- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-21
- Bylos Nr.
- 2A-171-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07397-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- UAB „Smiluka“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal atsakovo UAB „Smiluka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Smiluka“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Smiluka“ 222 611,92 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2012-04-01 Prancūzijoje įvyko įvykis, kurio metu užsidegė UAB „SEB VB Lizingas“ priklausanti atsakovo UAB „Smiluka“ lizingo sutarties pagrindu naudojama transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruota Lietuvos Respublikoje, tačiau neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kilusio gaisro metu sudegė Ispanijos asmenims priklausančios priekabos (duomenys neskelbtini) , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , ir (duomenys neskelbtini) , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , bei vilkikas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) . Pažymėjo, jog eismo įvykio metu nukentėję asmenys buvo Europos Sąjungos valstybės narės (Ispanijos) rezidentai, eismo įvykis įvyko ES valstybėje narėje (Prancūzijoje), kuri nėra nukentėjusiųjų asmenų nuolatinė buveinės vieta. Atsakingo už žalos padarymą asmens naudojama transporto priemonė registruota kitoje ES valstybėje narėje (Lietuvoje), nei ta, kurioje yra nukentėjusiųjų asmenų nuolatinė buveinės vieta. Taigi minėto eismo įvykio metu padarytos žalos administravimui yra taikytinos 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2009/103/EC dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva) nuostatos, įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (Įstatymo priedo l str. 11 d.). Kadangi nukentėję asmenys buvę Ispanijos rezidentai, o įvykis buvo sukeltas transporto priemone, kuri buvo registruota kitoje ES valstybėje narėje (Lietuvoje), remdamiesi Direktyva, nukentėję asmenys dėl minėto eismo įvykio metu patirtos žalos administravimo bei atlyginimo kreipėsi į kompetentingą spręsti šiuos klausimus Ispanijos Žalų atlyginimo instituciją, kuri nustatė ir atlygino jiems įvykio metu patirtą žalą. Nurodė, jog ieškovui yra pavesta vykdyti Žalų atlyginimo institucijos ir Garantinio fondo funkcijas Lietuvoje, jis su Ispanijos Žalų atlyginimo institucijomis yra sudaręs sutartį (toliau – Sutartis), kuria įsipareigojo vykdyti visoms ES valstybių narių Žalų atlyginimo institucijoms privalomas nuostatas, t. y. atsiskaityti už bet kokius kitų valstybių narių Žalų atlyginimo institucijų atliktus mokėjimus (Direktyvos 7 str.) dėl įvykių, kuriuos sukėlė Lietuvoje registruotos transporto priemonės. Vadovaudamasi aukščiau minėtų Direktyvos bei Sutarties nuostatomis, Ispanijos Žalų atlyginimo institucija pareiškė ieškovui, kaip Žalų atlyginimo institucijos ir Garantinio fondo funkcijas Lietuvoje atliekančiam subjektui, 24 138,73 EUR (83 346,20 Lt) ir 40 334,14 EUR (139 265,72 Lt) reikalavimus, t. y. iš viso – 64 472,87 EUR (222 611,92 Lt), kuriuos sudaro nukentėjusiems kaip žalos atlyginimas išmokėta suma – 60 972,87 EUR – ir žalos administravimo mokestis – 3 500 EUR, apskaičiuotas vadovaujantis Sutarties 8.3 p. Ieškovas, vadovaudamasis Sutarties nuostatomis, apmokėjo Ispanijos Žalų atlyginimo institucijai nurodytą sumą – 222 611,92 Lt, ir įgijo regreso teisę į atsakovą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Smiluka“ pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, su kuriuo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas pateikė teismui Autostradų žandarmerijos Villerfranche de Lauragais (Prancūzija) autostradų padalinio pažymą, kurioje nurodyta, jog 2012-04-01 apie 15.00 val. įvyko ne eismo įvykis, o atsitiktinis šešių transporto priemonių junginių gaisras, kurie užsiliepsnojo Port Lauragais Nord poilsio aikštelėje transporto priemonėms stovint. Pažymoje nurodyta, jog yra tikėtina, kad gaisras prasidėjo nuo atsakovo vilkike įvykusio trumpojo