Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 4 d. ir 260 str. 1 d., kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. V. išteisintas kaltinant jį tuo, kad jis, būdamas nusikaltimo organizatoriumi ir vykdytoju, veikdamas bendrininkų grupėje su M. R., A. J. bei kitais nenustatytais asmenimis, parengė planą, jį vykdė bei vadovavo psichotropinių medžiagų įgijimui, gabenimui ir laikymui, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, o būtent :

1999 m. kovo 25 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą platinti, iš nenustatyto šaltinio neteisėtai įgijo psichotropinių medžiagų: 10 tablečių N-etil MDA (MDE) hidrochlorido, kurio bendroji masė tabletėse 0,949 g, ir 95 tabletes amfetamino sulfato, kurio bendroji masė tabletėse 13,81 g, jas nuo įgijimo momento neteisėtai parsigabeno ir laikė savo namuose (duomenys neskelbtini);

tęsdamas nusikalstamą veiką, 1999 m. kovo mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, paėmęs iš namų dalį neteisėtai laikytų psichotropinių medžiagų – 10 tablečių N-etil MDA (MDE) hidrochlorido, kurio bendroji masė tabletėse 0,949 g, turėdamas tikslą platinti, gabeno jas iki (duomenys neskelbtini), kuriame šią medžiagą perdavė A. J. ir M. R., nurodydamas jiems ją parduoti už 400 Lt; A. J., vykdydamas šį nurodymą, 1999 m. kovo 25 d., apie 20.35 val., toje pačioje vietoje pardavė 0,949 g N-etil MDA (MDE) už 400 Lt asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį;

tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 1999 m. gegužės 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, paėmęs iš namų likusią dalį neteisėtai laikytų psichotropinių medžiagų – 95 tabletes amfetamino sulfato, kurio bendroji masė tabletėse 13,81 g, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai jas gabeno iki (duomenys neskelbtini), kurio teritorijoje perdavė M. R. ir A. J., jiems nurodydamas psichotropinę medžiagą parduoti už 3000 Lt; M. R. ir A. J., veikdami kartu ir vykdydami V. V. nurodymą, tą pačią dieną, apie 22 val., automobiliu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdami tikslą platinti, šią psichotropinę medžiagą nugabeno į (duomenys neskelbtini), kuriame policijos pareigūnams patikrinus automobilį, psichotropinė medžiaga buvo rasta ir išimta.

Teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtent su skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismo pateiktu šios bylos įrodymų vertinimu ir nesutinka apeliacinį skundą padavęs prokuroras, skunde tvirtindamas, jog įrodymų vertinimas atliktas vertinant įrodymus atskirai, o ne jų visetą, bei nurodydamas, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais kolegija nesutinka.

