- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-13
- Bylos Nr.
- 1A-62/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienės, Albinas Bielskis (pran.), Rūta Mickevičienė
- Nuteistasis
- R. P.
- Nukentėjusysis
- Gražinos Vyšniauskienės
- Advokatai
- Romaldas Brilius
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir, taikant BK 62 str. 2 d., 2 d. 2 p., 3 d. 1 p., nuteista 6 (šešeriems) metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš R. P. G. V. priteista 40000 (keturiasdešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiosios Gražinos Vyšniauskienės civilinis ieškinys dėl 2700 litų turtinės žalos atlyginimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. P. nuteista už tai, kad 2008 m. sausio 1 d., apie 02.00 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buto, esančio (duomenys neskelbtini), Alytuje, virtuvėje, tarpusavio konflikto su savo sugyventiniu T. V. metu, tyčia vieną kartą dūrė virtuviniu peiliu pastarajam į krūtinės sritį, tuo padarydama jam durtinę - pjautinę kiauryminę kairės pusės krūtinės ląstos žaizdą su pjautiniu kairės pusės VI šonkaulio viršutinio krašto pažeidimu, kiauriniu durtiniu-pjautiniu širdiplėvės pažeidimu dešinio širdies skilvelio srityje, kiauriniu durtiniu-pjautiniu dešinio širdies skilvelio pažeidimu, kairio diafragmos kupolo kiauriniu durtiniu-pjautiniu pažeidimu, ūmiu nukraujavimu į krūtinės ląstos ertmę, todėl T. V. , nuo durtinio- pjautinio kiauryminio kairės pusės krūtinės ląstos ertmės sužalojimo, mirė. Šiais veiksmais R. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. (2007-06-28 įst. Nr. X-1233 įsigal. 2007-07-21 red.).
Nuteistoji R. P. savo apeliaciniame skunde teigia, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas jai bausmę, netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas. Teismas, anot apeliantės, neįsigilino į jos kaip kaltininkės asmenybę, gyvenimo sąlygas, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, kurios turi lemiamos reikšmės individualizuojant ir skiriant bausmę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistoji dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, kad gyvena viena ir augina mažametį vaiką.
Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė jai švelnesnės, negu BK 129 str. 1 d. numatyta, bausmės rūšies.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apeliantė laisva valia nuoširdžiai prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir dėl to labai gailėjosi, kritiškai vertino savo elgesį ir stengėsi sušvelninti nusikaltimo padarinius: po nusikalstamos veikos padarymo atlygino padarytą žalą, atsiprašė nukentėjusiųjų ir su jais susitaikė. Apeliantė teigia, jog su nukentėjusiaisiais palaiko glaudžius ryšius, nes jie yra jos mažamečio vaiko seneliai. Šios aplinkybės nepašalina baudžiamosios atsakomybės, tačiau jos vertintinos kaip atsakomybę lengvinančios.
Teismas, pasak apeliantės, neatsižvelgė į tai, kad ji viena augina mažametę dukrą ir prižiūri invalidę nusenusią, reikalingą pastovios priežiūros savo senelę L. R. , kurių nebus kam prižiūrėti. Be to, nuteistoji R. P. atkreipia dėmesį į tai, kad jos mažametė dukra dar maitinama motinos pienu, todėl, jai paskyrus laisvės atėmimo bausmę, nebus kam maitinti jos mažametę dukrą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pagrįstai nustatė byloje esant BK 62 str. 2 d. 2 p. įtvirtintas sąlygas, tačiau nepagrįstai taikė BK 62 str. 3 d. 1 p., o ne BK 62 str. 3 d. 3 p. nuostatas.
Pasak apeliantės, tai, kad teismas galėjo pritaikyti pirmiau nurodytas BK 62 straipsnio nuostatas, patvirtina ir tai, jog R. P. nusikalto pirmą kartą, dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, kurioms atsirasti turėjo įtakos ir nukentėjusiojo netinkamas elgesys. Be to, apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad ji nusikalto prieš mylimą žmogų, būsimą sutuoktinį, savo vaiko tėvą, pati užaugo skurde ir varge. Pasmerkusi tėvų elgesį ji mokosi, siekia įsigyti specialybę, kad galėtų dirbti ir išlaikyti vaiką. Po nusikalstamos veikos padarymo iš karto visiems pranešė ką padarė, davė nuoširdžius parodymus, prisipažino, visiškai atlygino nukentėjusiems padarytą žalą. Teismas, anot R. P. , parinkdamas bausmės rūšį, turėjo atsižvelgti į tai, kad nusikalstama veika padaryta neapgalvotai, nesiekiant tokių pasekmių.
