- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-12
- Bylos Nr.
- A-896-624/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01658-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–9), kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 13 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. balandžio 28 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose nuo sienų ir lubų luposi dažai, grindys išdaužytos, betoninės, kaupėsi pelėsis, buvo tamsu, šalta. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, iš jo sklido nemalonus kvapas. Gultai buvo blogos kokybės, seni, todėl negalėjo gerai išsimiegoti. Naktį iš sanitarinio mazgo išlįsdavo žiurkės. Pareiškėjui pablogėjus psichinei sveikatai, kreipėsi į psichiatrą, bet jam nebuvo suteikiamas tinkamas gydymas. Susirgus (duomenys neskelbtini), jis nebuvo išgydytas, o tik pristabdoma ligos eiga, nebuvo skiriami tinkami vaistai. Nekokybiškai teikiama odontologo pagalba. Buvo laikomas vienoje kameroje su psichikos ligoniais. Buvo laikomas su asmeniu, kuris sirgo hepatitu C ir inkstų tuberkulioze, bei kitu asmeniu, kuris sirgo tuberkulioze. Indai, į kuriuos buvo įpilamas maistas, buvo plono metalo, todėl greitai įkaisdavo, juos buvo nepatogu valgant laikyti rankose. Pasivaikščiojimui kiemeliuose skiriama tik 1 valanda, kiemeliuose mažai vietos, grindys išdaužytos, po lietaus telkšo vanduo, nėra apšvietimo, tamsu, nėra suolelio. Maistas buvo nekokybiškas, praskiestas vandeniu, pateikiamos per mažos porcijos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo pareiškėjo psichinė sveikata, kankino nemiga, pablogėjo sveikata, susirgo rankų ir kojų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atsikirtimu į atsakovo atsiliepimą detalizavo skunde nurodytas aplinkybes (II t., b. l. 18–30).Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepimu (II t., b. l. 2–12) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,16 kv. m iki 18,3 kv. m, tačiau asmenų skaičius kamerose nuolat kito, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo kameroje, todėl jo buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrino Šiaulių TI kameras. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ įsigaliojimo, todėl taikytinos tik tie minėtų teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nes jo įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia įrodymais, nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, sietiną su laikymo Šiaulių TI sąlygomis, todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu (II t., b. l. 62–68) pareiškėjo A. D. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo A. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, pareiškėjo A. D. reikalavimą dėl 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose: Nr. 59 (plotas 19,78 kv. m.), Nr. 31 (plotas 21,24 kv. m), Nr. 18 (plotas 18,56 kv. m), Nr. 43 (plotas 18,33 kv. m), Nr. 20 (plotas 18,69 kv. m), Nr. 106 (plotas 23,46 kv. m), Nr. 92 (plotas 18,95 kv. m), Nr. 54 (plotas 17,98 kv. m), Nr. 52 (plotas 18,5 kv. m), Nr. 42 (plotas 22,85 kv. m), Nr. 97 (plotas 19,01 kv. m), Nr. 86 (plotas 17,78 kv. m). Pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos minimalios vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normos. Teismas konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. balandžio 28 d., iš viso 3 dienas, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto ir Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.Teismas nurodė, kad laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908, įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir HN 134:2015). Iki 2015 m. spalio 31 d. galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2010 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010). Teismas, įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, Šiaulių TI pažymą „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 97, 54, 106 ir pasivaikščiojimo kiemeliuose, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų (buvo matomas pelėsis, reikalingas paprastasis remontas), tačiau sprendė, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.Teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, kadangi tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės. Teismas pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.Teismas pareiškėjo teiginius, kad gyvenamosiose patalpose iš klozeto lindo žiurkės atmetė kaip nepagrįstus. Teismas iš byloje esančio pasivaikščiojimų kiemelių plano nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuo 17,31 kv. m iki 23,43 kv. m dydžio; nustatė, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi toje kameroje esantys asmenys, todėl pareiškėjo teiginius, kad buvo per mažai vietos pasivaikščioti, atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjui buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad turėjo teisę į ilgesnį, nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, todėl pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 28 d. kreipėsi su skundu dėl praskiesto maisto, tačiau 2016 m. sausio 29 d. parašė prašymą nebenagrinėti jo skundo, nurodė, kad problema išspręsta. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad jam Šiaulių TI pareigūnai darė spaudimą, todėl jis ir parašė prašymą nebenagrinėti skundo. Tokius pareiškėjo teiginius teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius. Pareiškėjas dėl jo nurodomų Šiaulių TI darbuotojų veiksmų, į kompetentingas institucijas nesikreipė, byloje nėra duomenų apie atliktą patikrinimą ar kitais būdais nustatytus neteisėtus pareigūnų veiksmus. Iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų pažeidimų, patvirtinančių skunde nurodytas aplinkybes, nenustatyta. Teismas konstatavo, kad neįrodyta, kad pareiškėjui buvo tiekiamas nekokybiškas, nekaloringas ar teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maistas ar per mažas jo kiekis.Teismas pareiškėjo teiginius dėl metalinių indų atmetė, kaip nepagrįstus, kadangi teisės aktai nenustato tokių reikalavimų indams; duomenų, kad Šiaulių TI naudojami indai, kurie negali būti naudojami maistui, byloje nėra, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas.Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas vienoje kameroje su psichikos ligomis sergančiais asmenimis, tuberkulioze ir kitomis ligomis sergančiais asmenimis, nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnis reglamentuoja suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai pagrindus. SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes: asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Kitomis ligomis sergantys asmenys nėra išskirti. Iš byloje pateiktų pažymų matyti, kad iš pareiškėjo nurodomų asmenų, vienas asmuo prieš 20 metų persirgo plaučių tuberkulioze, yra išgydytas, šiuo metu tuberkuliozės mikrobakterijų neišskiria, tad užkrėsti kitų negali. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl jo neizoliavimo nuo sergančių asmenų atmetė kaip nepagrįstus.Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo suteikiamas tinkamas gydymas, teismas pažymėjo, kad dėl turtinės ar neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turi teisę pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatas, su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Pareiškėjas ikiteismine tvarka į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją nesikreipė, todėl teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo šių aplinkybių nevertino. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam pablogėjo sveikata, jis susirgo (duomenys neskelbtini), įvertino pareiškėjo sveikatos istoriją ir konstatavo, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias ir priėjo išvados, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui tik 3 dienas; nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.Teismas, atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl sprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Teismas pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas A. D. padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 72–76), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neturtinės žalos atlyginimą – 13 000 Eur, 3 000 Eur sumą, kuria prašoma priteisti suma padidėjo dėl infliacijos užsitęsus bylos nagrinėjimui bei 100 Eur pašto ir kanceliarinių išlaidų.Pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, kamerose žema temperatūra, kameroje Nr. 97 vasario mėnesį buvo išjungtas šildymas, kameroje Nr. 18 iš tualeto lįsdavo žiurkės. Susirgo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuris tapo (duomenys neskelbtini). Kamerose Nr. 42 ir 86 buvo laikomas su asmenimis, užsikrėtusiais tuberkulioze. Personalas vogė iš kalinių maistą, tačiau teismas į šį faktą neatsižvelgė. Neįvertinta tai, kad pareiškėjo skundas dėl praskiesto maisto nebuvo tiriamas, o pareiškėjas atsisakė skundo, nes buvo priverstas skundą atsiimti. Teismas neįvardijo konkretaus asmens, kuris buvo laikomas su pareiškėju vienoje kameroje ir sirgo tuberkulioze. Teismas neįvertino to, kad su pareiškėju buvo laikomi psichikos ligoniai, nepasidomėjo, kur šie asmenys laikomi, kokia jų būklė šiuo metu ir kokią įtaką tai padarė pareiškėjo sveikatai. Šiaulių TI pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie kamerų plotus, nustatyta 3,6 kv. m norma vienam asmeniui yra per maža. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šviesos, kameros Nr. 18, 52, 92 ir 97 buvo avarinės būklės. Teismas buvo šališkas, palaikė atsakovo poziciją. Šiaulių TI nėra kamerų nerūkantiems asmenims, pareiškėjas, kaip nerūkantis, buvo patalpintas į nerūkančiųjų kamerą, tačiau joje vis tiek buvo rūkoma, teko rašyti net 6 prašymus, kol buvo perkeltas. Pareiškėjas vartojo stiprius vaistus, nes užsikrėtė (duomenys neskelbtini), dėl to atvykęs į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją buvo išskirtas iš kitų nuteistųjų, kurie bijojo užsikrėsti. Atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 88–93) pareiškėjas papildomai nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu, laiškų siuntimo ir kanceliarines išlaidas apmoka patys nuteistieji iš asmeninių lėšų, todėl jis turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepimu (II t. b. l. 82–85) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikė galiojančias teisės normas ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas nedetalizuoja teiginių dėl jo laikymo antisanitarinėmis sąlygomis, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir patirtos neturtinės žalos. Pareiškėjo