jungimo, vairuotojui esant transporto priemonėje. Pasak atsakovo, šioje pažymoje nurodyta tik prielaida, kad gaisras kilo nuo atsakovo transporto priemonės, tačiau šią prielaidą dar reikia patikrinti ir įrodyti, o Prancūzijos žandarmerijos pareigūnai neturėjo reikalingų specialių žinių išvadai apie gaisro kilimo priežastį pateikti. Pažymėjo, jog ieškovas pateikė į bylą dokumentus, patvirtinančius, kad pagal nagrinėjamu atveju taikytiną Prancūzijos teisę gaisras stovinčiame automobilyje yra traktuojamas eismo įvykiu, jeigu gaisras kilo nuo transporto priemonės elemento (dalies), būtino jos judėjimui. Atsakovo teigimu, ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, nuo kurios konkrečiai automobilio dalies kilo trumpasis jungimas, todėl nėra pagrindo vienareikšmiškai išvadai, jog gaisrą sukėlė būtent atsakovo valdoma transporto priemonė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-02-04 sprendimu ieškovo patikslintą ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovo UAB „Smiluka“ ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 222 611,92 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (222 611,92 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-03-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 8 387,54 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad nukentėjusių asmenų teisė į žalos atlyginimą užtikrinama žaliosios kortelės sistemos, apimančios valstybes nares, pagrindu, taip pat 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva) nuostatomis, kurias ES valstybės narės privalo perkelti į savo nacionalinę teisę. Lietuvoje šios direktyvos nuostatos yra įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – TPVCAPDĮ). Teismo vertinimu, kadangi ieškovas sumokėjo Ispanijos Žalų atlyginimo institucijoms 222 611,92 Lt išmoką, jis įgijo regreso teisę į atsakovą (CK 6.280 str., TPVCAPDĮ 4 str. 2 d., 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d.). Spręsdamas dėl taikytinos teisės nagrinėjamoje byloje teismas vadovavosi 2007-07-11 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“), kurio 4 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių. Pažymėjo, kad asmeniui ar turtui padarytos žalos atveju šalis, kurioje atsirado žala, turėtų būti šalis, kurioje atitinkamai asmuo patyrė žalą ar buvo padaryta žala turtui. Teismas nustatė, jog įvykis – gaisras – kilo ES valstybėje narėje (Prancūzijoje), kuri nors ir nėra nukentėjusiųjų asmenų (Ispanijos piliečių) nuolatinė buveinės vieta, tačiau, teismo vertinimu, remiantis Roma II Reglamento nuostatomis, Prancūzija laikytina šalimi, kurioje atsirado žala. Taigi konstatavo, kad nagrinėjamu atveju taikytina Prancūzijos teisė. Pažymėjo, jog šalys sutiko dėl taikytinos teisės, tačiau ginčas kilo dėl to, ar Prancūzijoje įvykęs įvykis, kurio pasekmė – patirta turtinė žala, vertintinas „eismo įvykiu“. Pažymėjo, jog Direktyvos nuostatos yra aiškinamos sistemiškai ir jos turinio analizė suponuoja išvadą, jog Direktyvoje „įvykio“ sąvoka vartojama „eismo įvykio“ sąvokos prasme. Siekdamas nustatyti, koks įvykis laikytinas eismo įvykiu, teismas įvertino Prancūzijos kasacinio teismo praktiką, pagal kurią stovinčiai transporto priemonei gaisro atveju taikomas 1985-07-05 Badinterio įstatymas (2013-07-11 Prancūzijos kasacinio teismo Civilinių bylų kolegijos Nr. 2 sprendimas), kurio 2 d. numatyta, kad ir stovinti stovėjimo aikštelėje ar nejudanti transporto priemonė yra laikoma eisme dalyvaujančia transporto priemone. Pažymėjo, kad Prancūzijos kasacinis teismas savo praktikoje išaiškino, jog šis įstatymas taikomas stovinčios transporto priemonės gaisro atveju tik jei jis kyla nuo įrenginio, būtino transporto priemonės judėjimui ir, priešingai, jis netaikomas, kai gaisras kyla nuo įrangos, nesusijusios su transporto priemonės judėjimo funkcija ar nuo įrangos, nebūtinos jos judėjimui. Teismas, įvertinęs Prancūzijos autostradų žandarmerijos pažymą santykyje su byloje konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė išvadą, jog