- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2018-08-16
- Bylos Nr.
- AN2-373-810/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-19-3-00133-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Edita Dambrauskienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Dambrauskienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato (toliau – Institucija) viršininko apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. liepos 3 d. nutarimo R. Š. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Institucijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarimu R. Š. už nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 432 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirta 30 eurų bauda, už tai, kad jis 2018 m. kovo 28 d. apie 9.15 val. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, vairavo transporto priemonę su įrengtais saugos diržais neužsisegęs saugos diržo. Šiais savo veiksmais R. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių 196 punkto reikalavimus. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmai 2018 m. liepos 3 d. nutarimu Institucijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarimą panaikino ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukė. Teismas pažymėjo, jog liudytojai L. A. ir V. A. matė R. Š. vairuojamą automobilį iš judančio policijos tarnybinio automobilio, važiuojančio ne mažesniu 60-70 km/h greičiu, tarp policijos ir R. Š. vairuojamų automobilių buvo maždaug 90 laipsnių kampas. Be to, liudytojui V. A., sėdėjusiam keleivio vietoje, šalia vairuotojos, stebėti R. Š. vairuojamą automobilį kliudė tarnybinį automobilį vairavusi L. A., nes R. Š. automobilis policijos pareigūnams važiavo iš kairės. Matomumui kliudė ir kiek patamsintas R. Š. vairuoto automobilio priekinis stiklas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog liudytojai V. A. ir L. A. galėjo suklysti vertindami, ar vairuotojas segi saugos diržą, laikė, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių R. Š. kaltę. Apeliaciniame skunde Institucijos viršininkas prašo Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. liepos 3 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje – palikti galioti Institucijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarimą.Skunde nurodoma, jog Institucija nesutinka su skundžiamos nutarties motyvuojamąja dalimi bei teismo atliktu eksperimentu, kurio metu, apžiūrint R. Š. automobilį, nustatyta, jog pro tamsintus priekinius automobilio stiklus negalima tiksliai pasakyti, ar vairuotojas segi saugos diržą, ar ne. Pažymėtina, jog policijos pareigūnai prasilenkė su R. Š. vairuojamu automobiliu ir matė jį ne tik pro priekinį, bet ir pro šoninius stiklus. Be to, sustabdžius automobilį, policijos pareigūnas V. A. priėjo prie vairuotojo ir tuo metu jis saugos diržo nesegėjo, todėl darytina prielaida, kad diržas nebuvo segimas ir vairuojant automobilį. Institucijos atstovas pažymi, kad administracinio nusižengimo padarymo faktą pastebėjo du policijos pareigūnai. Jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti prielaidą dėl jų suinteresuotumo R. Š. nubaudimu negauta, tai skundžiamame nutarime pripažino ir teismas. Atsiliepime į apeliacinį skundą R. Š. prašo palikti Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. liepos 3 d. nutarimą nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.Atsiliepime pažymima, jog skunde pareigūnai nurodo kitas aplinkybes nei duodami parodymus teisme. Skunde teigiama, kad pareigūnai prasilenkė su R. Š. vairuojamu automobiliu, tuo tarpu liudydami teisme abu pareigūnai tvirtino, jog važiuodami pagrindiniu keliu pamatė šalutiniu keliu link pagrindinio kelio važiuojantį R. Š. vairuojamą automobilį.R. Š. atsiliepime taip pat atkreipia dėmesį į apeliacinio skundo argumentą, jog „darytina prielaida, kad vairuodamas automobilį R. Š. saugos diržo nesegėjo“. Tai, anot R. Š., rodo, jog pareigūnai priimdami sprendimus vadovaujasi prielaidomis bei sprendimą vadovaujantis prielaidomis prašo priimti ir teismo. Tai akivaizdus esminių teisenos principų nepaisymas. R. Š. taip pat pažymi, jog administracinėje, kaip ir baudžiamojoje teisėje, galioja in dubio pro reo principas, pagal kurį visos abejonės aiškinamos traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Institucijos viršininko apeliacinis skundas atmetamas.Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog Institucijos viršininkas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytų galutinių teismo išvadų, jog byloje surinktų įrodymų nepakanka R. Š. kaltei dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 432 straipsnio 1 dalyje, pagrįsti, konstatavimu. Pažymėtina, kad pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes – išklausė liudytojų policijos pareigūnų L. A. ir V. A. bei administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. Š. parodymus, atliko papildomą veiksmą – apžiūrėjo R. Š. vairuotą automobilį „Opel Vectra Station Wagon“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tokiu būdu patikrino R. Š. teismo posėdžio metu iškeltą versiją, jog policijos pareigūnai, važiuodami tarnybiniu automobiliu, negalėjo pamatyti, jog R. Š. vairuoja automobilį neprisisegęs saugos diržo, dėl tamsintų priekinių automobilio stiklų, ir padarė teisingą išvadą, jog policijos pareigūnai galėjo suklysti vertindami, ar R. Š. segi saugos diržą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais grindžiama ši išvada, jų nebekartoja, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus. Institucijos viršininkas nurodo nesutinkantis su apylinkės teismo atliktu ekspertimentu, kurio metu apžiūrėtas R. Š. automobilis ir nustatyta, jog pro tamsintus priekinius automobilio stiklus negalima tiksliai pasakyti, ar vairuotojas segi saugos diržą, ar ne. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, Institucijos viršininkas nekritikuoja pačios automobilio apžiūros ir atlikto eksperimento, kuriuo metu R. Š., vilkėdamas šviesios spalvos megztuką, įsėdo į automobilį, prisisegė saugos diržą ir penkių metrų atstumu buvo stebima, ar matomas vairuotojas segintis saugos diržu, atlikimo eigos, pasirinktos tyrimo taktikos ir jo metu gautų duomenų patikimumo, tačiau teigia, jog policijos pareigūnai prasilenkė su R. Š. vairuojamu automobiliu ir matė jį ne tik pro priekinį, bet ir pro šoninius stiklus. Taigi iš esmės, apeliantas sutinka, jog stebint vairuotoją pro jo vairuojamo automobilio priekinį stiklą, negalima tiksliai pasakyti ar vairuotojas segi saugos diržą. Tiek teismo posėdžio metu apklausiami liudytojai V. A. ir L. A., tiek R. Š. analogiškai parodė, jog policijos pareigūnų tarnybinis automobilis važiavo pagrindiniu keliu, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens automobilis pagrindinio kelio link judėjo šalutiniu keliu, tuo tarpu apeliaciniame skunde teigiama, jog abu automobiliai prasilenkė, todėl policijos pareigūnai R. Š. matė ne tik pro priekinį, bet ir pro šoninį automobilio stiklą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina, su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog apeliaciniame skunde nurodomos kitos įvykio aplinkybės. Be to, šių aplinkybių patikrinti jokiais objektyviais duomenimis, nei skundą nagrinėjantis, nei pirmosios instancijos teismas negali. Šiuo atveju privaloma vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą taip pat tvirtinama teigiant, jog R. Š. nesegėjo saugos diržo V. A. priėjus pie R. Š. vairuojamo automobilio jau po to, kai šis buvo sustabdytas. Atsakydamas į šį skundo argumentą, apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog pats Institucijos atstovas pažymi, jog ši aplinkybė yra tik prielaida išvados, jog R. Š. nesegėjo saugos diržo vairuodamas transporto priemonę, padarymui. Tuo tarpu kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, daryti prielaidas, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Atsižvelgiant į tai, šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo nepaneigia ir kitas apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, jog administracinio nusižengimo padarymo faktą pastebėjo du policijos pareigūnai, apie kurių suinteresuotumą nepagrįstai apkaltinti administrinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, byloje duomenų nėra. Vien tai, kad teismo posėdžio metu parodymus davę liudytojai, tvirtinę, jog R. Š. vairavo transporto priemonę neužsisegęs saugos diržo, nėra kaip nors susiję su administracinėn atsakomybėn patrauktu asmeniu, nėra suinteresuoti bylos baigtimi, savaime nereiškia, jog jų parodymai turėtų būti vertinami atsietai nuo kitų byloje surinktų duomenų, kaip vienintelė objektyvi tiesa. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas liudytojų L. A. ir V. A. parodymų nelaikė melagingais, tačiau, įvertinęs atlikto eksperimento rezultatus, automobilių padėtį, jų judėjimo greitį, padarė išvadą, kad policijos pareigūnai galėjo suklysti dėl to, kad R. Š. nėra prisisegęs saugos diržo. Kaip jau minėta, šiai išvadai pritaria ir apygardos teismas. Minėtų liudytojų parodymai, įvertinus juos kitų byloje surinktų duomenų kontekste, nėra pakankami R. Š. kaltės dėl jam inkriminuoto nusižengimo padarymo konstatavimui. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį ir palikti galioti Insitucijos nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. liepos 3 d. nutarimą nepakeistą ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato viršininko apeliacinio skundo netenkinti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.