Iš tiesų, kaip nurodyta tiek pirmos instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliaciniame skunde, V. V. byloje pareikštas kaltinimas buvo grindžiamas iš esmės dviejų asmenų – tai nuteistojo A. J. ir liudytojo R. L. – parodymais, kuriuose šie asmenys tvirtino tiesiogiai bendravę su V. V. 1999 m. kovo ir gegužės mėnesiais. Tačiau priešingai nei tvirtinama prokuroro apeliaciniame skunde, šių asmenų parodymai ir apeliacinės instancijos teismui kelia daug pagrįstų abejonių, kad juos būtų galima vienareikšmiai laikyti nuosekliais, neabejotinai teisingais ir neginčijamais. O būtent, iš prokuroro skundo galima suprasti, kad A. J. savo parodymus apie tai, jog psichotropines medžiagas, skirtas pardavimui, jis įgijo būtent iš V. V., net du kartus patvirtino Panevėžio miesto apylinkės teisme 2003-05-29 ir 2005-02-02, ir todėl tokie jo parodymai laikytini pakankamai ištirtais teisiamajame posėdyje, kad jais neabejotinai būtų galima įrodinėti byloje pareikštą kaltinimą. Toks prokuroro apeliacinio skundo argumentas neatitinka įstatymo. BPK 44 str. 7 d. įtvirtinta įtariamojo ir kaltinamojo teisė pačiam apklausti liudytojus. Ši teisė susijusi su rungimosi principo užtikrinimu baudžiamojo proceso metu (BPK 7 str.). A. J. parodymai iš tiesų yra labai svarbūs, nes šioje byloje jis buvo vienintelis tiesioginis liudytojas, kurio parodymais grindžiamas kaltinimas pilna jo apimtimi. R. L., kaip kito tiesioginio liudytojo, parodymai apsiriboja tik 1999-05-05 įvykiais (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kai jam tuo metu nepažįstamas asmuo davė nurodymą parduoti 95 tabletes amfetamino sulfato pirkėjui iš (duomenys neskelbtini). Visas kitas bylai reikšmingas aplinkybes R. L. sužinojo iš A. J.. Tačiau, kaip žinia, V. V. nei viename iš prokuroro apeliaciniame skunde minimų Panevėžio miesto apylinkės teismo posėdžių, kuomet parodymus, tame tarpe ir apie V. V. veiksmus, davė nuteistieji A. J. ir M. R., nedalyvavo ir nė karto neturėjo galimybės apklausti A. J. asmeniškai pats – bylos duomenimis, tuo metu jis jau atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Ispanijoje. Iš bylos taip pat matyti, kad ir atliekant ikiteisminio tyrimo (tuo metu dar tardymo) veiksmus šioje byloje su A. J., V. V. taip pat nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti šio liudytojo apklausose ir pateikti jam klausimus. Tai iš dalies galima paaiškinti, nes 1999 metais galiojusiame BPK buvo kiek kitaip reglamentuoti įrodymų (šiuo atveju – liudytojų parodymų) rinkimo ir vertinimo principai. Tačiau, teismo procesas, kuriame V. V. buvo išteisintas šioje baudžiamojoje byloje, įvyko jau galiojant dabartiniam BPK, kurio jau paminėtos nuostatos (BPK 44 str. 7 d., 276 str. 1 d., 301 str. 1 d.) eliminuoja galimybę apkaltinamajame teismo nuosprendyje remtis parodymais liudytojo, kuris BPK nustatyta tvarka nebuvo apklaustas teisiamajame posėdyje. Šiuo gi konkrečiu atveju A. J. nebuvo apklaustas pirmos instancijos teisme priimant V. V. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, dalyvaujant pačiam išteisintajam, ir todėl vien jau dėl to šio liudytojo parodymai negali būti laikomi įrodymais šioje baudžiamojoje byloje. Byloje dalyvavęs prokuroras nerodė jokio suinteresuotumo nustatyti dabartinę A. J. gyvenamąją vietą ir imtis priemonių iškviesti jį į teismo posėdį. Atlikti įrodymų tyrimą nebuvo prašoma ir apeliaciniame skunde bei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vienok, aptariant A. J. parodymus tyrimo metu negalima nekreipti dėmesio į dar kai kurias pakankamai reikšmingas jų vertinimui bylos aplinkybes. Pirma, šis liudytojas V. V. kaip asmenį, kuris iš jo reikalavo pinigų, perdavė jam pardavimui psichotropines medžiagas ir atliko kitus kaltinime nurodytus veiksmus, pirmą kartą (nors šio liudytojo apklausa pagal bylos jau buvo papildoma) užsiminė dar 1999-05-13. Nežiūrint to pats V. V. iki jo išvykimo iš Lietuvos (pagal bylos duomenis – tai buvo 2000-01-10) tardymą atliekančių pareigūnų nebuvo nė karto kviečiamas apklausoms, jam nebuvo pareikšti jokie kaltinimai, nors jis gyveno (duomenys neskelbtini), jo pase deklaruotu adresu (3 t., 140 – 147 b.l.). Antra, pirmos instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad A. J., duodamas parodymus jau paminėtų teismo posėdžių metu Panevėžio miesto apylinkės teisme, buvo kaltinamasis – taigi, jis duodamas parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką nebuvo saistomas pareigos ir atsakomybės už melagingų parodymų davimą, turėjo galimybę laisvai rinktis gynybos taktiką ir buvo aiškiai suinteresuotas bylos baigtimi. Dar daugiau, keisdamas savo parodymus apie asmenį, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla tuo metu buvo atskirta (t.y. apie V. V.), jis rizikavo būti nubaustas griežčiau, nes jam pilnai pripažinus kaltę, teismas šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia ir atsižvelgė į tai skirdamas jam bausmę (1 t., 167 – 173 b.l.). Trečia, A. J. parodymai tyrimo metu nebuvo tiek nuoseklūs, kad jai nebūtų pagrindo suabejoti. O būtent. Papildomos apklausos 1999-05-13 metu (kaip minėta, pirmos apklausos protokolo byloje nėra) A. J. visiškai neužsiminė apie prieš R. L. naudotą prievartą (1 t., 110 – 112 b.l.). Apklaustas po kelių dienų – 1999-05-19, jis parodė, kad V. V. savo gyvenamojo namo laiptinėje, jam ir M. R. laikant R. L. rankas, per prievartą sukišo R. L. į burną dvi ekstazio tabletes (1 t., 116 – 117 b.l.), ir 1999-05-20 jis atkūrė prievartinio tablečių sugirdymo R. L. epizodą parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 119 – 126 b.l.). Tačiau, 2002-12-06 A. J. kategoriškai paneigė šiuos savo parodymus ir papasakojo, kaip abu su R. L. pastarojo namo (duomenys neskelbtini) laiptinėje, išgėrė po dvi ekstazio tabletes. 2003-02-05 papildomos apklausos metu A. J. parodė, kad 1999 m. gegužės 4 – 5 dienomis jis iš viso nebuvo V. V. gyvenamojo namo laiptinėje ar jo bute (1 t., 135 b.l.). Maža to, apklaustas 2003-03-10 šis liudytojas pareiškė, kad jis atsisako iš naujo pasakoti apie nusikaltimus, nes „bijo susipainioti ir apklausos metu aiškinti tokius dalykus, kurių iš tikrųjų nebuvo bei nepaaiškinti iš tikrųjų buvusių dalykų“ (1 t., 142 b.l.). Ketvirta, iš bylos matyti, kad pagal A. J. bei R. L. parodymus, A. J. pats, aktyviai siekdamas sau turtinės naudos ir savo iniciatyva buvo apgavęs R. L., parduodamas jam vitaminus vietoj psichotropinių medžiagų; be to jis prisipažino su V. V. turėjęs neišspręstų piniginių santykių (1 t., 110 – 112 b.l.), kas taip pat leidžia abejoti A. J. nuoširdumu ir jo parodymų objektyvumu. Taigi, bendrai imant kolegija pripažįsta, kad A. J. parodymai bet kuriuo atveju nėra ir negali būti laikomi įrodymais, kuriais šiuo atveju galima grįsti byloje esantį kaltinimą V. V.. Nebuvo pakankamai nuoseklūs ir liudytojo R. L. parodymai, kuriais taip pat neabejoja apeliantas. Teisiamojo posėdžio metu (3 t., 52, 54 b.l.) R. L. iš viso neatpažino V. V., o pasakodamas apie asmenį, kuris 1999-05-05 vaikų darželio teritorijoje liepė parduoti tabletes, nurodė, kad „to žmogaus nei prieš tai, nei po to nėra matęs, visa pažintis truko 15 – 20 min“. Tai prieštarauja jo anksčiau duotiems parodymams, kad į vaikų darželio teritoriją atėjo tas pats asmuo, kuris dieną prieš buvo kartu su M. R. ir A. J., kai šie davė 1 tabletę su psichotropines medžiaga pabandymui (1 t., 91 – 92 b.l.).

