Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 24 d. nuosprendžio.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. nuosprendžiu R. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. B., J. B., Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 24 d. nuosprendžiu patenkino Vilkaviškio rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą, panaikino Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį – R. K. nuteisė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant R. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams V. B., J. B., Teritorinei ligonių kasai pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir grąžinant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismas nuteisė R. K. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles (KET), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, t. y. 2004 m. spalio 9 d., apie 14.30 val., Vilkaviškio r., (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje kelio (duomenys neskelbtini) 3 kilometre, neatsargiai vairuodamas traktorių MTZ–82 (duomenys neskelbtini) su priekaba 2PTS–6A, pagrindiniame kelyje sukdamas į kairę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio jį iš kairės lenkiančiam automobiliui „Audi 80“ (duomenys neskelbtini), taip pažeidė KET 145 punkto reikalavimą, pagal kurį vairuotojas keisdamas važiavimo kryptį privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams, KET 153 punkto reikalavimą, pagal kurį sukdamas į kairę ne sankryžoje vairuotojas privalo duoti kelią, kur važiavimo kryptimi yra ne daugiau kaip viena eismo juosta, jį lenkiančioms transporto priemonėms, KET 53 punkto reikalavimą, pagal kurį eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, netrukdyti eismo, dėl to automobilis „Audi 80“, lenkdamas iš kairės pusės traktorių MTZ–82, su juo susidūrė ir dėl to žuvo automobilio „Audi 80“ keleivis E. B. bei buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio keleivio V. B. sveikata.

Kasaciniu skundu R. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. nuosprendį.

Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Anot kasatoriaus, teismas šališkai vertino įrodymus, todėl sprendimą nulėmė abejotino patikimumo informacija, t. y. įrodymais pripažinti liudytojo V. B. ir nukentėjusiojo V. Š. parodymai. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad nėra aplinkybių, dėl kurių V. B. ir N. Š. galėtų apkaltinti kasatorių. Tokia aplinkybė, pasak nuteistojo, pirmiausia yra tai, kad N. Š. siekia išvengti atsakomybės. Be to, nepagrįsta teismo išvada, kad V. B. ir N. Š. apsvaigimas nuo alkoholio negalėjo turėti įtakos jų parodymams, bei teiginys, kad vertinant jų parodymus įtakos galėtų turėti tik sunkus girtumo laipsnis. Kasatorius pažymi, kad KET draudžia vairuoti automobilį esant ir lengvam girtumo laipsniui, todėl vien iš šio draudimo galima daryti išvadą, kad lengvas girtumas turi įtakos bet kokiam asmeniui vertinant eismo situaciją. Taip pat R. K. atkreipia dėmesį į tai, kad nors teismas ir konstatavo, jog traktoriaus posūkio signalas buvo įjungtas, tačiau N. Š. ir V. B. teigia, kad jie nematė įjungto posūkio signalo. Taigi šis faktas patvirtina, kad jų apsvaigimas turėjo įtakos jų pastabumui, o kartu ir jų parodymų patikimumui. Dėl šių aplinkybių R. K. mano, kad teismas, pripažindamas įrodymais N. Š. ir V. B. parodymus, pažeidė BPK 20 straipsnį ir priėmė neteisingą nuosprendį.

Skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – nepagrįstai taikė BK 16 straipsnį. Nusikalstamą nerūpestingumą apibūdina du požymiai: pavojingų pasekmių nenumatymas ir galėjimas bei turėjimas jas numatyti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog jis matė gale už pusės kilometro važiuojantį automobilį. Anot kasatoriaus, jis buvo įsitikinęs, kad jo manevras bus saugus, ir jis neprivalėjo numatyti, jog automobilio „Audi 80“ vairuotojas kelio atkarpoje, kurioje leistinas greitis yra 50 km/h, važiuos 108 km/h greičiu, t. y. pažeis KET, taip pat jis neprivalėjo numatyti, kad „Audi 80“ automobilis per 1 s nuvažiuos 30 m, t. y. labai greitai priartės prie jo. Esant tokioms aplinkybėms, kasatorius R. K. daro išvadą, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog jis elgėsi nusikalstamai nerūpestingai.

Nuteistojo R. K. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo

Kolegijai nekelia abejonių apkaltinamojo nuosprendžio išvados, kad automobilis „Audi 80“ trenkėsi į traktoriaus MTZ–82 priekinį kairįjį ratą, šiam jau kirtus priešinių eismo juostų menamą liniją, ir kad transporto priemonių susidūrimas įvyko kairėje kelio pusėje, traktoriaus vairuotojui jau pradėjus posūkį kairėn link šalutinio kelio. Šias išvadas teismas padarė išnagrinėjęs ir įvertinęs nukentėjusiųjų parodymus, prieštaringus nuteistojo parodymus, įvykio vietos ir transporto priemonių apžiūros protokolus, specialisto bei ekspertizės akto išvadas. Taigi, vadovaujantis BPK 20 straipsnio reikalavimais, teismas pripažino įrodymais įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis.

Sprendžiant traktoriaus MTZ–82 vairuotojo R. K. atsakomybės klausimą, esminis įrodinėjimo dalykas yra KET 153 punkto reikalavimų vykdymas. Ši KET taisyklė įpareigoja vairuotoją, sukant į kairę vietose, kur važiavimo kryptimi yra ne daugiau kaip viena eismo juosta, duoti kelią jį lenkiančioms transporto priemonėms. Minėtas KET reikalavimas nagrinėtinas tik kartu su KET 173 punkto nuostata, įpareigojančia lenkiančios transporto priemonės vairuotoją, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. KET 53 punktas, įpareigojantis eismo dalyvius laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, privalomas tiek lenkiančio automobilio vairuotojui N. Š., tiek kairįjį manevrą dariusiam traktoriaus vairuotojui R. K.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad „prieštaravimai dėl traktoriaus kairiojo posūkio signalo įjungimo, kuri transporto priemonė pirma pradėjo lenkimo veiksmus, išnaudojus visas procesines galimybes, nepašalinti, kaltinamojo parodymus dėl kairiojo posūkio įjungimo patvirtina eismo įvykio apžiūros protokolas, todėl teismas laiko, jog kaltinamasis R. K. prieš sukdamas kairėn rodė kairiojo posūkio signalą. Nukentėjusiųjų parodymai, kad prieš lenkimą traktorius posūkio signalo nerodė, teismui kelia abejonių, nes nukentėjusieji buvo neblaivūs, nukentėjęs N. Š. buvo davęs melagingus parodymus.“

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad išteisinamojo nuosprendžio išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja byloje nustatytiems duomenims. Priešingai, nei pirmosios instancijos teismas, apygardos teismas pripažino prieštaringais ir neatitinkančiais tikrovės nuteistojo parodymus, o nukentėjusiųjų parodymus pripažino patikimais ir padarė išvadą, jog „ta aplinkybė, kad traktorius po įvykio rastas su įjungtu kairiojo posūkio signalu, nepatvirtina, kad tuo metu, kai N. Š. pradėjo lenkimą, jis taip pat buvo įjungtas, nes kaip buvo nustatyta ekspertų išvadomis, N. Š. lenkimą pradėjo iš toli, ne mažiau kaip 71 metro atstumu. Tuo tarpu R. K. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl svarbios aplinkybės, būtent dėl to, ar jis įsitikino sukdamas į kairę, kad tai yra saugu, ar ne, nenuoseklūs, prieštaringi ir neatitinka N. Š. bei V. B. nurodytų aplinkybių.“ Toliau teismas, paneigdamas išteisinamojo nuosprendžio teiginį, kad nukentėjusieji galėjo nepastebėti traktoriaus ir priekabos įjungto kairiojo posūkio signalo dėl girtumo susilpnėjus dėmesiui aplinkai, nurodo, kad alkoholio poveikis žmogaus reakcijai, pastabumui yra individualus, nei vienam iš jų nenustatytas sunkus girtumo laipsnis, todėl jų parodymus, jog lenkimo metu traktoriaus vairuotojas nerodė posūkio signalo, laiko patikimais, paneigiančiais išteisinamojo nuosprendžio argumentus.

Šios apkaltinamojo nuosprendžio išvados padarytos motyvuojant ne įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, jie nenagrinėti teisiamajame posėdyje, kiti įrodymai atmesti nemotyvuotai.

