Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Broniaus Januškos, Donato Vansevičiaus, Nijolės Žalnieriūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad pirmą pensijų kaupimo sutartį su pensijų kaupimo bendrove UAB ,,Hanza investicijų valdymas“ sudarė 2003 m. lapkričio 21 d. (toliau - Sutartis-1) ir tapo pensijų kaupimo bendrovės valdomo pensijų fondo dalyviu ir pensijų fonde kaupia pensijų įmoką (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį). Šiuo metu pagal 2010 m. spalio 22 d. pensijų kaupimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis-2) II pakopos pensiją pareiškėjas kaupia UAB „MP Pension Funds Baltic“.

Civilinio kodekso (CK) 6.157 str. 2 dalis nustato, kad imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu viena iš esminių pensijų kaupimo sutarties sąlygų buvo pensijų įmokų, kurias Valdyba perveda į pensijų fondą, dydis. Pensijų sistemos reformos įstatymo (toliau - PSRĮ) (2002-12-03 redakcija, įsigaliojusi 2003-01-01) 4 str. 1 dalis imperatyviai nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 %, 2005 metais - 3,5 %, 2006 metais - 4,5 %, nuo 2007 metų -5,5 % dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Kadangi įstatymas atgal negalioja (Konstitucijos 7 str. 2 d., 70 str. 1 d., CK 1.7 str. 2 d.), todėl PSRĮ pakeitimai neturi įtakos pensijų kaupimo sutarčiai, sudarytai iki PSRĮ pakeitimų priėmimo. Be to, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Kadangi pareiškėjas Sutartį-1 sudarė iki pensijų įmokų dydžio PSRĮ pakeitimo (sumažinimo), mažesnio dydžio pensijų įmokos, nei 5,5% nuo pajamų (nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas, prieštarauja R. R. sudarytos sutarties nuostatoms bei teisės aktams, galiojusiems jos sudarymo metu.

Pareiškėjas 2009 m. sausio 1 d. - 2010 m. liepos 30 d. laikotarpiu gavo 44 725,56 Lt pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Vadovaujantis Sutartimi-1 bei PSRĮ nuostatomis, galiojusiomis jos sudarymo metu, Valdyba nustatytu terminu į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą turėjo pervesti 2459,90 Lt. Už minimą laikotarpį nei nustatytu terminu, nei vėliau į pareiškėjo pensijų fondų sąskaitą nebuvo pervestos visos jam priklausančios pensijų įmokos (valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis). Iki 2010 m. spalio 28 d. į R. R. pensijų fondo sąskaitą buvo pervesta 724,81 Lt dydžio įmoka, t.y. 1735,09 Lt mažiau nei turėjo būtų pervesta.

PSRĮ 4 str. 3 dalyje (galioja nuo 2009 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad nuo asmenų, kurie gauna pajamas iš sporto veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas iš atlikėjo veiklos, asmenų, kurie gauna pajamas pagal autorines sutartis, bei savarankiškai dirbančių asmenų, kaip jie apibrėžti Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, gautų pajamų, nuo kurių 2009 ir 2010 metais Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos sumažintos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmokos dydis 2009 metais yra 1 procentas, 2010 metais - 2 procentai.

PSRĮ 4 straipsnis labai aiškiai įvardija asmenų kategorijas, datas bei pensijų įmokų dydžius, kuriuos reikia pervesti pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams. Valdyba, patikrinusi pareiškėjui apskaičiuotų ir pervestų pensijų įmokų dydžius, klaidų nenustatė. Todėl Valdyba laiko visiškai nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad Valdyba asmenims, sudariusiems pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., turėjo ir po 2009 m. sausio 1 d. taikyti PSRĮ 4 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 2009 m. sausio 1 d., t.y. toliau pervedinėti 5,5 procento dalyvio pajamų pensijų įmokas. PSRĮ 4 straipsnio pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2009 m. sausio 1 d., atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., ir nenustatė jiems kitokio pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą, negu tas, kuris įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d., nebuvo jokio pagrindo. Taigi Valdyba, apskaičiuodama ir pervedinėdama pensijų įmokų pensijų fondams, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti įstatymais ar pažeistų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, neatliko.

Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Valdyba privalo vadovautis ne PSRĮ 4 straipsnio nuostatomis, o pensijų kaupimo sutartimi, sudaryta tarp pareiškėjo ir pensijų kaupimo bendrovės. Tokios sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, tuo tarpu Valdyba nėra ir negali būti laikoma šios sutarties šalimi ir tokių sutarčių sudarymas Valdybai sukelia tik tas pareigas, kurias ji privalo vykdyti vadovaujantis galiojančiais įstatymais - užregistruoti šią sutartį, pervedinėti įstatymo nustatyto dydžio pensijų įmokas ir pan. Pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį. Šios šalys susitaria tik dėl tarpusavio bendradarbiavimo kaupiant pensijų įmokas, tačiau tarpusavio susitarimu negali įtakoti pensijų įmokų dydžio. Šių įmokų dydžius tvirtina įstatymų leidėjas imperatyviomis teisės normomis - atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis. Pagal CK 1.80, 6.156, 6.157 straipsnius šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms - tokioms sąlygoms taikomos niekinio sandorio pasekmės.

Negalima laikyti pagrįstu pareiškėjo teiginio, kad Valdyba, nuo 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjui pervedinėdama kitokio dydžio įmokas, negu galiojo iki 2009 m. sausio 1 d., pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą vieną iš teisinės valstybės principų - teisėtų lūkesčių principą, nes PSRĮ 4 str. 1 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. sausio 1 d. buvo nustatyta, kad pensijų įmokos dydis nuo 2007 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Toks pensijų įmokų tarifas ir buvo taikomas 2007 bei 2008 metais. Tačiau PSRĮ 4 str. 1 dalies nuostata įstatymų leidėjas neužkirto sau kelio keisti pensijų įmokų dydžius ateityje.

Asmens „antrosios pakopos" pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo („socialinio solidarumo sistemos") finansų sąskaita, o dalyvavimas šioje sistemoje atitinkamai sumažina valstybinio socialinio draudimo pensijos, į kurią asmuo galės pretenduoti, dydį (PSRĮ 6 str. 1 d.). Todėl, jei asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos sumažėjimas dėl to, kad dalis įmokų pervedama pensijų kaupimo bendrovėms, įgyjant teisę į papildomas neapibrėžto dydžio pajamas ateityje, yra vertintinas kaip tinkamas ir teisingas susidarančių socialinio draudimo pensijos dydžio praradimų kompensavimas, analogiškai turėtų būti vertinamas pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies dydžio sumažinimas - juk tai atitinkamai (proporcingai) padidina asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį (PSRĮ 6 str. 1 d.).

Nepagrįstas ir teiginys, kad nuo 2009 metų sumažinus pensijų įmokų dydžius, pažeistas pensijų kaupimo dalyvių nuosavybės neliečiamumo principas. Vadovaujantis CK 4.37 - 4.38 straipsnių, PKĮ 9 straipsnio, PSRĮ 2 str. 10-11 dalių nuostatomis, mokėtinos pensijų įmokos nėra pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės objektas - pensijų kaupimo dalyviui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tik Pensijų fondą sudarančio pensijų turto, t.y. už pensijų įmokų lėšas įsigyto turto bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, dalis, nustatoma pagal jo pensijų sąskaitoje įrašytų apskaitos vienetų skaičių. Todėl pensijų įmokų dydžio keitimas niekaip neįtakoja (neriboja) pensijų kaupimo dalyvio nuosavybės teisių į nuosavybės objektą, t.y. teisių į jau įgytą turtą. Konstatuoti, kad nuosavybės teisė ribojama, būtų galima, jei, pavyzdžiui, įstatymas dėl pensijų įmokos dydžio sumažinimo būtų įsigaliojęs atgaline tvarka, įpareigodamas grąžinti jau pervestas pensijų kaupimo bendrovėms įmokas. PSRĮ įstatymo leidėjo planuotos pensijų kaupimo bendrovėms pervestinos įmokos dalies paskesnis sumažinimas niekaip nepažeidžia asmenų jau įgytų subjektinių teisių ir nepašalina asmenų galimybės toliau dalyvauti pensijų kaupime.

