Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. L. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-41496-936/2019 pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo pratęsimo priverstinai gydyti D. L. O.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

2. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas gydytojas psichiatras J. J. prašymą palaikė. Nurodė, kad pacientas gydomas ne pirmą kartą, serga nuo 14 metų, šiandien yra nusiraminęs, vakar nebuvo galima susiklabėti, buvo piktas. Pacientas yra ūmioje psichozėje su santykio, persekiojimo kliedesiais, stebėtu neadekvačiu, pavojingu kitų sveikatai, gyvybei ir turtui elgesiu, todėl yra socialiai pavojingas, būtina priverstinė hospitalizacija ir gydymas.

4. D. L. O. atstovas advokatas teismo posėdžio metu nurodė, kad atstovaujamasis yra veiksnus ir atsako už savo veiksmus, prašė spręsti klausimą atsižvelgiant į rašytinius dokumentus ir žodinius paaiškinimus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas nepagrįstai priėmė nutartį pratęsti priverstinį gydymą, neturėdamas jokių pagrįstų įrodymų; Teismas netyrė ir nesiaiškino bylų faktinių aplinkybių, jog jis yra visiškai sveikas ir adekvatus, suprantantis savo veiksmus, dėl to nėra pavojingas nei aplinkiniams, nei sau pačiam, todėl nėra reikalingas priverstinis gydymas vieno mėnesio laikotarpiui.

7. Atsiliepimo į atskirąjį skundą gauta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

9. Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria leista priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl atskirojo skundo argumentų

10. Pagal CK 2.26 str. 4 d. asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

11. Remiantis Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 str. 4 d. teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios.

12. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad priverstinė hospitalizacija ir gydymas gali būti taikomas tik tada, jei asmuo, sergantis sunkia psichinė liga ir tokia būklė kelia realią grėsmę paties asmens arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei, atsisako būti hospitalizuotas.

13. Sunkių ligų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-177 „Dėl sunkių ligų sąrašo patvirtinimo“ 7 punkte nurodyta, kad sunkia liga pripažįstami labai ryškūs asmenybės pakitimai su adaptacijos sutrikimais dėl endogeninių psichikos susirgimų: F20; F21; F25.

14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 20 d. buvo hospitalizuotas dėl ūmios psichozės ir neadekvataus elgesio. Išliekant ūmiai psichozei su galimu socialiniu pavojingumu, pareiškėjas VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninė, vadovaudamasis Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatomis., kreipėsi į teismą, prašydamas pratęsti leidimą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti D. L. O. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eS2-41496-936/2019 pareiškėjo prašymą tenkino ir pratęsė D. L. O., priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 1 mėnesį, terminą skaičiuojant nuo hospitalizavimo dienos (nuo 2019 m. lapkričio 20 d.).

15. 2019 m. lapkričio 20 d. VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytojų komisija priverstiniam hospitalizavimui, apžiūrėjusi suinteresuotą asmenį, ir vertinusi psichikos būklę, surašė išvadą, kad D. L. O. diagnozuota šizofektinis sutikimas, manijos tipas, F25.0 (kodas pagal TLK-10-AM sisteminį ligų sąrašą). Išvadoje nurodyta, kad D. L. O. yra ūmioje psichozėje su santykio, persekiojimo kliedesiais, stebėtu neadekvačiu, pavojingu kitų sveikatai, gyvybei ir turtui elgesiu, todėl yra socialiai pavojinga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui.

16. Apeliantas atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Nurodė, kad jis yra visiškai sveikas, jis nėra ūmios psichozės būsenoje, nekelia realios grėsmės sau ir aplinkiniams.

17. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į 2019 m. lapkričio 20 d. VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytojų komisijos išvadą, sprendžia, kad pareiškėjui kreipiantis į teismą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti apeliantą, buvo visos priverstinės hospitalizacijos sąlygos. 2019 m. lapkričio 21 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje, dalyvavo ir pats suinteresuotas asmuo. Sprendžiant klausimą dėl suinteresuoto asmens priverstinio gydymo, pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo prašyme ir VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytojų komisijos išvadoje nurodytus argumentus dėl suinteresuoto asmens priverstinio gydymo būtinumo ir teismo posėdžio metu byloje dalyvaujančių asmenų duotus paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių duomenų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas dėl paciento psichikos sveikatos būklės ir jo keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Įrodymų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas, apeliantas D. L. O. nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog suinteresuoto asmens argumentai dėl geros jo sveikatos būklės, yra nepagrįsti, todėl atmestini (CPK 178 str., 185 str.).

18. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo yra nepagrįsti, todėl atmestini, kaip neįrodyti, paliekant skundžiamą nutartį nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų apeliacijos objektui (CK 2.26 str. 4 d.; Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 str.; CPK 2 str., 3 str., 7 str., 338 str.).

Dėl procesinės bylos baigties

19. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių visuma, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias priverstinį hospitalizavimą, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apelianto atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 21d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.