Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Auster ir Ko“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumams šalinti, civilinėje byloje Nr. 2-5211-803/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Auster ir Ko“ ieškinį atsakovui If P&C Insurance AS, veikiančiam per If P&C Insurance AS filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Auster ir Ko“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovės If P&C Insurance AS, veikiančios per If P&C Insurance AS filialą, priteisti 278 902,69 Eur draudimo išmoką už pavogtus baldus iš sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad ją su atsakovu sieja draudiminiai teisiniai santykiai, kurie įforminti 2016 m gegužės 25 d. įmonių ir organizacijų turto draudimo liudijimu. 2009 m. rugsėjo 1 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties pagrindu, ieškovė UAB „Auster ir Ko“ naudojosi pastatu-sandėliu, esančiu (duomenys neskelbtini). Šiame sandėlyje buvo saugomos ieškovės prekių atsargos – baldai, interjero detalės ir kanceliarinės prekės. 2016 m gegužės 25 d. draudimo sutartimi ieškovė buvo apdraudusi prekes nuo ugnies, gamtinių jėgų, vandens rizikų, taip pat nuo vagystės ir trečiųjų asmenų neteisėtos veikos. 2016 m. rugsėjo 19 d. ieškovė nustatė, kad įvyko vagystė jos naudojamame sandėlyje (duomenys neskelbtini) ir pranešė apie įvykdytą nusikaltimą policijai, dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame ji pripažinta civiliniu ieškovu. Ieškovas laiku bei tinkamai informavo ir atsakovą apie vagystės faktą bei patirtą žalą, tačiau atsakovas nesutiko išmokėti draudimo išmokos. Atsakovas nepripažino įvykio draudiminiu, taip pat teigė, jog nurodytiems daiktams draudimas negaliojo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartimi nustatė ieškovei 10 dienų terminą nuo nutarties kopijos gavimo dienos ieškinio trūkumams šalinti, t. y. sumokėti 4 089 Eur žyminį mokestį.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą, nesumokėjo žyminio mokesčio, argumentuodama, jog reiškia ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, nepaisant to, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. liepos 26 d. nutartimi atsisakydamas priimti jos ieškinį kaip neteismingą, buvo išaiškinęs, jog draudiko pareiga atlyginti žalą kyla ne iš delikto, bet iš draudimo sutarties.Teismas pažymėjo, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius ir pagal pačią draudimo sutartį. Draudiko atsakomybė yra sutartinė ir draudimo išmoka mokama tokio dydžio ir tokia tvarka, kokia numatyta sutartyje. Šiuo klausimu teismai laikosi vieningos praktikos, todėl ieškinys draudikui dėl draudimo išmokos priteisimo reiškiamas pagal draudiko buveinės vietą arba pagal jo filialo, kuriame buvo sudaryta draudimo sutartis, buveinę.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė 2017 m. liepos 26 d. Kauno apygardos teismo nutarties teisėtumo neginčijo ir, pareikšdama ieškinį Vilniaus apygardos teismui, sutiko, jog jos pareikštas ieškinys yra kilęs dėl draudimo išmokos priteisimo. Kadangi ieškovė pareiškė 278 902,69 Eur ieškinį, todėl jai kyla pareiga sumokėti 4 089 Eur žyminį mokestį.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė UAB „Auster ir Ko“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Atskirajame skunde nurodomi šie argumentai:Kauno apygardos teismas 2017 m. liepos 26 d. nutartyje nenurodė, kad yra ieškinio trūkumas, t. y. nesumokėtas žyminis mokestis. Kauno apygardos teismas atsisakė priimti ieškinį dėl to, kad laikėsi nuomonės, jog draudiko pareiga atlyginti žalą kyla ne iš delikto, o iš draudimo sutarties. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, nes jai nėra skirtumo, kurios apygardos teismas nagrinės jos ieškinį. Nepaisant to, buvo tikimasi, kad Vilniaus apygardos teismas neįpareigos mokėti žyminio mokesčio, nes draudiminio atlyginimo priteisimo klausimas tiesiogiai susijęs su nusikaltimu padarytos žalos atlyginimu. Sutartiniai santykiai su draudimo kompanija dėl sutartinės prievolės išmokėti draudimo atlyginimą gali atsirasti ne tik nusikalstamos veikos atveju, bet ir dėl kito draudiminio įvykio. Ieškovės nuomone, jei draudiminis įvykis yra nusikaltimas, t. y. žala padaroma nusikalstama veika, ieškovė turėtų būti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes draudiminio atlyginimo tikslas yra padengti nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Įstatymų leidėjas, spręsdamas atleidimo nuo žyminio mokesčio klausimą, nedetalizavo, kokio pobūdžio ieškinys bus pareikštas – ar ieškinys nusikaltimą padariusiam asmeniui, ar draudimo bendrovei. Abiem atvejais yra siekiama atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumams šalinti, nurodant ieškovei sumokėti žyminį mokestį už pareikštą ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba, tačiau ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas.Įstatymų leidėjas yra nustatęs atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindus bei konkrečias asmenų grupes, į kurias patenkantys asmenys neturi mokėti žyminio mokesčio už civilinio proceso tvarka pareikštų reikalavimų nagrinėjimą (CPK 83 straipsnis). CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriuo remiasi ieškovė, nustato, kad nuo žyminio mokesčio atleidžiami ieškovai bylose dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Šia proceso teisės norma siekiama neapmokestinti nagrinėjamų reikalavimų, kuriuos reiškia asmenys, galėję savo procesines teises įgyvendinti baudžiamojo proceso tvarka, kur žyminis mokestis nemokamas. Be to, valstybė suinteresuota, kad nuo nusikalstamų veiksmų nukentėję asmenys galėtų nevaržomai iš tokias neteisėtas veikas padariusio asmens (padariusių asmenų) reikalauti žalos atlyginimo.Teismų praktikoje nurodoma, kad sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio paminėtu pagrindu, nepakanka vien ieškinyje pareikštos nuomonės apie nusikalstamos veikos padarymą. Tokiu atveju ieškovas turi pateikti teismui įsiteisėjusį teismo nuosprendį, kuriuo būtų nustatyta, kad ieškovo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika, arba įrodymus, kad yra nagrinėjama baudžiamoji byla ar bent jau atliekamas ikiteisminis tyrimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-2224/2011; 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-597/2012).Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad dėl dingusių iš sandėlio daiktų Kauno apskrities VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei Tyrimo valdybos 2-ajame skyriuje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši aplinkybė ieškovei nesuteikia teisės pasinaudoti CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta teise teikti ieškinį teismui, nemokant žyminio mokesčio. Ieškovės pareikštas ieškinys atsakovui If P&C Insurance AS, veikiančiam per If P&C Insurance AS filialą, yra susijęs su draudimo teisiniais santykiais. Iš ieškinio ir bylos medžiagos matyti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl draudimo sutarties galiojimo ir ieškovės nurodyto įvykio pripažinimo draudiminiu. Taigi, pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei kilti, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra sutartiniai teisiniai santykiai (draudimo sutartis), kuriuos reglamentuoja civilinė teisės normos, bet ne pats nusikalstamos veikos padarymo faktas.Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu būtų atleista nuo žyminio mokesčio tik tuo atveju, jeigu ieškinį dėl žalos atlyginimo reikštų tiesiogiai nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (asmenims). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė neteisingai interpretuoja CPK normas, reglamentuojančias atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindus, todėl jos skundas laikytinas nepagrįstu.

Dėl bylos procesinės baigties

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartimi nustatytas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti pasibaigė, kol šis klausimas buvo nagrinėjamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas nustato naują terminą iki 2018 m. sausio 29 d. 4 089 Eur žyminiam mokesčiui sumokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalimi, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Auster ir Ko“ naują terminą iki 2018 m. sausio 29 d. sumokėti 4 089 Eur žyminį mokestį už ieškinį ir pateikti pirmosios instancijos teismui sumokėjimą patvirtinantį dokumentą, priešingu atveju, ieškinys bus laikomas nepaduotu ir gražintas jį padavusiam asmeniui.