Utenos apylinkės teismo sprendimas

triačiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų VĮ „Registrų centras” Utenos filialo atstovui Borisui Jakovlevui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Ž. atsakovui Molėtų rajono savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui nepareiškiančiam savarankišmų reikalavimų dėl pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo ir nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą iš dalies panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Ieškovas, kaip pirkėjas savo pareigą sumokėti visą kainą įvykdė, teismui yra pateiktas rašytinis atsiskaitymo su pardavėju įrodymas - kasos pajamų orderio kvitas. Pirkėjas (ieškovas) priėmė jam perduotus su perkamu daiktu susijusius dokumentus - inventorinę bylą, kurią jam perdavė pardavėjas, kaip ir numatyta įstatyme. Visas, nuo pirkėjo valios priklausančias pareigas, ieškovas įvykdė tinkamai - už turtą apmokėjo ir jį perėmė, nes perėmė iš pardavėjo turimus nuosavybės dokumentus. Tokie objektyvūs faktai, kad pardavėjas tuo metu buvo likviduotas ir, nebuvo laiku (iki bendrovės likvidavimo) sudaryta notarinės formos pirkimo- pardavimo sutartis bei formaliai nesurašytas turto perdavimo-priėmimo aktas, negali būti pagrindu riboti pirkėjui (ieškovui) teisę valdyti nupirktą turtą, už kurį jis laiku atsiskaitė. Kadangi visi ieškovo turimi dokumentai turi juridinę galią ir sukelią teisines pasekmes, kurių ieškovas be teismo pripažinimo nebegali įgyvendinti, prašysime teismo pripažinti galiojančiais pirkimo-pardavimo sutartį patvirtinančius dokumentus: ŽŪB „Čivyliai“ pajininkų 1997-10-14 susirinkimo protokolą Nr. 3, ŽŪB „Čivyliai“ likvidacinės komisijos 1997-10-16 posėdžio protokolą Nr. 2, 1997-10-21 Kasos pajamų orderio Nr. 18757857 kvitą, kurių pagrindu asmuo įgijo nuosavybės teisę į daiktą. Įsigaliojus Civilinio kodekso naujai redakcijai nuo 2001-07-01, buvo nustatytas dešimties metų bendras ieškinio senaties terminas. Tačiau, nepasibaigus šiam terminui, per kurį ieškovas galėjo kreiptis į teismą dėl pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo, atsakovas įregistravo savo nuosavybės teisę į tą patį daiktą - pastatą Kultūros namai Verbiškių km., Molėtų rajone, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendras plotas 610,74 m². Tokiu būdu ieškovui buvo užkirstas kelias įregistruoti jo nuosavybės teisę į minėto pastato dalį - 160,87 m² (antrą aukštą). Todėl, nenuginčijęs atsakovo nuosavybės teisės į dalį pastato, ieškovas savo teisių realizuoti negali. Kaip matyti iš teismui pateiktų VĮ Registro centro atsakymo ir 2003-05-16 „Pažymėjimo“ apie nuosavybės teisės įregistravimą, ieškovas nepraleido bendro dešimties metų termino kreiptis su ieškiniu ginčijant atsakovo daiktines teises į ieškovo nupirktą pastato dalį. Kadangi atsakovas įregistravo savo daiktines teises nepriklausomai nuo ieškovo valios ir jam nepranešus, tai, ieškovas iškels šioje byloje du reikalavimus, kurie tarpusavyje yra susiję. Laikome, kol nėra nuginčyta atsakovo teisinė registracija į dalį pastato, ieškovas nėra praleidęs senaties termino reikalavimui dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo (patvirtinimo).

