- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-15
- Bylos Nr.
- 2S-893-781/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06968-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- R. J. V.
- Atsakovas
- Nacionalinei teismų administracijai
- Kategorijos
- 94.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo R. J. V. ieškinį atsakovui Nacionalinei teismų administracijai dėl teisėjų valstybinės pensijos sumažintos dalies grąžinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas R. J. V. (toliau - Ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo Nacionalinės teismų administracijos (toliau - Atsakovas) 12 074, 35 Lt neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos skirtumą už 2010, 2011 ir 2012 metus. Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 24 d. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus įsakymu jam buvo paskirta 2 667, 70 Lt valstybinė pensija nuo 2008 m. vasario 16 d., kurios dydis, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinio pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies pagrindu buvo ribojamas. Kadangi 2010 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas minėtą įstatymo nuostatą bei Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, pripažino prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Ieškovas prašo priteisti neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos skirtumą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi Ieškovo ieškinį Atsakovui atsisakė priimti. Teismas nustatė, kad Ieškovas reiškia reikalavimą dėl neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalies priteisimo. Pažymėjo, kad teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisinius santykius reglamentuoja viešosios teisės normos – Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymas ir Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68) (toliau - Nuostatai). Nurodė, kad Ieškovas, prašydamas priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos skirtumą, iš esmės ginčija Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus įsakymą, kuriuo jam buvo paskirta pensija, todėl turėtų skundą teikti Nacionalinės teismų administracijos direktoriui (Nuostatų 15 p.), o jei nesutiks ir su Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus sprendimu dėl skundo, jis turi teisę sprendimą skųsti teismui. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 22 straipsniu, atkreipė dėmesį, kad tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, o teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai, todėl skundas dėl Nacionalinės teismų administracijos sprendimo turėtų būti teikiamas ne bendrosios kompetencijos, o administraciniam teismui. Atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, kad civilinio proceso tvarka ginčas teisme nenagrinėtinas, ir vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu atsisakė priimti ieškinį.
Šalies argumentai
Ieškovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovas pažymėjo, jog jis Atsakovo priimto įsakymo dėl pensijos skyrimo neginčija, o tik nori pensijos įsiskolinimo priteisimo. Nurodo, kad jam pensija paskirta teisingai. Todėl teismo nurodyti Nuostatai neturėtų būti taikomi. Pabrėžia, jog Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo spręsti 2001 m. birželio 20 d. nutartyje nurodė, kad bendrosios kompetencijos teisėjų kreipimaisi į teismą dėl darbo užmokesčio priteisimo nagrinėtini administraciniuose teismuose, o administracinių teismų teisėjų kreipimaisi – bendrosios kompetencijos teismuose. Paskutiniu metu Ieškovas dirbo Kauno apygardos administraciniame teisme, todėl mano, jog pensijos priteisimo klausimą tikslingai negrinėti bendrosios kompetencijos teisme. Be to, kilus abejonėms dėl teismingumo, teismas galėtų pasinaudoti CPK 36 straipsniu.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamos apeliacine tvarka nutarties motyvus, atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė procesines teisės normas. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti Ieškovo ieškinį, yra pagrįsta ir teisėta.
Ieškinio priėmimą bendrosios kompetencijos teisme reglamentuoja CPK 137 straipsnio normos. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šiuo pagrindu būtina pareiškimą atsisakyti priimti, kai jis pagal CPK 1, 22 straipsnius nepriskirtinas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu atsisakė priimti Ieškovo ieškinį dėl teisėjų valstybinės pensijos sumažintos dalies grąžinimo, nurodęs, kad tarp ginčo šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, o teisėjų valstybinio pensijų mokėjimo teisiniai santykiai, todėl skundas turi būti teikiamas administraciniam teismui. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutinka.
Bendrosios kompetencijos teismams nagrinėti priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių; teismai taip pat nagrinėja bylas ypatingosios teisenos tvarka, prašymus dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, taip pat skundus dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimų (CPK 22 straipsnis). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 16 dalį, administraciniai teisiniai santykiai yra įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys atliekant viešąjį administravimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti.
Taip pat pažymėtina, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir kt. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisinius santykius reglamentuoja viešosios teisės normos – Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinti teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai.
Bylų priskirtinumo teismams institutas padeda nustatyti, kurio teismo kompetencija yra nagrinėti ginčą, t. y. rūšinio teismingumo taisyklės, kuriose, atsižvelgiant į nagrinėjamų santykių prigimtį, nurodyta teismo jurisdikcija išspręsti ginčą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis.
Ieškinio turinys ir jo reikalavimas patvirtina, kad ieškiniu prašoma priteisti neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos skirtumą už 2010, 2011 ir 2012 m. Ieškovo siekiamas tikslas – pensijos perskaičiavimas, gali būti pasiektas išsprendžiant Ieškovo ir Atsakovo ginčą (jei toks yra), iškilusį mokant valstybinę teisėjo pensiją. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinys, Ieškovas reiškia reikalavimus, kylančius administracinių teisinių santykių viešojo administravimo srityje, todėl ieškinys yra teismingas administraciniam, o ne bendrosios kompetencijos teismui. Dėl nurodytų aplinkybių pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovo R. J. V. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeista.