Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 6 p. išteisintas, nes nenustatyta, kad jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad 2004 m. rugsėjo 22 d., ryte, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, apsvaigęs nuo alkoholio, už savo sodybos ūkinio pastato esančiame lauke, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto dėl A. M. tariamai jo atžvilgiu atliktų nepagarbaus pobūdžio veiksmų, t. y. spjūvio į veidą bei necenzūrinių žodžių, viela surišęs A. M. rankas, tyčia sudavęs ne mažiau kaip 42 smūgius mediniu pagaliu, kumščiais bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu nukentėjusiai į galvą, krūtinę, nugarą, abi rankas, abi kojas ir tuo padaręs nukentėjusiai muštines žaizdas plaukuotoje galvos dalyje bei veide, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose muštinių žaizdų aplinkoje, abiejų akių vokuose, daugybines kraujosruvas krūtinės, nugaros, abiejų rankų ir kojų srityse, krūtinkaulio kūno ir netiesioginius dešinės pusės III-V, kairės pusės II-V šonkaulių lūžius priekinėse pažasties linijose, krūtinės organų sumušimą su kraujosruva tarpuplaučio audiniuose, širdiplėvėje, kraujosruvas dešinio šonkaulių lanko projekcijoje bei dešiniame klube, stranguliacinę vagą dešiniame rieše, odos įbrėžimą kairiame dilbyje, tyčia nužudė A. M. , nes ši, dėl vartoto smurto, nuo gautų daugybinių kūno sumušimų progresuojant mažakraujystei, po nukraujavimo vystantis kvėpavimo bei kraujotakos nepakankamumui dėl aspiracijos krauju bei krūtinkaulio ir abipusių šonkaulių lūžių, įvykio vietoje mirė.

Byloje A. T. kaltė įrodyta jo paties ir liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokolais bei specialistų išvadomis. Teismas šiuos įrodymus nepagrįstai vertino kaip prieštaringus ir spėjamojo pobūdžio. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė A. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos vertino kaip savęs apkalbėjimą, prisipažinimą padarius nusikaltimą laikė lakonišku. Neblaivus A. T. buvo sulaikytas savo namuose įvykio vietos apžiūros metu, o išsiblaivęs 2004 m. rugsėjo 24 d. parašė savanorišką prisipažinimą detaliai nurodydamas įvykio aplinkybes. Savo kaltę jis pripažino apklaustas įtariamuoju, parodymų patikrinimo vietoje metu, Jonavos rajono apylinkės teisme sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą. Šie jo parodymai duoti dalyvaujant jo gynėjui. Vėlesni A. T. parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi jie neatitinka bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis parašė eilę skundų, nurodydamas, kad jo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas, todėl jis prisipažino padaręs minėtą nusikaltimą. Pagal šiuos skundus buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o byla pateikta teismui apžiūrai. Iš minėtoje ir šioje bylose esančių A. T. skundų matyti, kad jis nurodė visiškai skirtingas smurto panaudojimo aplinkybes bei patį smurtą, kuris paneigtas specialistų išvadomis. Teismo posėdyje apklausti ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai paneigė smurto panaudojimą. Be to, ir pats A. T. pripažino, kad fizinis smurtas jo atžvilgiu nenaudotas, policijoje jis savarankiškai surašė prisipažinimą savo žodžiais. A. T. nurodė, kad ant jo drabužių rastas kraujas galėjo būti gaidžio, kuriam jis tą dieną kirto galvą.

Teismas nepagrįstai teigė, kad A. T. save apkalbėjo, nes A. M. lavono suradimo vieta, pažymėta įvykio vietos apžiūros protokole, nesutampa su A. T. nurodyta vieta parodymų patikrinimo vietoje metu. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad A. T. buvo įvykio vietoje ir atrišo A.M. rankas. Todėl galėjo labai tiksliai nurodyti vietą, tačiau nurodė artimesnę prie jo ūkinio pastato ir nenustatyta dėl kokių priežasčių - ar sąžiningai klysdamas, ar dėl buvusio sunkaus girtumo įvykio metu, po to išsiblaivęs galėjo tiksliai neprisiminti.

Teismas nepagrįstai nepripažino A. T. pirminius parodymus teisingais. Taip pat, nepagrįstai teigė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai netikėjo A. T. prisipažinimu, nes iš karto po įvykio sulaikė V. C. bei S. M. , kuriems irgi buvo pateikti pranešimai apie įtarimą, o ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu nutrauktas tik 2005 m. sausio 21 d. Prokurorės nuomone, šios aplinkybės rodo, jog ikiteisminis tyrimas neapsiribojo A. T. prisipažinimu, tyrė įvairias galimas nužudymo versijas ir tik kitais įrodymais patvirtinus A. T. kaltę, ikiteisminis tyrimas prieš S. M. ir V. C. buvo nutrauktas.

Teismas nepagrįstai nevertino A. T. būsenos įvykio dieną. Prokurorė nurodo, kad A. T. buvo sulaikytas 10 val. 15 min., o 13 val. 21 min. jam nustatytas 2,69 promilių girtumas, todėl 7 val. jis buvo labai girtas, dėl ko negalėjo orientuotis laike, skirdamas veiksmus nuo pusvalandžio iki 10 min.

Byloje A. M. rankų surišimo viela būdas nenustatytas, nes lavono suradimo metu rankos buvo atrištos. A. T. parodė, kad jis surišo A. M. rankas už nugaros, o vėliau jas atrišo. Liudytojas V.C. teigė, kad A. M. rankos buvo surištos vieną jų perkišus per tarpkojį. Teismo medicinos specialistas apklaustas teisme nurodė, kad surišti rankas per tarpkojį galima girtam ar esančiam be sąmonės, o priešinantis tai padaryti labai sunku ar neįmanoma. Prokurorė pažymi, kad A. M. kraujyje rasta 2,67 proc. alkoholio koncentracija.

Apžiūrėjus sulaikyto A. T. drabužius nustatyta, kad jo marškiniai, sportinės kelnės, batai sutepti krauju. Specialistų išvadose nurodyta, kad šios dėmės yra A. M. kraujas. Šioje dalyje teismas nepagrįstai patikėjo A. T. vėlesniais parodymais ir nepagrįstai atmetė jo pirminiuose parodymuose nurodytas aplinkybes, kad drabužiai krauju ištepti mušant A. M. , rišant jai rankas viela, ją pasodinant. Be to, teisme A. T. nurodė dar kitas aplinkybes, kad atrišus A. M. rankas, jo net rankos nebuvo kruvinos, o jo drabužiai sutepti gaidžio krauju.

Specialisto išvadoje nurodyta, kad vielos gabalai, paimti įvykio vietos apžiūros ir A. T. parodymų patikrinimo vietoje metu, pagaminti iš aliuminio ir yra bendro grupinio priklausomumo. Taip pat, nurodyta, kad viela, kuria buvo surištos A. M. rankos, nukirpta pas A. T. kratos metu rastomis ir paimtomis replėmis. Teismas nepagrįstai atmetė šiuos įrodymus, teigdamas, kad tokių vielų galima rasti bet kurioje sodyboje, nors ši aplinkybė byloje netirta, ir nepagrįstai įrodinėja galimus A. T. veiksmus paimant vielą surišti A. M. rankas. Tačiau tokių veiksmų nenurodė pats A.T.

Teismo medicinos specialistas nurodė, kad A. M. galvos žaizdos Nr. 3 ir Nr. 7 padarytos tyrimui pateiktu mediniu pagaliu, paimtu iš A. T. įvykio vietos apžiūros metu. Teismas nepagrįstai atmetė ir šį įrodymą, teigdamas, kad ant šio pagalio nerasti kraujo pėdsakai. Teismas, darydamas prielaidą, kad A. M. galėjo nužudyti S. M. , neaptarė pastarojo galimą šeimininkavimą A. T. sodyboje, vielų surinkimą, pasinaudojimą A. T. replėmis, pagaliu, bei kitų bylos aplinkybių. Prokurorė pažymi, kad ant S. M. drabužių, juos apžiūrėjus panaudojant specialią įrangą, kraujo dėmių nebuvo rasta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė A. T. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra pakankamai patikimų įrodymų pagrindžiančių A. T. kaltę dėl A. M. tyčinio nužudymo.

Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais bei įrodymų vertinimo jų patikimumo ir gavimo teisėtumo aspektais motyvai yra pakankamai išplėtoti, išsamūs, logiški. Jų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Iš apeliacinio skundo turinio ir teismui pateiktų ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad tiek šį tyrimą atlikusi tyrėja, tiek šiam tyrimui vadovavęs ir jį kontroliavęs prokuroras, tiek apeliantė neteisingai suvokia įrodinėjimo tikslą bei įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimo tikslas yra būtinumas nustatyti byloje tiesą. Įrodinėjimo pareiga priklauso ne tik teismui, bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kurie turi pakankamai tiksliai atkurti reikšmingas bylai aplinkybes. Akivaizdu, kad savo pareigą įrodinėjimo procese (rinkti reikšmingus bylai duomenys) ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir šį tyrimą kontroliavęs prokuroras atliko netinkamai. Byloje nustatyti aiškūs aplaidumo, nekompetentingumo ir reikšmingų duomenų klastojimo faktai, kurie iš esmės ir neleido teismui patikimai nuspręsti, ar atsakomybėn patrauktas asmuo kaltas dėl tos veikos padarymo. Jau vien dėl to, tokiam aplaidumo ir neteisėtumo fone pareikštas apeliantės reikalavimas priimti apkaltinamąjį nuosprendį negali būti pripažintas pagrįstu ir teisiškai korektišku.

Apeliaciniame skunde išteisintojo kaltė iš esmės grindžiama A. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir liudytojų V. C., S. M., D. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros, kratos duomenimis ir specialistų išvadomis. Kolegijos nuomone, šie įrodymai tiek juos vertinant atskirai, tiek visumoje išteisintojo kaltės neginčijamai nepatvirtina.

Pagal BPK 276 str. 4 d. ir 301 str. 1 d. prasmę prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo parodymai ar paaiškinimai įrodomosios reikšmės teismui priimant nuosprendį neturi. Jie gali būti reikšmingi tik tikrinant ar vertinant kitus byloje esančius įrodymus. Tokia nuostata tiesiogiai išplaukia iš BPK 7 str. įtvirtinto šalių rungimosi principo. Taigi, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotiems įtariamojo parodymams negali būti suteikta jokia išskirtinė reikšmė. Juo labiau tokia reikšmė negali būti suteikta tik daliai įtariamojo parodymų, o kitus parodymus (duotus ikiteisminio tyrimo pabaigoje ir apygardos teisme) atmetant.

Apygardos teismas išsamiai aptarė įtariamojo parodymus ir paaiškinimus, duotus tyrėjai ir teisme, sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą (t. 2, b. l. 8-9, 45, 50-53, 54-56). Visiškai akivaizdu, kad tokios informacinės vertės ir tokio profesionalumo apklausų metu duoti įtariamojo parodymai, kurie neparemti tikrovišku įvykio aplinkybių apibūdinimu, negali būti laikomi reikšmingais duomenimis tikrinant kitus byloje esančius įrodymus. Maža to, įtariamojo nurodomas sužalojimų padarymo mechanizmas (sudavė piršto storio apie 50 cm ilgio pagaliuku 3 kartus per rankas ir nugarą), smūgių sudavimo ir nukentėjusiosios surišimo vieta (26 m nuo A. T. ūkinio pastato), vielos ritinio (ar gabaliuko) paėmimo vieta parodymų patikrinimo vietoje metu (prie malkinės) iš esmės skiriasi nuo įvykio vietos apžiūros metu nustatytų duomenų (t. 1, b. l. 39-47, 79-86; t. 3, b. l. 166-173; t. 4, b. l. 25).