Sprendžiant įvykdyto daiktinių teisių įregistravimo atsakovo vardu į dalį ginčo pastato teisėtumą, reikalinga įvertinti ne tik dokumentus, kuriuos pateikiame prie ieškinio, bet ir VĮ Registrų centras Utenos filialo turimus archyvinius dokumentus, bei gauti šios institucijos išvadą byloje. Pažymėtina, kad iš Molėtų rajono savivaldybės administracijos pateikto 1995-12-18 perdavimo-priėmimo akto nėra aišku, kad būtent Kultūros namų pastatas, esantis Verbiškių kaime, yra perduodamas Molėtų savivaldybei. Akte nurodyta, kad perduodamas „Molėtų laisvalaikio centras“, kitokių pastato identifikavimo duomenų nėra. Kaip VĮ Registrų centras identifikavo pastatą prieš atliekant teisinę registraciją, ieškovas komentuoti negali, tai gali padaryti tik pati institucija - VĮ Registrų centras Utenos filialas. Kita vertus, jeigu VĮ Registrų centras tuo metu turėjo duomenis, t.y. inventorinę bylą Nr. 7451, kurioje nurodyta, kad pagal 1994-01-11 eksplikaciją Kultūros namų Verbiškėse pastato dalis - 160,87 m2 (10 kambarių II aukšte) yra „ž.ū.bendrovės“ (taip dokumente), tai kodėl, registruojant atsakovui daiktines teises 1995-09-20 Vyriausybės nutarimo Nr. 1251 pagrindu, buvo laikoma, kad visas pastatas yra valstybės turtas (?). Jeigu buvusi ŽŪB „Čivyliai“ 1994 metais disponavo šuo nekilnojamuoju turtu, o 1997 pardavė ieškovui, tai kaip galėjo atsakovas 1995 metais tą patį turtą „perimti“ pateiktu priėmimo-perdavimo aktu (?). Ieškovas negali gauti iš VĮ Registrų centras išsamios informacijos ir dokumentų, nes šiuo metu jis nėra pastato dalies savininku, o tik pretenduoja juo tapti, todėl, papildoma informacija ieškovui neteikiama. Tokius dokumentus ir VĮ Registrų centras paaiškinimus (Išvadą byloje) gali gauti tik teismas. Išreikalavus tokius duomenis ir gavus išvadą byloje, teismas galės patikrinti atsakovo įregistruotos nuosavybės teisės į dalį ginčo pastato teisėtumą, t.y. ar nuosavybės teisės įregistravimui egzistavo įstatymo numatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Nesant tokių pagrindų, prašysime teismo panaikinti Molėtų rajono savivaldybės tarybos vardu įregistruotą nuosavybės teisę į dalį daikto - (160,87m² ploto antrame aukšte) pastato Kultūros namai Verbiškių km., Molėtų rajone, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini).

Atsakovo Molėtų rajono savivaldybės administracijos atstovė prašė ieškinį tenkinti.

VĮ „Registrų centras“ Utenos filialo atstovas paaiškino, jog 2003-05-16 sprendimas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kultūros namus bei Molėtų rajono savivaldybės tarybos nuosavybės teises į juos yra pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Teismas šioje byloje vadovaujasi tuo, kad įsigaliojus LR Civiliniam kodeksui, 2000-07-18 LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4str. numatyta LR CK taikymo civiliniams santykiams tvarka. LR CK 4str. 2;4d. numatyta, kad esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, naujas Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda iki jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos joms įsigaliojus. Be to numatyta, kad CK 1.5str. įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo, protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas.

LR CK 1.5str. nuostatos taikytinos ypač atsižvelgiant į šio ginčo aplinkybes.

LR CK 6.162str. numatyta, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas), arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Nustatyta, kad kai šalys dėl visų esminių sutarties sąlygų susitaria, sutartis galioja. 1997-10-14 Molėtų rajono ŽŪB „Čivyliai“ visuotinio pajininkų susirinkimo protokolu Nr. 3 buvo nuspręsta parduoti grynais pinigais bendrovės administracinio pastato II aukštą už 3000 Lt (b.l.8-9). 1997-10-16 ŽŪB „Čivyliai“ likvidacinės komisijos posėdžio protokolu Nr. 2 buvo nutarta parduoti administracinio pastato II aukštą V. Ž. už 3000 Lt (b.l.10). V. Ž. 1997-10-21 į bendrovės kasą įmokėjo 3000 Lt- kasos pajamų orderio kvitas serija SAA Nr.18757857 (b.l.11). Šiuo atveju buvo sutarta dėl visų esminių sutarties sąlygų. Pirkėjas (ieškovas V. Ž.) įvykdė visus sutarties reikalavimus. Gi pardavėjas (ŽŪB „Čivyliai“) iki jos likvidavimo notarine tvarka pastato dalies pirkimo-pardavimo neįformino.