Taigi Valdybos veiksmai yra teisėti, paremti galiojančiais teisės aktais, Valdyba, administruodama Pensijų kaupimo sutarčių registrą, pensijų įmokas į pensijų kaupimo bendrovių valdomas pensijų sąskaitas, apskaičiuoja ir perveda tik tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatyme. Teigti, kad įstatymų leidėjui laikinai sumažinus pensijų įmokų dydžius, yra pažeistas pareiškėjo teisėtų lūkesčių principas negalima - pensijų kaupimo dalyvis ir pensijų kaupimo bendrovė sudaromoje sutartyje negali nustatyti pensijų įmokų dydžio visam sutarties laikotarpiui. Išimtinę teisę tvirtinti pensijų įmokų dydžius turi tik Seimas. Ši jo teisė įstatymų nėra apribota. Teigti, kad įstatymų leidėjui laikinai sumažinus pensijų įmokų dydžius, yra pažeidžiamas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas negalima - pensijų įmokos (juo labiau - būsimos) nėra pensijų kaupimo dalyvių nuosavybės objektas (b.l.20-22).

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad R. R. ir UAB „Hansa investicijų valdymas“ 2004-11-19 pasirašė Pensijų kaupimo sutartį Nr. HB (duomenys neskelbtini) ir R. R. tapo Valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo pensijų fondo ,,Pensija 3“ dalyviu, o UAB „Hansa investicijų valdymas“ prisiėmė šio pensijų fondo taisyklėse numatytus įsipareigojimus pensijų fondo dalyviui (b.l.13-14).

R. R. ir UAB ,,MP Pension Funds Baltic“ 2010-10-22 pasirašė Pensijų kaupimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo“, pagal kurią R. R. perėjo iš minėtos pensijų kaupimo bendrovės valdomo pensijų fondo į valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo pensijų fondą ,,MP EXTREMO II“ (b.l.15-16).

Valdyba atsakė į R. R. skundą 2010-11-08 raštu Nr. (10.10)I-6698, kad, patikrinus apskaičiuotas ir į jo pasirinktą valstybinio socialinio draudimo įmokų dalies kaupimo pensijų fondą pervestas kaupiamąsias pensijų įmokas (toliau - pensijų įmoka), klaidų nenustatyta. Valdyba paaiškino, kad jos funkcijos yra tik tvarkyti Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo sutarčių registrą bei registruoti tarp pensijų kaupimo bendrovių ir dalyvių sudarytas pensijų kaupimo sutartis, šių sutarčių pabaigą, taip pat užtikrinti kiekvieno dalyvio dalyvavimo pensijų kaupime nepertraukiamumą (PKĮ 4 str. 7 ir 8 d.). Valdyba, remdamasi jos tvarkomame sutarčių registre esančia informacija apie dalyvių sudarytas pensijų kaupimo sutartis bei jų pasirinktus pensijų fondus, priskaičiuotas valstybinio socialinio draudimo įmokas už kiekvieną dalyvį turi pervesti atitinkamiems pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams (PKĮ 10 str. 2 d.). Pensijų įmokos dydžiai yra nustatyti PSRĮ 4 straipsnyje. Šį įstatymą priėmė, keitė ir papildė Seimas, todėl Valdyba, vadovaudamasi jos nuostatais ir kitais teisės aktais, neturi teisės savo iniciatyva ar pagal asmens prašymą keisti PSRĮ nustatyto pensijų įmokos tarifo. Remiantis PSRĮ 4 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, pensijų įmokos dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. yra 3%, o nuo 2009 m. liepos 1 d. - 2% pensijų kaupimo dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Už laikotarpį, kai priskaičiuojamos mažesnės pensijų įmokos, atitinkamai bus padidinta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos papildoma pensijos dalis (PSRĮ 6 str. 1 d.). Dėl nurodytų priežasčių Valdyba R. R. reikalavimo patenkinti negali (b.l.23).

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.

Dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą (raštas „Dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo“ Nr. (10.10)1-6698) pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas įvertinęs skundžiamo rašto – atsisakymo į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį - atitikimą jo priėmimo metu galiojusiam reglamentavimui, sprendžia, jog jis atitiko teisės aktų reikalavimus ir atsakovė iki KT nutarimo priėmimo negalėjo veikti kitaip, nei buvo nustatyta įstatymu. Todėl reikalavimas panaikinti Valdybos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą (raštas „Dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo“ Nr. (10.10)1-6698) negali būti tenkinamas.

Dėl kitų reikalavimų pagristumo.

Šios bylos ginčo dalykas yra nustatyti, ar teisėtai, pradedant 2009 m. sausio 1d., pareiškėjui į jo pasirinktą pensijų fondą buvo pervedamos mažesnės kaupiamosios pensijų įmokos.

