Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro ir nuteistojo G. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 1 metams;

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą – 4 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 1 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), D. J. priklausančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš asmeninių paskatų, siekdamas nutildyti triukšmaujančią mažametę R. B., gim. 2004 m. sausio 14 d., tyčia kumščiu sudavė smūgį R. B. į kaktos dešinę pusę, padarydamas jai poodinę kraujosruvą kaktos dešinėje pusėje, bei tyčia kumščiu sudavė smūgį R. B. į nosies ir lūpų sritį, padarydamas jai poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, sumušdamas nosį ir lūpas, tokiu būdu padarydamas mažametei R. B. nežymų sveikatos sutrikdymą;

be to, G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 1 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš asmeninių paskatų, siekdamas atsigulti lovoje šalia D. J., kur gulėjo mažametė R. B., gim. 2004 m. sausio 14 d., tyčia išmetė ją per pirmame aukšte esančio buto (duomenys neskelbtini), kambario langą į lauką, tokiu būdu padarydamas R. B. poaponeurotinę kraujosruvą pakaušio srityje, pakauškaulio dešinės pusės įspaustinį lūžį, galvos smegenų sumušimą, antro kaklo slankstelio panirimą, odos nubrozdinimą su poodinėmis kraujosruvomis kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimą kairio klubikaulio sparno srityje, poodinę kraujosruvą kairės blauzdos priekiniame paviršiuje, t. y. padarydamas mažametei R. B. sunkų sveikatos sutrikdymą.

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 1 metams ir 2 mėnesiams;

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą – 7 metams ir 3 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 7 metams ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Prokuroras nurodo, jog teismas neteisingai paskyrė bausmes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį bausmių skyrimą. Už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, teismas skyrė švelnesnę, negu baudžiamojo įstatymo numatytas bausmės vidurkis, bausmę, o už nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punkte, skyrė artimą baudžiamojo įstatymo numatytam bausmės minimumui bausmę, tačiau tokio sprendimo motyvų nenurodė. Skirdamas bausmes teismas netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatas, reikalaujančias įvertinti bausmių skyrimo pagrindus, motyvuoti skiriamos bausmės dydį, parinkti skiriamų bausmių dydžius, skaičiuojant nuo jų vidurkio. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo paskirtos neteisingos, aiškiai per švelnios bausmės, kurias subendrinus paskirta aiškiai per švelni galutinė bausmė.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti bausmės skyrimo motyvai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.12 punkte išdėstyta, jog motyvuodamas konkrečią bausmę teismas nuosprendyje aprašo byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertina kiekvienos iš jų reikšmę bei nurodo, kurios ir kaip nulemia bausmės rūšį bei dydį.

Šiuo atveju skirdamas bausmę teismas aptarė ne visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, jų neįvertino, nenurodė, kurios iš minėtų aplinkybių nulėmė švelnesnių bausmių, negu baudžiamojo įstatymo sankcijose nurodytų bausmių vidurkiai, skyrimą. Nuosprendyje akcentuojama, kad G. S. teistumas išnykęs, tačiau neatskleidžiama jį charakterizuojančios medžiagos esmė. Teismas neaptarė kaltinamojo kaltės formos ir rūšies, padarytų nusikalstamų veikų motyvų bei tikslų, nusikalstamų veikų stadijos.

Teismas pripažino vieną kaltinamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nenustatė jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau vis tiek nusprendė skirti švelnesnes bausmes, negu baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas veikas, bausmių vidurkiai. Be to, motyvuodamas paskirtų bausmių dydį, teismas naudojo vienaskaitą, lyg būtų aptariamas subendrintos bausmės dydis, o ne bausmių už du nusikaltimus dydžiai. Tai prieštarauja baudžiamajame įstatyme numatytoms bausmių skyrimo ir jų subendrinimo taisyklėms.

Teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl, esant kaltinamojo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam skiriamos švelnesnės, negu baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytų bausmių vidurkiai, bausmės. Teismas nenurodė, į kokią kaltinamąjį charakterizuojančią medžiagą atsižvelgė skirdamas bausmę, kokią reikšmę parenkant bausmės dydį turi tai, jog kaltinamojo teistumai išnykę.