Sandoris yra sandorio dalyvių valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam tikslui pasiekti. Pirkėjas turi sumokėti už parduodamą nekilnojamąjį turtą ir priimti perkamą daiktą. Pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta įstatymo reikalaujama forma. Pagal savo tipą pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė, dvišalė, atlygintinė. Šie požymiai taikytini ir nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai. Konsensualinio sandorio atveju sandoris laikomas sudarytu nuo šalių suderintos valios pareiškimo momento, o valios pareiškimas fiksuojamas sandorį sudarant notarine forma (1964 m. LR CK 253, 255 str.). Nagrinėjamos bylos atveju notarine forma sandoris nesudarytas, nors tokį reikalavimą numatė CK 255 str. Šių taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį daro negaliojančią. Atsižvelgiant į tai, kad keliamas sandorio notarinės formos reikalavimas, kurio nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, nagrinėjamoje byloje aktualūs ir 1964 m. LR CK 58 str. 5 d. normos taikymo klausimai, pagal kurią sandorio pripažinimui galiojančiu 1964 m. LR CK 58 str. 5 d pagrindu reikia nustatyti: 1) vienos iš sandorio šalių atlikto visiško ar dalinio sandorio įvykdymo faktą, 2) antrosios šalies vengimo sandorį notariškai įforminti faktą. Nustačius šias aplinkybes teismas turi teisę įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu pripažinti sandorį galiojančiu. Tokiu atveju sandorio po to notariškai įforminti nebereikia.

Todėl, sprendžiant klausimą, ar ieškovas turi 1964 m. LR CK 58 str. 5 d. numatytą teisę reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Taip pat būtina nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Tuo atveju, jeigu šalių veiksmai įrodo jų suderintą valią dėl turimų teisių ir pareigų modifikavimo bei sandoris iš principo buvo teisėtas, esminę reikšmę įgyja sandorio vienpusio įvykdymo ir gavusios įvykdymą šalies vengimo sandorį įforminti aplinkybės.

Šioje byloje itin reikšmingi liudytojo R. G. paaiškinimai. R. G. paaiškino, jog iki 1997 m. bendrovės likvidavimo, jis buvo ŽŪB „Čivyliai) vadovas. Nurodė, jog kultūros namų antras aukštas priklausė kolūkiui, o paskui perėjo bendrovei ir buvo bendrovės nuosavybė iki bendrovės turto pardavimo V. Ž..

Atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija atsakydama į advokatės pretenziją nurodė, jog vadovaujantis LR Vyriausybės 1995-09-20 nutarimu Nr.1251 1995—12-18 Utenos apskrities valdytoja perdavė Molėtų rajono savivaldybės biudžeto lėšomis išlaikomą įstaigą Molėtų laisvalaikio centrą su visu jos balanse esančiu turtu ir lėšomis (b.l.16-18).

Minėtu Vyriausybės nutarimu savivaldybės žinion buvo perduodamas turtas, kuris yra nurodytas LR 1994-12-20 įstatymo Nr. I-714 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn 3 straipsnyje. Šio įstatymo trečiame straipsnyje nurodyta, jog Savivaldybių nuosavybėn priskiriama:

1. Įmonės, kurių steigėjos yra savivaldybės (specialios paskirties bendrovės, savivaldybių įmonės ir ne pelno įmonės), taip pat valstybinės akcijos, kurias šiose įmonėse valdo savivaldybės, ir savivaldybių turimos akcijos uždarosiose akcinėse bendrovėse:

1) butų ūkio eksploatavimo ir remonto įmonės (butų ūkio eksploatavimo, bendrabučių eksploatavimo, butų ūkio remonto avarinės tarnybos);

2) bendrosios paskirties komunalinio ūkio objektų eksploatavimo ir remonto įmonės (komunalinio ūkio ir komunalinių paslaugų įmonės, komunalinių įmonių kombinatai, kelių ir gatvių bei jų statinių inžinerinės įrangos, komunikacijų eksploatavimo bei remonto įmonės, miestų išorinio apšvietimo, želdinių priežiūros, remonto bei jų įrengimo, nutekamųjų vandenų valymo, specializuoto autotransporto, dekoratyvinių augalų auginimo miesto poreikiams, kapines prižiūrinčios ir skęstančiųjų gelbėjimo įmonės);