Pažymėtina, kad kaltinamojo teisme duoti parodymai, nepaisant jų specifiškumo (suinteresuotas bylos baigtimi, nevaržomas priesaikos ir atsakomybės už melagingų parodymų davimą, turi galimybę laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus), taip pat turi būti laikomi įrodymais. Todėl norint juos paneigti nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti, kokie kiti savarankiški ir patikimi įrodymai paneigia šiuos kaltinamojo parodymus.

Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokių parodymų byloje nėra.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama ,,vielos gabaliuko“ suradimui ir paėmimui A.T. parodymų patikrinimo vietoje metu. Kolegijos nuomone, visiškai nesvarbu, kas nulėmė tyrėjos nesugebėjimą atskirti ritinį vielos nuo atskiro vielos gabalo ar nuo suveltos vielos krūvos, o taip pat lauko virtuvės nuo sandėliuko. Tačiau neabejotina, kad tokiais procesiniais dokumentais, kuriuose yra aiškūs ir neaptarti taisymai, remtis negalima. Galima sutikti su apeliantės teiginiu, kad A. T. parodymų patikrinimo vietoje metu dėl įvykio metu buvusio girtumo galėjo tiksliai neprisiminti lavono gulėjimo vietos. Tačiau tai pirmosios instancijos teismo išvadą dėl šio procesinio veiksmo metu gautų duomenų patikimumo nepaneigia. Skundžiamame nuosprendyje nurodytas abejones dar labiau sustiprina formalus tyrėjos raštas dėl fotonuotraukų nepridėjimo prie bylos (t. 2, b. l. 57). Neatitinka tikrovės apeliantės teiginys, kad V. C. ir S. M. sulaikymas, jų suėmimas ir įtarimų pareiškimas buvo susijęs su įvairių nužudymo versijų tyrimu, neapsiribojant A. T. prisipažinimu. Prokurorė nenurodo kokie procesiniai veiksmai buvo atlikti tiriant pavyzdžiui galimą S. M. dalyvavimą nužudant A. M. ir net nepasisako dėl kokių priežasčių, siekiant tariamai visapusiškai ištirti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nebuvo surašyti S. M. rūbų, apavo paėmimo ir apžiūros protokolai, kodėl prie bylos neprijungtos ir savalaikiai nepasiųstos tyrimui jo nagų nuokarpos, kodėl netirtos kraujo dėmių, sudaužytų stiklų A. M. bute atsiradimo ir įvairių daiktų išmėtymo šiame bute aplinkybės. Šių pažeidimų ir klastojimų fone (reikšmingų bylos tyrimui daiktų pradingimas, jų vėlesnis atsiradimas ir apžiūra, praėjus daugiau nei dviems metams nuo įvykio, procesinių dokumentų klastojimas) leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebuvo nei išsamus, nei objektyvus.

Visišką tyrėjų ir jų darbą kontroliuojančio prokuroro aplaidumą ir neobjektyvumą vaizdžiai iliustruoja ta aplinkybė, jog kaltinamajame akte (t. 4, b. l. 41) A. T. kaltė grindžiama ir ta dalimi specialisto išvados, kurioje konstatuojama, kad ant medžiagos iškarpos, paimtos S. M. bute, rastas A.M. kraujas. Tačiau A. T. net nebuvo kaltinamas, jog sužalojimus A. M. padarė jos bute. Byloje neabejotinai nustatyta, kad įvykio metu A. T. buvo girtas. Akivaizdu ir tai, kad dėl girtumo A. T. negalėjo pilnai orientuotis laike. Tačiau šios aplinkybės kaltinimo poziciją nesustiprina, nes iš apeliacinės instancijos teisme paskirtos ekspertizės akto ir eksperto paaiškinimų teisme seka, kad A.M. mirtis galėjo įvykti prieš 4-9 valandas iki lavono tyrimo pradžios (2004 m. rugsėjo 22 d. 13 val. 15 min.), o sužalojimai, sukėlę mirtį, padaryti kelios (2-3) valandos iki mirties. Tai reiškia, kad A. M. galėjo mirti 2004 m. rugsėjo 22 d., laikotarpyje nuo 4 val. 15 min. iki 9 val. 15 min., o sužalota – laikotarpyje nuo 1 val. 15 min. iki 7 val. 15 min.

