- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-29
- Bylos Nr.
- 2A-56-407/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Atsakovas
- S. S., A. P., V. M., G. P., V. V., Lietuvos Respublikos Vyriausybei
- Trečiasis asmuo
- R. P., akcinė bendrovė „Centro investicija“, I. L., A. V.
- Kategorijos
- 2.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinį S. S., V. M., A. P., G. P., V. V., R. P., akcinei bendrovei „Centro investicija“, I. L. ir A. V. dėl skolos priteisimo bei atsakovų S. S., A. P., V. M., G. P. ir V. V. priešieškinius atsakovei Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo įvykdyta, jos nutraukimo bei sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiais (tretieji asmenys – R. P., akcinė bendrovė „Centro investicija“, I. L. ir A. V.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
A. P., V. M., G. P., V. V., S. S., AB „Centro investicija“, E. V. ir R. P. 1994-11-16 sudarė Juridinių ir fizinių asmenų grupės – konkurso dalyvio sutartį, kuria susitarė įsteigti juridinių ir fizinių asmenų grupę VĮ „Elektra“ kontroliniam 82,51 proc. akcijų paketui įsigyti. Teisė atstovauti minėtą grupę suteikta S. S.. 1995-02-10 Pramonės ir prekybos ministerija su juridinių ir fizinių asmenų grupe, atstovaujama S. S., pasirašė valstybei nuosavybės teise priklausančių VĮ „Elektra“ kontrolinio akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis) už 40 000 000 Lt kainą. Pirkėjas įsipareigojo 10 000 000 Lt sumokėti iki Sutarties sudarymo dienos, o likusią dalį (30 000 000 Lt) sumokėti dalimis ne vėliau kaip per vienerius metus, t. y. iki 1996-02-01. Sutartyje buvo įtvirtinta nuostata, kad atsiskaitant valstybės vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis tol, kol LR įstatymais arba LR Vyriausybės nutarimais bus leidžiama jomis mokėti, ne mažiau kaip 0,625 procento lėšų (tiek sumokant pradinę įmoką, tiek ir galutinio atsiskaitymo metu) turi būti sumokėta litais, o pasibaigus nustatytam vienkartinių išmokų ir kt. tikslinių kompensacijų galiojimo laikui, už objektą atsiskaitoma litais. Pirkėjas pagal Sutartį iš viso sumokėjo 29 325 050 Lt, iš kurių: 29 141 727,56 Lt – investiciniais čekiais ir 183 322,44 Lt – pinigais. 1995-12-01 ir 1996-11-28 susitarimais Sutarties sąlygos buvo papildytos ir keičiamos. Šiais susitarimais, be kita ko, buvo leista pirkėjui likusią nesumokėtą pagal Sutartį 10 674 950 Lt sumą sumokėti iki 2000-12-31. Kauno apygardos teismui Lietuvos Respublikos Vyriausybę atstovaujantis VĮ Valstybės turto fondas pateikė ieškinį dėl nesumokėtos likusios akcijų kainos, palūkanų ir delspinigių priteisimo iš grupės narių (pirkėjų), kurį teismas 2003-05-21 preliminariu sprendimu patenkino, priteisdamas iš S. S., V. M., A. P., G. P., V. V., IAB Centro investicija, E. V. ir R. P. solidariai 10 674 950 Lt įsiskolinimą, 3 870 766,11 palūkanų, 242 908,34 Lt delspinigių ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų. Dėl šio preliminaraus sprendimo pateikti prieštaravimai. Bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo, kuriame nurodė, kad pradiniai atsakovai E. V. ir V. M. yra mirę, todėl prašė pakeisti juos teisių perėmėjais, ir pirmiau nurodytas sumas priteisti iš atsakovų S. S., V. M. (V. M. teisių perėmėjos), A. P., G. P., V. V., IAB „Centro investicija“, R. P. bei I. L. ir A. V. (E. V. teisių perėmėjų).Vilniaus apygardos teismui S. S., A. P., V. M., G. P. ir V. V. pateikė ieškinius Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kuriuos patiklinę, prašė pripažinti Sutartį įvykdyta, be to, A. P., V. M., G. P. ir V. V. pareiškė reikalavimą pripažinus Sutartį įvykdyta ją nutraukti, o 1995-12-01 ir 1996-11-28 susitarimus dėl Sutarties pakeitimo pripažinti negaliojančiais.Lietuvos apeliacinis teismas 2014-01-31 nutartimi sujungė šias Kauno apygardos teisme ir Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamas bylas. Toliau šioje nutartyje Lietuvos Respublikos Vyriausybė vadinama ieškove, o S. S., A. P., V. M., G. P. ir V. V. – atsakovais. Atsakovai pateiktuose priešieškiniuose nurodė, kad pardavėjas ir pirkėjas pagal Sutartį susitarė, kad atsiskaitymas vyks išimtinai už investicinius čekius. Nepasibaigus Sutartyje numatytam apmokėjimo terminui, 1995-09-01 Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 438, pagal kurį pasibaigė atsiskaitymo valstybės vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis galimybė. Tokiu būdu pirkėjas prarado jo lūkesčius