pažyma yra pakankamas įrodymas aplinkybei, kad gaisras kilo nuo atsakovo transporto priemonės, konstatuoti. Pažymėjo, kad ši pažyma yra valstybinės institucijos išduotas oficialus dokumentas, kuris yra galiojantis, byloje duomenų, jog ši pažyma būtų nuginčyta, nėra. Taigi, teismo vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo abejoti nurodytoje pažymoje nustatytomis aplinkybėmis, o būtent, kad gaisras kilo nuo atsakovo naudojamame vilkike įvykusio trumpojo jungimo. Tuo tarpu nustatyti, kurioje tiksliai automobilio dalyje įvyko trumpasis jungimas, transporto priemonei esant visiškai sunaikintai, teismo manymu, yra pakankamai sudėtinga ir gali būti objektyviai neįmanoma. Tokiu būdu teismas apsiribojo elektros instaliacijos būtinumo transporto priemonės judėjimui vertinimu, nes tai yra pakankama sprendžiant, ar gaisras kilo nuo įrenginio, būtino transporto priemonės judėjimui pagal Badinterio įstatymą. Pažymėjo, jog elektros instaliacija reikalinga tinkamai automobilio eksploatacijai (pvz., varikliui užvesti), o tai reiškia, jog ji būtina transporto priemonės judėjimui nepriklausomai, kurioje elektros instaliacijos dalyje įvyko trumpas jungimas. Taigi trumpojo jungimo lokalizacijos vietos nenustatymas nepaneigia paties įvykio – gaisro atsakovo valdomoje transporto priemonėje fakto. Tokiu būdu atsakovo teiginiai, jog byloje nėra įrodymų apie tai, nuo kurios konkrečiai automobilio dalies kilo trumpasis jungimas, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad gaisrą sukėlė atsakovo valdoma transporto priemonė, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės šiam ginčui spręsti. Svarbu tai, jog pats faktas, kad gaisras prasidėjo nuo atsakovo naudojamame vilkike įvykusio trumpojo jungimo, konstatuotas. Tokiu būdu teismas padarė išvadą, kad įvykęs transporto priemonių gaisras vertintinas kaip eismo įvykis. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d. bei byloje konstatuotas faktines aplinkybes, teismo vertinimu, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 222 611,92 Lt nuostolių atlyginimą regreso teise yra pagrįstas ir tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Smiluka“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Mano, kad šiuo atveju ieškovas, išmokėdamas Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui išmoką, turėjo įsitikinti, jog išmokos mokėjimui taikomi kitos valstybės teisės aktai ir kad pagal tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus egzistavo pareiga sumokėti draudimo išmoką. Pažymėjo, kad kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas. Apeliantas pripažįsta, kad šiuo atveju nustatant, ar gaisras stovinčiame automobilyje yra laikomas eismo įvykiu, turi būti vadovaujamasi Prancūzijos teise, tačiau į bylą pateiktas rašytinis dokumentas nepatvirtina, jog įvykis pripažintinas eismo įvykiu. Autostradų žandarmerijos pažyma nėra specialus įrodymas, tokie pareigūnai neturi specialių mokslo žinių, kurių panaudojimo dėka galima nustatyti gaisro priežastį. Pažymoje nėra informacijos apie tai, kurioje transporto priemonės dalyje kilo gaisras, o kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių gaisro kilimo priežastis, byloje nėra. Pažymoje nesukonkretinta, kokioje elektros instaliacijoje kilo gaisras, todėl tikėtina, jog elektros instaliacija, kurioje įvyko trumpas jungimas, galėjo būti tiekiama elektros energija transporto priemonės judėjimui nebūtinam elementui. Teismo išvada, kad visa elektros instaliacija, esanti automobilyje yra reikalinga jos judėjimui, nepagrįsta objektyviais įrodymais ir prieštarauja Badinterio įstatymo taikymo praktikai, kurioje nustatyta, kad teismas privalo konkretizuoti trumpojo jungimo atsiradimo vietą, nes ne visa elektros instaliacija yra būtina transporto priemonės judėjimui. Mano, kad šiuo atveju būtent ieškovas privalo įrodyti, jog gaisras kilo toje transporto priemonės dalyje, kuri būtina jos judėjimui, o byloje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų šį faktą nagrinėjamu atveju.
