Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio (pranešėjas), teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. ir jo gynėjo Vytauto Kupcikevičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-10-16 nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal LR BK 233 str. 1 d. devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir A. V. paskirta subendrinta vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 3 ir 9 d., ši subendrinta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-12-01 nuosprendžiu paskirta bausme ir A. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams ir 10 MGL (1250 Lt) bauda. Taikant BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. iki 2006-05-04, nenustatytomis tiksliomis dienomis ir tiksliu laiku, tame tarpe ir 2005 m. gruodžio 30 d., tačiau nemažiau kaip keturis kartus, susitikdamas su nukentėjusiuoju J. S. pas jį bute adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, sode Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., susitikimų metu prašydamas, reikalaudamas, žadėdamas atsilyginti – perduoti nukentėjusiajam pinigus - 500 Lt., taip pat nurodydamas nukentėjusiajam surašyti pareiškimą su melagingais duomenimis, kuris bus pateiktas teismui, siekė paveikti nukentėjusįjį J. S., kad šis baudžiamosios bylos, kurioje nuteistas M. V., nagrinėjimo apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teisme metu, duotų melagingus parodymus, o būtent nurodytų, jog pats nukentėjusysis leido nuteistajam M. V. naudotis jam priklausančiu automobiliu, o telefoną nukentėjusysis pametė bare, nors jam buvo žinoma, kad nuteistajam automobiliu naudotis nebuvo leista, telefonas dingo iš nukentėjusiojo namų po nuteistojo M. V. apsilankymo.

Be to, A. V. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugsėjo 20 d., tiksliai nenustatytu laiku, susitikdamas su liudytoja M. V. baudžiamojoje byloje R. D. pas ją bute adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, susitikimo metu prašydamas bei nurodydamas liudytojai surašyti paaiškinimą su melagingais duomenimis, kuris bus pateiktas teismui, siekė paveikti liudytoją R. D., kad ši baudžiamosios bylos, kurioje nuteistas M. V., nagrinėjimo apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teisme metu, duotų melagingus parodymus, o būtent teisme nurodytų, jog nematė, kaip pas liudytoją I. D. atvyko nuteistasis M. V. ir, atnešęs automobilio raktelius, prašė jos vyro I. D. perduoti juos J. S., nors jam buvo žinoma, kad liudytoja šį įvykį matė, nuteistojo M. V. prašymą girdėjo.

A. V. gynėjas V. Kupcikevičius skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-11-16 nuosprendį ir vadovaudamasis LR BPK 312 str., 329 str. l p. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir A. V. išteisinti.

Gynėjas nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes byla išnagrinėta šališkai, pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatas, kadangi nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, bei dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Gynėjas nurodo, kad teismas savo išvadas grindė pačių nukentėjusiųjų J. S., R. D. ir liudytojos S. A. parodymais, tačiau kitus liudytojų parodymus atmetė dėl to, kad jie prieštarauja nukentėjusiųjų ir liudytojos S. A. parodymams. Teismas padarė išvadą, kad visi šie liudytojai yra suinteresuoti A. V. išteisinimu, todėl šių asmenų parodymais, tiek, kiek jie neigia nukentėjusiojo J. S. parodymus, nesiremia kaip neteisingais. Nurodo, kad toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 str. 5 d. nuostatų, kadangi nei vienas iš įrodymų teismui negali turėti išankstinės galios, todėl vertinti įrodymus pagal vieną iš kriterijų nebuvo galima. Teismo teiginys, kad teismas įrodymus vertino pagal jų visumą, yra deklaratyvus.

Be to, nurodo, kad teismo padaryta išvada, jog A. V. prašė ir reikalavo iš nukentėjusiųjų duoti būtent melagingus parodymus, nėra pagrįsta abejonių nekeliančiais įrodymais.