Teismas privalėjo įvertinti, kad kaltinamasis prieš mažametę padarė du baigtus tyčinius smurtinius nusikaltimus, vienas iš jų priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Kaltinamasis veikas padarė dėl žemų paskatų, siekdamas smurtu „nuraminti“ mažametę, tuo padarydamas didelės žalos jos sveikatai ir asmenybės raidai. Kaltinamojo asmenybė iš esmės charakterizuojama patenkinamai, byloje nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismo posėdyje prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti. Nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. S. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau skirdamas bausmę už sunkų sveikatos sutrikdymą mažametei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė aiškiai per švelnią bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl nuteistojo G. S. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas padarė išvadas dėl G. S. kaltės, tiek nežymiai sutrikdant sveikatą mažametei, tiek sunkiai sutrikdant sveikatą mažametei, jas pagrįsdamas nuosprendyje išanalizuotais įrodymais.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nedetalizuoja, su kokiais konkrečiais įrodymais ir nuosprendžio motyvais nesutinka, kokias aplinkybes iš naujo turėtų ištirti apeliacinės instancijos teismas, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neigia savo kaltę, todėl svarbiausius jo kaltės įrodymus teisėjų kolegija aptaria šiame nuosprendyje.

Apeliantas ginčija nežymiai bei sunkiai sutrikdęs sveikatą mažametei R. B., tačiau byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme patikrintų įrodymų visetas patvirtina, jog tai padarė būtent G. S.

Teismas savo išvadas dėl G. S. kaltės nežymiai ir sunkiai sutrikdžius sveikatą mažametei R. B. pagrindė liudytojų D. J., Ž. M., pačios nukentėjusiosios R. B. parodymais, specialisto išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų paaiškinimais ir kitais bylos duomenimis bei šių duomenų analize.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad G. S. iš asmeninių paskatų sudavė delnu į veidą mažametei R. B., padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, o vėliau išmetė ją per langą, tokiais veiksmais sunkiai sutrikdydamas sveikatą nukentėjusiajai.

Nors apeliantas savo kaltę neigė, tačiau negalėjo paaiškinti, kaip vos trejų metų amžiaus R. B. vėlų žiemos vakarą atsirado lauke ant sniego ir kas ją galėjo sužaloti.

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes įvykio metu G. S. ir D. J. pastarosios bute girtavo. Liudytoja D. J. teisme parodė, jog su G. S. gėrė virtuvėje, o dukra bėgiojo tarp kambario ir virtuvės. G. S. liepė vaiką nuraminti, nes neva skauda galvą nuo keliamo triukšmo. Vėliau G. S. dukrą pastūmė, ji atsitrenkė į šaldytuvą. Antrą kartą dukrai atbėgus į virtuvę, G. S. sudavė jai delnu į veidą. Dukrai ėmė bėgti kraujas. Liudytoja nuprausė mergaitę ir paguldė į lovą, o pati atsigulė šalia. Prabudusi pamatė, kad šalia guli G. S., o dukros nėra.

Nuteistasis G. S. teisme parodė, jog mergaitė nuo motinos kelių krito aukštielninka ir susitrenkė galvą.

Nuteistojo versiją, kad mergaitė susižalojo, nukritusi D. J. nuo kelių, paneigia ne tik liudytojos D. J. parodymai, bet ir specialisto išvada.

Specialisto išvados Nr. G-2149/07 (02) duomenys (t. 1, b. l. 28) įrodo, jog R. B. konstatuoti sužalojimai galvos veidinėje dalyje – poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, kaktoje, lūpų sumušimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Taigi patikėjus nuteistojo parodymais, kad nukentėjusioji susižalojo, krisdama nuo motinos kelių aukštielninka, negalima paaiškinti, kaip atsirado sužalojimai mergaitės veide.

Be to, priešingai, nei teigia liudytoja D. J., G. S. niekada neužsiminė, jog mergaitei bėgo iš nosies kraujas, tačiau įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys (t. 1, b. l. 5-10) įrodo, kad virtuvėje ant nulūžusios taburetės viršaus matyti panašios į kraują dėmės.

