Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo

P. P. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 178 str. 1 d. P. P. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistojo P. P. priteista 4309,14 Lt žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. M. ir 2925,10 Lt gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. P. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugsėjo 3 d., apie 20 val. 30 min., Grigiškėse, prie (duomenys neskelbtini) esančio namo, konflikto tarp D. M. ir K. M. metu, jis dėl asmeninių paskatų, tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau negu 3 smūgius į galvą K. M. , padarydamas jam galvos sumušimą, pasireiškusį dešinio antakio muštine žaizda, abiejų akių viršutinių vokų poodinėmis kraujosruvomis, abiejų akių odenų kraujosruvomis, kairio ausies kaušelio poodine kraujosruva ir kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju ir po minkštaisiais dangalais kairiajame pusrutulyje. Tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, ir dėl to nukentėjusysis 2006 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje mirė. Tokiu būdu P. P. nužudė K. M. .

Teismo posėdyje nuteistasis P. P. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras ir nukentėjusioji A. M. prašo nuteistojo P. P. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo P. P. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas tariamai neįvertino daugelio šios bylos aplinkybių, taip pat paties apelianto parodymų ir jo versijų, yra niekuo nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad teismas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nepažeidė, nes išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas, tiek nuteistąjį P. P. teisinančias, tiek ir jį kaltinančias bylos aplinkybes, o ištirtus įrodymus bei jų visumą įvertino tinkamai, nuosprendyje dėstomos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Bylos išnagrinėjimo objektyvumą patvirtina netgi tas faktas, kad dėl dalies kaltinimų, pagal BK 178 str. 1 d., teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Tuo tarpu dėl nukentėjusiojo K. M. nužudymo teismas P. P. pagrįstai pripažino kaltu, jo nusikalstamą veiką įvertino tinkamai ir ją kvalifikavo teisingai.

Kad P. P. nužudė K. M. nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis, patvirtina paties nuteistojo, nukentėjusiosios A. M. ir nusikaltimo įvykį mačiusių liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros bei P. P. parodymų patikrinimo vietoje protokolai, taip pat specialistų išvados.

Pats nuteistasis P. P. prisipažino, kad tikrai sumušė nukentėjusįjį ir kad šis galėjo mirti būtent dėl jo suduotų smūgių, to jis iš esmės neginčija ir paduotame apeliaciniame skunde. Teisme nuteistasis parodė, kad prieš šį įvykį buvo išgėręs, bet stipriai apsvaigusiu nuo alkoholio nesijautė. Tą vakarą buvo prie parduotuvės su broliais M., vienas iš jų, vardu J., užėjo į parduotuvę, o D. liko laukti lauke. Tuo metu jis pats buvo nuėjęs į šalį „gamtiniais reikalais“. Iš ten pamatė, kad kažkoks vyriškis (kaip paaiškėjo, nukentėjusysis) kalba su D. M. , po to ėmė ginčytis ir sudavė jam smūgį. Rankoje dar laikė butelį, todėl jis pagalvojo, kad gali suduoti smūgius ir tuo buteliu. Norėdamas padėti savo draugui ir jį apginti, jis pribėgo prie K. M. , sudavė jam ranka du smūgius į galvą, o kai šis nukrito ant žemės, dar spyrė jam koja į krūtinę. Toje vietoje, kurioje tai vyko, buvo ir asfalto, ir žolės, todėl jis mano, kad griūdamas K. M. galėjo atsitrenkti galva. Nukentėjusįjį jis mušė vienas, tačiau netoliese buvo ir D. M. , girdėjo, kad šis ragino jį baigti mušti K. M. . Po to ant žemės jis pamatė kažkieno mobilaus ryšio telefoną, pasiėmė jį ir vienas iš tos vietos nuėjo. Apie tai, kad K. M. mirė, sužinojo tik iš jį sulaikiusių policijos pareigūnų. Perskaitytuose ankstesniuose ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu duotuose parodymuose, taip pat ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b.l. 15-17, 23-25, 28-29) P. P. kai kurias įvykio aplinkybės buvo nurodęs kitaip. Pirmiausia jis pats buvo parodęs, kad tą dieną su įvairiais pažįstamais girtuokliavo jau nuo 14 valandos, gėrė degtinę, alų ir buvo tiek stipriai apsvaigęs, kad net buvo „atsijungęs“. Įvykių prie parduotuvės gerai neprisimena, bet jam atrodo, kad ir ten išgėrinėjo su broliais M. Po to matė iš parduotuvės išėjusį ir butelį vyno besinešantį K. M. . D. M. nuėjo su juo pasišnekėti. Vėliau pamatė, kad K. M. sudavė D. M. , o gal tik su juo susistumdė. Tada jam pasidarė pikta, jis pribėgo prie K. M. ir, nieko jam nepasakęs ir dėl nieko nesiaiškindamas, trenkė jam du kartus kumščiu į veidą. Nukentėjusysis nugriuvo ir jis jį ėmė spardyti, spyrė du kartus į šoną ir veidą, bet galėjo spirti ir daugiau kartų. D. M. į tai nesikišo, o tik stovėjo šalia ir šaukė, kad jis ramintųsi. Po to jis pamatė ant žemės nukritusį telefoną, jį pasiėmė, o pastebėjęs automobilį ir pagalvojęs, kad tai gali būti policija, iš tos vietos pabėgo. Protokolo pabaigoje P. P. savo ranka parašė pastabą apie tai, kad jis nebuvo labai girtas. Šios pirmosios apklausos metu duotus parodymus P. P. iš esmės patvirtino ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Dar kartą parodė, kad gerai nematė, ar K. M. sudavė D. M. , ar tik jį pastūmė. Taip pat patvirtino, kad sudavė nukentėjusiajam smūgius net nebandęs su juo dėl nieko aiškintis, jau pargriuvusiam K. M. spyrė koja 3 kartus į šonus ir į galvą. Dar kartą papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis nesugebėjo paaiškinti, kodėl kai kurias įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu (apie suduotų smūgių skaičių, girtavimą tą dieną ir stiprų apsvaigimą nuo alkoholio ir kt.) buvo nurodęs kitaip negu teisme, išskyrus tai, kad viename iš tų apklausos protokolų jis parašė jau aptartą pastabą. Papildomos apklausos metu apeliantas faktiškai patvirtino parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu. Apeliantas dar kartą patvirtino, kad nukentėjusįjį mušė jis vienas. Jo nuomone, K. M. pats buvo girtas.

Kaip jau minėta, nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo, kad visi jo duoti parodymai teisingi, jis neturėjo jokių motyvų meluoti ir kad teismas be pagrindo nepatikėjo jo parodymais. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti ir neatitinka bylos duomenų. Iš to, kas šioje nutartyje buvo jau aptarta, matosi, kad paties nuteistojo parodymai nevienodi ir prieštaringi. Iš pradžių pripažinęs, kad buvo visiškai girtas ir dėl to net nesiorientavo situacijoje, kad sudavė nukentėjusiajam didesnį smūgių skaičių ir kad tai padarė net nemėgindamas su nukentėjusiuoju ką nors išsiaiškinti, taip pat parodęs, kad faktiškai nematė, kas vyko tarp K. M. ir D. M. , vėlesnių apklausų metu šias aplinkybes nuteistasis ėmė nurodinėti vis palankesne sau pačiam linkme, girtumu ir agresyvumu apkaltino patį nukentėjusįjį, o savo paties veiką vis tvirčiau bandė paaiškinti kaip veikimą būtinosios ginties situacijoje. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas neatmetė ir pasirėmė tais nuteistojo parodymais, kurie nekėlė abejonių ir kuriuos patvirtino kitos abejonių nekeliančios bylos aplinkybės. Tačiau teismas pagrįstai atmetė tą nuteistojo parodymų dalį, kuri buvo aiškiai išgalvota ir kurią visiškai paneigė visuma kitų ištirtų įrodymų.

Kaip jau paminėta, dalį apelianto nurodomų aplinkybių paneigia netgi jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Pažymėtina, kad perskaityti ankstesnės apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu duoti nuteistojo parodymai pagal BPK 20 ir 276 straipsnių nuostatas pripažįstami įrodymais. Dalį kitų apelianto nurodomų aplinkybių ir jo gynybos versijas paneigia nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai bei išnagrinėti rašytiniai įrodymai.