Pats A. V. nuosekliai tvirtino, kad jis siekė, jog būtų nustatyta tiesa M. V. baudžiamojoje byloje, nes taip elgtis jį įpareigojo jo vadovaujamo Labdaros ir paramos fondo „(duomenys neskelbtini)“ įstatai. Tik jo iniciatyvių veiksmų dėka buvo pakeisti anksčiau priimti nuosprendžiai M. V. baudžiamojoje byloje ir nustatytos kitos aplinkybės, žymiai palengvinančios nuteistojo M. V., kurį globojo A. V. vadovaujamas fondas, teisinę padėtį. Tos aplinkybės leido nuteistajam A. V. pagrįstai manyti, kad teisus yra būtent jo globotinis. Jei A. V. tikėjo, kad teisus jo vadovaujamo fondo globotinis M. V., tai jo siekis išprašyti nukentėjusiųjų, kad jie duotų tokius parodymus, kokius jis pats manė esant teisingus, nepatvirtina jo tyčios paveikti nukentėjusiuosius, kad šie duotų jam žinomai melagingus parodymus, todėl jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 str. sudėties.

Teismo padaryta išvada, kad A. V. žinojo, jog nukentėjusieji M. V. byloje ikiteisminiame tyrime ir teisme yra davę teisingus parodymus, grindžiama tuo, kad patys nukentėjusieji A. V. sakė, jog yra davę teisingus parodymus, o be to tai aišku iš teismo posėdžio, kuriame dalyvavo pats A. V. eigos ir priimto toje byloje nuosprendžio, kurį A. V. skaitė. Tokia išvada neteisinga, nes pačių nukentėjusiųjų teiginiai negalėjo turėti reikšmės A. V. įsitikinimui susiformuoti, kadangi jam pačiam buvo žinomos ir kitos aplinkybės, kurias nurodė kiti asmenys. Be to, negali būti tiesos kriterijui taikomos ir Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu M. V. baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, kadangi tas nuosprendis aukštesniųjų instancijų vėliau buvo pakeistas būtent dėl juo nustatytų aplinkybių neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms.

Teismas nepagrįstai nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodė A. V. nusikalstamos veikos apimtį dėl poveikio J. S.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylas patikrina tik kasacine tvarka teisės taikymo aspektu bei netiria ir nenagrinėja įrodymų, todėl šioje teisminėje instancijoje liudytojai nėra apklausiami ir parodymų neduoda. Dėl šios priežasties nuteistasis negalėjo daryti poveikio, kad J. S. duotų melagingus parodymus šioje teisminėje instancijoje. Todėl atitinkamai turėtų būti sumažinta nuteistojo veikos apimtis ir nusikalstamos veikos laiko prasme.

Taip pat nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas taikė BK 233 str. 3 d. motyvuodamas tuo, kad nukentėjusiojo J. S. atžvilgiu buvo panaudota psichinė prievarta, kuri įstatymo dispozicijoje nurodoma kaip kitokia prievarta. Teismas tokia prievarta laikė vien tik nukentėjusiojo nurodytas neva nuteistojo pasakytas frazes: „ tau tas automobilis vis tiek laimės neatneš“, „tame pačiame mieste gyvename, susitiksime dar ne kartą“, „ tu po šią žemę nebevaikščiosi“, teigdamas, kad šias frazes nukentėjusysis suprato kaip jam pavojingus grasinimus.

Šių frazių be paties J. S. niekas nepatvirtino, šiose frazėse nėra nieko grasinančio, o tuo labiau - pavojingai grasinančio. Jei tokias frazes J. S. priėmė kaip grasinimus, tai dar nereiškia, kad jomis nuteistasis grasino.

Nurodo, kad teismas plečiamai aiškinti kitokios prievartos sąvokos negalėjo, tuo labiau, kai tas grasinimas teismo vertinimu buvo tik menamas, bet ne realus.