Šios srities teisinius santykius reglamentuoja inter alia 2002 m. gruodžio 3 d. Pensijų sistemos reformos įstatymas Nr. IX-1215 (PSRĮ), kurio 4 str. 1 dalyje iki 2009 m. sausio 1 d. buvo nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, nuo 2007 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

2009 m. sausio 15 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-149 1 straipsniu buvo pakeistas PSRĮ 4 straipsnis, nustatant, kad Pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Minėto įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja 2009 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. vasario 17 d., pareiškėjo interesų nepalietė.

2009 m. balandžio 28 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-238 buvo pakeistas PSRĮ 4 straipsnis, nustatant, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. 2010 m. birželio 30 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-954 buvo pakeistas PSRĮ 4 straipsnis, nustatant, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

KT 2012 m. birželio 29 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo 1) pripažino, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., ir Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) pripažino, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. redakcija; 2009 m. balandžio 28 d. redakcija; 2010 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

KT nustatė, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Todėl KT konstatavo, kad įstatymų leidėjas, Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatęs šio įstatymo grįžtamąją galią, pažeidė iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies kylančius imperatyvus, konstitucinį teisinės valstybės principą.

KT konstatavo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas socialinės apsaugos santykius, turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą; įstatymu gali būti nustatytas inter alia toks Konstitucijos 52 straipsnyje garantuojamų senatvės pensijų sistemos modelis, pagal kurį senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų yra derinamas su būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų kaupimu specialiuose pensijų fonduose. Taigi įstatymų leidėjas, įgyvendindamas inter alia iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančius įgaliojimus, Pensijų sistemos reformos įstatyme nustatė kaupiamąją senatvės pensijos dalį, kuriai skirtos lėšos sukaupiamos (inter alia jas investuojant) specialiuose privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose. Įstatymų leidėjui pasirinkus tokį senatvės pensijų sistemos modelį, kai senatvės pensijoms skirtos lėšos ar jų dalis kaupiamos specialiuose pensijų fonduose, kaupiamos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatų; tik asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Įstatymų leidėjas, PSRĮ 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, o 4 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) – tai, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų. Sumažinus kaupiamųjų pensijų įmokų dydį pensijų kaupimo bendrovės neteko ne pačios nepervestos kaupiamosios pensijų įmokos dalies, o tik tam tikrų su šių lėšų administravimu susijusių pajamų. Kaupiamųjų pensijų įmokų dydis yra kintamas ir iš anksto, t.y. iki pensijų kaupimo sistemos dalyvių draudžiamųjų pajamų gavimo dienos, negali būti tiksliai nustatytas, nes priklauso nuo dalyvių gautų draudžiamųjų pajamų dydžio, kuris bet kada gali pakisti. Taigi pensijų kaupimo bendrovės negali turėti teisėto lūkesčio, kad į pensijų kaupimo fondus bus pervestos tam tikro iš anksto apskaičiuojamo dydžio kaupiamosios pensijų įmokos. Taigi PSRĮ 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeista Konstitucijos 23 straipsnio saugomos pensijų kaupimo bendrovių nuosavybės teisės, teisėti lūkesčiai. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus inter alia nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų, negali paneigti pačios tokios kaupiamosios pensijos esmės, nustatyti tokio mažinimo masto, kuris nebūtų būtinas minėtiems tikslams pasiekti. PSRĮ 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą lėmė kilusi ekonomikos krizė, kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, nepaisant įvairių kitų priemonių ekonomikos krizei įveikti taikymo, pakito taip, kad inter alia nebuvo užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbusių asmenų pajamų. Į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia investavimo) rezultatai būtų geri, todėl jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas inter alia į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai. Vertinant, ar, kilus ekonomikos krizei PSRĮ 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustačius sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, turėjo būti nustatytas sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, pažymėtina, kad šių įmokų dydžio sumažinimas nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų (atsižvelgiant į tai, kad pensijų sistemos reformos pradžioje – 2004 metais – buvo nustatytas netgi mažesnis, t. y. 2,5 procento pajamų, šių įmokų dydis) negali būti vertinamas kaip toks įmokų sumažinimas, kuriuo būtų paneigta kaupiamosios pensijos esmė. Taigi PSRĮ 4 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nenustačius sumažintų ar už valstybės biudžeto lėšomis draudžiamus asmenis nebemokamų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai. Konstatavęs, kad PSRĮ 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį inter alia 2009 ir 2010 metais nustatytas 3 procentų pajamų šios įmokos dydis, neprieštaravo Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, remdamasis