Nukentėjusioji A. M. parodė, kad tą dieną jos vyras K. M. grybavo, po to buvo namuose, o vakare išėjo į parduotuvę. Sakė, kad nupirks vaikams čipsų, o ji prašė nupirkti ir kitų produktų. Tačiau iš parduotuvės vyras taip ir nesugrįžo. Pas ją atėjo pažįstamas I. M. , kuris pasakė, kad jos vyrą gatvėje kažkas sumušė, kad jis dar bandė vesti K. M. namo, bet šis neteko sąmonės ir jį nuvežė į ligoninę. Apie jokį K. M. girtavimą tą dieną nukentėjusioji nieko neparodė. Liudytojas I. M. teisme parodė, kad tą vakarą buvo nuėjęs su K. M. į parduotuvę, matė, kad ten nukentėjusysis pirko butelį vyno.Tą dieną nei jis pats, nei K. M. alkoholio nebuvo vartoję. Išėjus iš parduotuvės, pamatė stovinčius brolius M. K. M. priėjo prie vieno iš jų, klausė, kada šis sugrąžins jo telefoną. Tada vienas iš M. nukentėjusįjį puolė, o po to jį pradėjo mušti ir spardyti iš viso net trys asmenys, tuo metu K. M. gulėjo ant žolės. Liudytojas parodė, kad nematė, kas tie K. M. sumušę asmenys, po to patikslino, kad tarp tų asmenų buvo ir P. P. , o jis pats tuo metu maždaug už 30 metrų nuo muštynių vietos stovėjo su vienu iš brolių M. Muštynėms pasibaigus jis matė iš viso keturis tolyn nueinančius vaikinus. Sumuštas K. M. dar buvo gyvas, prašė surasti jo kepurę. Jis dar bandė K. M. vesti namo, bet šiam pasidarė bloga, jis apalpo ir jį išvežė iškviesta greitoji pagalba. Iš teisme perskaitytų ankstesnių parodymų matyti, kad liudytojas I. M. parodymus irgi keitė. Ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių buvo parodęs (t. 1, b.l. 57-58), kad eidamas Mokyklos gatve pamatė, kaip skverelyje 4-5 asmenys muša vieną žmogų. Užpuolikams pabėgus, tas sumuštas žmogus atsikėlė ir jis pamatė, kad tai jo kaimynas K. M. . Netrukus jis neteko sąmonės ir jis nubėgo kviesti greitosios pagalbos. Kitos ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu (t. 1, b.l. 59-62) I. M. jau parodė, kad iš viso nematė nei pačių muštynių, nei K. M. sumušusių asmenų. Nukentėjusįjį gatvėje jis sutiko jau sumuštą ir šis pasakė, kad jį sumušė trys ar keturi asmenys, tarp kurių buvo broliai M. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas dėl esminių prieštaravimų I. M. parodymuose nutarė jais nesiremti. Toks teismo sprendimas, kolegijos nuomone, pagrįstas, juo labiau, kad šio liudytojo parodymus apie kitų asmenų dalyvavimą muštynėse paneigė netgi pats nuteistasis P. P. . Vis dėlto nei vienos iš paminėtų apklausų metu duoti liudytojo I. M. parodymai nepatvirtino ir nuteistojo nurodomų aplinkybių, taip pat jo parodymų apie tariamą gintį. Dar vienas keitęs šioje byloje savo parodymus liudytojas yra O. V. . Teisme jis parodė, kad tą vakarą gėrė su broliais M, o po to ėjo dar nusipirkti gėrimų. Vienas iš brolių užėjo į parduotuvę, o lauke liko jis ir D. M. . Jis matė, kad D. M. kažką aiškinosi su kažkokiu vyriškiu ir šis sudavė jam per veidą. Tada jis priėjo prie jų, bet konfliktas jau buvo pasibaigęs ir pats D. M. jam pasakė, kad viskas tvarkoje. Po to jis nuėjo namo ir daugiau apie įvykį nieko nežino. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu O. V. buvo pats parašęs prisipažinimą (t. 1, b.l. 157-158). Jame nurodė, kad matė tą patį D. M. ir K. M. konfliktą ir kad pats pastūmė nukentėjusįjį. Toliau buvo parašęs, kad tuo metu iš kažkur atbėgo P. P. . Jau bėgdamas P. P. šaukė „ką, nemokate atjungti?