abstraktaus pobūdžio argumentai nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu. Pareiškėjo prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas, nes jis nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios, pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui 3 dienas buvo neužtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui, pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose, buvo pažeidžiamas jo privatumas, iš tualeto sklido nemalonus kvapas, pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 54, 97, 106 ir pasivaikščiojimo kiemeliuose, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų (buvo matomas pelėsis, reikalingas paprastasis remontas), todėl patyrė neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą, be kita ko, kildino iš to, kad: vienam asmeniui kameroje teko per mažai ploto, naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinamas privatumas, yra higienos normų bei kitokio pobūdžio pažeidimų. Ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisės aktai nenumato, kad kameroje įrengto sanitarinio mazgo plotas ir baldų užimamas plotas nėra įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje.Pažymėtina, jog EŽTT, spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, įskaitant minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m, pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas per ginčo laikotarpį mažesnio, nei teisės aktais numatyto minimalaus 3,6 kv. m. ploto, kameroje buvo laikomas tris dienas (2015 m. liepos 2–4 d.), jam teko apie 3,16 kv. m ploto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tris dienas pareiškėjo atžvilgiu Šiaulių TI pažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus ir atliko neteisėtus veiksmus. Kartu pažymėtina, kad atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, EŽTT praktiką, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad 3,6 kv. m ploto norma vienam asmeniui yra per maža. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad atsakovo atstovas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie kamerų plotą, nėra pagrįsti: atsakovas duomenis apie kamerų plotą pateikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas turėjo daugiau nei pakankamai laiko gauti įrodymus, kurie atsakovo nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, tačiau to nepadarė. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Kita vertus, paminėtina ir EŽTT praktika, kuomet, esant atvejui, kai vienintelis sunkumas, kurį patiria pareiškėjas, yra nepakankamas sanitarinių įrenginių atskyrimas nuo likusios kameros, EŽTT vertina, kad tai yra ne Konvencijos 3 straipsnio, o Konvencijos 8 straipsnio (teisės į privatumą) pažeidimas (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kamerose, kuriose nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos nutarties 30 punkte nurodytos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą teismų praktika, įvertinusi bylos medžiagą, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir padarytoms išvadoms dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams vertinimo. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių ir nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamo maisto, jo patiekimo, pareiškėjo laikymo su psichinėmis ir kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes tyrė, jas įvertino ir galutiniame procesiniame dėl jų pasisakė, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.Apeliaciniame skunde minimos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo laikymu su rūkančiais asmenimis, nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismo priimtame pareiškėjo skunde dėl neturtinės žalos atlygimo, nebuvo tiriamos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl nevertintinos tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 134 str. 2 ir 6 d., 142 str. 3 d.). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, įvertinusi kumuliacinį netinkamų laikymo sąlygų poveikį pareiškėjui, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (LVAT 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš LVAT formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (LVAT 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).Pareiškėjas skunde prašo priteisti 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, apeliaciniame skunde prašo priteistiną neturtinės žalos dydį padidinti dar 3 000 Eur dėl infliacijos, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015 ir kt.). Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turi būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.Nurodytų argumentų pagrindu vertindama visumą konstatuotų pareiškėjo teisių pažeidimų teisėjų kolegija prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjui priteisiama 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas – 100 Eur pašto ir kanceliarinių išlaidų. Pareiškėjas raštu konkretaus bei išsamaus šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip nustatyta ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje, nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės įvertinti prašymo atlyginti teismo išlaidas pagrįstumo. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui A. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.