analogiškais argumentais KT konstatavo, kad PSRĮ 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) tiek, kiek joje nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d. nustatytas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. PSRĮ 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) išliko šioje dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) nuo 2009 m. liepos 1 d. nustatytas 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, bet, skirtingai negu pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, nenurodytas konkretus laikotarpis, iki kada šis sumažintas įmokų dydis bus taikomas. Atsižvelgęs į tai, kad PSRĮ 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) nuo 2009 m. liepos 1 d. buvo nustatytas toks pat 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, koks ir anksčiau buvo nustatytas šioje dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija), taip pat atsižvelgęs į šio KT nutarimo motyvuojamosios dalies V skyriaus 4 punkte išdėstytus argumentus, KT konstatavo, kad PSRĮ 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nustatytas sumažintas 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, nepažeisti iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai. Nors asmenims dėl PSRĮ 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo kilo teisėti lūkesčiai, jog nuo 2011 m. sausio 1 d. bus taikomas 5,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, tačiau šių lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės, kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, nepaisant įvairių kitų priemonių ekonomikos krizei įveikti taikymo, pakito taip, kad inter alia nebuvo užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, surinkimas, yra konstituciškai pateisinamas. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnio nuostata, jog Vyriausybė, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Seimui pateikia įstatymų projektus dėl kaupiamosios pensijų įmokos tarifo didinimo, aiškinama kaip įstatymų leidėjo įsipareigojimas visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams padidinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydį ir kaip prielaida kompensuoti sumažintas kaupiamąsias pensijų įmokas, vertintina kaip tinkamas suinteresuotųjų asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos užtikrinimas. Pensijų kaupimo sistemos dalyvių ir asmenų, gaunančių valstybines socialinio draudimo pensijas, yra esminis skirtumas, nes vieni jų moka valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas ir ateityje gaus valstybines socialinio draudimo senatvės bei kaupiamąsias pensijas, o kitiems jau yra paskirtos ir mokamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos. Taigi šios skirtingos asmenų grupės gali būti skirtingai traktuojamos ir joms nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas yra objektyviai pateisinamas. Taigi, įstatymų leidėjui nusprendus sumažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, jis galėjo būti sumažintas tik tiems asmenims, kurie dalyvauja pensijų kaupimo sistemoje. Taigi ir šios skirtingos asmenų grupės gali būti skirtingai traktuojamos ir joms nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas yra objektyviai pateisinamas. Sumažinus kaupiamosios pensijų įmokos dydį proporcingai didėja pensijų kaupimo sistemos dalyvio valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis. Be to, sumažinus kaupiamosios pensijų įmokos dydį, t. y. valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos (piniginės prievolės valstybei) dalį, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos (piniginės prievolės valstybei) bendras dydis visiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir mokantiems valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas, – t.y. ir pensijų kaupimo sistemos dalyviams, ir asmenims, nedalyvaujantiems šioje sistemoje, – išliko vienodas. Taigi mokėtino valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos (piniginės prievolės valstybei) dydžio aspektu šie asmenys traktuojami vienodai. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, nepažeidžiamas iš Konstitucijos 29 straipsnio kylantis asmenų lygiateisiškumo principas.

Toks KT nutarimas reiškia, kad įstatymu nustačius kitokį reglamentavimą – sumažinus kaupiamosios pensijų įmokos dydį – pareiškėjo teisės iš esmės nebuvo pažeistos. Tačiau KT 2012 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ir kad tokiu teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Todėl teismas sprendžia, kad ši pažeista pareiškėjo teisė turi būti ginama, jis į teismą kreipėsi nepraleidęs termino (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-14 nutartis adm. byloje Nr. A5-1831/2011).

Skundo reikalavimai įpareigoti Valdybą pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jo pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 30 d., t.y. 1735,09 Lt, bei įpareigoti Valdybą pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 % pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos tenkintini iš dalies ir atsakovė įpareigotina už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. kovo mėnesio pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 % pensijų fondo dalyvio (t.y. R. R.) pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4p., 127 str., kolegija

nusprendė:

skundą patenkinti iš dalies. Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. kovo mėnesio pervesti į pareiškėjo R. R. pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 % pensijų fondo dalyvio (t.y. R. R.) pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos). Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.