“, o pribėgęs iš karto ėmė mušti K. M. rankomis į veidą.Visiems pasitraukus į šalį, P. P. , nepaisant raginimų liautis, toliau mušė nukentėjusįjį. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu pats apklaustas įtariamuoju, o dar vėliau ir liudytoju (t. 1, b.l. 163-165,166) O. V. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, išskyrus tai, jog parodė, kad nematė, kaip kam nors smūgius sudavė K. M. . Parodė, kad matė tik stumdymąsi ir kad smūgį nukentėjusiajam sudavė D. M. . Apie P. P. veiksmus O. V. davė tokius pačius parodymus, taip pat parodė, kad jau likęs vienas su nukentėjusiuoju, P. P. nukentėjusįjį ne tik mušė rankomis, bet ir spardė jį kojomis. O. V. teisme paaiškino, kad perskaityti ankstesni jo parodymai neteisingi, nes juos jį privertė ir įkalbėjo duoti policijos pareigūnai. Kolegijos nuomone, jau aptartais ankstesniais O. V. parodymais tikėti ir jais remtis tikrai nėra pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu O. V. pats iš pradžių buvo įtariamuoju, parodymus davė būdamas sulaikytas, todėl galėjo duoti tikrovės neatitinkančius parodymus ir netgi turėjo tokią teisę. Be to, jo paties ir D. M. dalyvavimą muštynėse vėliau paneigė ne tik pats O. V. , bet ir nuteistasis P. P. , iki šiol pripažįstantis, kad nukentėjusįjį mušė jis vienas. Vis dėlto net ir teisme duoti O. V. parodymai paneigia nuteistojo P. P. nurodomas aplinkybes. Nors ir aiškindamas, kad pačių muštynių nematė, teisme O. V. patvirtino parodymus apie konflikto tarp D. M. ir K. M. pradžią ir pabaigą. Jis parodė, kad šie asmenys kalbėjosi, barėsi, susistumdė, o K. M. galbūt netgi sudavė D. M. . Tačiau kai jis prie jų priėjo, konfliktas jau buvo pasibaigęs, D. M. ne tik neprašė niekieno pagalbos, bet ir pats jį ramino pasakydamas, kad viskas tvarkoje. O. V. parodė, kad P. P. iš viso nematė, tačiau jo parodymai bet kuriuo atveju patvirtina, kad jau tuo metu, o juo labiau dar vėliau, nuteistajam tikrai nebuvo jokio reikalo ką nors ginti, taigi nebuvo ir jokios priežasties nukentėjusįjį sumušti.

Iš bylos matosi, kad bene nuosekliausi ir svarbūs teisingam bylos išnagrinėjimui yra liudytojų D. ir J. M. parodymai. Liudytojas D. M. teisme parodė, kad tą vakarą su broliu ir O. V. nuėjo į parduotuvę. Brolis J. užėjo į parduotuvę, o jis liko laukti lauke. Pro šalį ėjo K. M. ir jis paprašė pas nukentėjusįjį cigaretės. Šis nedavė, tarp jų prasidėjo barnis ir K. M. sudavė jam į krūtinę. Šio konflikto metu nukentėjusysis kalbėjo apie savo mobilaus ryšio telefoną, matyt, supainiojo jį su jo broliu, kuris anksčiau buvo pavogęs tą telefono iš K. M. dukters. Jis nukentėjusiajam smūgių nesudavė. Tuo metu iš parduotuvės išėjo jo brolis ir nusivedė jį šalin. Tuo jo dalyvavimas konflikte ir pasibaigė. P. P. tuo metu ten nebuvo. Tik po to jis pamatė, kad prie K. M. priėjo P. P. ir ėmė nukentėjusįjį mušti. Jis pats tuo metu buvo maždaug už 10 metrų, muštynės vyko už krūmų ir jis visko gerai nepastebėjo. Tačiau matė, kad P. P. K. M. stumdė, mušė ir nukentėjusysis nugriuvo. Beveik taip pat įvykio aplinkybes nurodė ir liudytojas J. M. . Jis parodė, kad išėjęs iš parduotuvės pamatė besibarančius savo brolį D. M. ir K. M. , jie stovėjo viduryje kelio ir barėsi dėl nukentėjusiojo telefono, kurį anksčiau pas K. M. dukrą buvo paėmęs jis pats. Jokių muštynių tuo metu nebuvo, jis priėjo prie besibarančių ir savo brolį nusivedė į šalį, kur stovėjo I. M. . Ten jiems besikalbant I. M. staiga pasakė „žiūrėkit, kas vyksta“. Už krūmų jis pamatė P. P. ir K. M. , nors kas ten tarp jų vyko, jis nematė. Tik jo brolis šaukė jiems „baikit“. Po to pamatė kažkur nueinantį P. P. , o jis su broliu irgi nuėjo namo. Taigi iš liudytojų brolių M. parodymų matosi, kad prasidėjus D. M. ir K. M. konfliktui, P. P. šalia jų nebuvo. D. M. nukentėjusiajam neturi jokių pretenzijų, pats pripažino, kad pirmasis jį užkalbino prašydamas cigaretės, o K. M. netgi turėjo tikrą pagrindą reikšti pretenzijas dėl pavogto jo dukters telefono. Be to, abu liudytojai M. parodė, kad niekieno pagalbos neprašė, konfliktas su K. M. buvo pasibaigęs ir jie abu jau buvo nuėję iš tos vietos. Ir tik po to pamatė, kad nukentėjusįjį jau muša iš kažkur atėjęs P. P. , kuris netgi nereagavo į jų raginimus baigti muštynes. Tokie liudytojų parodymai visiškai paneigia nuteistojo versiją apie tai, kad sumušdamas nukentėjusįjį jis tariamai gynė D. M. .

Nuteistojo parodymus ir jo versijas paneigia ir kiti įrodymai, kuriais abejoti irgi nėra jokio pagrindo. Teismo medicinos specialisto išvados patvirtina, kad K. M. mirė nuo galvos sumušimo, nuosprendyje išvardintų šioje kūno dalyje padarytų sužalojimų bei dėl jų kilusių komplikacijų – galvos smegenų pabrinkimo ir suspaudimo. Mirtį sukėlę kūno sužalojimai buvo padaryti ne mažiau negu trimis trauminiais poveikiais. Šiose išvadose taip pat kategoriškai nurodyta, kad nužudytojo K. M. kraujyje nėra nei etilo alkoholio, nei kitokių apsvaigimą galėjusių sukelti medžiagų. Teismo medicinos specialistas teisme patvirtino šias specialisto išvadas, taip pat paaiškino, kad be sužalojimų galvos srityje, K. M. dar galėjo būti suduota ir daugiau smūgių į kitas kūno vietas. Be to, teisme specialistas visiškai paneigė nuteistojo aiškinimą, kad nukentėjusysis galėjo mirtinai susižaloti pargriūdamas. Jis paaiškino, kad pagal galvos sužalojimų pobūdį jie negalėjo atsirasti atsitrenkiant galva į kietą paviršių. Šiuo atveju jie atsirado būtent nuo smūgių, suduotų į veido sritį, dėl ko įvyko staigūs galvos rotaciniai judesiai, trūko galvos smegenų kraujagyslės ir įvyko kraujo išsiliejimas po smegenų dangalais. Iš bylos matosi, kad tas pačias aplinkybes patvirtina ir kiti įrodymai. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad muštynių pėdsakai buvo aptikti ne gatvėje ar šalia jos, o netoliese esančiame skverelyje, kur augo žolė. Ten pat ant žolės buvo surasta kraujo pėdsakų. Specialisto išvadose nurodyta, kad ant įvykio vietos apžiūros metu paimto žolės lapo, atlikus DNR tyrimą, buvo surastas K. M. kraujas, ši išvada kategoriška. Šie aptarti įrodymai irgi paneigia net kelias nuteistojo nurodomas aplinkybes. Tai, kad nukentėjusiojo kraujo buvo surasta skverelyje ant žolės, dar kartą paneigia galimybę, kad K. M. galėjo susižaloti galvą griūdamas ir atsitrenkdamas į asfaltą. Be to, nustatyta visai kita nukentėjusiojo sumušimo vieta skverelyje, o ne gatvėje, kurioje prieš tai vyko K. M. konfliktas su D. M. . Be to, šios aplinkybės dar kartą paneigia nuteistojo versiją apie jo ketinimus apginti D. M. . Nuteistasis sumušė nukentėjusįjį vienas ir ne ankstesnio konflikto, o kitoje vietoje.

Visuma jau išdėstytų ir aptartų įrodymų patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, o nuteistasis P. P. nusikalstamą veiką padarė nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytomis aplinkybėmis. Be to, nustatytos šios bylos aplinkybės ir nuosprendyje bei šioje nutartyje jau aptarti įrodymai visiškai paneigia nuteistojo P. P. apeliacinio skundo argumentus. Dėl kai kurių iš jų šioje nutartyje jau buvo pasisakyta ir jų atmetimo motyvai jau išdėstyti.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su bylos išnagrinėjimo išsamumu, atskirų įrodymų, taip pat ir paties nuteistojo P. P. parodymų, bei tų įrodymų visumos įvertinimo šioje nutartyje kolegija jau pasisakė ir tų pačių jau išdėstytų argumentų kartoti nėra reikalo. Tie patys jau aptarti įrodymai leidžia padaryti ir kitas išvadas. Nors iš bylos matyti, kad tyrimo pradžioje dalyvavimu K. M. nužudyme buvo įtariamas ne vienas, o keli asmenys, tačiau vėliau buvo neabejotinai nustatyta, kad nusikaltimo įvykio metu smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo vienintelis nuteistasis P. P. . Tą pripažįsta ir pats apeliantas, kuris savo parodymuose ir paduotame apeliaciniame skunde įvairiais būdais tik mėgina sušvelninti savo padėtį nurodinėdamas įvairias konflikto eigos ir nukentėjusiojo sužalojimo versijas. Tačiau tos versijos, daugelis iš kurių tėra niekuo pagrįstos apelianto spėlionės, yra neginčijamai paneigtos. Nuteistasis nurodo, kad K. M. galėjo mirtinai susižaloti griūdamas ir pats galva atsitrenkdamas į kietą asfalto dangą. Tačiau šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad tokią galimybę kategoriškai paneigė teismo medicinos specialisto išvados ir specialisto paaiškinimai teisiamajame posėdyje. Specialisto išvados patvirtino ir tai, kad K. M. sumušimo vieta buvo nustatyta ne gatvėje ar kitoje vietoje, kur yra kieta danga, o skvere, kuriame net ir pats griūdamas nukentėjusysis jam nustatytų mirtinų sužalojimų niekaip nebūtų patyręs. Tos pačios specialisto išvados kaip tik patvirtino, kad mirtį sukėlę sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti tik suduodant jam smūgius rankomis ar kojomis į veido sritį. Būtent tokias aplinkybes teismas nurodė nuosprendyje ir kaip tik tokių smūgių sudavimą pripažįsta pats nuteistasis P. P. . Apeliantas dar nurodo, kad K. M. mirė ne dėl jo kaltės, nes jam ne iš karto buvo suteikta medicininė pagalba, nukentėjusysis iš pradžių pats atsisakinėjo nuo tokios pagalbos, be to, jis mirė tik po dviejų parų nuo sužalojimų padarymo. Šie nuteistojo argumentai taip pat nepagrįsti. Visų pirma, pažymėtina, kad sumušęs nukentėjusįjį ir palikęs jį skvere, jokios pagalbos nukentėjusiajam net nemėgino suteikti pats nuteistasis P. P. . Iš bylos matyti, kad K. M. po sumušimo sąmonę prarado praėjus tam tikram laiko tarpui ir tai taip pat patvirtinta specialisto išvadomis. Į ligoninės reanimacijos skyrių nukentėjusysis buvo pristatytas tą patį vakarą, apie 22 val., t.y. praėjus maždaug pusantros valandos po sužalojimų padarymo. Ligoninėje K. M. mirė kitą dieną, 21 val. 20 min., t.y. nepraėjus nei parai po pristatymo į gydymo įstaigą. Be to, šios aplinkybės bet kuriuo atveju nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui jokios reikšmės neturi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 p. išaiškinta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jeigu nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Šioje byloje nustatyta, kad K. M. buvo teikiama visa įmanoma medicininė pagalba, tačiau jis mirė. Tarp jo mirties ir P. P. jam padarytų kūno sužalojimų yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nuteistasis yra kaltas dėl kilusių pasekmių ir privalo už jas atsakyti.

Nuteistasis dar nurodo, kad pats neturėjo jokių priežasčių sumušti K. M. ir kad tai padarė tik bandydamas apginti savo draugą D. M. . Ši apelianto versija iš esmės irgi jau buvo aptarta ir paneigta įvertinus tiek liudytojų, tiek ir paties nuteistojo parodymais. Pirmiausia, bylos aplinkybių neatitinka nuteistojo aiškinimai, kad pats nukentėjusysis buvo girtas ir elgėsi agresyviai. Jau buvo nurodyta, jog specialisto išvados patvirtino, kad nužudytojo kraujyje iš viso nerasta alkoholio, o tai reiškia, kad K. M. įvykio metu buvo visiškai blaivas. Nei vienas iš šioje byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino ir agresyvaus nukentėjusiojo elgesio. Iš tų parodymų matyti, kad nors gatvėje tarp K. M. ir D. M. tikrai buvo kilęs konfliktas, tačiau jis buvo tikrai nežymus, taip pat nėra pagrindo teigti, kad tą konfliktą išprovokavo būtent nukentėjusysis. D. M. pats parodė, kad tai jis pirmas priėjo prie K. M. , prašė jo cigaretės, o nukentėjusysis pradėjo reikalauti sugrąžinti telefoną, kurį iš K. M. dukros tikrai buvo paėmęs ar pagrobęs J. M. . Net ir darant prielaidą, kad K. M. tikrai pastūmė ar nestipriai sudavė D. M. , kuris, beje, pats į tai nekreipė jokio dėmesio, tai toks konfliktas vis tiek nepatvirtina tikrai agresyvaus nukentėjusiojo elgesio. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad agresyvus nukentėjusiojo elgesys šiuo atveju praktiškai iš viso buvo neįmanomas. Vienas pagyvenusio amžiaus K. M. tikrai negalėjo provokuoti konflikto su visa grupe prie parduotuvės tuo metu buvusių žymiai jaunesnių, fiziškai stipresnių neblaivių vyriškių. BK 28 str. užtikrina teisę į būtinąją gintį. Asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro nusikalstamos veikos požymius formaliai atitinkančią veiką ne tik gindamasis pats, bet ir gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tačiau tokios aplinkybės šioje byloje nebuvo nustatytos, o jau aptartais įrodymais jos buvo kaip tik paneigtos. Šioje nutartyje jau išdėstytais liudytojų D. M. , J. M. , O. V. parodymais buvo nustatyta, kad gatvėje įvykusiame nežymiame konflikte tarp K. M. ir D. M. P. P. nedalyvavo ir toje vietoje iš viso nebuvo. Be to, tas konfliktas jau buvo pasibaigęs, o D. M. su kitais asmenimis iš tos vietos jau buvo nuėjęs. Tačiau kaip tik tada prie nukentėjusiojo pribėgo P. P. , kuris, net nebandydamas nieko aiškintis, sumušė nukentėjusįjį, be to, tai padarė jau kitoje vietoje, šalia esančiame skverelyje. Jau buvo pažymėta ir tai, kad nei D. M. , nei kiti asmenys ne tik neprašė P. P. pagalbos, bet ir ragino jį liautis vartoti smurtą, tačiau nuteistasis į tai nereagavo ir toliau mušė nukentėjusįjį. Visos šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad jokio nei realaus, nei akivaizdaus pavojingo kėsinimosi iš viso nebuvo, o D. M. ir, juo labiau, P. P. joks pavojus negrėsė. Taigi ginti save arba kitą asmenį P. P. nebuvo jokių priežasčių ir jokio pagrindo, o apie tai dėstomos nuteistojo versijos niekuo nepagrįstos. Todėl nuteistojo nusikalstama veika negali būti laikoma nei veikimu būtinosios ginties situacijoje, nei peržengiant šios ginties ribas. Taikyti jam BK 28 str. nuostatas jokio pagrindo nėra. Tai, kad P. P. iš tolo galėjo matyti prasidėjusį ir jau pasibaigusį kitų asmenų konfliktą, kolegijos nuomone, galėjo būti tik pretekstu tolesniems nuteistojo veiksmams. Vis dėlto, įvertinus įvykio aplinkybes, daroma išvada, kad ir šiuo atveju kur kas svarbesnę reikšmę nuteistojo nusikalstamiems veiksmams turėjo jo apsvaigimas nuo alkoholio. Pats P. P. buvo parodęs, kad buvo visiškai girtas ir net nesiorientavo situacijoje. Teisme jis jau aiškino, kad nebuvo visiškai girtas, tačiau bet kuriuo atveju akivaizdu, kad jo girtumas tikrai turėjo reikšmės nusikaltimo padarymui.