Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-04-28 · Administracinė byla Nr. P-180-30-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-04-28
Bylos Nr.
P-180-30-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Algirdas Taminskas
Atsakovas
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas
Pareiškėjas
V. P., Vilniaus miesto
Kategorijos
  • 66.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P4 - 30-2006Procesinio sprendimo kategorija 66.3; 66.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. balandžio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11 - 672 - 2005 pagal pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos. Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1. kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, prašant išspręsti klausimą, ar Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktas, nustatantis, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalai;

2. panaikinti Migracijos departamento direktoriaus 2004 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 4K – 58TE ir grąžinti ją į Migracijos departamento Pasų skyriaus specialistės (karjeros valstybės tarnautoja, A lygis, 5 kategorija) pareigas.

3. priteisti iš Migracijos departamento vidutinį darbo užmokestį nuo 2004 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2003 m. gegužės 5 d. dirbo Migracijos departamento Pasų skyriaus specialiste (karjeros valstybės tarnautoja, A lygio, 5 kategorijos), tačiau skundžiamu įsakymu nuo 2004 m. gruodžio 10 d. atleista iš šių pareigų vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktu bei remiantis Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 14 d. nutartimi. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. spalio 14 d. priėmėm nutartį, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nuosprendis. Nuosprendis baudžiamojoje byloje įsiteisėjo pagal Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 336 straipsnį, bet bylos nagrinėjimas nei priimant 2004 m. gruodžio 9 d. įsakymą atleisti iš pareigų, nei 2004 m. gruodžio 10 d. atleidžiant iš valstybės tarnybos nebuvo baigtas, nes ji paminėtuosius teismo nuosprendį ir nutartį apskundė kasacine tvarka, o byla šia tvarka iki šiol neišnagrinėta. Teigė, kad ji nepagrįstai pripažinta kalta ir nuteista. Be to, galėjo eiti pareigas ir pagal paskirtą bausmę. Pareiškėjos nuomone, atsakovas, atleisdamas ją iš darbo, pasielgė nepagrįstai ir neteisėtai.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas pareiškėjos skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėja Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskirta nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Šį nuosprendį Vilniaus apygardos teismas 2004 m. spalio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą, todėl pareiškėja pagrįstai atleista iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą. Teigė, jog nesutinka su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes būtent Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu pareiškėja pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį. Šį teismo nuosprendį Vilniaus apygardos teismas 2004 m. spalio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą. Atsižvelgęs į tai ir nurodęs, jog BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskirta nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pareiškėją atleido iš tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą. Teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo abejoti šios teisės normos atitikimu Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai. Pareiškėja abejoja BPK, nustatančiu, jog teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, tačiau šis klausimas nagrinėjamoje byloje nespręstinas.

Šalies argumentai

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad vienas iš skundo reikalavimų (kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą) buvo procedūrinis, todėl teismo posėdyje pirmiausia ir siekė išspręsti šį klausimą, tačiau dėl šio reikalavimo nepriėmė nutarties, todėl pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 1 dalį. Kadangi pareiškėja ir jos atstovas teismo posėdyje pasisakė tik dėl procedūrinio klausimo, todėl nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirtos bylos aplinkybės, t. y. teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnį. Teismas nepagrindė, kad ji iš tarnybos buvo atleista pagrįstai ir teisėtai. Pareiškėja pažymėjo, jog ji nuteista neįrodžius kaltės, o Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje kaltumas susietas ne tik su teismo nuosprendžio įsiteisėjimu, bet ir su kaltės įrodymu įstatymo nustatyta tvarka. Pabrėžė, jog baudžiamojoje byloje dar nepriimtas galutinis sprendimas, nes paduotas kasacinis skundas. Be to, teismas nemotyvavo, kodėl nėra pagrindo abejoti Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto atitikimu Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas pareiškėjos apeliacinį skundą prašė atmesti. Teigė, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas pirmiausia reiškia, jog asmens kaltumas turi būti įrodytas tik pagal BPK nustatytas taisykles išnagrinėjus baudžiamąją bylą. Kaltė turi būti pripažinta įsiteisėjusiu teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu. Pareiškėjos kaltė pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį buvo įrodyta 2004 m. spalio 14 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu, todėl iš pareigų ji atleista teisėtai ir pagrįstai.