atitinkančią galimybę apmokėti likusią kainos dalį vienkartinėmis išmokomis. Atsakovų teigimu, šios aplinkybės, kurių pirkėjas negalėjo kontroliuoti ir Sutarties sudarymo momentu protingai numatyti, iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą ir akivaizdžiai padidino Sutarties įvykdymo kainą. Nuo Sutarties sudarymo (1995-02-10) iki investicinių čekių galiojimo termino pasibaigimo (1995-09-01) buvo praėjęs tik 6,5 mėn. terminas. Dėl pasikeitusių aplinkybių vėliau buvo pasirašyti sutarties sąlygų papildymai ir pakeitimai, kurių pagrindu pardavėja galėjo arba nutraukti Sutartį ir grąžinti pirkėjui jo sumokėtus pinigus, išskaitant 5 procentus, arba laikyti Sutartį įvykdyta paliekant neišpirktų akcijų dalį valstybei. Ieškovų sumokėta 29 235 051 Lt suma padengia akcijų nominalią vertę (20 403 707 Lt). Kauno apygardos teismas 2000-08-09 nutartimi iškėlė AB ,,Kauno elektra“ bankroto bylą (VĮ ,,Elektra“ 1995-04-27 pertvarkyta į AB ,,Kauno elektra“), pasak ieškovų, įmonė nemoki tapo dėl objektyvių priežasčių, iškėlus bankroto bylą akcijos tapo bevertės.Be to, atsakovai A. P., V. M., G. P. ir V. V. prašė pripažinti 1995-12-01 ir 1996-11-28 Sutarties pakeitimus negaliojančiais, kaip sudarytus neįgalioto asmens S. S.. Nurodė, kad juridinių ir fizinių asmenų grupė nebuvo suteikusi S. S. įgaliojimų pasirašyti Sutarties pakeitimų papildymų, o grupės sutartyje nurodytas įgaliojamas S. S., vadovaujantis 1964 m. CK 72 straipsniu galiojo vienerius metus nuo grupės sutarties sudarymo dienos, t. y. iki 1995-11-16.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu iš dalies patenkino atsakovų S. S., A. P., V. M., G. P. ir V. V. priešieškinius ir pripažino 1995-02-10 sutartį įvykdyta, kitą priešieškinio dalį atmetė. Taip pat teismas panaikino Kauno apygardos teismo 2003-05-21 preliminarų sprendimą ir ieškovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinį dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo pagal Sutartį atmetė. Teismas apskaičiavo, kad Sutarties 4 paragrafo a punktu šalys susitarė, kad pirkėjas litais turi sumokėti ne mažiau kaip 250 000 Lt iš visos 40 000 000 Lt akcijų kainos, o, pasibaigus nustatytam vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų galiojimo laikui, už akcijas atsiskaityti litais. Teismas nurodė, kad ieškovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė neginčijo aplinkybės, jog investicinio čekio vertė Privatizavimo sutarties pasirašymo metu siekė tik 0,084 Lt. Todėl, pasak teismo, yra pagrindas vertinti, kad pirkėjui neturint jokių objektyvių sąlygų numatyti, jog valstybė po pusės metų panaikins galimybę atsiskaityti investiciniais čekiais, Sutarties sąlyga, nustatanti pirkėjų pareigą už akcijas atsiskaityti litais, nepagrįstai suteikė pardavėjui perdėtą pranašumą, ypač vertinant pardavėjo statusą. Juo labiau kad, teismo vertinimu, Sutarties šalys buvo nelygiavertės – pirkėjas neturėjo privatizacijos sandorių patirties, šis reiškinys visuomenei buvo neįprastas ir tinkamai nesuvokiamas. Teismas taip pat įvertino, kad pirkėjas šia sutartimi įsipareigojo mokėti įmonės skolas į valstybės biudžetą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.Teismas taip pat atsižvelgė į Sutarties 4 paragrafo 2 punkte įtvirtintą sąlygą, numatančią, kad pirkėjui atsisakius sumokėti visą pirkimo kainą, ši sutartis su jais nutraukiama, grąžinant jiems sumokėtus pinigus, išskaitant 5 proc. sumokėtos sumos. Teismo vertinimu, esant įtvirtintai tokiai Sutarties sąlygai, pirkėjui besąlygiškai buvo garantuota teisė atsisakyti sumokėti visą pirkimo kainą. Nors vėliau buvo pasirašyti šios sutarties pakeitimai – papildymai, teismas sprendė, kad jie pirma nurodytos pirkėjo teisės atsisakyti sumokėti visą pirkimo kainą nepanaikino. 1995-12-01 pakeitimu buvo susitarta Sutartį papildyti punktu, nustatančiu, kad nesumokėjus likusios pirkimo kainos dalies, Sutartis gali būti nutraukta Lietuvos Respublikos normatyvinių aktų nustatyta tvarka, paliekant neišpirktas akcijas valstybei. Taip pat buvo susitarta, kad Sutarties 4 paragrafo 1, 3 ir 4 punktai bei 5 punkto b pastraipa netenka galios. Ši formuluotė, teismo vertinimu, akivaizdžiai parodo, kad Sutarties šalys nesiekė tikslo, kad galios netektų ir Sutarties 4 paragrafo 2 punkte įtvirtinta sąlyga. 