Specialisto išvados Nr. S 109/08 (01) duomenys (t. 4, b. l. 8-9) patvirtina, jog ant kėdės sėdimosios dalies yra R. B. kraujo pėdsakai su 99,999999999 procentų tikimybe.

Šie įrodymai patvirtina liudytojos D. J. parodymus ir paneigia nuteistojo išdėstytą versiją.

Nuteistasis G. S. nieko negalėjo paaiškinti, kaip mergaitė atsirado lauke, nes teisme parodė atsigavęs tik vedamas į policijos automobilį.

Šios aplinkybės kategoriškai negalėjo patvirtinti ir liudytoja D. J.

Tačiau Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 134/07 (01) duomenimis nustatyta, kad ant užuolaidos, G. S. bluzono, D. J. džinsinių kelnių yra R. B. kraujas su 99,999999999 procentų tikimybe (t. 1, b. l. 53-54).

Nuteistasis G. S. negalėjo paaiškinti, kaip atsirado kraujas ant jo rūbų.

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog G. S. kontaktavo su nukentėjusiąja, o kontaktas įvyko, jam išmetant mergaitę per langą.

Šią išvadą patvirtina aplinkybė, kad mergaitės kraujas rastas ant užuolaidos.

Nukentėjusioji R. B., dalyvaujant psichologui apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pamačiusi G. S. nuotrauką pasakė: ,,Dėdė. Jis išmetė pro langą“.

Byloje atliktas mažametės nukentėjusiosios R. B. parodymų patikimumo vertinimas (t. 3, b. l. 141-142), teisme apklaustos specialistės V. S. ir N. G.

Apeliantas savo skunde neginčija nukentėjusiosios R. B. parodymų patikimumo, todėl jie plačiau neanalizuojami.

Visos išdėstytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai teisėjų kolegijai nekelia abejonių, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino G. S. kaltu nežymiai ir sunkiai sutrikdžius sveikatą mažametei, o jo nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Nuteistojo apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Dėl bausmių

Prokuroro apeliacinis skundas pagrįstas ir tenkinamas tik iš dalies.

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad surašydamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai motyvavo bausmių skyrimą. Teismas išdėstė svarbiausius bausmių skyrimo motyvus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris dėl bausmių dydžio nesutapo su prokuroro nuomone, tačiau tai nelaikytina BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.12 punkto esminiu pažeidimu.

Kita vertus, teisėjų kolegija pripažįsta teisingais prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir G. S. paskirtos bausmės už sunkų sveikatos sutrikdymą mažametei bei galutinės aiškiai per švelnios bausmės.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė baudžiamojo įstatymo nuostatas, apibūdinančias bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis), tačiau skirdamas bausmę G. S. už sunkesnį nusikaltimą jomis vadovavosi netinkamai.

Pagal BK 54 straipsnio nuostatas skirdamas bausmę teismas turi laikytis trijų taisyklių, kurios visos kartu sudaro bausmės skyrimo pagrindus: 1) bausmė skiriama pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją; 2) teismas vadovaujasi Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatomis; 3) skirdamas bausmę teismas įvertina nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, G. S. paskirdamas mažesnes, negu bausmės vidurkiai, laisvės atėmimo bausmes, iš esmės išskirtinę, dominuojančią reikšmę suteikė nuteistojo asmenybei ir jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, t. y. dviem BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms. Skirdamas bausmes teismas akcentavo, kad G. S. laikomas neteistu, atsižvelgė į charakterizuojančią medžiagą (nors nenurodė, į kokią) ir į atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog būtent šios aplinkybės leidžia manyti, kad pirmosios instancijos teismas, už sunkų sveikatos sutrikdymą mažametei G. S. paskirdamas mažesnę, negu bausmės vidurkis, laisvės atėmimo bausmę, jos tinkamai neindividualizavo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą individualizuojant bausmę visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms skiriama vienoda teisinė reikšmė, todėl G. S. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, tyčios ir žemų paskatų, t. y. aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose, negali neutralizuoti (ar sumenkinti) kaltininko asmenybė (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Nuosprendyje teismas nurodė, jog G. S. padarė nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimus, tačiau pastarosios aplinkybės, t. y. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, pakankamai neįvertino.