Žemesnės instancijos teismas

Vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 7 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 15 d. sprendimą panaikino: panaikino Migracijos departamento direktoriaus 2004 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 4K – 58TE „Dėl V. P. atleidimo iš pareigų“ ir grąžino V. P. į Migracijos departamento Pasų skyriaus specialistės (karjeros valstybės tarnautoja, A lygis, 5 kategorija) pareigas. Bylos dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo teismas grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu pareiškėja buvo nuteista pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi). Šis teismo nuosprendis buvo įsiteisėjęs 2004 m. spalio 14 d. Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą. Byloje skundžiamu atsakovo įsakymu pareiškėja buvo atleista iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą, kuriame nurodyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai (šios bylos nagrinėjimo aspektu, pagal BK 228 str. 1 d.) ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų. Išvardintos faktinės bylos aplinkybės rodo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, tinkamai pritaikė Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą, t. y. elgėsi taip, kaip yra nustatyta šioje materialinės teisės normoje, tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 5 d. nutarties, minėta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 14 d. nutartis yra panaikinta. Tai reiškia, kad šiuo metu (nuo 2005 m. balandžio 5 d.) nurodytas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nuosprendis laikytinas neįsiteisėjusiu, t.y. pagrindas atleisti pareiškėją pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą išnykęs.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkte yra pateikta nuoroda į momentą (laiką), nuo kurio ji gali būti darbdavio pritaikyta. Šis momentas (laikas) siejamas su kitos (baudžiamosios) teisės šakos nustatyta tvarka priimtu procesiniu dokumentu, kuris įteisina teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Tai lemia būtinumą (darbdaviui) vertinti tokį procesinį dokumentą kaip juridinę reikšmę turintį faktą, nekvestionuojant nei jo turinio, nei ateityje galimo (pavyzdžiui, kasacine tvarka) jo panaikinimo. Iš šios (analizuojamos) teisės normos turinio taip pat matyti, kad joje yra pateiktos dvi grupės atvejų, kai įsiteisėjęs nuosprendis kliudo pareigūnui eiti užimamas pareigas: 1) baudžiamosios atsakomybės (paskirtos bausmės) už atitinkamų (šioje normoje išvardintų) nusikaltimų padarymą atvejai bei 2.) atvejai, kai paskirta bausmė tiesiogiai daro neįmanomu pareigūnui toliau eiti užimamas pareigas. Pirmoje iš išvardintų grupių negalimumą toliau eiti pareigas nulemia pats bausmės paskyrimo faktas, nepriklausomai nuo to, ar paskirtoji bausmė tiesiogiai kliudo, ar ne eiti pareigas. Antroje grupėje pats paskirtos bausmės pobūdis (pvz., laisvės atėmimas) daro neįmanomu toliau atlikti užimamas pareigas. Nurodytos dvi grupės yra pateiktos alternatyviai. Tačiau jas jungia ir suteikia vienodą teisinę reikšmę įsiteisėjus nuosprendžiui atsiradęs nesuderinamumas tarp paskirtos bausmės ir tolimesnio pareigų atlikimo. Toks nesuderinamumas apima tiek viešą, t. y. visuomenės požiūrį susiklosčiusią situaciją, tiek šį požiūrį nulemiantį pareigūno nustatytos baudžiamosios kaltės principą. Aiškindamas nagrinėjamą teisės normą, teismas padarė išvadą, kad šios normos tikslas neleisti atitinkamą nusikaltimą padariusiam asmeniui eiti valstybės tarnautojo (pareigūno) pareigų.

Remiantis teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatytas teisinis pagrindas atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos išnyko 2005 m. balandžio 5 d. (Aukščiausiajam Teismui panaikinus minėtą Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 14 d. nutartį), t. y. teisiškai išnyko vėliau negu pareiškėja buvo atleista iš tarnybos (2004 m. gruodžio 9 d.). Kolegija pažymėjo, kad Aukščiausiojo Teismo atliktas minėtos apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties įvertinimas laiko aspektu buvo atliktas po įsakymo dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos priėmimo, tačiau buvo vertinama (baudžiamosios teisės taikymo aspektu) situacija, susiklosčiusi iki šio atleidimo. Šio vertinimo rezultatas (pripažinimas, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo konstatuoti pareiškėjos kaltę padarius minėtą, BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą, nusikaltimą) baudžiamosios teisės taikymo požiūriu yra reikšmingas ir taikytinas situacijai, kuri buvo 2004 m. spalio 14 d., t. y. situacijai iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos. Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojo nekaltumo principas yra konstitucinis, reiškia, jog, taikant šį principą, Aukščiausiojo Teismo (kasacinės instancijos teismo) išvada apie nuteistojo kaltės nebuvimą (neįrodymą) be jokių išlygų taikytina retrospektyviai ir kitoms (šiuo atveju valstybės tarnybos institutui) teisės šakoms. Teismas padarė išvadą, kad, baudžiamojo proceso nustatyta tvarka panaikinus apkaltinamąjį nuosprendį, įteisinantį procesinį sprendimą, laikytina, jog pareigūno atleidimas iš tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą yra neteisėtas, nepriklausomai nuo to, kad atleidimo metu šis atleidimo iš tarnybos pagrindas buvo pritaikytas tinkamai.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu dėl materialinės teisės normų aiškinimo, todėl jį panaikino ir pareiškėjos reikalavimas dėl grąžinimo į tarnybą tenkino. Bylą dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo teismas grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nesant byloje pakankamai duomenų, leidžiančių apskaičiuoti šios kompensacijos dydį.