Atsiliepimas
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė atsiliepimą į atsakovo UAB „Smiluka“ apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad apeliaciniame skunde neteisingai nurodomas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis buvo išmokėta išmoka Ispanijos žalų atlyginimo institucijai. Pažymėjo, kad ieškovas išmokėjo išmoką Ispanijos žalos atlyginimo institucijai remdamasis TVPCAPDĮ 17 str. 6 d. nuostatomis bei Sutartimi tarp žalų atlyginimo institucijų ir Garantinių fondų, o ne TVPCAPDĮ 17 str. 5 d. ir Bendradarbiavimo nuostatų nuostatomis, kaip nurodo apeliantas. Nurodo, kad apeliaciniu skundu neginčijamos eismo įvykiui taikytinos Prancūzijos teisės aktų nuostatos bei atlygintinos žalos dydis, skunde nesutinkama tik su sprendimo dalimi dėl gaisro šaltinio, t. y. jog ieškovas tariamai nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad gaisras apelianto naudojamoje transporto priemonėje kilo nuo jos judėjimui būtino ar reikalingo elemento. Nurodo, kad ieškovas pateikė teismui Prancūzijos autostradų žandarmerijos pažymos kopiją, ir šis dokumentas vertintinas kaip oficialus rašytinis įrodymas, taip pat kitus dokumentus, pagrindžiančius biuro reikalavimo pagrįstumą. Pažymėjo, kad net ir neturint specialių žinių yra suvokiama, jog elektros instaliacija – būtinas elementas, norint tiek užvesti transporto priemonės variklį, tiek ją tinkamai ir saugiai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, eksploatuoti. Tuo tarpu transporto priemonės elektros instaliacija – vientisa sistema, t. y. nesvarbu, kurioje jos dalyje įvyksta trumpas jungimas, išsaukęs gaisrą, transporto priemonė tampa netinkama eksploatuoti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog gaisras kilo nuo apelianto naudojamame vilkike įvykusio trumpo jungimo elektros instaliacijoje, būtinoje transporto priemonės judėjimui. Apeliantas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikė nei vieno tinkamo įrodymo, pagrindžiančio jo atsikirtimus. Be to, pažymėjo, kad nors minėtoje policijos pažymoje nurodyta, jog trumpas jungimas elektros instaliacijoje įvyko vairuotojui esant transporto priemonėje, nėra suprantama, dėl kokių priežasčių apeliantas viso civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė kas ir kokiu pagrindu eismo įvykio metu valdė jo naudojamą vilkiką bei neprašė jo apklausti apie eismo įvykio aplinkybes teismo posėdžio metu. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas ignoravo transporto priemonių valdytojams privalomai žinotinus reikalavimus ir transporto priemonės neapsidraudė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, dėl to eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo našta teko pačiam apeliantui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą sprendimą patenkinti ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį ir priteisti iš atsakovo UAB „Smiluka“ 222 611,92 Lt nuostolių atlyginimą ir procesines palūkanas. Apeliaciniame skunde atsakovo išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2012-04-01 apie 15.00 val. Prancūzijoje (autostradoje A61 esančioje Port Lauragais Nord poilsio aikštelėje) įvyko įvykis – atsitiktinis šešių transporto priemonių junginių gaisras. Tai patvirtina į bylą pateikta Autostradų žandarmerijos Villerfranche de Lauragais (Prancūzija) autostradų padalinio pažyma, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad tikėtina, jog gaisras prasidėjo nuo atsakovo UAB „Smiluka“ lizingo sutarties pagrindu naudojamame vilkike (duomenys neskelbtini) , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykusio trumpojo jungimo, vairuotojui esant transporto priemonėje, vėliau gaisras išsiplėtė į kitas transporto priemones. Nustatyta, kad gaisro metu buvo visiškai sunaikintos Ispanijos juridiniams asmenims priklausančios priekabos (duomenys neskelbtini) , valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) , ir (duomenys neskelbtini) , valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) , bei vilkikas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) , dėl ko minėti asmenys kreipėsi į Ispanijos automobilių draudikų biurą dėl jų turtui padarytos žalos atlyginimo, kuriems biuras išmokėjo iš viso 64 472,87 EUR sumą (222 611,92 Lt), kurią sudarė nukentėjusiesiems kaip žalos atlyginimas išmokėta suma – 60 972,87 EUR, ir žalos administravimo mokestis – 3 500 EUR. Ieškovas 2013-01-15 ir 2013-06-04 mokėjimo nurodymais sumokėjo Ispanijos Žalų atlyginimo institucijai 64 472,87 EUR (222 611,92 Lt).
Byloje ginčo dėl to, kurios valstybės teisė taikytina nagrinėjamu atveju, nėra, t. y. šalys neginčija, jog šiuo atveju Prancūzija laikytina šalimi, kurioje atsirado žala, todėl taikytina būtent Prancūzijos teisė. Taip pat atsakovas nagrinėjamu atveju neginčija ir nukentėjusiųjų asmenų patirtos ir ieškovo atlygintos žalos dydžio. Ginčas tarp šalių šiuo atveju kyla dėl to, ar Prancūzijoje įvykęs įvykis (kilęs gaisras nejudančiose transporto priemonėse), kurio pasekmė – patirta turtinė žala, vertintinas kaip eismo įvykis, t. y. ar įvykęs įvykis laikytinas draudžiamuoju, dėl ko atsakovui kyla pareiga atlyginti ieškovo Ispanijos Žalų atlyginimo institucijai sumokėtą 64 472,87 EUR žalos atlyginimo nukentėjusiesiems sumą.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ginčo įvykis laikytinas eismo įvykiu, pagrįstai vadovavosi Prancūzijos kasacinio teismo praktika, pagal kurią stovinčiai transporto priemonei gaisro atveju taikomas 1985-07-02 Badinterio įstatymas (2013-07-11 Prancūzijos kasacinio teismo Civilinių bylų kolegijos Nr. 2 sprendimas), kurio 2 d. numatyta, kad ir stovinti stovėjimo aikštelėje ar nejudanti transporto priemonė yra laikoma eisme dalyvaujančia transporto priemone, tačiau šis įstatymas taikomas stovinčios transporto priemonės gaisro atveju tik jei jis kyla nuo įrenginio, būtino transporto priemonės judėjimui ir, priešingai, jis netaikomas, kai gaisras kyla nuo įrangos, nesusijusios su transporto priemonės judėjimo funkcija ar nuo įrangos, nebūtinos jos judėjimui. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad į bylą pateiktas rašytinis dokumentas – Autostradų žandarmerijos Villerfranche de Lauragais (Prancūzija) autostradų padalinio pažyma – nepatvirtina, jog įvykis pripažintinas eismo įvykiu, t. y. nurodo, kad minėtoje pažymoje nėra informacijos apie tai, kurioje transporto priemonės dalyje kilo gaisras. Dėl to, atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu padarė nepagrįstą išvadą, jog šiuo atveju konstatuoti, kad ginčo įvykis laikytinas eismo įvykiu, pakanka nustatyto fakto, jog gaisras prasidėjo nuo atsakovo naudojamame vilkike įvykusio trumpojo jungimo, o nuo kurios konkrečiai automobilio dalies kilo trumpasis jungimas šiuo atveju neturi teisinės reikšmės šio ginčo sprendimui. Apeliantas nesutinka su teismo vertinimu, jog visa transporto priemonės elektros instaliacija yra būtina transporto priemonei judėti, tinkamai automobilio eksploatacijai (pvz., varikliui užvesti), nepriklausomai kurioje elektros instaliacijos dalyje įvyko trumpas jungimas, kas yra pakankama sprendžiant, ar gaisras kilo nuo įrenginio, būtino transporto priemonės judėjimui pagal Badinterio įstatymą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sutinka su apelianto teiginiais, jog pagal Prancūzijos kasacinio teismo praktiką 1985-07-02 Badinterio įstatymas taikomas stovinčios transporto priemonės gaisro atveju tik tuo atveju, jei gaisras kyla nuo įrenginio, būtino transporto priemonės judėjimui. Taigi byloje sprendžiant, ar atsakingam už įvykį asmeniui kyla pareiga atlyginti nukentėjusiųjų asmenų dėl įvykio patirtą žalą, svarbu nustatyti, ar įvykis transporto priemonėje kilo nuo įrenginio, būtino jai judėti. Aukščiau minėtoje Autostradų žandarmerijos Villerfranche de Lauragais (Prancūzija) autostradų padalinio pažymoje nurodyta, jog tikėtina, kad gaisras prasidėjo nuo vilkike įvykusio trumpojo sujungimo, vairuotojui esant transporto priemonėje (t. 1, b. l. 27). Atkreiptinas dėmesys, kad pažymoje nėra konkrečiai įvertinta, kurioje transporto priemonės dalyje kilo gaisras, t. y. kurioje konkrečiai elektros instaliacijoje tai įvyko. Tačiau pažymėtina, kad pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi bylos duomenis ir į bylą pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog šiuo atveju darytina labiau tikėtina išvada, kad ginčo įvykis, kilęs Prancūzijoje, laikytinas draudžiamuoju eismo įvykiu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvada, jog nustatyti, kurioje tiksliai automobilio dalyje įvyko trumpasis jungimas, transporto priemonei esant visiškai sunaikintai, gali būti objektyviai neįmanoma, tačiau, nepaisant to, sutiktina ir su teismo išvada, jog elektros instaliacija yra reikalinga tinkamam automobilio eksploatavimui, o tai reiškia, jog ji būtina transporto priemonės judėjimui, nepriklausomai nuo to, kurioje elektros instaliacijos dalyje įvyko trumpas sujungimas. Apeliantas apeliaciniame skunde teigdamas, jog ne visa elektros instaliacija yra būtina transporto priemonės judėjimui, dėl to šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad gaisras kilo nuo įrenginio, būtino transporto priemonės judėjimui pagal Badinterio įstatymą, nepateikė į bylą jokių jo teiginius pagrindžiančių įrodymų. CPK 178 str. numatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šiuo atveju vieninteliu byloje esančiu įrodymu, patvirtinančiu ginčo įvykio faktą ir aplinkybes, yra minėta ieškovo pateikta Autostradų žandarmerijos pažyma, kuris laikytinas oficialiu dokumentu ir vertintinas visa apimtimi. Pažymėtina, kad atsakovas ne tik nepateikė į bylą jokių jo teiginius pagrindžiančių įrodymų, tačiau bylos nagrinėjimo metu nesiekė gauti įvykio metu buvusių liudytojų parodymų, ginčo transporto priemonės vairuotojo, buvusio įvykio metu transporto priemonėje, pozicijos dėl kilusio įvykio ir jo priežasčių. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, subjektyvūs atsakovo teiginiai negali būti pagrindu paneigti pagrįstas pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytas išvadas ir ieškovo pateitoje pažymoje nurodytą informaciją. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Prancūzijoje įvykęs įvykis laikytinas draudžiamuoju eismo įvykiu, kuris vertintinas kaip kilęs dėl įrenginio, būtino transporto priemonės judėjimui pagal Badinterio įstatymą.
Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo ir vertino bylos medžiagą bei byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra įstatyme numatytų pagrindų. Todėl apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Smiluka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-04 sprendimo, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo UAB „Smiluka“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.