Kauno apygardos teismo nutartis

2019-07-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-502-238/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-07-19
Bylos Nr.
1A-502-238/2019
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aurelijus Rauckis, Algirdas Jaliniauskas, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis
I. D.
Civilinis ieškovas
V. J.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-281-238/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22834-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Aurelijaus Rauckio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Aliulienei,dalyvaujant prokurorui D. D.,nuteistajam I. D. (I. D.) ir jo gynėjui advokatui R. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. D. (I. D.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo I. D. (I. D.) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Civilinio ieškovo V. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš I. D. (I. D.) 250 eurų neturtinei žalai atlyginti civiliniam ieškovui V. J..

Taip pat nuspręsta iš I. D. (I. D.) išieškoti 800 eurų V. J. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. I. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2018 m. vasario 7 d. apie 13.20 val., (duomenys neskelbtini) ties namu (duomenys neskelbtini), konflikto metu galva smūgiuodamas nukentėjusiajam V. J. į veidą, padarė jam kraujosruvą su pažeidimu viršutinės lūpos gleivinėje, ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam V. J. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistas I. D. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, nesurinkus įrodymų, kad jis padarė nusikalstamą veiką (LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindas), o civilinį ieškinį pripažinti kaip nepagrįstą ir jį atmesti.

2.1. Skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas, nagrinėdamas visus byloje surinktus įrodymus, juos vertino tik iš kaltinimui palankios pusės, visas abejones aiškino ne kaltinamojo, kaip numatyta įstatymuose, bet kaltinimo iškeltos versijos naudai. Apelianto manymu, užėmęs kaltinimui palankią pusę, teismas vadovavosi išimtinai kaltinamajame akte surašytais motyvais, nekreipdamas dėmesio į nuteistojo, liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus duomenis, šių prieštaravimų nepašalino, todėl galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus visų bylų aplinkybių išnagrinėjimo, kas turėjo tiesioginės įtakos apelianto teisėms. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendis yra pagrįstas abejonėmis, jas aiškinant nuteistojo nenaudai ir nevengiant to įrašyti į nuosprendį.

2.2. Skunde pažymima, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme, apeliantas išsamiai ir nuosekliai įrodinėjo, kad po eismo įvykio dėl jo kaltas V. J. buvo agresyvus, įžeidinėjo. Tarp eismo įvykio dalyvių įvykus susistumdymui ir jam pačiam atsitrenkus į jį (apeliantą), V. J. prasikirto lūpą. Apeliantas kategoriškai nepripažįstą nurodytų aplinkybių, jog jis tyčia trenkė jam galva į veidą.

2.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pagrindinis įrodymas pripažįstat jį (I. D.) kaltu yra nukentėjusiojo parodymai. Atkreipia dėmesį į tai, kad eismo įvykio kaltininkas pats prisipažino, jog buvęs susierzinęs, nesutiko, kad dėl jo kaltės įvyko eismo įvykis, taigi buvo agresyviai ir piktai nusiteikęs apelianto atžvilgiu, galėjo turėti norą atkeršyti. Nereali nukentėjusiojo nurodoma versija, kad dėl tušinuko, žodžių, be jokio fizinio kontakto, jis (apeliantas) galva trenkė jam į veidą. Jis (nukentėjusysis) smūgį apibūdina kaip stiprų, nors tokiu atveju būtų tikrai kilusios sunkesnės pasekmės. Dėl to negalima nukentėjusiojo parodymų vertinti kaip objektyvių. Apeliantas mano, kad nukentėjusysis pats atsitrenkęs ir susižalojęs, nusprendė pasinaudoti situacija ir tokiu būdu atkeršyti jam (apeliantui), pranešdamas melagingas aplinkybes bendrosios pagalbos centrui, policijos darbuotojams.

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojai policijos pareigūnai R. P., L. D. nematė konflikto. Liudytojas R. P. patvirtino jo (apelianto) žodžius, jog eismo įvykio kaltininkas V. J. nenorėjo pripažinti savo kaltės dėl eismo įvykio. Policijos pareigūnų parodymų negalima vertinti kaip savarankiškų parodymų, kadangi šiuo konkrečiu atveju parodymai vertinami kaip bandymas užpildyti kaltinimo spragas bei paneigti objektyvų įrodymų šaltinį – specialisto išvadą. Teismo posėdyje medicinos specialistas G. A. C. patvirtino, jog sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas ir jam pačiam atsitrenkiant į daiktą, todėl specialisto parodymai pirmosios instancijos teisme atitinka apelianto parodymus, kuriuose nurodyta, kad nukentėjusysis susižalojo atsitrenkdamas į jį (apeliantą I. D.). Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas R. P. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu teigia matęs, kad kraujas nukentėjusiajam bėgo iš nosies, kas neatitinka tikrovės, taip pat duodami parodymus teisme, liudytojai prisiminė įvykius kur kas išsamiau, nei ikiteisminio tyrimo metu, ir nurodė, kad įvykio vietoje nuteistasis prisipažino trenkęs nukentėjusiajam galva į veidą. Apelianto įsitikinimu, to negalėjo būti, remiantis jo nuosekliais parodymais duotais viso ikiteisminio tyrimo metu.