Mano, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos aplinkybių neatitinančias išvadas todėl, kad bylą teismas nagrinėjo šališkai. Dėl teismo šališkumo nuteistasis reiškė teisėjai nušalinimą. Teismo šališkumą patvirtina ir teismo posėdžio protokole užfiksuota aplinkybė, kad teismas kartojo klausimus nukentėjusiajam tol, kol išgaudavo norimą atsakymą, o gynybos reakciją į tokio spaudimo neleistinumą vertino trukdymu procesui.

Nuteistasis A. V. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-11-16 nuosprendį ir prašo jį išteisinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir jo gynėjo skundai tenkinami dalinai.

Gynėjas teismo šališkumą grindžia tuo, jog teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos aplinkybių neatitinančias išvadas, tuo, jog nuteistasis reiškė teisėjai nušalinimą, jog teismo šališkumą patvirtina, kad teismas kartojo klausimus nukentėjusiajam tol, kol išgaudavo norimą atsakymą, o gynybos reakciją į tokio spaudimo neleistinumą vertino trukdymu procesui.

Nuteistasis teismo šališkumą grindžia kitokiu, nei paties nuteistojo pateiktu įrodymų vertinimu, leidimu susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu paskutinę įstatymo numatytą dieną, nuosprendžio jam netinkamu įteikimu.

Kolegija nenustatė, jog bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. BK 58 str. numatytų pagrindų, kada teisėjas negali nagrinėti bylos ir turi nusišalinti, nenustatyta.

Bylą nagrinėjanti teisėja jai kaltinamojo reikštą jai nušalinimą atmetė motyvuotai ir pagrįstai. Teismo motyvai atmetant nušalinimą išdėstyti ( T. 3, b.l. 74-75), kolegija su jais sutinka bei jų nekartoja.

Nuosprendyje išsamiai išdėstyti byloje surinkti įrodymai, atlikta jų analizė. Teismas išdėstė motyvus, kuriais įrodymais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį bei kuriuos įrodymus ir kodėl atmetė. Kitoks įrodymų vertinimas bei išvadų nuosprendyje darymas, nei to pageidautų kuris nors byloje dalyvaujantis asmuo, savaime nereiškia teismo šališkumo.

Teismas pagrįstai neprijungė nelaikė įrodymais ir nevertino A. V. pateiktų įrašų, nes pagal BPK 20 str. 1 d. įrodymais pripažįstami tik įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Liudytojai prieš duodant parodymus turi būti oficialiai įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus, šie parodymai fiksuojami baudžiamojo proceso kodekse numatytų subjektų ir tam nustatyta tvarka. Šiuo atveju byloje liudytojais apklaustų asmenų pasakojimų įrašai padaryti ne bylos tyrimo ir nagrinėjimo subjektų ir ne įstatymo nustatyta tvarka, todėl neturi įrodomosios reikšmės.

Teisiamojo posėdžio protokolas nepatvirtina, jog teisėja proceso metu kuriai nors šaliai būtų teikusi pirmenybę. Be to, teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, nustatė ir pašalino nepasitvirtinusias aplinkybes iš kaltinimo A. V. apie poveikio A. D. pobūdį, veiką šiame epizode pagrįstai perkvalifikavo iš kaltinime nurodytos BK 233 str. 3 d. į BK 233 str. 1 d., t.y., straipsnio dalį, numatančią švelnesnę atsakomybę.

Teisiamojo posėdžio protokolas nepatvirtina, jog teismas būtų daręs spaudimą apklausdamas nukentėjusįjį, jog būtų pažeidęs nustatytas nukentėjusiojo apklausos taisykles. Nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija dar kartą apklausė nukentėjusįjį J. S., ir šis patvirtino esmines aplinkybes, kurias nurodė pirmos instancijos teismo posėdyje.

Iš bylos matyti, jog nuteistojo teisė susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu pažeista nebuvo- jam leista susipažinti su protokolu sekančią dieną po protokolo pasirašymo ( T.3, b.l. 240). Nuteistasis turėjo įstatyme numatytą galimybę apskųsti nuosprendį apygardos teismui ir šia teise pasinaudojo.

BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją.

Byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog A. V. susitikimų su J. S. metu, nemažiau kaip keturis kartus prašydamas, reikalaudamas, žadėdamas atsilyginti – perduoti nukentėjusiajam pinigus - 500 Lt., taip pat nurodydamas nukentėjusiajam surašyti pareiškimą teismui su melagingais duomenimis, siekė paveikti nukentėjusįjį J. S., kad šis baudžiamosios bylos, kurioje nuteistas M. V., nagrinėjimo apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teisme duotų melagingus parodymus ir nurodytų, jog pats nukentėjusysis leido nuteistajam M. V. naudotis jam priklausančiu automobiliu, o telefoną nukentėjusysis pametė bare.

Šias aplinkybes patvirtina ne tik nuoseklūs nukentėjusiojo J. S. parodymai, bet ir sugretinus tarpusavyje juos atitinkantys kiti bylos duomenys, J. S. parodymus logiškai atitinkanti įvykių seka M. V. baudžiamosios bylos nagrinėjimo eigoje.

Pats nuteistasis A. V. pripažįsta jog ne kartą buvo susitikęs su J. S. - jo namuose, sode, namo kieme bei M. V. brolio (L. Ž.) namuose, kur bendravo su J. S. M. V. baudžiamosios bylos reikalais. Šioje dalyje - dėl susitikimų vietos, ir dėl to, jog nuteistasis su nukentėjusiuoju kalbėjo būtent apie M. V. bylą, nuteistojo ir nukentėjusiojo parodytos aplinkybės iš esmės sutampa. Kad nuteistasis ir nukentėjusysis kalbėjo su J. S. apie M. V. bylos reikalus atėjęs į nukentėjusiojo namus, taip pat patvirtina liudytojos L. V. parodymai, kad sode – liudytojų S. A., ir E. V. parodymai, kad L. Ž. namuose – šios liudytojos jos liudytojo D. V. parodymai.

Nukentėjusysis J. S. parodė, jog pas jį į namus atėję A. V. ir M. V. močiutė, pasiūlė ką nors daryti, kad M. V. nebūtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė dėl J. S. automobilio vagystės, prašė, jog nukentėjusysis pakeistų savo parodymus taip, kad baudžiamoji byla M. V. būtų nutraukta, siūlė dar kartą nueiti pas tyrėją. Nukentėjusysis atsakė, jog jau vėlu, nes rytojaus dieną M. V. teismas skelbs nuosprendį. Po teismo posėdžio A. V. atėjęs į nukentėjusiojo namus siūlė telefoną, kaip kompensaciją už pavogtąjį, 500 Lt už parodymų pakeitimą, reikalavo pakeisti savo parodymus nagrinėjant bylą pagal skundą Panevėžio apygardos teisme ir nurodė versijas, kad nukentėjusysis telefoną pametė aludėje, o automobilio raktelius pats davė M. V.. A. V. grasino. Po kurio laiko A. V. kartu su kitu asmeniu atvažiavo į sodą, esantį sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), A. V. pasiūlė jam sakyti, kad pavogtą automobilį vairavo kartu su A. V. atvažiavęs asmuo. Per teismų procesus J. S. sužinojo, jog minėto asmens pavardė V.. J. S. A. V. pasakė, kad tokių parodymų neduos, nes jis pats nematė, kas vairavo jo pavogtą automobilį, o kaimynai matė, jog jo automobilį vairavo M. V.. Tada A. V. nurodė, jog jis pakeistų parodymus ir sakytų, jog jis M. V. davė automobilį gera valia. Kai jis nesutiko, A. V. grasino, sakydamas, kad „tau tas automobilis vis tiek laimės neatneš, tam pačiam mieste gyvenam, susitiksim dar ne kartą, tu po šią žemę nebevaikščiosi“. Po to A. V. reikalavo pakeisti parodymus nukentėjusiojo gyvenamojo namo kieme. Dar po to A. V. su M. V. broliu išsikvietė jį iš aludės ir nusivedė pas M. V. brolį. Ten bute A. V. vėl reikalavo jo keisti savo parodymus, M. Ž. surašė raštą, o jis pasirašė, kad jo automobilį vairavo ne M. V., kad automobilio raktelius jis pats davė M. V., o mobiliojo ryšio telefoną pametė. Dar vieną raštą jis savo savo ranka nurašė nuo jam paduoto teksto savo namuose, nes M. V. brolis sakė, kad anas raštas netinka. Tačiau, kai M. V. baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama Panevėžio apygardos teisme, jis davė teisingus parodymus, nes pasikonsultavęs su teisininkais nusprendė melagingų parodymų teisme neduoti. Dieną prieš M. V. baudžiamosios bylos nagrinėjimą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme pas jį į sodą atvažiavo A. V., pasiūlė į minėto teismo posėdį važiuoti kartu su juo ir pakeisti savo parodymus. Nukentėjusysis atsisakė.

