Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant atsakovo atstovui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atkreipė dėmesį, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš Tarnybos galimai neteisėtų veiksmų, pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) pareiškėjui Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Atsakovo atstovo vertinimu, šioje administracinėje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad kažkuriuo lygiu būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata konvojavimo metu arba po jo. Tai leidžia teigti, kad nėra priežastinio ryšio tarp tariamai pareigūnų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių. Atsakovo atstovo tvirtinimu, Tarnybos konvojaus pareigūnai pareiškėjo konvojavimo metu laikėsi teisės aktų reikalavimų, konvojavimas buvo vykdomas tinkamai, todėl mano, kad šioje administracinėje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad atsirado sąlygos numatytos LR Civilinio kodekso 6. 271 straipsnyje

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs konvojavimo metu.

Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LR CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant LR CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). LR CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės. Šios taisyklės nustato, kad konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Šio ginčo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju automobiliu. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 11 iki 2016 m. kovo 3 d. iš viso buvo konvojuojamas 17 kartų: 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. rugpjūčio 20 d., 2015 m. rugpjūčio 27 d., 2015 m. rugsėjo 24 d., 2015 m. spalio 1 d., 2015 m. spalio 8 d., 2015 m. spalio 22 d., 2015 m. lapkričio 12 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2015 m. gruodžio 3 d., 2015 m. gruodžio 10 d., 2015 m. gruodžio 17 d., 2015 m. gruodžio 23 d., 2015 m. gruodžio 31 d., 2016 m. sausio 7 d., 2016 m. vasario 18 d., 2016 m. kovo 3 d. (b. l. 8-75). Atliekant planinį pareiškėjo konvojavimą, buvo naudojami šie specialieji automobiliai: VW Crafter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (19 sėdimų vietų; b. l. 97-99), VW Crafter valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (19 sėdimų vietų; b. l. 100-02), Mercedes - Benz Atego 918 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (30 sėdimų vietų; b. l. 88-90), Mercedes - Benz Atego 918 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (29 sėdimos vietos, b. l. 76-77), VW Crafter 50 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (19 sėdimų vietų; b. l. 91-93), VW Crafter 50 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (19 sėdimų vietų; b. l. 94-96).

Konvojavimo taisyklių 145 punkte nustatyta konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę. Konvojavimo taisyklių 147 punktas draudžia lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų. Konvojavimo taisyklių 146 punkte, nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai).

Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2015-05-08 protokolo Nr. F-A-77, 2015-05-08 protokolo Nr. F-VE-4, 2015-07-06 Nr. F-A-170, 2015-07-08 protokolo Nr. F-VE-8 (b. l. 79-87) matyti, kad konvojavimo automobiliuose įrengta pritekamoji ventiliacija ir apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus. Iš specialiųjų automobilių, skirtų konvojuojamiems pervežti, kėbulo kamerų schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija, evakuaciniai liukai (b. l. 76, 88, 91, 94, 97, 100). Išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės ir automobilių registracijos liudijimai (b. l. 77-78, 89-90, 92-93, 95-96, 98-99, 101-102) patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu konvojuojant pareiškėją, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų. Pažymėtina, kad nurodytas taisyklių punktas nenustato reikalavimo įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, važiuodami motorine transporto priemone ir priekaba su įrengtais saugos diržais, keleiviai privalo būti užsisegę saugos diržus, t. y. saugos diržus užsisegti privaloma tuo atveju, jeigu transporto priemonėje jie yra įrengti. Bylos duomenys rodo, kad specialiose transporto priemonėse VW Crafter 50 valst. Nr (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugos diržai buvo įrengti.

Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi, minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti.

Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė konvojavimo metu nenumatytų, ypatingų atvejų, galėjusių sutrikdyti jo sveikatą ar sukelti neigiamas pasekmes jo sveikatai, ir kad dėl konvojavimo sąlygų ir jų įtakos jo sveikatai jis reiškė pretenzijas už konvojavimą atsakingam pareigūnui. Kelionės žiniaraščiuose taip pat nėra atsakingo asmens pažymėta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gauta pareiškėjo nusiskundimų dėl konvojavimo sąlygų. Todėl darytina išvada, kad automobiliai pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą buvo tinkami konvojavimui ir konvojavimas tokiu automobiliu standartinio konvojavimo atveju negalėjo sukelti pareiškėjui neigiamų pasekmių.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Apibendrinęs tai, kas aukščiau išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu. Deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktų įrodymų, kad konvojuojant jį į kitą paskirties punktą, buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus jo transportavimas, specialus transportas, kuriuo buvo konvojuotas pareiškėjas į kitą įstaigą, ir konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.