina išvada, kad, atsakovui priėmus testatorės jam paliktą turtą, jam atsirado pareiga per 3 mėn. nuo palikimo priėmimo dienos sumokėti ieškovui 5 000 Lt (1 448,10 Eur). Šiuo sandoriu prisiimtų įsipareigojimų atsakovas negali vienašališkai atsisakyti vykdyti (CK 6.59 str.), motyvuodamas paties testamento fakto nežinojimu, ir jo turinio neatitikimo testatorės žodiniams pažadams (t.y. aplinkybėmis, kad atsakovas, surašydamas 2005-06-03 įsipareigojimą, manė, jog palikėja atsakovui paliks pinigines lėšas, kurias jis turės paskirstyti jos broliams). Tokios sąlygos atsakovas nebuvo įtvirtinęs savo sudarytame 2005-06-03 sandoryje, tokia testatorės valia nėra išreikšta ir jos 1999-04-16 sudarytame testamente, todėl atsakovo argumentai yra vertintini kaip nepagrįstos prielaidos ir atmestini kaip paneigti bylos medžiaga.

Aplinkybė, kad 1999-04-16 testamente nėra numatyta jokių testamentinių išskirtinių (CK 5.23 str.), pagal kurias atsakovas turėtų vykdyti piniginę prievolę ieškovui, šiuo atveju nėra pagrindas nevykdyti atsakovo 2005-06-03 sudaryto įsipareigojimo, kadangi 1999-04-16 testamentas buvo testatorės M. L. vienašalis sandoris, kuriame išreikšta M. L. valia, o atsakovo 2005-06-03 sudarytame sandoryje išreikšta atsakovo valia įvykdyti prievolę priėmus palikimą, todėl šie sandoriai yra savarankiškai galiojantys sandoriai, vienas kito nepaneigia, o priešingai – papildo. Pažymėtina, kad atsakovas motyvuoja, jog jis nežinojo apie palikėjos 1999-04-16 sudarytą testamentą ir tikėjosi ne tokio turinio ir sąlygų, kurios buvo jame įtvirtintos (t.y. kad piniginių lėšų palikėja atsakovui nepaliko), tačiau atsakovas, priimdamas palikimą po 3 d. nuo testatorės mirties (b.l. 534), palikimo neatsisakė, taigi sutiko su testatorės valia. Konstatuotina, kad 2005-06-03 įsipareigojimas yra galiojantis ir privalo būti vykdomas, todėl ieškovui iš atsakovo turi būti priteista 1 448,10 Eur skola atsakovo 2005-06-03 sudaryto vienašalio sandorio pagrindu (CK 6.38 str. 1 d.6.200 str., 6.38 str. 1 d.).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė sprendime nurodytas materialinės ir procesinės teisės normas ir neteisingai konstatavo, kad ieškovas neįrodė ieškinio reikalavimų. Todėl skundžiamas sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas, priteisiant iš atsakovo A. P. ieškovui A. T. 1 448,10 Eur skolą ir 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1 448,10 Eur) nuo bylos iškėlimo (2015-08-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi galutiniu teismo sprendimu ieškinys yra patenkinamas, iš ieškovo atsakovui priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Bylos duomenimis, atsakovas yra patyręs 43 Eur bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme ir 43 Eur išlaidas už apeliacinio skundo padavimą apeliacinės instancijos teisme, todėl jos priteistinos ieškovui iš atsakovo, kitų bylinėjimosi išlaidų ieškovas neprašė priteisti (CPK 93 str. 1, 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Priteisti iš atsakovo A. P., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. T., a.k (duomenys neskelbtini) 1 448,10 Eur skolą 5 procentų metines procesines palūkanasuž priteistą sumą (1 448,10 Eur) nuo bylos iškėlimo (2015-08-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 43 Eur bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme ir 43 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.