Iš to seka, kad A. M. galėjo būti kitų asmenų ar asmens sužalota ir tuo laiku (nuo 4 val. iki 6 val. 30 min.) kai A. T. miegojo po S. M. buto langais. Tai byloje nepaneigta.

Prokurorė apeliuodama į A. M. girtumą, ginčija apygardos teismo išvadas apie galimybę surišti nukentėjusiosios rankas V. C. nurodytu būdu. Tačiau apeliantė, šiuo atveju, nutyli, kad A. T. buvo dar girtesnis nei A. M. . Todėl paminėta pirmosios instancijos teismo išvada yra pakankamai įtikinama.

Apeliantės nuomone, pagrindiniai įrodymai, kurie esą patvirtina A. T. kaltę, yra liudytojų S.M. ir V. C. parodymai apie kraujo dėmių buvimą ant išteisintojo rūbų dar iki V. C. ir A. T. priėjimo prie A. M. lavono.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas itin kruopščiai aptarė ir vertino S. M. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apygardos teisme. Akivaizdu, kad suinteresuoto bylos baigtimi S. M. parodymai apie kraujo dėmių buvimą vienu atveju ,,ant baltinių“, kitu atveju ,,ant megztinio“, trečiu atveju ,,ant maikutės“, negali būti laikomi nuosekliais ir neprieštaringais. Apygardos teismas ėmėsi visų reikiamų priemonių tam, kad pašalinti paminėtus prieštaravimus, tačiau to padaryti nepavyko.

Pirmosios instancijos teismas taip pat logiškai ir motyvuotai aptarė kokį poveikį sutepimams krauju turėjo turėti lietus. Šios teismo išvados nėra prielaidos ar spėjimai, nes visuotinai žinoma, kad vandens veikiami švieži sutepimai krauju turi savybę prasiskirti, išsilieti. Tokių faktų suvokimui nereikalingos jokios specialios žinios.

Tokiu būdu, skundžiamame nuosprendyje išdėstytas liudytojo S. M. parodymų vertinimas atitinka BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Liudytojas V. C. savo pirminiuose parodymuose (t. 1, b. l. 119-121, 122-124, 125; t. 3 b. l. 25-26) nenurodė, kad A.T. A.M. atvertė, ją pasodino ir atrišo rankas vilkėdamas užsegta striuke.

Ir tik praėjus daugiau nei metams po įvykio V. C. jau gerai prisiminė, kad anksčiau nurodytus veiksmus A. T. atliko vilkėdamas užsegta striuke (t. 3, b. l. 110-112). Tačiau jau sekančioje apklausoje (po savaitės laiko) jis nurodė, kad blogai atsimena tų dienų įvykio aplinkybes dėl praėjusio laiko tarpo ir girtumo (t. 3, b. l. 113).

Apygardos teisme, praėjus beveik 2 metams po įvykio, V. C. jau vėl prisiminė, kad lavono rankų atrišimo metu A. T. striukė buvo užsegta (t. 4, b. l. 118).

Šie V. C. parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo ir savarankiškumo. Kolegijos nuomone, nėra įtikinama, kad žmogus, būdamas sunkaus girtumo būsenoje (t. 1, b. l. 110) ir stebėdamas išskirtinį vaizdą – žiauriai nužudytos kaimynės lavoną, praėjus metams po įvykio galėtų prisiminti tokią niekuo neišsiskiriančią detalę – užsegtą ar neužsegtą A. T. striukę. Pažymėtina ir tai, kad patikrinti ar A. T. striukė buvo sutepta krauju ir ar ji iš viso galėjo būti užsegama ar užtraukiama, šiuo metu nėra galimybės, kadangi ši striukė ikiteisminio tyrimo įstaigoje dingo, o vadovautis suklastotu daiktų pateikimo protokolu kolegija negali (t. 2, b. l. 5).