Priešingai, nei prokuroras nurodo savo apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstomis pirmos instancijos teismo nuosprendyje iškeltas abejones dėl asmens (V. V.) parodymo atpažinti iš nuotraukų proceso ir jo rezultatų. Pirmiausiai, šio tyrimo veiksmo metu buvo panaudota penkerių metų senumo V. V. nuotrauka. Toliau, šis tyrimo veiksmas buvo atliktas 1999-09-28, t.y. praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams po jo pirmos apklausos 1999-05-13. Tai nebūtų keista, nes iš tiesų BPK nėra numatytas joks terminas atlikti šį proceso veiksmą tarkim nuo paties atpažįstančiojo apklausos momento. Nors byloje yra A. J. pareiškimas, kad jis dėl savo ir šeimos saugumo atsisakė akistatos su V. V. (1 t., 143 b.l.), tačiau, tikint šio nuteistojo ir liudytojo R. L. parodymais, tiek jį, tiek ir R. L., kuris dar be to buvo ir NVIEM dalyvis, V. V. turėjo pažinoti, matė ir bendravo su jais kelis kartus. Tokiu atveju, daryti asmens atpažinimą iš fotonuotraukų, kai atpažįstantis asmuo ne vieną kartą yra jau davęs parodymus ir identifikavęs atpažįstamąjį, o pats atpažįstamasis nesislapsto, niekur nėra išvykęs ir gyvena (duomenys neskelbtini) (bent jau kitokių tai paneigiančių duomenų byloje nėra), yra beprasmiška, nes tai realiai negali suteikti atpažįstančiam asmeniui praktiškai jokio saugumo. Priešingai, atpažįstamasis arba atpažintasis šio veiksmo metu neturi galimybės pareikšti savo nuomonės dėl paties tyrimo veiksmo eigos ir jo rezultatų užfiksavimo protokole, todėl šis tyrimo veiksmas atliekamas dažniausiai tada, kai dėl objektyvių priežasčių negalima parodyti gyvo asmens (BPK 192 str. 5 d.). Iš esmės analogiška taisyklė buvo numatyta ir 1999 metais galiojusiame BPK (anksčiau galiojusio BPK 185 str. 1 d.). Kita vertus, R. L. asmenį, kurį turėjo atpažinti, apibūdino kaip stambaus kūno sudėjimo, šviesių labai trumpų plaukų. Tačiau atpažinimo metu R. L. nurodytoje nuotraukoje jo atpažintas asmuo neatrodo nei stambus, o ir jo plaukai tikrai nėra tamsūs.