3) buitinio gyventojų aptarnavimo įmonės (buitinių paslaugų įmonės, skalbyklos, pirtys, cheminio drabužių valymo įmonės, kirpyklos);

4) mažmeninės prekybos įmonės (maisto prekių parduotuvės, vaisių ir daržovių parduotuvės, kitos mažmeninės prekybos įmonės);

5) vandens tiekimo įmonės (išskyrus savarankiškas pramoninio vandens tiekimo įmones);

6) šilumos tiekimo įmonės;

7) keleivinio transporto įmonės (autobusų ir troleibusų parkai);

8) ritualinių paslaugų įmonės;

9) profilaktinės dezinfekcijos įmonės;

2. Valstybinis turtas (pagrindinės priemonės, materialinės atsargos, piniginės lėšos ir kt.), valdomas šių savivaldybių įstaigų:

1) ikimokyklinių įstaigų, darželių-mokyklų, bendrojo lavinimo pradinių, pagrindinių ir vidurinių mokyklų, suaugusiųjų mokyklų, centrų, jaunimo mokyklų;

2) papildomo (saviraiškos) ugdymo įstaigų (meno, dailės, muzikos, sporto mokyklų, moksleivių namų, vaikų klubų, moksleivių kūrybos namų ir centrų, technikų, turistų, gamtininkų stočių);

3) bibliotekų;

4) muziejų, galerijų;

5) laisvalaikio organizavimo (klubinių) įstaigų (klubų, kultūros namų ir centrų, sporto rūmų);

6) teatrų ir teatro studijų, choro studijų, koncertinių studijų;

7) municipalinių televizijos stočių, vietinio (municipalinio) radijo centrų;

8) stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų (apylinkių ligoninių, slaugos ligoninių), ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų (miestų, rajonų poliklinikų, turinčių juridinio asmens teises, ambulatorijų, medicinos punktų, felčerio-akušerio punktų), įstatymų nustatytų kitų stacionarinių ir ambulatorinių pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigų;

9) įstatymų nustatytų visuomenės sveikatos pirminės priežiūros įstaigų;

10) globos ir slaugos įstaigų (globos namų, nakvynės namų);

11) švietimo, kultūros, sveikatos pirminės priežiūros, socialinės globos įstaigas aptarnaujančių tarnybų (centralizuotų buhalterijų, metodinių kabinetų, ūkinių skyrių (grupių), filmotekų);

3. Į savivaldybių balansą įeinantys socialinės paskirties objektai ir kitas turtas:

1) neprivatizuotas savivaldybių butų fondas su jam priklausančiais šilumos tinklais, požeminių komunikacijų kolektorių statybos dalimi, grupinėmis boilerinėmis;

2) pastatai, kuriuose yra savivaldos institucijos, arba dalis pastatų ir atskiros patalpos, reikalingos savivaldybių funkcijoms vykdyti;

3) miestų ir gyvenviečių bendrosios paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms vykdyti:

vietinės reikšmės keliai ir nemagistralinių kelių gatvės su visais priklausančiais statiniais (tiltais, viadukais, požeminėmis bei antžeminėmis perėjomis, laiptais, atraminėmis sienelėmis, visuomeninio keleivinio transporto sustojimo vietomis, paviljonais, kelių eismo reguliavimo techninėmis priemonėmis, inžinerine įranga bei komunikacijomis);

miestų ir gyvenviečių išorinio apšvietimo statiniai bei įrenginiai;

želdiniai su juose esančiais statiniais ir įrenginiais;

vandens telkinių statiniai ir įrenginiai;

vandenvietės, vandentiekio linijos (su hidrantais), vandens siurbimo stotys bei valymo įrenginiai, fekalinės ir mišrios kanalizacijos tinklai, lietaus kanalizacijos tinklai;

upių krantinės ir jų įrenginiai, tėkmės reguliavimo statiniai;

pliažai su juose esančiais statiniais ir įrenginiais, skęstančiųjų gelbėjimo stotys ir postai, jų statiniai ir įranga;

kapinės su jose esančiais pastatais ir statiniais, įrenginiais ir želdiniais;

dekoratyvinių augalų medelynai, skirti miestų bendrosios paskirties objektams apželdinti, dekoratyvinių augalų oranžerijos;

paminklai, skulptūros, fontanai, memorialiniai akmenys, mažoji architektūra;

atliekų sąvartynai su juose esančiais statiniais bei įrenginiais ir privažiavimo keliais;

katilinės ir šiluminiai tinklai;