2.5. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog įvertinus visus byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti išvados, kad yra pakankamai įrodymų I. D. kaltei įrodyti. Apeliantas konstatuoja, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis I. D. ir jo gynėjas R. M. prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras D. D. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo I. D. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

7. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino I. D. kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai.

8. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs fizinį skausmą, padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius ir nori taip elgtis.

9. Aukštesniojo teismo nuomone, byloje esantys įrodymai – nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, specialisto išvada ir paaiškinimai, kiti rašytiniai duomenys, neabejotinai patvirtina, kad I. D. smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, veikdamas tiesiogine tyčia, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. J. sveikatą.

10. Nukentėjusysis V. J. viso proceso metu (ikiteisminiame tyrime ir teisme) teigė, jog kilus konfliktui dėl rašiklio, kaltinamasis I. D. galva smūgiavo jam į veidą, prakirto lūpą, pradėjo bėgti kraujas. Tokias aplinkybes jis nurodė pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 37-38), 2018 m. vasario 13 d., 2018 m. liepos 31 d. apklausiamas liudytoju (1 t., b. l. 56-57; 61-62) bei kviesdamas pagalbą Bendruoju pagalbos telefonu (1 t., b. l. 95-98) ir apklausiamas teisiamajame posėdyje. Taip pat faktą, kad buvo padarytas sužalojimas – kraujosruva su pažeidimu viršutinės lūpos gleivinėje, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir teismo medicinos specialisto G. A. C. paaiškinimas. Specialistas patvirtino, kad toks sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu, tačiau koks buvo sužalojimo mechanizmas – ar nukentėjusiajam buvo smūgiuota į lūpą, ar nukentėjusysis pats lūpa atsitrenkė į buką daiktą – teismo medicinos specialistas objektyviai nustatyti negali, kadangi abiem atvejais sužalojimo vaizdas būtų toks pats. Šiuo atveju, nustatydamas sužalojimo mechanizmą, apylinkės teismas vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir byloje esančius kitus duomenis.

11. Pažymėtina, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo V. J. parodymus, kurie viso baudžiamojo proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, vieni kitus papildantys, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti jo parodymais. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis V. J. įvykius apibūdino nuosekliai, laikėsi savo nuomonės, detaliai papasakojo įvykių eigą – kad kilus konfliktui dėl rašiklio, nuteistasis I. D. galva smūgiavo nukentėjusiajam į veidą ir taip padarė jam nežymų sveikatos sužalojimą. Iškart po incidento nukentėjusysis skambino Bendrojo pagalbos centro tarnybai pranešdamas, kad buvo panaudotas smurtas, smūgiuota galva jam į veidą ir praskelta lūpa. Apie tai kad I. D. galva nukentėjusiajam smūgiavo į veidą, nukentėjusysis nurodė ir policijos pareigūnams, kurie atvyko į įvykio vietą ir šią aplinkybę patvirtino liudytojų R. P. ir L. D. parodymai. Be to, minėti liudytojai patvirtino tą aplinkybę, kad įvykio vietoje pats I. D. pripažino faktą, kad jis galva smūgiavo V. J. į veidą. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad 2018 m. vasario 7 d. tarnybiniame pranešime liudytojas L. D. nurodė aplinkybę, jog I. D. pripažino galva smūgiavęs V. J. į veidą (1 t., b. l. 99). Taigi, yra pagrindas konstatuoti, kad nukentėjusiojo V. J. parodymai byloje nėra vienintelis įrodymas patvirtinantis sužalojimo mechanizmą ir tą aplinkybę, kad jį sužalojo I. D. smūgiuodamas galva į veidą. Nukentėjusiojo parodymus apie smurto panaudojimo aplinkybes patvirtina kiti duomenys, o būtent liudytojų R. P. ir L. D. parodymai, kuriais teismas pagrįstai vadovavosi ir įvertino tą aplinkybę, kad liudytojai neturi pagrindo apkalbėti I. D.. Nukentėjusiojo parodymai atitiko specialisto išvadą, kuri patvirtino sužalojimą ir neatmetė galimybės, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas jo nurodytu būdu.

12. Nuteistojo I. D. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, nes byloje nustatyta, kad jis galva smūgiavo nukentėjusiajam V. J. į veidą ir jį sužalojo, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje surinkti faktiniai duomenys pagrįstai leido teismui daryti išvadą, kad I. D. 2018 m. vasario 7 d., apie 13.20 val., (duomenys neskelbtini) smūgiavo vieną kartą galva į veido sritį, nuo smūgio nukentėjusiajam V. J. buvo padaryta kraujosruva su pažeidimu viršutinės lūpos gleivinėje, tuo nežymiai sutrikdė V. J. sveikatą. Nors apeliantas kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo neprisipažino bei nurodė, kad kilus konfliktui dėl rašiklio, susistumdė su nukentėjusiuoju V. J. ir teigia smūgio nesudavęs, o V. J. susistumdymo metu pats atsitrenkė į jo galvą, tačiau teismas nesutinka su nuteistojo parodymais, kadangi jie vertinami kaip gynybinio pobūdžio ir paneigti nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, rašytiniais bylos duomenimis.

13. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas I. D. pritaikytas tinkamai. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas jo apeliacinį skundą tenkinti. Todėl nuteistojo I. D. apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. D. (I. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algirdas JaliniauskasAurelijus RauckisDanguolė Šiugždinytė