Kauno apygardos teismo nutartis

2012-12-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-842-114-2012

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-18
Bylos Nr.
1A-842-114-2012
Teisminio proceso Nr.
1-65-1-00060-2012-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algimantas Smolskas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Kęstutis Dargužis
Nukentėjusysis
D. B.
Nuteistasis
A. P.
Kategorijos
  • 2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas: Algimantas Smolskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-842-114/2012

Teisėja: Sigita Bružienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00060-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algimanto Smolsko, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei, gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei, nukentėjusiajai D. B. (buvusi pavardė T.),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., ir nubaustas 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. P. priteista D. B. 500 litų nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad 2011 metų sausio 11 dieną apie 20.00 valandą Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) name, priklausančiame D. T., reikalavo iš nukentėjusiosios 10 litų, išplūdo ją necenzūriniais žodžiais, grasino sudeginti namus ir vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajai D. T. į veido sritį, padarydamas jai poodinę kraujosruvą smakre, muštinės žaizdos ir pogleivio kraujosruvas lūpose, kraujosruvą apatinių dantų dantenose, taip sukeldamas nukentėjusiajai D. T. fizinį skausmą, tuo pačiu metu grasino, sakydamas žodžius, užmuš, kas suteikė pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti jam inkriminuotą straipsnį ir paskirti ne tokią griežtą bausmę. Nuteistasis teigia, kad yra nepagrįstai nuteistas už grasinimą nužudyti. Jis nuketėjusiajai negrasino ją nužudyti. Pati nukentėjusioji patvirtino, kad jis tokių žodžių, kurie reikštų, kad jis grasina nužudyti, nesakė. Apeliantas tvirtina, kad nesakė, jog sudegins namus. Liudininkai ne vieningai aiškina įvykio aplinkybes, nors visi buvo tame pačiame name ir turėjo puikiai girdėti visus jo pasakytus žodžius. Nukentėjusiosios vaikas ir brolis išvis iš jo negirdėjo jokių grasinimų, tik necenzūrinius žodžius.

Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusioji prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino A. P. kaltu dėl Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistojo A. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Pagal BK 145 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama.

Nuteistasis pripažįsta, kad sudavė nukentėjusiajai, tačiau neigia grasinęs ir todėl mano, kad yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 145 str. 1 d. Tačiau nuteistojo teiginius apie tai, kad jis negrasino nukentėjusiajai, paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios D. B. parodymai. Nukentėjusioji patvirtino, kad užėjęs kaltinamasis, kurio ji iki tol nebuvo mačiusi, ėmė prašyti paskolinti pinigų. Šiai atsisakius, ėmė keiktis necenzūriniais žodžiais. Pasakius, kad išeitų, trenkė nukentėjusiajai į veidą. Atėjęs nukentėjusiosios sugyventinis, jį išstūmė už durų. Nukentėjusioji patvirtino, kad A. P. jai grasino. Jis nukentėjusiajai sakė, kad ji čia negyvensianti, kad jis sudegins namus ir pan. Jis jai grasino būdamas už durų, skambinėjo į duris. Kad A. P. grasino nukentėjusiajai patvirtino ir liudytojai S. B. ir M. R.. Nors liudytojai V. R. ir K. T. negirdėjo grasinimų, tačiau jie patvirtino, kad buvo kilęs triukšmas, kad D. B. buvo sužalota, o visos konflikto eigos jie nematė. Objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginius, kad jis nukentėjusiajai negrasino, byloje nėra. Todėl A. P. parodymai vertintini kritiškai, kaip pasirinkta jo gynybos versija. Įvertinus nuoseklius nukentėjusiosios D. B., liudytojų S. B., M. R. parodymus, daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog A. P. grasino nukentėjusiajai, jog ją užmuš, sudegins namus. Atsižvelgus į tai, A. P. ir D. B. iki įvykio buvo nepažįstami, kad A. P. niekieno nekviestas atėjo į nepažįstamų asmenų namus ir reikalavo paskolinti pinigų, o atsisakius tai padaryti, keikė nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais, be priežasties trenkė į veidą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nukentėjusioji D. B. turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas sudeginti namus, užmušti, gali būti įvykdytas. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms A. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 str. 1 d.

BK 145 str. 1 d. sankcijoje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti baudžiama viešaisiais darbais, arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. A. P. BK 27 str. 1 d. prasme yra recidyvistas, kadangi būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, esant neišnykusiam ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, padarė tyčinį nusikaltimą. Kadangi BK 56 str. 1 d. numatyta, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai A. P. paskyrė būtent tokios rūšies bausmę. A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Anksčiau jis buvo teistas tris kartus, nedirba. Įvertinus paminėtas aplinkybes, A. P. paskirta mažesnė nei BK 145 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmė, todėl laikyti šią bausmę aiškiai per griežta ir švelninti nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytą daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Algimantas SmolskasTeisėjai Kęstutis DargužisSvetlana Jurgaitienė