Apeliantė nenurodo kokią įrodomąją vertę turi ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos D. S. parodymai ir kodėl teismui reikėjo remtis šiais, o ne teisme duotais paminėtos liudytojos parodymais apie jos išvykimo iš namų priežastis.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje yra pakankamai duomenų, kad iki A. M. nužudymo ir kiti su nukentėjusiąja bendravę asmenys buvo agresyviai nusiteikę ir netgi smurtavo prieš ją.

Tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duotų A. T. bei liudytojos D. S. parodymų seka, kad aliuminės vielos gabalų, tarp jų ir atkirptų išteisintojo žirklėmis, A. T. sodyboje mėtėsi visur. Aliuminio vielos gabalų be jokios abejonės galima rasti ir kitose kaimo sodybose. Tai faktas, kurio įrodinėti taip pat nereikia. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad vieno iš šešių supintos vielos galų, nukirpimas A. T. sodyboje rastomis žirklėmis, o keturių nulaužimas ir dar vieno galo nukirpimas ne A. T., o kitam asmeniui priklausančiomis žirklėmis, nepaneigia išteisintojo aiškinimo, kad jo sodyboje besimėtančia viela nukentėjusiosios rankų surišimui galėjo pasinaudoti kiti asmenys.

Ikiteisminio tyrimo organai net nebandė aiškintis kokiu būdu A. T. sodyboje galėjo atsirasti vielos gabalas, kurio gabalas nukirptas ne A. T. , o kitam asmeniui priklausančiomis replėmis. Šią aplinkybę nutyli ir apeliantė. Todėl pirmosios instancijos teismas visai logiškai ir įtikinamai pabandė šią situaciją sumodeliuoti, nors akivaizdu, kad tai turėjo daryti ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir jų darbą kontroliuojantis prokuroras.

Apeliaciniame skunde iškraipoma kriminalistikos specialisto išvada (t. 1, b. l. 65-77). Kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, jog šiame specialisto akte, priešingai nei teigia prokurorė, nėra kategoriškos išvados, kad tirtos A. M. galvos žaizdos padarytos tyrimui pateiktu pagaliu. Specialistas tik nurodė, kad tokia galimybė neatmetama. Išvadoje taip pat nurodyta, kad pasakyti konkrečiai ar šiuo pagaliu padarytos odos žaizdos negalima, nes žaizdose nėra užsifiksavę bent kiek siauresnės grupinės priklausomybės požymiai. Tai reiškia, kad sužalojimai galvos srityje A. M. galėjo būti padaryti bet kokiu buku, pailgos formos, ribotą paviršių turinčiu daiktu ir bet kokiu briauną turinčiu daiktu arba visas šias savybe turinčiu daiktu. Tai, kad ant tyrimui pateikto pagalio, kurį apeliantė, skirtingai nuo pareikšto kaltinimo, įvardija ,,pagaliu kopūstams grūsti“, nebuvo rasta kraujo pėdsakų, leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiosios nužudymui buvo panaudotas ne šis įrankis. Būtent tokią abejonių nekeliančią išvadą ir padarė apygardos teismas.

Viename iš nekaltumo prezumpcijos sekmenų yra įtvirtinta nuostata, kad visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti, yra vertinamos kaltinamojo naudai.

Šioje byloje abejonių dėl A. T. kaltės yra itin daug. Jų pašalinimui išnaudotos visos galimybės, tačiau to padaryti nepavyko. Todėl priimti byloje apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis BPK 255 str. 1 d., reikalavimais teismas neturėjo teisės vertinti ir nevertino aplinkybių, susijusių su galima kitų asmenų, tarp jų ir S. M. , kalte dėl A. M. nužudymu. Šias netirtas aplinkybes, kurias apeliantė įvardija prielaidomis, turės įvertinti prokuroras, kuriam po nuosprendžio įsiteisėjimo bus perduota baudžiamoji byla.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.