Prokuroras iš dalies teisus apeliaciniame skunde tvirtindamas, kad skiriant bausmes G. S. buvo būtina įvertinti, jog padaryti du baigti tyčiniai nusikaltimai prieš mažametę, kurių pasekmės padarė didelės žalos mažametės sveikatai ir asmenybės raidai; nusikaltimai padaryti dėl asmeninių ir žemų paskatų; jis nusikaltimų tiesioginis vykdytojas. Šios aplinkybės rodo didesnį nusikaltimų pavojingumo laipsnį, o tuo pačiu turi reikšmės sprendžiant bausmės dydžio klausimą.

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nesunkus nusikaltimas nepadarė mažametės sveikatai ir asmenybės raidai tokios didelės žalos, kaip labai sunkus, jis yra aiškiai mažiau pavojingas, todėl už jį paskirta bausmė bus aptarta atskirai.

G. S. teistumas išnykęs, t. y. jis laikomas neteistu. Jis charakterizuojamas prieštaringai: charakteristikoje-pažymoje teigiama, kad charakterizuojamas patenkinamai, tačiau ten pat nurodoma, jog girtauja su asocialiais asmenimis, per metus tris kartus baustas administracine tvarka už alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose (t. 2, b. l. 31). Byloje nėra duomenų, kad G. S. sumokėjo paskirtas baudas (t. 2, b. l. 28), todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 36 straipsnio nuostatas jis turi galiojančių administracinių nuobaudų.

Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Nuteistojo apsvaigimą nuo alkoholio nuosprendį priėmęs teismas teisingai pripažino kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę padarant abi nusikalstamas veikas, nes tai neabejotinai turėjo įtakos joms padaryti.

BK 61 straipsnio 1 dalyje yra nuoroda į tai, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia, ar nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį.

BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, jog bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Prokuroras tai traktuoja kitaip, kaip reikalavimą, esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei ir nesant atsakomybę lengvinančios aplinkybės, skirti didesnę, negu taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkis, bausmę. Tokia įstatymo traktuotė nėra tiksli, nes perkelia akcentą nuo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo į patį bausmės dydį. Aptariamoje situacijoje įstatymo tekstas įsakmiai nereikalauja skirti tik tokios bausmės, kuri yra didesnė, negu sankcijoje numatytas jos vidurkis. Tai matyti ir iš sisteminio BK normų aiškinimo, ir iš teismų praktikos.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam G. S. skirdamas bausmę už sunkų sveikatos sutrikdymą mažametei, teismas iš tiesų tinkamai neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintų aplinkybių visumą, tų aplinkybių tinkamai neįvertino, be to, skirdamas bausmę nesilaikė BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Už sunkų sveikatos sutrikdymą mažametei R. G. S. paskirtą artimą minimaliai baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmę teisėjų kolegija laiko aiškiai per švelnia ir ją sugriežtina iki vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmės.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, teismas G. S. taip pat paskyrė mažesnę, negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, bausmę, ir prašo ją griežtinti dviem mėnesiais.

Tokį prokuroro prašymą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta.

Šiame nuosprendyje jau išdėstyti motyvai dėl bausmės dydžio apskaičiavimo metodo. Atsižvelgusi į tai, kad: aptariamas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių, taigi yra žymiai mažiau pavojingas už kitą G. S. padarytą nusikaltimą; byloje nėra duomenų, jog nežymus sveikatos sutrikdymas mažametei jos sveikatai ir asmenybės raidai padarė didelės žalos; prokuroras prašo paskirti nedaug griežtesnę bausmę; įvertinusi abiejuose nuosprendžiuose išdėstytus bausmių skyrimo motyvus, teisėjų kolegija laiko, kad už šį nusikaltimą teismo paskirta bausmė nėra aiškiai per švelni, todėl jos dydžio nekeičia.

Prokuroro apeliacinį skundą iš dalies tenkinant ir sugriežtinant bausmę už vieną nusikalstamą veiką, iš naujo paskiriama galutinė subendrinta bausmė, taikant bausmių apėmimo būdą, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

n usprendžia:

Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nuosprendį pakeisti:

G. S. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą paskirtą laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 7 (septynerių) metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę bei skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinę subendrintą bausmę G. S. paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmesti.