Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

sekretoriaujant Vilmai Armalytei, Ievai Rimdeikienei, Raimondai Katiliūtei, Dijanai Drizgienei,

nukentėjusiajam E. A., nukentėjusiajai R. A., jos atstovui advokatui Vidmantui Skaburskui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. B. gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštesniojo išsilavinimo, A. B. IĮ savininkas, išsituokęs, neteistas, gyv. (duomenys neskelbtini),

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 246 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį;

E. B., gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštesniojo išsilavinimo, nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje, išsituokęs, neteistas, gyv. (duomenys neskelbtini),

kaltinamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to A. B. ir E. B. kaltinami tuo, kad nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę, panaudodami psichinę prievartą ir padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams, o būtent R. A. esant skolingai A. B. 50 000 litų ir neturint lėšų skolai grąžinti, A. B. ir E. B. 2009 metų gruodžio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009-12-15, veikdami bendrininkų grupėje, A. B. šaukiant ant R. A., vartojant nezenzūrinius žodžius, grasinant panaudoti fizinį smurtą, iš (duomenys neskelbtini) garažo, esančio sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, tikslu padengti dalį įsiskolinimo, savavališkai paėmė R. A. individualiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį motorinį pjūklą „Stihl MS341“, 1525,42 litų vertės, bei tęsdami savo nusikalstamą veiką 2010 sausio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytą dieną, veikdami kartu, A. B. šaukiant ant R. A., vartojant nezenzūrinius žodžius, grasinant panaudoti fizinį smurtą, iš (duomenys neskelbtini) kiemo, esančio sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, savavališkai paėmė A. V. priklausančią, naudojamą R. A. šeimos, automobilinę priekabą, modelis VSE74, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 50 litų vertės, tuo padarydami didelę - 1575,42 litų dydžio žalą R. A. teisėms bei teisėtiems interesams,

Dėl BK 246 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Įstatymas įpareigoja nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Motyvuojamoji dalis

2009-11-10 priimtas nutarimas laikinai apriboti automobilio savininkės G. B. bei notariškai įgalioto atstovo A. B. nuosavybės teises į automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini): pardavimą, perleidimą, dovanojimą, įkeitimą, kuris pasirašytinai įteiktas A. B., G. B., išdėstyti A. B. pastebėjimai dėl tyrimo, priimto nutarimo (3 t. 117-118, 120-121 b. l.), nurodyta, jog iš automobilio išimta galinė sėdynė bei navigacijos blokas, kurios priklauso kitam pagrobtam automobiliui. 2010-02-09 nutarimu laikinas nuosavybės teisių apribojimas pratęstas (3 t. 125-128 b. l.). 2010-05-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi laikinas nuosavybės teisių apribojimo terminas pratęstas (3 t. 133-134 b. l.).

2010-04-19 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, jog A. B. tyrimui pateikė automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (stovėjusį A. B. namų valdos kieme, adresu (duomenys neskelbtini)), užvedimo raktą, registracijos liudijimą. Automobilis užfiksuotas A. B. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), visiškai išardytas, netinkamas naudoti pagal paskirtį (1 t. 15-23 b. l.). Apžiūrėta įvykio vieta iš kur buvo paimtas išardytas automobilis „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 110-114 b. l.).

2010-04-19 sudarytas sulaikytos transporto priemonės aprašas: nuimta dešinės pusės slenksčio ir abiejų dešinės pusės sparnų apdaila, nėra automobilio salono (apmušalų, sėdynių, diržų ir kitos įrangos) (1 t. 24; 25-35 b. l.).

Kaip matyti iš byloje esančio transporto priemonės aprašo, jis neatitinka įstatymo nustatytų reikalavimų. Tais atvejais, kai apribojamos teisės į turto registre neregistruojamą kilnojamąjį turtą, turi būti sudarytas šio turto aprašas (CPK 675, 677 straipsniai).

Vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą, antstolis turto arešto akto nesurašo, tačiau sudaro areštuojamo turto aprašą (CPK 675 straipsnio 3 dalis, 677 straipsnis). Turto aprašo forma, kuria antstolis privalo vadovautis aprašydamas areštuotą turtą, nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 10 priede, kur nurodyta, kad skolininkui, turto saugotojui (administratoriui) išaiškinama, kad perduoto saugoti (administruoti) turto išeikvojimas, perleidimas ar paslėpimas, taip pat nusikalstamas šio turto sunaikinimas ar sužalojimas, jeigu tai padaro saugotojas (administratorius), baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka; už perduoto saugoti (administruoti) turto praradimą, trūkumą ar sužalojimą žalą atlygina saugotojas įstatymų nustatyta tvarka.

Vertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus teismas konstatuoja, kad 2008-12-24 automobilis „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (be galinės sėdynės ir navigacijos grąžintas jo savininkei G. B., A. B. pasiėmė G. B. priklausantį automobilį, tačiau automobilis nebuvo jam perduotas saugoti, jis nuosavybės teisės į šį automobilį neįgijo, nes automobilio savininkės įgaliojimas nuimti automobilį nuo įskaitos ir jį parduoti nesuteikia nuosavybės teisės į automobilį. Byloje nėra procesinio dokumento, kurio pagrindu A. B. būtų paskirtas automobilio „BMW X5“,valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini) saugotoju ir jam tas automobilis būtų perduotas ir A. B. būtų įspėtas dėl automobilio sugadinimo ar paslėpimo.

Taigi, laikinai apribojus nuosavybės teises į automobilį „BMW X5“,valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau A. B., kuriam nors ir buvo žinoma apie laikiną nuosavybės teisių apribojimą, tačiau kuris laikino nuosavybės teisių apribojimo pagrindu nebuvo paskirtas šio turto saugotoju bei įspėtas dėl atsakomybės už šio turto neišsaugojimą, negali būti pripažinta, kad BPK 246 straipsnio prasme automobilis jam buvo patikėtas. A. B. atsakomybę pagrįsti jo žinojimu apie laikiną nuosavybės teisių apribojimą arba tai, kad A. B. automobilio savininkės įgaliojimu galėjo automobilį nuimti nuo įskaitos ir jį parduoti, yra nepakankami pripažinti, jog jam automobilis buvo patikėtas taip, kaip reikalaujama pagal BK 246 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad nėra nustatyta BK 246 straipsnio 1 dalyje, numatyto ir subjekto, kuriam aprašytas turtas ar turtas, kuriam taikytas laikinas nuosavybės apribojimas, patikėtas – požymio. Šio požymio A. B. veiksmuose nenustačius, pripažintina, kad jo veiksmuose nėra BK 246 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties, todėl baudžiamoji byla šioje dalyje jam nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies, BK 165 straipsnio 1 dalies, 302 straipsnio1 dalies nuostatų taikymo

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Vadinasi, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.

BK 294 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotą savavaldžiavimo sudėtį, kuri taikoma tais atvejais, kai savavališkas teisės vykdymas susijęs su fizinės ar psichinės prievartos panaudojimu. Fizinė ir psichinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę. Prievarta gali būti panaudota tiek prieš asmenį, kurį siekiama priversti įvykdyti prievolę, tiek ir prieš jam artimą žmogų. Kvalifikuotoje savavaldžiavimo sudėtyje psichinė prievarta apima tik pačius pavojingiausius grasinimus – panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Fizinė prievarta – tai neteisėtas tyčinis, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, žalos sveikatai padarymo, fizinio skausmo ar kitų fizinių kančių sukėlimo, laisvės atėmimo arba bejėgiškumo būklės sukėlimo (kasacinė byla Nr. 2K-291/2012).

Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais, kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą) reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis.

Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti (kasacinė byla Nr. 2A-7-2/2010)), agresyvus, baustinas ir pan.

Atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinas požymis yra ir padariniai), bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Kartu pažymėtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes (kasacinė byla Nr. 2K-P-183/2012).

Pažymėtina, kad savavališko teisės vykdymo nusikalstamas pobūdis gali būti nustatytas tik tuo atveju, kai tokiais veiksmais buvo padaryta didelė žala nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams (BK 294 straipsnio 1 dalis) arba kai, vykdant savavališkus veiksmus, buvo panaudota fizinė ar psichinė prievarta (BK 294 straipsnio 2 dalis). Nenustačius šių aplinkybių, padaryti savavališki veiksmai gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (ATPK 188 straipsnis), tapti pagrindu ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, taikyti pažeidėjui drausmines ar visuomeninio poveikio priemones. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas ne kartą pasisakė, kad nepritaria praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-267/2011).

Pagal BK 165 straipsnį atsako tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant būsto teritoriją. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia.

BK 302 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas pagrobė, ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad A. B. 2008-09-30 V. A. ir R. A. paskolino 50 000 Lt. R. A. nurodo, kad A. B. skolą grąžino, o A. B. tai neigia. A. B. kreipiasi į teismą civilinio proceso tvarka dėl skolos priteisimo. Teismas jo ieškinį patenkina ir tada 2010-05-18 R. A. kreipiasi į teisėsaugos institucijas su pareiškimu dėl turto prievartavimo ir nurodo, kad A. B. 2009 m. gruodžio mėnesio pradžioje su dar vienu vyru atvyko pas ją į namus ir reikalavo atiduoti skolą, o jei neatiduos, tai kitaip perduos reikalus, kas išmuš skolą, liepė atidaryti garažą, jai atidarius norėjo už skolą paimti automobilį, tačiau negalėjo jo užvesti, tada paėmė benzopjūklą. 2010 m. sausio antroje pusėje A. B. su tuo pačiu vyriškiu atvyko ir paėmė automobilinę priekabą. Apie dokumentus nekalba, nenurodo, kad panaudojus fizinę prievartą neteisėtai buvo patekta į gyvenamąjį namą (3 t. 177-178 b. l.). R. A. teisėsaugos institucijas kreipiasi praėjus daugiau kaip penkiems mėnesiams nuo jos pareiškime nurodytų įvykių. 2010-05-24 apklausiama liudytoja R. A. nurodo, kad A. B. paklausė ar ji turi benzopjūklą, atsakius taip, liepė atrakinti garažą ir paėmė benzopjūklą. Sakė paims automobilį, pasakius, kad sugedęs, jie išėjo. Sakė kad pasamdys berniukus, jei nebus laiku sumokėta skola. 2010 m. sausio mėnesio antroje pusėje abu atvažiavo, pinigų neturėjo, paėmė automobilinę priekabą, dokumentus iš namo koridoriuje esančios spintelės (3 t. 189-190 b. l.). 2010-07-01 apklausiama liudytoja parodė, kad į policija nesikreipė, nes bijojo dėl šeimos narių, pastūmė atsitrenkė į duris ranką susižalojo, į gydytojus nesikreipė, A. B. reikalavo priekabos dokumentų sakė, kad neturi, pats iš spintelės paėmė (4 t. 7-8 b. l.). Teisiamajame posėdyje parodė, kad automobilio priekabą paėmė A. B., atvykęs su kitu vyru, bet tai nebuvo E. B..

A. B. ir E. B. kategoriškai neigia bet kokios prievartos naudojimą prieš R. A., neteisėtą patekimą į gyvenamąją patalpą, daiktų ar dokumentų paėmimą. A. B. nurodo, kad kartu su E. B. buvo nuvykę pas A. į namus pakalbėti dėl skolos grąžinimo, tačiau jiems grasinama nebuvo. Vieną kartą kilo konfliktas, todėl daugiau ten nevyko, o kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.

Liudytoja I. A. ir liudytojas I. Š. parodė, kad konfliktai tarp R. A. ir A. B., E. B. kildavo dėl skolos, įvykių tiesiogiai nematė, nes buvo kitame namo aukšte, girdėjo nedraugiškus balsus, kaip ir kas buvo paimta nematė.

Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę A. B. ir R. A. konflikto prigimtį, nes kilo nesutarimų dėl skolos gražinimo.

Kaltinimai A. B. ir E. B. grindžiami vien byloje nukentėjusiąja pripažintos R. A. parodymais.

BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimus apkaltinamajam nuosprendžiui, kai jis yra grindžiamas nukentėjusiojo parodymais. Įstatymas reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais, jei juos patvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamojoje byloje nepateikta tiesioginių įrodymų, patvirtinančių A. B. ir E. B. kaltę.

BPK 192 straipsnio 5 dalyje imperatyviai nustatyta, jog jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką; pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti.

2010-07-01 iš pateiktų nuotraukų R. A. atpažįsta E. B. (4 t. 10-12 b. l.). Šis atpažinimas atliktas nesilaikant BPK nurodytų reikalavimų, nes R. A. apklausų metu buvo nurodžiusi, kad A. B. atvykdavo su asmeniu, kuris pas jį dirba, buvo pateikta E. B. nuotrauka, o ne įtariamų nusikalstamų veikų padarymu, asmenų katalogas, tai reiškia, kad jau buvo žinoma kokią nuotrauką pateikti, tuo metu E. B. nebuvo išvykęs, nesislapstė. Pažymėtina, kad nei A. B., nei E. B. ir neneigė, kad anksčiau buvo nuvykę pas A. pas juos į namus. Nelaikytini tiesioginiais įrodymais R. A. pateiktos benzopjūklo „Stihl MS 341“ PVM sąskaita-faktūra (3 t. 181 b. l.) ir pažyma apie transporto priemonės išregistravimą ir transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis (3 t. 182, 183 b. l.), nes tai tik patvirtina, kad R. A. tokius daiktus turėjo, tačiau neįrodo, kad juos neteisėtai pasisavino A. B. ir E. B.. Pažymėtina, kad R. A. nepareiškė A. B. ir E. B. civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti.

A. B., neatgavęs skolos, įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į teismą ir jo ieškinys buvo patenkintas, o tai patvirtina jo parodymus, kad jis nesiekė atgauti skolos neteisėtais būdais.

Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties punkto 2 dalyje nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nebėra galimybių ištirti ir objektyviai paneigti A. B. ir E. B. parodymus, kad jie prieš R. A. neatliko neteisėtų veiksmų, todėl jų veiksmuose nėra BK 246 straipsnio 2 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų sudėties, todėl baudžiamoji byla šioje dalyje jiems nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje nenustatyta, kad po A. B. ir E. B. apsilankymų R. A. būtų patyrusi realų pavojų jos ar jos artimųjų sveikatai ar gyvybei, būtų realiai grasinta sunaikinti jos turtą ir tokiu būdu jai būtų padaryta didelė žala. Byloje nepateikta jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad A. B. ir E. B. neteisėtai, panaudoję fizinį smurtą, būtų patekę į R. A. gyvenamąją patalą, bei neteisėtai pasisavinę benzopjūklą Stihl MS341ir automobilinę priekabą, modelis VSE74, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei šios priekabos registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros taloną Nr. (duomenys neskelbtini), bei įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Kaltinimas A. B. ir E. B. paremtas tik R. A. parodymais, kurie nėra nuoseklūs.

Dėl R. A. civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti ir proceso išlaidų

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. A. pareiškė 8000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai dėl A. B. ir E. B. neteisėtų veiksmų atlyginti (5 t. 148-150 b. l.).

BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A. B. ir E. B. išteisintini, neįrodžius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių bei vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, R. A. pareikštą civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą.

R. A. pateikė prašymą priteisti 1100 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir tai, kad A. B. ir E. B. išteisintini, neįrodžius, jog buvo padaryta nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, netenkina R. A. prašymo jos patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios instancijos teisme pripažinti proceso išlaidomis.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti: automobilis „BMW X5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), saugomas (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiajame policijos komisariate, paketas Nr. 1, kuriame: automobilio „BMW X5“ raktelis su signalizacijos pulteliu, transporto priemonės registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), esantys baudžiamojoje byloje, 2010 m. lapkričio 30 d. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Sandžio Povilausko nutarimu grąžinti automobilio savininkui E. Bc. ar jo įgaliotam atstovui L. A., gim. (duomenys neskelbtini) (3 t. b. l. 81-84), todėl nuosprendžiui įsiteisėjus, Šiaulių apygardos prokuratūra įpareigotina šį nutarimą įvykdyti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 297-298 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 307 straipsnio 4 dalimi teismas,

nusprendžia:

A. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 1 dalį, 294 straipsnio 2 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti kaip nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

E. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti kaip nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

R. A. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Įpareigoti Šiaulių apygardos prokuratūrą, nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti: automobilį „BMW X5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), saugomą (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiajame policijos komisariate, paketą Nr. 1, kuriame: automobilio „BMW X5“ raktelis su signalizacijos pulteliu, transporto priemonės registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), esančius baudžiamojoje byloje, pagal 2010 m. lapkričio 30 d. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Sandžio Povilausko nutarimą grąžinti automobilio savininkui E. Bc. ar jo įgaliotam atstovui L. A., gim. (duomenys neskelbtini).

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.