Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. (S. G.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas S. G. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartis, kuria nuteistojo S. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai pardavė narkotinę medžiagą. 2010 m. balandžio 22 d., apie 11.45 val., prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), S. G. už 30 Lt pardavė asmeniui, kurio baudžiamoji byla 2011 m. birželio 2 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi atskirta, vieną popierinį lankstinuką su milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,002 g narkotinės medžiagos – heroino.

Kasatorius teigia, kad narkotinių medžiagų įgijimo, gabenimo ir laikymo aplinkybių nustatyta nebuvo, todėl jam nėra aišku, ar teismas jį kaltina narkotinių medžiagų įgijimu, gabenimu ir laikymu ar tik narkotinių medžiagų platinimu. Nenustačius minėtų nusikalstamos veikos alternatyvių požymių, jis negalėjo būti pripažintas kaltu ir dėl to, kad neteisėtai pardavė narkotinę medžiagą. Narkotinių medžiagų įsigijimo gabenimo ir laikymo faktas yra preziumuojamas remiantis jų pardavimo kitam asmeniui faktu, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą.

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė prašo nuteistojo S. G. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad didžioji dalis nuteistojo kasacinio skundo argumentų yra susiję su faktinių bylos aplinkybių vertinimu, tačiau tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nuteistojo S. G. kasacinio skundo argumentai yra analogiški jo apeliacinio skundo argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo. Teismas motyvuotai pasisakė dėl liudytojų parodymų, juos vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai ir motyvuotai atmetė skundo argumentą dėl telefoninių pokalbių vertinimo ir garso įrašų perklausymo teismo posėdžio metu. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo išvadomis, su teismo išdėstytu įrodymu vertinimu, tačiau proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Byloje nustatyta, kad S. G. neteisėtai pardavė narkotinę medžiagą - 0,002 g heroino – asmeniui, kurio baudžiamoji byla atskirta. Jis buvo kaltinamas ne tik platinęs narkotinę medžiagą, bet ir neteisėtai ją įsigijęs, gabenęs ir laikęs, tačiau byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų ar įrodymų, kurie patvirtintų narkotinės medžiagos įsigijimo ir gabenimo, laikymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad narkotinės medžiagos įsigijimo, gabenimo ir laikymo aplinkybės nebuvo nustatytos bylos duomenimis, kuriuos būtų galima patikrinti BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, todėl kaltinimo dalis, kuria S. G. buvo kaltinamas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už narkotinės medžiagos įgijimą, gabenimą ir laikymą prie savęs, naikintina dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena šiame straipsnyje nurodytų veikų. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad jis galėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl to, jog neteisėtai pardavė narkotinę medžiagą, jei nenustatytas narkotinių medžiagų įgijimas, laikymas, gabenimas.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nuteistasis S. G. ginčija apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo jis pripažinti kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, teisėtumą ir pagrįstumą, nurodydamas, kad byloje nėra jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Kasatorius bando sumenkinti liudytojų G. S. ir R. A., kaltinamojo R. K. (kurio byla išskirta) parodymų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo, nurodo, kad ne R. K. iš jo, bet jis iš R. K. įgijo narkotinių medžiagų, todėl nepagrįstai nuteistas už narkotinių medžiagų platinimą. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad liudytojai G. S. ir R. A. nematė narkotinių medžiagų perdavimo fakto, o R. K. buvo suinteresuotas bylos baigtimi, todėl šių asmenų parodymais teismas negalėjo vadovautis. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Bylos duomenys patvirtina, kad tiek liudytojų G. S., R. A., J. J., tiek kaltinamųjų S. G. ir R. K. parodymus teismai analizavo, gretino su kitais byloje surinktais įrodymais (pvz., narkotinės priemonės suradimo faktu ir kontekstu, telefoninių pokalbių turiniu) ir išdėstė motyvus dėl jų vertinimo. Minėti liudytojai, apklausiami ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad 2010 balandžio 22 d. apie 11.45 val. S. G. priėjo prie R. K. ir jie abu vienas kitam kažką padavė. Kaltinamojo R. K. parodymai taip pat buvo nuoseklūs, jie nesikeitė nuo pirmosios apklausos, atliktos iš karto po jo sulaikymo. Tuo tarpu kasatoriaus parodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes buvo prieštaringi, teisiamajame posėdyje jis savo parodymus keitė. Išanalizavę bylos duomenis, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė motyvuotą išvadą, kad kasatoriaus parodymai ir jo iškelta versija (kad jis buvo pirkėjas, o ne pardavėjas) prieštarauja kitiems byloje surinktiems ir teismo posėdyje ištirtiems įrodymams.

Atmestini ir kasacinio skundo argumentai, kad telefoninių pokalbių įrašai nebuvo išnagrinėti teismo posėdyje, todėl teismas, jais grįsdamas savo išvadas, pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį. BPK 242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Pagal BPK 290 straipsnio 2 dalį teismas gali, bet neprivalo įrodymų tyrimo teisme metu perklausyti ir peržiūrėti garso ar vaizdo įrašus, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad toks sprendimas gali būti priimamas atsižvelgiant į proceso dalyvių prašymus ir konkrečias bylos aplinkybes (pvz., kai kelia pagrįstų abejonių pats įrašyto pokalbio buvimo faktas, garso įrašo autentiškumas, yra objektyvių prielaidų manyti, jog yra iškraipytas ar netiksliai užrašytas konkretaus pokalbio turinys ir pan.). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prašymų perklausyti pokalbių įrašus nebuvo pareikšta, abejonių, kad protokoluose ir suvestinėse užfiksuoti S. G. pokalbiai, nei teismui, nei kitiems proceso dalyviams nekilo, šios aplinkybės neneigia ir pats kasatorius. Nors garso įrašai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo perklausyti, tačiau kasatorius neteisus teigdamas, kad jie nebuvo ištirti. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisėja paskelbė dalį pokalbių įrašų, o kaltinamasis R. K., atsakydamas į prokuroro klausimą, patvirtino, jog būtent jis skambino S. G. (T 3., b. l. 134-135). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atlikdamas įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teismas BPK 20, 242 ir 290 straipsnių reikalavimų nepažeidė ir, kaip to reikalaujama BPK 301 straipsnio 1 dalyje, pagrindė nuosprendį tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisme.

Kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad teismas nenustatė asmenų, su kuriais S. G. kalbėjosi telefonu, ir neapklausė jų, neduoda pagrindo daryti išvados, jog bylos tyrimas atliktas neišsamiai. Būtinumas vertinti įrodymų visumą nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2010). Be to, nurodyta aplinkybė neturi esminės reikšmės kasatoriaus veikos kvalifikavimui, nes jis pripažintas kaltu už narkotinių medžiagų pardavimą ne telefoninių pokalbių įrašuose užfiksuotiems nenustatytiems asmeninis, bet R. K.

Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad iš teismo nuosprendyje išdėstytų faktinių aplinkybių neaišku, už kokią iš BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyvių veikų S. G. nuteistas. Pažymėtina, kad kiekviena iš šiame straipsnyje nurodytų alternatyvių veikų (neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas ar platinimas) yra pakankama nusikaltimo sudėčiai konstatuoti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 260 straipsnyje nurodytos veikos turi savarankišką teisinę reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne būti „išvedama“ iš kitų BK 260 straipsnyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-218/2009, 2K-159/2012). Remdamasis šiais argumentais, pirmosios instancijos teismas, kaip neįrodytą, iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad S. G. įgijo gabeno ir laikė narkotinę medžiagą – heroiną. Šiuo atveju byloje buvo įrodyta, jog S. G. pardavė narkotinę medžiagą – heroiną. Konstatuotina, kad teismas, kvalifikuodamas įrodytą veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Kasaciniame skunde iš esmės nurodyti tie patys argumentai dėl nuteistojo S. G. kaltės, įrodymų pakankamumo ir vertinimo, kaip ir jo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta bei motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas S. G. pritaikytas tinkamai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. G. kasacinį skundą atmesti.