1996-11-28 pakeitimu šalys prieš tai buvusio pakeitimo sąlygą nutarė pakeisti, papildant 4 paragrafo 2 punktą, kad pirkėjams nesumokėjus likusios pirkimo kainos dalies, Sutartis Lietuvos Respublikos normatyvinių aktų nustatyta tvarka, šalių susitarimu, gali būti laikoma įvykdyta, paliekant neišpirktų akcijų dalį valstybei. Ši nuostata, pasak teismo, patvirtina, kad šalys 1996-11-28 pakeitimu pirkėjo teisės atsisakyti sumokėti visą pirkimo kainą nepanaikino.Kokie buvo tikrieji pirkėjų ketinimai, teismo nuomone, nedviprasmiškai patvirtina byloje esantys 1995-09-10 ir 1996-07-04 raštai, kuriais grupės vardu S. S. kreipėsi į Pramonės ir prekybos ministrą su prašymu tarpininkauti, kad likusios neišpirktos akcijos priklausytų valstybei, nurodydamas priežastis, dėl kurių grupė nebegali sumokėti likusios kainos dalies, t. y. aplinkybę, kad pasibaigė investicinių čekių galiojimo laikas. Teismas nustatė, kad pardavėja tokiam pirkėjų prašymui pritarė ir tarpininkavo, siųsdamas atitinkamus raštus Centrinei privatizavimo komisijai. Tačiau prašymas nebuvo patenkintas ir buvo pasiūlyta pardavėjai vesti derybas su pirkėju dėl terminų pratęsimo, nenurodant jokių motyvų, kodėl ribojama Sutartyje įtvirtinta pirkėjų teisė atsisakyti mokėti likusią akcijų kainą. Teismas rėmėsi ieškovo S. S. paaiškinimais, kad derybose ir pasirašant Sutarties pakeitimus pardavėjos pozicija visuomet buvo aiški – pirkėjas turėjo pareigą sumokėti tiek, kiek pajėgs, o neapmokėta akcijų dalis liks valstybei. Teismas sprendė, jog sutartinė nuostata, kad, pirkėjui atsisakius sumokėti visą akcijų kainą, Sutartis yra nutraukiama, išliko po visų šios Sutarties pakeitimų.Teismas sprendė, kad atsakovų atsakomybė pagal Sutartį yra dalinė. Nurodė, kad 1996-03-22 buvo patvirtintas susitarimas dėl grupės pasikeitimo, kuriuo iš grupės buvo pašalinti jos nariai E. V. ir R. P., o jų ir likusių grupės narių teisės ir pareigos numatomų gauti akcijų verte perskirstytos. Teismas vertino, kad grupės nariai turi apmokėti jiems priklausančią dalį pagal 1996-03-22 susitarime numatytą akcijų perskirstymą. Teismas sprendė, kad tik IAB „Centro investicija“ yra visiškai įvykdžiusi įsipareigojimus pagal Sutartį, sumokėdama visą tenkančią akcijų kainos dalį. Likę grupės nariai, pasak teismo, nėra įvykdę prievolės apmokėti už 20 403 707 akcijas.Teismas pripažino, kad atsakovai, turėdami sutartinę teisę nesumokėti už likusias 5 445 244 akcijas ir aiškiai išreiškę valią dėl neišpirktų akcijų nuosavybės teisių perėjimo valstybei, yra įvykdę Sutartį (CK 6.228 str.). Teismo vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės sudarytų pagrindą nutraukti Sutartį pagal CK 6.204 straipsnį, tačiau, pripažinus Sutartį įvykdyta, toks atsakovų reikalavimas yra perteklinis. Pripažinęs, kad Sutartis yra įvykdyta, teismas panaikino Kauno apygardos teismo 2003-05-21 preliminarų sprendimą. Be to, teismas sprendė, kad šis preliminarus sprendimas E. V. bei R. P. atžvilgiu yra nepagrįstas ir tuo aspektu, kad šie asmenys iš grupės narių grupės sutarties nustatyta tvarka buvo išbraukti; ieškinys E. V. pareikštas jam mirus; E. V. dukroms – I. L. ir A. V. – praleidus terminą, o atsakovė IAB ,,Centro investicija“ už savo įsigytas akcijas atsiskaitė visiškai. Teismas atsakovų A. P., V. M., G. P. ir V. V. priešieškinio reikalavimą pripažinti 1995-12-01 ir 1996-11-28 Sutarties pakeitimus negaliojančiais, kaip sudarytus neįgalioto asmens S. S., atmetė. Nurodė, kad Sutarties tinkamo vykdymo atveju S. S. iki 1996-02-01 privalėjo vykdyti grupės sutartimi jam patikėtas pareigas, įskaitant ir spręsti klausimus dėl sutartinių prievolių vykdymo sąlygų. 1995-12-01 Sutarties pakeitimas pasirašytas nepasibaigus terminui iki kurio grupė privalėjo sumokėti paskutinę įmoką. 1996-03-22 grupė pasirašė susitarimą dėl grupės pasikeitimo, pasisakydama, kad visi kiti grupės sutarties punktai lieka galioti. Teismo vertinimu, būtent nuo šios datos būtų pagrįsta ir protinga skaičiuoti vienerių metų įgaliojimo terminą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovų priešieškinis, ir dalį, kuria panaikintas 2003-05-21 Kauno apygardos teismo preliminarus sprendimas. Ieškovė prašo Kauno apygardos teismo 2003-05-21 preliminarų sprendimą ir kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas nepagrįstai pripažino Sutartį įvykdyta. Teismas faktiškai leido ieškovams atsisakyti Sutarties ir tokiu būdu valstybė ne tik liko negavusi virš 14 mln. litų, bet ir neturi galimybės atgauti valstybės nuosavybėn šios bankrutavusios ir pasibaigusios įmonės akcijų. Tiek pagal Sutartį (Sutarties 3 str. 3 d.), tiek