4) kūno kultūros ir sporto įrenginiai (aikštelės, aikštynai, stadionai su juose esančiais statiniais bei įrenginiais ir kita);

5) nebaigti statyti objektai (su projektine sąmatine dokumentacija), reikalingi savivaldybių funkcijoms vykdyti.

Minėtame įstatyme nenurodyta, jog savivaldybėms perduodamas Žemės ūkio bendrovių turtas. Iš bylos medžiagos ir liudytojų paaiškinimų matyti, jog Verbiškių kaime Kultūros namų antrame aukšte buvo Čivylių kolūkiui, o paskui ir ŽŪB „Čivyliai“ priklausančios administracinės patalpos. Kultūros namų pastatas buvo statomas kaip valstybės lėšomis, taip ir kolūkio lėšomis. Todėl teismas daro išvadą, jog 1995-12-18 priėmimo-pardavimo aktu Molėtų rajono savivaldybės nuosavybėn buvo parduotas Verbiškių kultūros namų pirmas aukštas ir antrame aukšte esantį kino aparatinė. Pagal byloje pateiktą 1993-02-10 namų valdos techninės apskaitos byla matyti, jog kultūros namai nuosavybės teisė naudojasi 449,87 m² plotu ( pastato pirmas aukštas ir antrame aukšte esantį kino aparatinė). ŽŪB „Čivyliai“ nuosavybės teise naudojasi 160,87 m² plotu, esančiu II-me pastato aukšte (b.l.26). Būtent šias patalpas bendrovės pajininkai buvo nusprendę 1997-10-14 parduoti už 3000 Lt ir jas įsigijo ieškovas V. Ž.. Kaip matyti iš byloje pateikto kasos pajamų orderio, ieškovas 1997-10-21 sumokėjo ŽŪB „Čivyliai“ 3000 Lt (b.l.11). Įmokėjęs pinigus ieškovas iš bendrovės likvidacinės komisijos gavo raktus nuo pastato ir pastato namų valdos apskaitos bylą, tačiau bendrovės likvidacinė komisija perduodama daiktą ieškovo nuosavybėn įvykdė dalį reikalavimų, kuriuos numato 1964 m. LR CK 149 str. ir 255 str. ŽŪB „Čivyliai“ likvidacinė komisija notariškai nepatvirtino pirkimo pardavimo sutarties ir jos per tris mėnesius neįregistravo atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Tai patvirtina, jog ieškovas įvykdė visus reikalavimus, kuriuos iš jo reikalavo tuo metu galioję norminiai aktai, o atsakovas neturėdamas tam teisėto pagrindo prieš du metus iki įvykusio sandorio perėmė ne jam priklausantį turtą ir jį užregistravo savo vardu. ŽŪB „Čivylai“ likvidacinė komisija neįformino notariškai šios pirkimo-pardavimo sutarties. Todėl, remiantis 1964 m. 58 str. 5 d. (LR CK 1.93 str. 4 d.), šis sandoris pripažintinas galiojančiu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. nurodyta, kad nuosavybė neliečiama ir nuosavybės teises saugo įstatymai. Savo ruožtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje pabrėžiama, kad valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Tarptautinę nuosavybės teisių apsaugą ir valstybės galimybės kištis į privačios nuosavybės santykius ribojimus įtvirtina taip pat ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau- Konvencija) protokolo Nr. 1 1 str. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad „nuosavybė“ Konvencijos 1 protokolo 1 str. prasme gali būti tiek „egzistuojanti nuosavybė“, tiek turtas, įskaitant reikalavimo teises, dėl kurių pareiškėjas gali teigti turįs bent jau „teisėtų lūkesčių“, kad jos bus įgyvendintos. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovas turėjo pagrįstų teisėtų lūkesčių ŽŪB “Čivyliai” likvidacinės komisijos sprendimo tvarka įsigyti nuosavybės teisę į bendrovės administracinį pastatą, esantį Verbiškių kultūros namų antrame aukšte, kadangi jis įvykdė visus norminiuose aktuose įtvirtintus reikalavimus, dėl to jokių kliūčių kilę nebuvo, galiausiai, jam buvo duoti raktai ir namų valdos apskaitos byla. Jis nupirktomis patalpomis rūpinosi, jas prižiūrėjo kaip savus. Beje šalys įvykusio pirkimo-pardavimo fakto neginčijo. Taigi, konstatuoti, kad ieškovas nevykdė pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir jos įregistravimo reikalavimų, nėra pagrindo. Nors, kaip jau minėta, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta ir nustatyta tvarka neįregistruota, tačiau akivaizdu ir tai, kad tokią situaciją lėmė bendrovės likvidavimas bei valstybinių institucijų pareigūnų netinkamas funkcijų vykdymas. Savivaldybės administracija prieš du metus iki įvykusio sandorio perėmė jai nepriklausantį turtą. Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas yra konstatavęs, kad valstybė savo veiksmais (neveikimu) gali de facto sukurti pagal Konvenciją gintiną asmens turtinį interesą, nepaisant to, kad pagal vidaus teisę šis interesas nepripažįstamas. Šiuo atveju, kai valstybė nusavino svetimą turtą, o ŽŪB „Čivyliai“ apie šį nusavinimą nežinojo ir šį turtą pardavė ieškovui ir šiais veiksmais V. Ž. buvo suteiktos atitinkamos teisės, o po to paaiškėjo, kad šios negalėjo būti suteiktos, todėl nuosavybės teisės suvaržymas prilygsta jos atėmimui ir turi būti vertinamas nuosavybės teisės ribojimo proporcingumas padarytam teisės pažeidimui. Nuosavybės teisę ribojanti priemonė turėtų nustatyti teisingą bendrojo intereso reikalavimų ir asmens fundamentalių teisių apsaugos imperatyvų pusiausvyrą, pagrįstą proporcingumo ryšį tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Reikiama pusiausvyra negali būti konstatuojama, jei su ja susijęs asmuo patiria individualią ir pernelyg didelę naštą. Ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl dalies duomenų nekilnojamojo turo registre panaikinimo (Kultūros namai įregistruoti Molėtų rajono savivaldybės vardu ir jiems suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro įrašo Nr.90/108898), todėl jau minėtas proporcingumo principas yra pažeistas, nes asmuo patyrė ne tik didelius materialinius nuostolius, bet ir iš dalies turi atsakyti už valstybinių institucijų aplaidų veikimą, vienas turi prisiimti dėl susiklosčiusios situacijos kilusias pasekmes, nors pats dėl jų yra visiškai nekaltas. Šiuo atveju atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija, sužinojusi, jog priėmimo-perdavimo aktu buvo paimtos savivaldybės žinios ŽŪB „Čivyliai“ priklausančios patalpos, turėjo pati kreiptis į registrų tvarkytoją ir pašalinti 1995-12-18 priėmimo-perdavimo aktu paimtą tuo laiku ŽŪB „Čivyliai“ priklausantį nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinys turi būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. Ž. ieškinį tenkinti visiškai. Panaikinti Molėtų rajono savivaldybės tarybai įregistruotą nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo daikto- 160,87 m² ploto (antrame aukšte) pastato Kultūros namai, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio Verbiškių km., Molėtų rajone.

Pripažinti galiojančiais pirkimo-pardavimo sutartį patvirtinančius dokumentus: ŽŪB „Čivyliai“ pajininkų 1997-10-14 susirinkimo protokolą Nr. 3, ŽŪB „Čivyliai“ likvidacinės komisijos 1997-10-16 posėdžio protokolą Nr. 2, 1997-10-21 Kasos pajamų orderio Nr.18757857 kvitą, kurių pagrindu ieškovas V. Ž. įgijo dalį nekilnojamojo daikto 160,87 m² ploto (antrame aukšte) pastato Kultūros namai, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Verbiškių km., Molėtų rajone.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Molėtų rajono apylinkės teismą.