Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas Birutė Plikynienė Procesinio sprendimo kategorija: 74.2.4; 76.4; 78.2.1; 121.21

NUTARTIS

2008 m. vasario 21 d.

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Ž. ieškinį atsakovui V. L. dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo; institucija, teikianti išvadą byloje - Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje atsakovas sutiko su ieškiniu dėl tėvystės nustatymo, o išlaikymui sutiko mokėti po 130 Lt į mėnesį, paaiškino, kad jo šeimoje auga dar du vaikai, žmona nedirba, nes augina vaiką, išlaikymo įsiskolinimą sutiko mokėti apskaičiuojant jį po 130 Lt kas mėnesį.

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2007-11-06 sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nustatė, kad atsakovas yra D. Z. , (duomenys neskelbtini) , tėvas bei priteisė iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 250 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2007-05-18 iki jo pilnametystės, taip pat priteisė iš atsakovo išlaikymo sūnui įsiskolinimą – 7200 Lt. Spręsdamas tėvystės klausimą, teismas atsižvelgė į DNR ekspertizės akto išvadą (b.l. 41-42), taip pat į tai, jog atsakovas pripažino esąs Dominyko tėvas. Teismas nustatė, jog atsakovas nevykdė savo įstatyminės pareigos teikti išlaikymą sūnui Dominykui, todėl priteisė išlaikymą. Nustatydamas išlaikymo dydį, teismas atsižvelgė į sunkią atsakovo turtinę padėtį, t.y. į aplinkybes, kad jo darbo užmokestis nedidelis, kad jis augina dar du nepilnamečius vaikus su kita moterimi, kuri šiuo metu nedirba, nes augina vaikus, todėl sumažino ieškovės prašomą priteisti išlaikymo dydį iki 250 Lt. Teismas pažymėjo, kad pasikeitus šalių turtinei padėčiai, kiekviena jų turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo (Civilinio kodekso 3.201 str.). Išlaikymo įsiskolinimą teismas priteisė iš atsakovo už trejus paskutinius metus (Civilinio kodekso 3.200 str.), skaičiuojant po 200 Lt į mėnesį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Nagrinėjamoje byloje absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliantas neginčija teismo sprendimo dalies dėl tėvystės bei vaiko gyvenamosios vietos su motina nustatymo, tačiau nesutinka su priteisto periodinio išlaikymo (250 Lt kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės) bei išlaikymo įsiskolinimo (7 200 Lt) sūnui dydžiais, todėl apeliacijos dalyką šioje byloje sudaro vertinimas, ar pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas nustatė būtent tokias išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo atsakovo ir ieškovės sūnui sumas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, teisingai išsprendė bylą ir pagrįstai ginčo šalių sūnaus išlaikymui iš atsakovo priteisė būtent 250 Lt dydžio išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės, bei 7 200 Lt išlaikymo įsiskolinimą.

Civiliniame kodekse įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Civilinio kodekso 3.192 str. 1 d.). Jeigu tėvai ar vienas iš jų nevykdo šios pareigos, teismas priteisia išlaikymą pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (Civilinio kodekso 3.194 str. 1 d.). Atsakovo tėvystė D. Z. atžvilgiu nustatyta remiantis ekspertizės išvadomis, atsakovas pats pripažino tėvystę, todėl jam kyla pareiga išlaikyti savo sūnų bent jau iki jo pilnametystės (Civilinio kodekso 3.194 str. 3 d.).

Išlaikymo dydžio nustatymą reglamentuoja Civilinio kodekso 3.192 str. 1 ir 2 d., numatanti, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pagal Civilinio kodekso 3.3 str. įtvirtintus šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus sprendžiant nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimus prioritetas teiktinas vaikų teisių ir interesų apsaugai ir gynimui. Civilinio kodekso 3.192 str. įtvirtintas proporcingumo principas reiškia, jog vaikų išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso ne tik nuo vaikų poreikių, bet ir nuo tėvų turtinės padėties, o tai suponuoja, kad teismai negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis. Nustatant išlaikymo dydį, atsižvelgtina ir į Civilinio kodekso 3.192 str. 3 d., kurioje nustatyta, kad išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti ne kuris nors vienas, o abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Tačiau pabrėžtina, kad kiekvienu atveju turi būti paisoma Civilinio kodekso 3.192 str. 2 d. įtvirtintos nepilnamečių vaikų teisių ir interesų apsaugos garantijos, kurios esmė yra ta, kad išlaikymo dydis turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (Vaiko teisių konvencijos 3, 27 str., Civilinio kodekso 3.155, 3.165 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įst. 7–8, 11–14, 18 ir kiti str.). Tai reiškia, kad bet kuriuo atveju vaiko išlaikymo dydis turi užtikrinti socialiai priimtiną minimalų poreikių tenkinimo lygį. Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) formuodamas vienodą praktiką, taikant materialinės teisės normas nepilnamečių vaikų išlaikymo srityje, nurodė, kad orientaciniai kriterijai, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti, pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.461 str. 2 d. nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA) (LAT 2004-04-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-259/2004). MMA pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu sudarė 700 Lt, todėl būtent ši suma galėtų būti laikoma pakankama nepilnamečio vaiko poreikių užtikrinimui.

Tačiau tam tikrais išimtinais atvejais, kuomet turinčio prievolę teikti išlaikymą asmens turtinė padėtis yra labai sunki arba jis išlaiko ne vieną, o daugiau vaikų, sprendžiant išlaikymo klausimą nuo minėto orientacinio MMA dydžio gali būti nukrypstama. Visgi teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, taip pat turi laikytis įstatyme įtvirtinto principo, kad išlaikymo dydis turi užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis (Civilinio kodekso 3.192 str. 2 d.). Kai tėvų turtinė padėtis yra sunki, teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius (Civilinio kodekso 3.198 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog teismas, paskirstydamas nepilnamečio vaiko išlaikymo naštą tarp tėvų, turi atsižvelgti į faktinį šalių nepilnamečio sūnaus išlaikymo dydį, įvertinti vaiko poreikių turinį bei kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį ir gaunamas pajamas, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas (Vaiko teisių konvencijos 3, 27 str., Civilinio kodekso 3.155, 3.165 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įst. 7-8, 11-14, 18 ir kt. str.). Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui.

Nors pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu konkrečiai nenustatinėjo ginčo šalių sūnaus poreikių turinio, esant tokiai situacijai, kuomet abiejų tėvų turtinė padėtis yra sunki, o tėvui tenka pareiga išlaikyti dar du nepilnamečius vaikus, vaiko konkrečių poreikių turinio nenustatymas gali būti pateisinamas, kadangi tokiu atveju, nepilnametis pretenduoja ne į visus jo pilnaverčiam vystimuisi būtinus poreikius užtikrinantį išlaikymą, o tik į minimalius. Tokiu atveju pakanka įvertinti, kokia tėvų teikiama išlaikymo suma galėtų atitikti minimalias vaiko reikmes, kaip minėta, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 250 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnaus pilnametystės. Kolegija sprendžia, jog iš atsakovo priteista išlaikymo suma, atsižvelgiant į tai, kad išlaikymą privalo teikti abu tėvai, atitinka aukščiau išvardintus kriterijus.

Apeliantas su priteisto išlaikymo dydžiu nesutinka ir nurodo tegalintis sūnaus išlaikymui skirti po 130 Lt kas mėnesį, kadangi jo gaunamos mėnesinės pajamos sudaro apie 700 Lt, o geriau apmokamo darbo jis pasirinkti negalįs, nes gyvena kaimo vietovėje, kur kitokio darbo tiesiog nėra. Tačiau šis apelianto argumentas laikytinas nepagrįstu.