pagal teisės aktus (Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 13 str. 3 d.) galimybė atsiskaityti investiciniais čekiais buvo tik laikinas alternatyvus atsiskaitymo būdas. Taigi atsakovai žinojo ir negalėjo nežinoti, kad pasibaigus nustatytam vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų galiojimo laikui, už privatizavimo objektą toliau privalės atsiskaitinėti litais. Teikdami paraišką dalyvauti VĮ ,,Elektra“ kontrolinio akcijų paketo privatizavime atsakovai nuo pat pradžių turėjo realiai įvertinti savo galimybes. Sutarties 3 straipsnio 3 dalyje numatyta sąlyga, kad ,,ne mažiau kaip 0,625 proc. turi būti sumokėta litais“ įtvirtina tik minimalią ribą, kuri turi būti apmokėta litais. Todėl teismo išvada, kad panaikinus galimybę atsiskaityti investiciniais čekiais tai suteikė valstybei, kaip pardavėjai, perdėtą pranašumą yra nepagrįsta. Teismo motyvas, kad atsakovai Sutarties sudarymo metu nebuvo pakankamai patyrę, yra nepagrįstas. Atsakovas S. S. buvo įmonės, kurios akcijas įsigijo atsakovai, generaliniu direktoriumi, V. V. – stebėtojų tarybos pirmininku, kiti atsakovai taip pat ėjo pareigas šios įmonės administracijoje. Taigi privatizuojamos įmonės padėtis, o tai reiškia ir reali jos akcijų kaina, atsakovams buvo žinoma. Sutartyje nustatytą 40 mln. litų kainą šalys nustatė remiantis pačių atsakovų konkursiniu pasiūlymu. Atsakovai galėjo už privatizavimo objektą nesiūlyti dvigubai didesnės kainos nei buvo nustatyta minimali, taip pat apdairiai pasirūpinti, kad palankiomis sau sąlygomis už privatizavimo objektą mokėtina suma maksimaliai įmanomai būtų padengta investiciniais čekiais, kurių įsigijimu reikėjo laiku pasirūpinti. Dviejų susitarimų dėl Sutarties pakeitimo sudarymas akivaizdžiai parodo, kad patys atsakovai nebuvo suinteresuoti atsisakyti Sutarties. Priešingai nei sprendė teismas, 1996-11-28 Sutarties pakeitime įtvirtinta nuostata: ,,pirkėjui nesumokėjus likusios pirkimo kainos dalies, ši pirkimo pardavimo sutartis Lietuvos Respublikos normatyvinių aktų nustatyta tvarka, šalių susitarimu, gali būti laikoma įvykdyta, paliekant neišpirktų akcijų dalį valstybei“ nereiškia, kad ieškovams suteikta galimybė įsigyti ne visą akcijų paketą, o tik apmokėtą jų dalį. Toks šios sutartinės nuostatos aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų atsakovų įsipareigojimui nesumokėtą pirkimo kainos dalį sumokėti ne vėliau kaip iki 2000-12-31. Byloje nėra jokių duomenų, kad susitarimas dėl Sutarties nutraukimo ir akcijų grąžinimo būtų sudarytas. Nėra pagrindo nutraukti Sutartį pagal CK 6.204 straipsnį. Didele dalimi AB ,,Kauno elektra“ padėtis priklausė ir nuo jos savininkų pasirinktos verslo strategijos bei priimamų sprendimų. Pardavėjas nėra atsakingas, kad pirkėjui nepavyko verslo planas. Sutartyje apmokėjimas už akcijas nėra sąlyginis, nepriklauso nuo (ne)sėkmingos pirkėjo verslo plėtros. Atsakovai daugiau kaip 5 m. po Sutarties sudarymo iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo įmonės akcininkais, naudojosi visomis teisėmis, nereiškė pretenzijų, tačiau po 20 m. po Sutarties sudarymo Sutartis pripažįstama įvykdyta, kai įmonė jau išregistruota ir jos akcijų susigrąžinti nėra galimybės. Atsakovai iš tikrųjų siekia ne apginti savo pažeistas teises, bet išvengti įsipareigojimų pagal Sutartį įvykdymo. Tai patvirtina aplinkybės, kad jie ne kartą tikslino ieškinio reikalavimus, teikė prieštaringus paaiškinimus.
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo (pagal ieškovės Vyriausybės ieškinį – atsakovė) R. P. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Sprendžiant iš apeliacinio skundo rezoliucinės dalies apeliantė skundžia teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas 2003-05-31 preliminarus sprendimas dėl skolos priteisimo iš atsakovų, bet neskundžia tos dalies, kuria panaikintas preliminarus sprendimas dėl skolos priteisimo iš trečiųjų asmenų. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama. Apeliantė nekvestioniuoja teismo sprendimo motyvų dėl R. P. ir E. V. pašalinimo iš juridinių ir fizinių asmenų grupės bei jų pareigos apmokėti už akcijas išnykimo. Be to, privatizuojančios asmenų grupės nariai atsako už privatizavimo procese atsirandančias prievoles ne solidariai, o proporcingai privatizuojamai turto daliai. Iš fizinių ir juridinių asmenų grupės buvo teisėtai pašalinti R. P. ir E. V., todėl ir jų prievolės privatizavimo procese perėjo kitiems asmenims.
17.2. Pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalį fizinių ir juridinių asmenų grupės įsigytas turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sutartį sudariusiems asmenims, o jų prievolės yra proporcingos jų sutartiniams įnašams. Tai reiškia, kad turtą privatizuojančios asmenų grupės nariai atsako už privatizavimo procese atsirandančias prievoles ne solidariai, o proporcingai savo privatizuojamo turto daliai.
17.3. Skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad iš fizinių ir juridinių asmenų grupės buvo teisėtai pašalinti E. V. ir R. P.. Sutartyje buvo numatyta galimybė grupės nariams tarpusavio susitarimu pakeisti grupės narių skaičių ir privatizuojamų akcijų skaičių, pardavėjas buvo su grupės sutartimi susipažinęs, todėl laikytinas prisiėmusiu grupės narių pasikeitimo riziką.
Atsiliepime į apeliacinį skundą tretieji asmenys (pagal ieškovės Vyriausybės ieškinį – atsakovės) I. L. ir A. V. prašo apeliacinio skundo tenkinimo klausimą spręsti savo nuožiūra. Nurodo, kad apeliantė neskundžia tos teismo sprendimo dalies, kuria teismas nusprendė panaikinti 2003-05-21 preliminarų sprendimą dėl skolos priteisimo iš E. V.. Kadangi apeliaciniu skundu nėra pasisakoma dėl jokių E. V., I. L. ir A. V. teisių ir pareigų, todėl prašo jį spręsti savo nuožiūra.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas S. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Atsakovų prievolė pagal Sutartį yra dalinė, o ne solidarioji. Atsakovo S. S. atsakomybė ribojama jo įsigytų akcijų verte, t. y. 16 319 828 Lt; atsakovas jam tekusią dalinę prievolę įvykdė pilna apimtimi, t. y. sumokėjo 22 732 655,44 Lt. Tai reiškia, kad atsakovas S. S. įvykdė Sutartį. 1996-03-22 susitarimas dėl grupės sutarties pakeitimo yra akivaizdžiai niekinis, kadangi grupės sutarties šalys yra 8, o pakeitimą pasirašė 6 asmenys. Be to, šiuo susitarimu dalis grupės narių – skolininkų neturėdami kreditoriaus (pardavėjos) sutikimo buvo pašalinti iš grupės. Todėl šiuo susitarimu negalima vadovautis ir pagal jį spręsti, kiek kiekvienam iš ieškovų atiteko akcijų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Sutartis laikytina įvykdyta CK 6.228 straipsnio pagrindu, kadangi yra visos šios straipsnio taikymo sąlygos. Sutartis turi būti pripažinta įvykdyta Sutarties 4 paragrafo 2 ir 2.1 punktų pagrindu, kadangi aiškinant šiuos punktus matyti, kad jeigu pirkėjas bus sąžiningai nepajėgus sumokėti likusią kainos dalį, tai neišmokėtos akcijos sugrįš valstybei arba valstybė negrąžins ieškovams visos pinigų sumos.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai A. P., V. M., G. P. ir V. V. prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Sutartimi pirkėjo teisė sumokėti visą pirkimo pardavimo kainą buvo nustatyta aiškiai ir besąlygiškai. Ši Sutarties nuostata nėra siejama su jokia Sutarties įvykdymo stadija ir nėra ribojama jokių aplinkybių. Sutarties pakeitimais ši nuostata nebuvo panaikinta. Apeliantė nepateikė suprantamo paaiškinimo, kodėl šia Sutarties nuostata negalima vadovautis. Pardavėjas, pirkėjui nesumokėjus visos Sutarties kainos, turėjo dvi galimybes: nutraukti sutartį ir grąžinti pirkėjui jos sumokėtus pinigus arba laikyti Sutartį įvykdyta paliekant neišpirktų akcijų dalį valstybei. Pirkėjui Sutarties vykdymas po to, kai buvo panaikinta galimybė atsiskaityti investiciniais čekiais, o įmonei dėl objektyviai susidariusių aplinkybių iškelta bankroto byla, tapo suvaržytas taip, kad buvo pažeista šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Atsakovai A. P., V. M., G. P. ir V. V. savo įsipareigojimus yra įvykdę pilnai, todėl nesant teisinio pagrindo taikyti solidarią atsakomybę jokios pinigų sumos iš šių atsakovų negali būti priteisiamos. Atsakovai savo įsipareigojimus pagal Sutartį vykdė per S. S., kaip ir buvo nurodžiusi pardavėja.
Vykdant Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį byloje dalyvaujančių asmenų pateikti rašytiniai paaiškinimai prijungiami prie bylos (CPK 314 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas atsakovų A. P., V. M., G. P. ir V. V. priešieškinio reikalavimas pripažinti 1995-12-01 ir 1996-11-28 Sutarties pakeitimus negaliojančiais, nėra pateikto, todėl ši teismo sprendimo dalis nėra apeliacijos objektas ir dėl jos teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl reikalavimo pripažinti Sutartį įvykdyta
Pagal Sutartį pirkėjas už privatizuojamas VĮ ,,Elektra“ akcijas turėjo sumokėti 40 000 000 Lt (Sutarties 3 paragrafas). Sutartyje buvo nustatyta galimybė už privatizuojamas akcijas atsiskaityti vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis (Sutarties 3 paragrafo 3 dalis). Pirkėjas sumokėjo 29 325 050 Lt (iš jų 29 141 727,56 Lt investiciniais čekiais ir 183 322,44 Lt pinigais). Visa kaina pagal Sutartį turėjo būti sumokėta iki 1996-02-01. Likusios sumokėti kainos dalies (10 674 950 Lt) pirkėjas nesumokėjo. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra.
Vienu iš priešieškinio reikalavimų atsakovai prašė pripažinti Sutartį įvykdyta. Pagrindinis tokio prašymo motyvas yra tas, kad pirkėjui nespėjus atsiskaityti, pasibaigė atsiskaitymo investiciniais čekiais galimybė, dėl ko, pasak atsakovų, buvo esmingai apsunkinta jų galimybė įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal Sutartį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino Sutartį įvykdyta CK 6.228 straipsnio pagrindu, be to, sprendė, kad būtų pagrindas Sutartį nutraukti ir CK 6.204 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada, įvertinus Sutarties nuostatas, ginčo metu galiojusį teisinį reglamentavimą bei atsakovų elgesį yra nepagrįsta. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato valstybės vienkartinės išmokos bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo privatizavimo objektams (akcijoms) įsigyti laiko pabaigą ir paskelbia apie tai ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius (13 str. 3 d.). Ši įstatymo nuostata galiojo nuo 1991-03-20. Todėl atsakovai, sudarydami Sutartį, žinojo (turėjo žinoti) apie tai, kad galimybė atsiskaityti vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis gali būti panaikinta pranešus apie tai ne vėliau kaip prieš 3 mėn. Dėl to atsakovų akcentuojama aplinkybė, kad galimybė atsiskaityti investiciniais čekiais baigėsi vos po 6,5 mėn. nuo Sutarties sudarymo, nėra tokia, kurios nebuvo galima numatyti sudarant Sutartį. Tai, kad galimybė atsiskaityti vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis yra laikina, t. y. galima tol, kol teisės aktais bus leidžiama jomis atsiskaityti, tiesiogiai įtvirtinta ir pačioje Sutartyje (Sutarties 3 paragrafas). Be to, priešingai nei akcentuoja atsakovai, Sutartyje (Sutarties 3 paragrafe) buvo numatyta tik minimali suma, kuri turi būti sumokama litais (0,625 proc. lėšų), tačiau tai nereiškia, kad atsakovai negalėjo numatyti, jog gali susiklostyti tokia situacija, kai litais turės būti apmokama didesnė suma, kas tiesiogiai įtvirtina Sutarties 4 paragrafo 1 dalyje (pasibaigus nustatytam vienkartinių išmokų ir kt. tikslinių kompensacijų galiojimo laikui, už objektą atsiskaitoma litais). Tokia aplinkybė negali būti laikoma kaip esmingai pakeičianti sutartinių prievolių pusiausvyrą ar įtvirtinanti esminę šalių nelygybę, nes apie jos atsiradimo galimybę atsakovai žinojo sudarydami Sutartį (CK 6.228 str.; 6.204 str. 2 d. 2 p.). Minėta, kad Vyriausybės 1995-03-28 nutarimu Nr. 438 ,,Dėl privatizavimo už valstybės vienkartines išmokas ir kitas tikslines kompensacijas pabaigos“ buvo nustatyta, kad už privatizuojamus objektus valstybės vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis galima atsiskaityti ne ilgiau kaip iki 1995-08-31 (1.3 punktas). Taigi priėmus šį Vyriausybės nutarimą, atsakovai žinojo apie tai, kad nuo 1995-09-01 nebus galima atsiskaityti investiciniais čekiais. Šios aplinkybės jie neneigia, esminę reikšmę suteikdami pačiam faktui, kad iki Sutartyje nustatyto atsiskaitymo termino pabaigos pasibaigė galimybė atsiskaityti investiciniais čekiais. Nuo 1995-03-28 iki 1995-09-01, t. y. 5 mėn. terminas vertintinas kaip pakankamas laiko tarpas, per kurį pirkėjas galėjo imtis atitinkamų veiksmų, atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją: ieškoti galimybių įsigyti investicinius čekius tam, kad būtų sumokėta visa likusi Sutarties kaina, inicijuoti Sutarties nutraukimą ar kt., tačiau atsakovai likusios kainos nesumokėjo, Sutarties nustatyta tvarka nenutraukė, o iki pat bankroto bylos įmonei iškėlimo ją valdė kaip akcininkai ir tik pardavėjai pareiškus reikalavimą apmokėti likusią Sutarties kainą, pareiškė reikalavimą pripažinti Sutartį įvykdyta.Pačioje Sutartyje buvo nustatyta galimybė nutraukti Sutartį tuo atveju, jei pirkėjas atsisako sumokėti visą Sutarties kainą – pirkėjui atsisakius sumokėti visą pirkimo kainą, ši pirkimo pardavimo sutartis su juo nutraukiama, grąžinant jam sumokėtus pinigus, išskaitant 5 proc. sumokėtos sumos (Sutarties 4 paragrafo 2 dalis). Tokio reikalavimo – nutraukti Sutartį vadovaujantis Sutarties 4 paragrafo 2 dalyje nustatyta tvarka atsakovai niekada nereiškė, ką patvirtina ir patys procesiniuose dokumentuose, nurodydami, kad neatsisakė Sutarties, kaip tai leido Sutarties 4 skirsnio 2 dalis, o derėjosi su pardavėja dėl Sutarties sąlygų pakeitimo ir norėjo ją vykdyti iki galo (1 t. b. l. 161-171; 4 t., b. l. 185-197; 5 t. b. l. 31-43). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai traktuoja šią Sutarties 4 skirsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kaip suteikiančią atsakovams teisę bet kada atsisakyti sumokėti likusią Sutarties kainą, neatlikus jokių Sutarties nutraukimo veiksmų. Sutarties nutraukimas pagal Sutarties 4 skirsnio 2 dalį, kurioje be kita ko, numatyti Sutarties nutraukimo padariniai, turi būti įformintas. Bylos duomenys patvirtina, kad reikalavimo nutraukti Sutartį atsakovai nebuvo pareiškę, o, priešingai, siekė vykdyti Sutartį, ką patvirtina 1995-12-01 ir 1996-11-28 papildomi susitarimai ir jų pačių pozicija, išdėstyta procesiniuose dokumentuose. Ieškovas S. S., kaip grupės įgaliotas asmuo, jau po 1995-09-01 (1995-09-10 ir 1996-07-04 prašymais) kreipėsi į Lietuvos Respublikos pramonės ir prekybos ministeriją, kad likusios neišpirktos akcijos priklausytų valstybei (1 t. b. l. 71, 78). Tačiau toks susitarimas tarp Sutarties šalių nebuvo sudarytas. Priešingai, 1995-12-01 ir 1996-11-28 tarp Sutarties šalių buvo sudaryti Sutarties pakeitimai – papildymai (1 t., b. l. 76-77; 86), kuriais šalys ne susitarė, kad likusios neišpirktos akcijos priklausytų valstybei, o buvo nustatytas papildomas terminas neapmokėtoms akcijoms sumokėti iki 2000-12-31. Tai reiškia, kad Sutarties šalys susitarė dėl tolimesnio Sutarties vykdymo. Kartu buvo numatyta galimybė teisės aktų nustatyta tvarka, šalių susitarimu, laikyti Privatizavimo sutartį įvykdyta paliekant neišpirktų akcijų dalį valstybei (1996-11-28 papildomas susitarimas). Šioje nuostatoje įtvirtintos dvi sąlygos, sudarančios pagrindą laikyti Sutartį įvykdyta: tokia galimybė turi būti nustatyta teisės aktuose ir turi būti šalių susitarimas. Tai, kad Ministerijos sekretorius, gavęs S. S. prašymus, 1995-09-11 ir 1996-10-22 raštais kreipėsi į Centrinę Privatizavimo komisiją, prašydamas tarpininkauti, kad tos akcijos būtų paliktos valstybei, nereiškia, kad toks susitarimas tarp šalių buvo pasiektas. Priešingai, kaip matyti iš papildomų susitarimų, Sutarties šalys jau po to, kai Ministerijos sekretorius kreipėsi su nurodytais prašymais, atitinkamai 1995-12-01 ir 1996-11-28, susitarė ne palikti neišpirktas akcijas valstybei, bet pratęsė Sutarties vykdymo terminą, t. y. pirkėjas įsipareigojo apmokėti likusias akcijas per pardavėjos nustatytą terminą. Pagrindo traktuoti 1996-11-28 papildomo susitarimo, kaip išreiškiančio atsakovų valią palikti neišpirktas akcijas valstybei ir laikyti Sutartį įvykdyta, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra. Minėtame susitarime buvo numatyta tik galimybė susitarime nustatyta tvarka (normatyvinių aktų nustatyta tvarka, šalių susitarimu) laikyti Sutartį įvykdyta, bet pačiu 1996-11-28 Sutarties pakeitimu buvo susitarta ne laikyti Sutartį įvykdyta, bet pratęstas terminas Sutarčiai įvykdyti. Šiame kontekste reikšminga aplinkybė, jog sudarant papildomus susitarimus, kuriais likusios kainos mokėjimas buvo atidėtas iki 2000-12-31, atsakovai jau žinojo apie tai, kad galimybė atsiskaityti investiciniais čekiais yra pasibaigusi, tačiau minėtus susitarimus vis tiek sudarė. Atsakovų argumentai, kad akcijų pirkimo kaina yra dvigubai didesnė nei nominali vertė, nesudaro pagrindo atleisti jų nuo pareigos apmokėti likusią dalį pagal Sutartį. Sutarties kainą pasiūlė pats pirkėjas, siūloma kaina buvo vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiant nustatomas pirkimo laimėtojas (Vyriausybės nutarimo 17 p.), sudarydamos Sutartį šalys dėl jos susitarė. Todėl tai, kad pirkėjo apmokėta suma viršija akcijų nominalią vertę, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl atsakovų reikalavimo pripažinti Sutartį įvykdyta pagrįstumo. Atsakovai buvo įmonės darbuotojai, užėmę įmonėje vadovaujančias pareigas, Sutartį sudarė realiai įvertinę įmonės vertę, verslo galimybes ir riziką, tikėtiną naudą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pirkėją vertino kaip silpnesniąją Sutarties šalį. Atsakovų nurodytos aplinkybės apie tinkamai vykdytas pareigas iki galimybės atsiskaityti investiciniais čekiais pabaigos, neatleidžia atsakovų nuo pareigos apmokėti likusią Sutarties kainos dalį. Pagrindo atleisti nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo nesudaro ir priešieškiniuose nurodytos aplinkybės apie nuostolingą įmonės veiklą nuo 1995 m., susijusią su sutrikusiais atsiskaitymais Rusijoje, bei įmonės bankrotą 2000 m. Atsakovai, kaip įmonės akcininkai, iki pat bankroto bylos įmonei iškėlimo valdė įmonę, įmonės patirti nuostoliai ir jos bankrotas yra įmonės akcininkų verslo rizika. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamo sprendimo dalis, kuria Sutartis pripažinta įvykdyta, panaikinama, ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – atsakovų priešieškiniai atmetami.