Be to, į ką teisingai atkreipė dėmesį ir pirmos instancijos teismas, pagal R. L. parodymus, jo atpažintas V. V. per prievartą į burną jam sukišo dvi ekstazio tabletes. Tai akivaizdi vada pradėti tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos anksčiau galiojusio BK 232⁵ str. Jeigu gi ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras būtų nė kiek neabejojęs R. L. ir A. J. parodymais, jis nebūtų sutikęs su tardymą atlikusio tardytojo 2003-02-26 nutarimu atsisakyti iškelti dėl šio fakto baudžiamąją bylą V. V. neįrodžius pastarojo ir A. J. bei M. R. kaltės (1 t., 15 – 16 b.l.).

Prokuroras apeliacinės instancijos teismui užsitęsusį procesą motyvavo V. V. slapstymusi nuo ikiteisminio tyrimo. Kolegija su tokiu apeliacinio skundo argumentu tai pat nesutinka. Minėta, kad V. V. parodymus, jog į Ispaniją jis išvyko tik 2000 m. sausio 10 d., t.y. praėjus daugiau kaip pusei metų nuo momento, kada jis tapo žinomas kaip galimas psichotropinių medžiagų tiekėjas, patvirtina jo pase esančios atžymos apie sienos kirtimą (3 t., 140 – 147 b.l.). Iki to laiko jis gyveno pase deklaruotu adresu kartu su neįgalia motina bei broliu. Tačiau iki jo išvykimo į Ispaniją per pusės metų laikotarpį jokių procesinių veiksmų jo atžvilgiu net nebuvo bandoma atlikti – tai patvirtina šaukimo šaknelių ar pranešimų byloje nebuvimas. Pagrindiniai tardymo veiksmai, vėliau tapę pagrindu paskelbti jo paiešką ir jį suimti, t.y. nutarimas patraukti kaltinamuoju (2 t., 48 b.l.), kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t., 46 b.l.), jam surašyti tik 2000-06-12, jam jau nesant Lietuvoje, nors žinant, kad V. V. tuo momentu atlieka laisvės atėmimo bausmę Ispanijoje. Esant tokiai situacijai teigti, kad išteisintasis pažeidė jam paskirtą kardomąją priemonę, slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo, taip pat negalima.

Todėl, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka V. V. pripažinti kaltu, o visos abejonės, kurių šioje byloje yra pakankamai ir jas pašalinti nėra galimybės, turi būti vertinamos išteisintojo naudai. Skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.