Atsakovas Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu – dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Atsakovas prašyme nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija 2005 m. birželio 14 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nuosprendį dėl V. P. , pagal kurį ji pripažinta kalta ir nuteista pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį. Ši aplinkybė baudžiamosios teisės taikymo požiūriu yra reikšminga ir taikytina situacijai, kuri buvo iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, 2005 m. birželio 7 d. sprendimu panaikindamas Migracijos departamento 2004 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 4K-58TE, negalėjo įvertinti aplinkybės, jog 2005 m. birželio 14 d. Vilniaus apygardos teismas paliko galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nuosprendi dėl V. P. . Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Procesas administracinėje byloje atnaujintinas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio nuostatas viena iš būtinų sąlygų proceso atnaujinimui yra įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų konstatavimas.

Atsakovas atnaujinti procesą administracinėje byloje prašo vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame numatyta, kad procesas byloje gali būti atnaujinamas, kai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Peržiūrėti bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių galima tik tada, kai jos egzistavo nagrinėjant bylą, tačiau jų bylos šalys bei bylą nagrinėjęs teismas nežinojo. Migracijos departamentas, prašydamas atnaujinti procesą minimu pagrindu, teigia, kad Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2005 m. birželio 7 d. priimdamas sprendimą šioje byloje, negalėjo įvertinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. sprendimo baudžiamojoje byloje pagal nuteistosios V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nuosprendžio. Ši atsakovo nurodoma aplinkybė Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte įvardintų naujai paaiškėjusių aplinkybių sąvokos neatitinka. Ji, bylą nagrinėjant Vyriausiajame administraciniame teisme, neegzistavo, todėl procesas administracinėje byloje remiantis pareiškėjo nurodomu pagrindu negali būti atnaujintas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, esant akivaizdiems įrodymams, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pareiškėja iš tarnybos atleista Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 4K-58Te, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktu bei atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 14 d. nutartį. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų. V. P. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu pripažinta kalta ir nubausta pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį. Šį nuosprendį Vilniaus apygardos teismas 2004 m. spalio 14 d. nutartimi paliko galioti. Baudžiamojo kodekso 228 straipsnis, pagal kurį nuteista pareiškėja, yra Baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje ,,Nusikaltimai baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“. Taigi pareiškėją atleidžiant iš tarnybos buvo įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo jai paskirta bausmė už nusikalstamą veiklą valstybės tarnybai.

Vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. birželio 7 d. sprendimu, išnagrinėjęs administracinę bylą, nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 5 d. nutartimi yra panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 14 d. nutartis, palikusi galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nuosprendį V. P. . Teismas padarė išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatytas teisinis pagrindas atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos išnyko 2005 m. balandžio 5 d., t.y., vėliau ne pareiškėja buvo atleista iš tarnybos. Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareigūno atleidimas iš tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 16 punktą yra neteisėtas. Kolegija konstatuoja, kad Vyriausiajam administraciniam teismui 2005 m. birželio 7 d. sprendime padarius tokią išvadą galėjo būti padarytas esminis materialinės teisės normos - Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalies 16 punkto - pažeidimas ją taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, tačiau galutinė išvada galima tik iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Procesas administracinėje byloje atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Atnaujinus procesą, byla, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 160 straipsnio 2 dalimi, perduodama nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11 - 672 - 2005 pagal pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Nijolė PiškinaitėSigita RudėnaitėAlgirdas Taminskas