J. S. parodymus, jog A. V. jam darė poveikį, dėl ko nukentėjusysis buvo sutikęs pakeisti savo parodymus byloje bei duoti teismui M. V. palankius parodymus, patvirtina ne tik aptarti J. S. parodymai, bet ir tai, kad J. S. 2005-12-30 pirmasis paaiškinimas gautas atsivedus iš aludės neblaivų J. S. į M. V. brolio gyvenamąją vietą, surašytas ne paties J. S., o tik jam duotas pasirašyti. Šiuose paaiškinimuose įrašytos kitokios aplinkybės, nei J. S. jas paaiškino duodamas parodymus byloje, t.y., jog jis leido M. V. pasiimti automobilio raktelius, o telefoną galėjęs pamesti (1 t., b.l. 27 – 29, T.2, b.l. 82). Tokie J. S. parodymai turėjo suklaidinti teismą ir patvirtinti, jog M. V. vagystės, už kurią buvo pripažintas kaltu, nepadarė. Minėti paaiškinimai A. V. iniciatyva buvo pateikti bylą apeliacine tvarka nagrinėjusiam Panevėžio apygardos teismui, dėl ko J. S. buvo šaukiamas ir apklausiamas teismo, tačiau, įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus, davęs M. V. automobilio raktelius ir pametęs telefoną, paneigė. Tai, kad pasirašydamas šiuos paaiškinimus J. S. patvirtino buvus visai kitokias aplinkybes, nei jas nurodė ikiteisminio tyrimo metu bei niekieno neverčiamas nuosekliai aiškino teismuose, rodo, jog šie paaiškinimai su juose išdėstytais neteisingais faktais atsirado dėl poveikio nukentėjusiajam.

Kolegija konstatuoja, jog negali būti iš naujo vertinamos nuteistojo skunde analizuojamos aplinkybės dėl J. S. automobilio vagystės, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, t.y., jog M. V. pagrobė nukentėjusiojo J. S. automobilį. Ši aplinkybė nustatyta Panevėžio apygardos teismo 2006-05-04 nuosprendžiu bei patvirtinta bylą išnagrinėjus apeliacine ir kasacine tvarka. Todėl kolegija nepasisako dėl nuteistojo skunde ginčijamų faktų, susijusių J. S. automobilio vagyste, anoje byloje nustatytų aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, taip pat dėl nuteistojo skunde nurodytų liudytojų parodymų dėl J. S. automobilio vagystės. Faktai, kad pats nukentėjusysis leido nuteistajam M. V. naudotis jam priklausančiu automobiliu, telefoną pats pametė, yra neteisingi, ir tą patvirtina ne tik M. V. byloje teismų nustatytos aplinkybės, bet ir J. S. ne kartą šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti parodymai. Nėra pagrindo manyti, jog nukentėjusysis, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingus parodymus klaidintų teismą, be jokios priežasties apkalbėdamas nuteistąjį A. V., su kuriuo iki M. V. bylos reikalų neturėjo ir jo nepažinojo. Nuteistojo skunde nepagrįstai teigiama, jog tikėti J. S. parodymais nėra pagrindo, nes aukštesni teismai nustatė J. S. M. V. byloje melavus. Šioje byloje teismų sprendimuose tokių aplinkybių nekonstatuota.

Teismų praktikoje taikant BK 233 str. 1 d. pripažįstama, jog poveikis nukentėjusiajam gali būti daromas bet kokiais aktyviais veiksmais. Nukentėjusiojo J. S. parodymais įrodyta, jog A. V. nukentėjusįjį bandė paveikti, kad šis duotų melagingus parodymus, to prašydamas, reikalaudamas, žadėdamas atsilyginti - perduoti nukentėjusiajam pinigus - 500 Lt, nurodydamas nukentėjusiajam surašyti pareiškimą teismui su melagingais duomenimis. Tokie veiksmai atitinka BK 233 str. 1 d. dispoziciją.

Nukentėjusysis taip pat parodė, jog nuteistasis A. V. pasakė frazes: „tau tas automobilis vis tiek laimės neatneš“, „tame pačiame mieste gyvename, susitiksime dar ne kartą“, „tu po šią žemę nebevaikščiosi“, kas teismo pripažinta psichinės prievartos nukentėjusiajam panaudojimu. A. V. pagal BK 233 str. 3 d. pareikštame kaltinime, kaip veiką kvalifikuojantis psichinės prievartos panaudojimo požymis nebuvo nurodytas, o nurodytas smurto panaudojimo požymis. Nenustatęs, jog buvo panaudotas smurtas, teismas smurto panaudojimo požymį pakeitė psichinės prievartos požymiu. Tačiau, kolegijos nuomone, byloje nėra pakankamai duomenų apie minėtų frazių pasakytų A. V. kalbant su J. S. kontekstą, kad jas būtų galima laikyti A. V. grasinimais. Įvertinant ir R. D. parodymus, jog A. V. darė poveikį moralizuodamas ir apeliuodamas į M. V. sunkią padėtį šiam esant nuteistam, ką iš esmės paminėjo ir J. S., tokiomis frazėmis A. V. nebūtinai išreiškė grasinimus, kurias nukentėjusysis būtų verčiamas bijoti, kad nepatenkinus reikalavimų pakeisti parodymus, nukentėjusiajam atsiras tam tikros neigiamos pasekmės, t. y. naudojo prieš J. S. psichinę prievartą. Ši aplinkybė kolegijos nuomone nėra įrodyta, todėl iš kaltinimo pašalintina ir A. V. veika perkvalifikuotina pagal BK 233 str. 1 d. Taip pat iš kaltinimo dėl poveikio nukentėjusiajam J. S. pašalintina aplinkybė, jog jam buvo daromas poveikis duoti žinomai melagingus parodymus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylą nagrinėjant kasacine tvarka, kadangi bylą nagrinėjant kasacine tvarka įrodymų tyrimas neatliekamas. Todėl nustatytina, jog poveikis J. S. buvo daromas ne ilgiau, kaip iki Panevėžio apygardos teismo 2006-05-04 nuosprendžio apeliacine tvarka priėmimo. Vadovaujantis šiais motyvais nuosprendis keistinas BPK 328 str. 1 ir 3 p. numatytais pagrindais.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino liudytojų L. V., M. V., D. V., G. M., L. Ž., A. V., E. V. parodymus, toje dalyje, kur jie teigė, jog A. V. poveikio nukentėjusiajam J. S., kad šis duotų melagingus parodymus, nedarė. Šie liudytojų parodymai išsamiai išdėstyti teismo nuosprendyje. Kritiškai vertintinos ir T. Ž. nurodytos aplinkybės, jog jam su A. V. vaikštant pas nukentėjusiuosius, šis poveikio nukentėjusiesiems nedarė. Visi minėti liudytojai dėl tarpusavio santykių ar santykių su kaltinamuoju A. V. yra suinteresuoti bylos baigtimi – L. V., A. V. ir D. V. yra nuteistojo M. V. artimieji, G. M., E. V. – M. V. draugai, L. Ž. gyveno su D. V. ir surašė J. S. vardu paaiškinimą su neteisingais duomenimis, T. Ž. pastoviai bendravo su A. V., A. V. už jį sumokėjo užstatą kitoje baudžiamojoje byloje.

Skunde nurodomi liudytojos S. P. bei apeliacinės instancijos teismo apklaustos liudytojos B. L. parodymai apie A. V. inkriminuotas veikas nėra informatyvūs.

Teismas pagrįstai konstatavo, jog A. V., susitikdamas su liudytoja M. V. baudžiamojoje byloje R. D., prašydamas bei nurodydamas liudytojai surašyti paaiškinimą su melagingais duomenimis, kuris bus pateiktas teismui, siekė paveikti liudytoją R. D., kad ši baudžiamosios bylos, kurioje nuteistas M. V., nagrinėjimo apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teisme metu, duotų melagingus parodymus, o būtent teisme nurodytų, jog nematė, kaip pas liudytoją I. D. atvyko nuteistasis M. V. ir, atnešęs automobilio raktelius, prašė jos vyro I. D. perduoti juos J. S..

Tą patvirtina nukentėjusiosios R. D. parodymai, jog praėjus maždaug savaitei po įvykio su J. S. automobilio rakteliais, pas ją į namus atėjo A. V., kuris prašė kad ji pakeistų savo duotus parodymus M. V. byloje, t. y., pasakytų, kad ji nematė kaip M. V. atnešė ir jos vyrui padavė automobilio raktelius, kad ji negirdėjo tarp M. V. ir jos vyro vykusio pokalbio, nes buvo uždarytos kambario durys, nors ji tą matė ir girdėjo. A. V. moralizavo ir įtikinėjo, kol ji sutiko pakeisti parodymus. Ji sakė A. V., kad jos parodymai, kuriuos jis prašo pakeisti, yra teisingi, jei ji duos A. V. prašomus parodymus meluos. Kai ji surašė A. V. padiktuotą tekstą ir pasirašė, A. V. tą dokumentą pasiėmė. R. D. taip pat patvirtino savo parodymus, jog A. V. prašė, kad jeigu jos klaus teisme, ar kur kitur, ji pasakytų tą patį, ką parašė tame pareiškime. Kai vyko posėdis teisme ji davė teisingus parodymus, o kai teisėja jos paklausė, iš kur byloje atsirado jos ranka rašyti visai kiti parodymai, nei duoti ikiteisminio tyrimo metu, ji teisingai paaiškino, jog taip reikalavo padaryti A. V.. A. V. jai negrasino, tačiau prašė, kad ji pakeistų parodymus. Kai ji tą raštą rašė, A. V. į jos namus buvo atėjęs su nepažįstamu jaunuoliu.

Šie nukentėjusiosios parodymai nuoseklūs, jais netikėti nėra pagrindo. Kad R. D. buvo daromas poveikis, taip pat patvirtina byloje esantis R. D. A. V. prašymu surašytas paaiškinimas, kur ji nurodė kitokias aplinkybes, nei parodė ikiteisminio tyrimo metu bei ne kartą teismo posėdžiuose. Tokio R. D. paaiškinimo atsiradimas su jame išdėstytais neteisingais faktais aiškintinas tik kaip poveikio nukentėjusiajai pasekmė. Nuteistojo A. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 223 str. 1 d.

BK 233 str. 1 d. numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad siekdamas paveikti BK 233 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įvardytus asmenis elgiasi neteisėtai, nes tokiu būdu siekia pakreipti bylos tyrimą jam ar kitam asmeniui palankia linkme ir to nori.

Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog A. V. siekė pakreipti bylos tyrimą savo globotiniui M. V. palankia linkme ir to norėjo, ką A. V. pripažįsta, tačiau apeliacinių skundų teiginiai, jog nuteistasis tą darydamas nesiekė išgauti iš nukentėjusiųjų melagingus parodymus, nepagrįsti.

Nukentėjusysis J. S. parodė, jog tiesa, kurią jis nurodė, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose, A. V. buvo žinoma, nes nukentėjusysis apie vagystės aplinkybes nuteistajam pasakė jau pirmo pokalbio su juo telefonu metu, jam esant pas M. V. močiutę. Nukentėjusysis J. S. patvirtino, jog susitikimų su A. V. metu nebuvo kalbos apie tai, kad jis pasakytų tiesą. A. V. reikalavo keisti parodymus, kad M. V. būtų išteisintas, tą patvirtina ir ta nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, jog nuteistasis A. V. nukentėjusiajam nurodė, kokius konkrečiai parodymus nukentėjusysis turi duoti. Tą patvirtina ir ta aplinkybė, jog 2005-12-30 J. S. paaiškinimas teismui, buvo surašytas ne paties J. S., o jam tik paduotas pasirašyti.

Nukentėjusioji R. D., apklausiama teismo posėdyje patvirtino, jog A. V. jai aiškino, kad reikia pakeisti parodymus, kad M. V. būtų išteisintas, ją moralizavo ir įtikinėjo, kol ji tą padaryti sutiko bei A. V. prašymu surašė paaiškinimą, kuriame nurodyta, jog ji nematė, kaip M. V. atnešė ir jos vyrui padavė automobilio raktelius ir negirdėjo tarp M. V. bei jos vyro vykusio pokalbio. Nukentėjusioji teisiamajame posėdyje patvirtino, jog ji sakė A. V., kad iš tiko ji tai matė ir girdėjo, bei pasakė A. V., kad tai, ką jo prašymu rašo, yra netiesa (T 3, b.l. 77).

Kadangi patys nukentėjusieji J. S. ir R. D. A. V. paaiškino, jog byloje davė teisingus parodymus, o nepaisant to A. V. jiems darė poveikį šiuos parodymus pakeisti neteisingais parodymais, kurių turinį nukentėjusiesiems nurodė pats nuteistasis, todėl A. V. suprato savo veikos neteisėtumą ir veikė tiesiogine tyčia.

Skiriant A. V. bausmę pagal BK 233 str. 1 d. už poveikį nukentėjusiajam J. S. atsižvelgiama, jog poveikis J. S. buvo daromas ilgą laiką, intensyviai ir tokia veika yra pavojingesnė. Skirtina laisvės atėmimo bausmė. Nesant atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių jos trukmė nustatytina ties sankcijos vidurkiu.

Bausmės subendrintinos pagal BK 63 str. 1, 4 ir 9 taisykles.

Atsižvelgus į A. V. charakterizuojančią medžiagą, į tai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo ilgas laikotarpis, yra pakankamas pagrindo manyti, jog A. V. paskirtos bausmės

tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas įstatymu numatytam bausmės vykdymo atidėjimo minimaliam laikotarpiui, skiriant įpareigojimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p.

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-10-16 nuosprendį pakeisti: A. V. veiką (poveikis nukentėjusiajam J. S.) perkvalifikuoti iš BK 233 str. 3 d. į BK 233 str. 1 d. ir paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausme bausmę.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., šią bausmę subendrinti iš dalies sudedant su bausme paskirta pagal BK 233 str. 1 d. ( poveikis nukentėjusiajai R. D.) ir A. V. paskirti subendrintą vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 3 ir 9 dalimi, šią subendrintą bausmę subendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-12-01 nuosprendžiu paskirta bausme ir A. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą vieneriems metams devyniems mėnesiams ir 10 MGL (1250 Lt) baudą.

Į paskirtą bausmę įskaityti bausmę - 10 MGL (1250 Lt) baudą, visiškai atliktą pagal ankstesnį nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, 7 punktu (2004-05-05 įstatymo Nr. IX - 2314 redakcija), A. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.