Dėl įsiskolinimo pagal Sutartį priteisimo
Pirmosios instancijos teismas 2003-05-21 Kauno apygardos teismo preliminarų sprendimą panaikino ir apeliantės ieškinio reikalavimus, kildinamus iš Privatizavimo sutarties (priteisti pagal Privatizavimo sutartį likusią nesumokėtą akcijų kainą, palūkanas ir delspinigius), atmetė, priėmęs neteisingą procesinį sprendimą pripažinti Sutartį įvykdyta. Pripažinęs Sutartį įvykdyta, teismas apeliantės reikalavimo priteisti neapmokėtą akcijų kainos dalį pagal Sutartį (ir išvestinių reikalavimų dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo) iš esmės nenagrinėjo. To negali padaryti apeliacinės instancijos teismas, revizuodamas skundžiamą sprendimą, kadangi apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas. Juo labiau, kad iš bylos duomenų matyti, jog šalių pozicija dėl pagal Sutartį kiekvieno grupės nario sumokėtų sumų yra prieštaringa. Tai yra pagrindas skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas preliminarus sprendimas ir netenkintas ieškinys, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.; 329 str., 330 str.).Apeliantė ieškinyje prašė įsiskolinimą iš atsakovų priteisti solidariai, nurodydama, kad tokia atsakomybė numatyta grupės sutartyje. VĮ ,,Eektra“ valstybei priklausančios akcijos buvo įsigytos konkurso būdu pasiūlius geriausią biznio planą (Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 20 str. 3 d., 1 t. b. l. 22-23). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992-11-20 nutarimo Nr. 868, ,,Dėl valstybinio turto privatizavimo skelbiant konkursą tvarkos“ 3 punkte įtvirtinta, kad konkurse gali dalyvauti Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, fizinių asmenų grupės, turinčios notariškai įformintą grupės steigimo sutartį, atitinkančią Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 2 punkto reikalavimus. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad Fizinių asmenų grupės įsigytas turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sutartį sudariusiems asmenims, o grupės narių prievolės yra proporcingos jų sutartiniams įnašams. Šis reguliavimas turi būti įvertintas sprendžiant dėl atsakovų atsakomybės rūšies. VĮ ,,Elektra“ kontrolinio akcijų paketo laimėtoju buvo pripažinta fizinių ir juridinių asmenų grupė, nustatyta 1994-11-16 grupės sutartyje, kurioje nurodyta, kaip išperkamos akcijos paskirstomos tarp grupės narių (2 p.). 1996-03-22 susitarimu, sudarytu tarp S. S., A. P., V. M., G. P., V. V. ir IAB ,,Centro investicija“, buvo pakeista 1994-11-16 grupės narių sudėtis, nepaliekant joje R. P. bei E. V., taip pat nustatytas kitoks nei 1994-11-16 grupės sutartyje įsigyjamų akcijų pasiskirstymas tarp likusių grupės narių. Šis susitarimas, kuriuo pakeista grupės narių sudėtis ir prievolių apimtis pardavėjos atžvilgiu, pardavėjos nėra pasirašytas. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantės reikalavimo priteisti pagal Sutartį nesumokėtas sumas, turėtų vertinti, kiek grupės susitarimas, kuriuo pakeista grupės, t. y. pirkėjo pagal Sutartį, sudėtis bei išperkamų akcijų tarp grupės narių pasiskirstymas, kuris nėra patvirtintas pardavėjos, yra teisiškai reikšmingas sprendžiant ginčą. Spręsdamas dėl akcijų perleidimo tarp grupės narių, teismas turėtų vertinti, nuo kokio momento grupės nariai įgijo nuosavybės teises į nupirktas akcijas ir kaip disponavo šiomis akcijomis.Vienas iš pirkėjų pagal Sutartį buvo E. V., kuris 1996-03-17 mirė. Spręsdamas ginčą dėl šios skolos dalies priteisimo, teismas be kitų teisinių pagrindų turi vertinti CK nustatytą reguliavimą, susijusį su įpėdinių turtine atsakomybe. Kadangi bylos dalis panaikinama ir perduodama nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat turės būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 punktais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovų S. S., A. P., V. M., G. P. ir V. V. priešieškinių reikalavimas pripažinti 1995 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį įvykdyta, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinius atmesti.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Kauno apygardos teismo 2003 m. gegužės 21 d. preliminarus sprendimas ir atmestas ieškovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinys, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.