Visų pirma pažymėtina, jog būsimiems tėvams kyla pareiga iš anksto įvertinti savo pasirengimą tinkamai pasirūpinti vaiku, o taip pat savo turtinę padėtį ar galimus jos pokyčius ateityje. Priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmės tenka patiems tėvams (LAT 2004-04-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-259/2004; Teismų praktika 22, p. 13-22). Todėl vaikui gimus, išlaikymą jam privalo teikti net ir tie tėvai, kurie gauna tik minimalią mėnesio algą, senatvės pensiją ar kitokias minimalias pajamas..

Antra, nors atsakovas nurodo tegaunantis apie 700 Lt pajamų kas mėnesį, o geriau apmokamo darbo gyvendamas kaimo vietovėje susirasti negalįs, byloje nėra duomenų, jog atsakovo sveikatos būklė ar kitos objektyvios aplinkybės neleistų atsakovui pasirinkti ir tinkamai atlikti kitus, nei dirba šiuo metu, ir geriau apmokamus darbus. Atsakovas yra darbingo amžiaus vyras, be to turi žemės ūkio technikos remontininko specialybę (b.l.62). Aplinkybė, jog atsakovas gyvena kaimo vietovėje negali būti laikoma priežastimi, kliudančia dirbti geriau apmokamą darbą kitoje vietoje. Tai savaime patvirtina tas faktas, jog paskutinės atsakovo darbovietės - UAB „Naideka“, kurioje atsakovas, kaip pats nurodė, dirbo vairuotoju (b.l.62), buveinė yra (duomenys neskelbtini) (Socialinio draudimo fondo valdybos pažyma apie V. L. įdarbinimus), o vairuotojo darbo specifika apskritai pasižymi tuo, kad vairuotojas neturi sėslios darbo vietos.

Trečia, atsakovo sutuoktinė tretysis asmuo V. L. nedirba ir byloje nėra duomenų apie jos gaunamas pajamas, tačiau sprendžiant iš bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, darytina išvada, jog V. L. turi galimybę gauti pajamų iš darbo teisinių santykių. V. L. , kaip pati nurodo, nedirba dėl to, jog šiuo metu augina vaiką (b.l.63), tačiau jauniausiam jų sūnui Gvidui, gim. 2005-06-12, jau yra sukakę 2 metai (b.l. 15), o vyresnė duktė Akvilė, gim. 2002-05-08, yra penkerių metų amžiaus, todėl nuolatinė motinos priežiūra tokio amžiaus vaikams nebėra būtina, o šeimos turtinei padėčiai esant iš tiesų, o ne tik deklaratyviai, sunkiai, atsakovo sutuoktinė galėtų dirbti ir tokiu būdu pagerinti šeimos turtinę padėtį bei lėšų, skiriamų jų vaikų išlaikymui, dydį.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio kodekso 3.3 str. įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu ir atsižvelgdama į atsakovo ir ieškovės turtinę padėtį bei kitas bylos aplinkybes, daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo sumažinti nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo dydį nuo 250 Lt iki 130 Lt per mėnesį.

Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, jog nuo pat sūnaus D. Z. gimimo 1999-12-28 neteikė jam išlaikymo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 str., Civilinio kodekso 3.199-3.200 str. priteisė iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą jo nepilnamečiam sūnui už tris paskutinius metus iki ieškinio padavimo teismui dienos. Nustatydamas išlaikymo įsiskolinimo dydį teismas vertino, jog atsakovas privalėjo sūnaus išlaikymui mokėti bent jau po 200 Lt į mėnesį, o tai yra netgi mažesnė suma nei pirmosios instancijos teismo ginčijamu sprendimu priteistas išlaikymas (250 Lt), todėl kolegija sprendžia, jog iš atsakovo priteista išlaikymo įsiskolinimo suma - 7200 Lt (36 mėn. x 200 Lt), atitinka nepilnamečio vaiko interesus, tėvo turtinę padėtį, o taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Civilinio kodekso 1.5 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.