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nužudyti nukentėjusiojo neplanavo, to nenorėjo ir tai padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo. Dėl to prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 str. Šie apelianto argumentai taip pat atmetami, nes nuosprendyje nuteistojo kaltės formos ir tyčios rūšies klausimus teismas irgi išsprendė teisingai. Pats teismas nuosprendyje pripažino, kad nukentėjusiojo mirties nuteistasis specialiai nesiekė. Tačiau buvo atsižvelgta į tai, kad P. P. sudavė K. M. rankomis ir kojomis ne mažiau negu tris stiprius smūgius į galvą, t.y. būtent gyvybiškai svarbią ir pavojingą kūno vietą. Iš to buvo padaryta teisinga išvada, kad suduodamas tokius smūgius nuteistasis suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę nukentėjusiajam, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Nuosprendyje pagrįstai nurodoma, kad P. P. nužudė K. M. veikdamas netiesiogine tyčia. Todėl perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į BK 132 str. nėra pagrindo, nes šią veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę ir prašo ją sušvelninti. Šis apelianto prašymas pirmiausia siejamas su jau aptartu prašymu pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką. Jau atmetus apelianto argumentus dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, tuo pačiu nėra pagrindo ir bausmės švelninimui. Tuo tarpu paskirdamas bausmę už nužudymą teismas atsižvelgė į visas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes ir jokių bausmės skyrimą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų nepažeidė. Apeliantas savo skunde nurodo, kad prisipažino kaltu, nuoširdžiai gailisi, yra jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Tačiau į visas šias aplinkybes nuosprendyje jau buvo atsižvelgta. Nuteistojo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi teismas jau pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Dar kartą nustatinėti tą pačią aplinkybę jokio pagrindo nėra. Tačiau teismas nustatė ir P. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimo padarymą apsvaigus nuo alkoholio. Ši aplinkybė irgi nustatyta pagrįstai, nes nuteistojo girtumas neabejotinai nuėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir apie tai šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Skirdamas bausmę, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumo laipsnį. Nors ir veikdamas netiesiogine tyčia, P. P. padarė labai sunkų pabaigtą nusikaltimą. Jis nužudė kitą žmogų, dėl to kilusios pasekmės yra neatstatomos, todėl šiuo nusikaltimu padaryta ypatinga žala nužudytojo artimiesiems ir pačiai visuomenei. P. P. , gim. 1985 m., nusikalto jau būdamas pilnametis. Nors nuteistasis dar jauno amžiaus, iš bylos matosi, kad šio nusikaltimo padarymas jau negali būti laikomas atsitiktiniu, o teismas padarė pagrįstą išvadą apie jau susiformavusį nuteistojo polinkį daryti nusikaltimus. Nepaisant jauno amžiaus, P. P. anksčiau jau teistas 6 kartus. Visi jo anksčiau padaryti nusikaltimai taip pat tyčiniai. Paskutinį kartą atlikęs laisvės atėmimo bausmę P. P. buvo paleistas iš bausmės atlikimo vietos 2006 m. birželio 29 d. Tačiau iš to nepadaręs jokių išvadų ir praėjus vos keliems mėnesiams, vėl padarė naują, šį kartą labai sunkų nusikaltimą nužudydamas žmogų. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, nuteistajam teismo paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už BK 129 str. 1 d. sankcijos vidurkį, tikrai negali būti laikoma per griežta. Dar labiau švelninti šią bausmę jokio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. P. apeliacinį skundą atmesti.