Baudžiamojoje byloje gauti autotechniko R. P. specialisto išvada ir teismo nutartimi paskirtos eismo įvykio ekspertizės, kurią atliko tas pats specialistas R. P. bei vyr. ekspertas I. G., aktas. Be to, I. G. davė paaiškinimus teismo posėdyje. Nei specialisto išvadoje, nei ekspertizės akte nėra išvados, kad N. Š. lenkimą pradėjo iš toli, ne mažiau kaip 71 metro atstumu. Apie tai neužsiminė ir specialistas I. G. teisme. Tokie duomenys teisme nenagrinėti.

Pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas galimybes nustatyti traktoriaus lenkimo pradžią ir kairiojo posūkio signalo įjungimo momentą. Vairuotojas N. Š. teisme parodė, kad lenkimą pradėjo likus iki traktoriaus 80–100 m. Traktorius važiavo 5–10 km/h greičiu ir posūkio signalo nerodė. V. B. teigė, kad lenkimas buvo pradėtas likus iki traktoriaus 50–100 m. Posūkio signalo ir jis nepastebėjo. O nuteistasis R. K. parodė, kad pažiūrėjęs į atgalinio vaizdo veidrodėlį ir nepamatęs jokių kliūčių, likus iki sankryžos 15–20 m, įjungė kairiojo posūkio signalą, greitis buvo 5–7 km/h.

Apygardos teismo teiginys apie individualų alkoholio poveikį nukentėjusiesiems sunkiai suvokiamas, nes toks N. Š. ir V. B. individualus atsparumas alkoholiui, išlaikant dėmesį aplinkai ir reakciją, nebuvo tirtas ir teisme nagrinėtas. Be to, teismas klaidingai nurodė, kad N. Š. buvo lengvai apgirtęs. Pagal medicininės apžiūros girtumui nustatyti aktus tiek N. Š., tiek V. B. nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, ir su tokiomis išvadomis jie sutiko. N. Š. kraujyje, paimtame praėjus 2 val. 20 min. po eismo įvykio, rasta 1,44 promilės etilo alkoholio, o V. B. kraujyje, paimtame 2 val. 5 min. po eismo įvykio, rasta 1,51 promilės etilo alkoholio.

Teismas visiškai nevertino didžiulio automobilio „Audi 80“ greičio ir transporto priemonių greičio skirtumo įtakos nukentėjusiųjų gebėjimui stebėti ir įvertinti eismo aplinką bei sąlygas. Automobilis „Audi 80“ gyvenvietėje važiavo 108 km/h greičiu ir daugiau nei dvigubai viršijo šiame kelio ruože leistiną greitį. Kaip teigiama ekspertų išvadose, tokiu greičiu važiuojantis automobilis per sekundę įveikia 30 m. Nuosprendyje argumentuojant R. K. kaltę rašoma, kad važiavimo sąlygos buvo geros, eismo įvykis įvyko tiesiame kelio ruože, eismo įvykio vieta bei jos aplinkybės R. K. žinomos ir todėl daroma išvada, kad R. K. turėjo visas galimybes laiku pastebėti automobilį „Audi 80“, judantį paskui traktorių ir lenkiantį jį. Tokia teismo išvada ydinga. Pirmiausia, kaip jau minėta, KET įpareigoja nesudaryti kliūties lenkiančiai transporto priemonei, o ne važiuojančiai paskui. Tuo tarpu teismas neįrodė, kad R. K. įjungė kairiojo posūkio signalą automobiliui jau pradėjus lenkimą. Antra, teismo teiginys, kad R. K. buvo gerai žinoma aplinka, yra greičiau jį teisinantis argumentas nei kaltinantis. Neabejotinai R. K., kaip vietinis gyventojas, žinojo, kad gyvenvietėje eismui galioja ženklas 550, leidžiantis maksimalų greitį 50 km/h, todėl kasacinio skundo teiginys apie kito eismo dalyvio eismo taisyklių pažeidimą, kurio jis negalėjo numatyti, turi pagrindą.

Kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas R. K. KET 145, 153, 53 punktų pažeidimus ir juos įvertindamas kaip pagrindinę priežastį bei būtiną sąlygą eismo įvykiui kilti, padarė esminių BPK pažeidimų. R. K. kaltę grindė ne įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais veiksmais, ir taip nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apkaltinamąjį nuosprendį grindė duomenimis, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ir taip pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas nepagrindė įrodymais savo išvadų ir motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, lėmę netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 20 d. nuosprendį.