Šios aplinkybės, apeliantės manymu, leidžia taikyti BK 62 str. 3 d. 3 punkto nuostatas ir paskirti jai bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes tokia bausmė atitiktų teisingumo principą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prašoma pakeisti Kauno apygardos teismo nuosprendį ir paskirti R. P. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Bylos nagrinėjime apeliacine tvarka dalyvaujantys nuteistoji R. P. ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios R. P. apeliacinis skundas atmestinas, nes jame išdėstyti argumentai nekelia abejonių, jog apygardos teismo nuosprendis – pagrįstas ir teisėtas.
Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ištyrė ir teismo nuosprendyje įvertino ne tik jos kaltę patvirtinančius įrodymus, bet ir bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, įtvirtintas BK VIII skyriuje. R. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 str. 1 d. (įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007.07.21 d. redakcija), kurio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Pagal BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo principus, teismas už padarytą nusikaltimą skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę R. P. , vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje: atsižvelgė į tai, kad R. P. padarė labai sunkų nusikaltimą, teisiama pirmą kartą, yra jauno amžiaus, teigiamai charakterizuojama, nusikalto netiesioginės tyčios kaltės forma, yra nustatyta viena atsakomybę sunkinanti ir dvi lengvinančios aplinkybės, nusikalstamais veiksmais sukeltos neatstatomos pasekmės. Įvertinęs paminėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog R. P. turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas skiriant bausmę reikšmingas aplinkybes, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.
Nepagrįstai R. P. apeliaciniame skunde teigiama, jog skiriant bausmę buvo netinkamai įvertinta arba apskritai liko neįvertinta tai, kad ji nusikalto pirmą kartą, jog nusikalstamiems veiksmams turėjo įtakos nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės bei netinkamas paties nukentėjusiojo elgesys; kad nusikalto prieš būsimą sutuoktinį, savo vaiko tėvą, nors užaugo skurde, tačiau mokosi, stengiasi išlaikyti vaiką, be to, nuo pat pradžių prisipažino ir davė nuoširdžius parodymus, atlygino nusikaltimu padarytą materialinę žalą. R. P. pagal BK 129 str. 1 d. paskirtas šešerių metų laisvės atėmimas, t. y. mažesnė bausmė, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė. Tokia bausmė R. P. paskirta pritaikius BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 1 p. nuostatas. Taikydamas jas teismas atsižvelgė ne tik į BK 62 straipsnyje nurodytas privalomas sąlygas, leidžiančias kaltininkui skirti švelnesnę bausmę už sankcijoje numatytos bausmės minimumą (atsakomybę lengvinančios aplinkybės, turtinės žalos atlyginimą, mažamečio vaiko išlaikymą), bet ir į tas aplinkybes, kurias savo apeliaciniame skunde, kaip neįvertintas, nurodo nuteistoji R. P. . Iš teismo nuosprendžio matyti, kad skiriant jai bausmę buvo atsižvelgta į jos jauną amžių, netinkamą jos motinos elgesį užtikrinant mažametės dukros priežiūrą ir auklėjimą, taip pat tai, kad ji vaikystėje patyrė seksualinę prievartą, sukėlusią sunkias pasekmes. Taigi nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, jog apygardos teismas neįsigilino į jos asmenybės ypatumus, gyvenimo sąlygas, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, turėjusias reikšmės bausmės individualizavimui. Prašydama paskirti švelnesnę bausmės rūšį negu numatyta pritaikyto baudžiamojo įstatymo sankcijoje, t. y. bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu, R. P. savo apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad ji nuo pat pirmos apklausos laisva valia nuoširdžiai prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, dėl to kas įvyko labai atgailavo. Tačiau R. P. apklausos protokolų duomenys tokius apeliantės argumentus paneigia. Ji viso ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad T. V. pats susižalojo R. P. rankoje laikytu peiliu. Tokie parodymai iš esmės reiškia ne ką kitą, kaip savo kaltės, nužudžius T. V. , neigimą. Kita vertus, R. P. savo kaltę pripažino teisiamajame posėdyje, apie įvykį davė išsamius parodymus, todėl prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis pagrįstai pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, jog nei viena iš BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių, tarp jų ir atsakomybę lengvinančios, skiriant bausmę, neturi išskirtinės prioritetinės reikšmės. Visos BK 54 str. 2 d. nurodytos aplinkybės sudaro vieningą visumą, į kurią, kaltininkui skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti.
Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama konstituciniams principams, kurie taip pat įtvirtinti BK 41 str. 2 d. 5 p., bei BK 54 str. 3 d. Apeliantės teigimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę, pažeidė šiuose BK straipsniuose įtvirtintus konstitucinius teisingumo bei proporcingumo principus. BK 41 str. 2 dalyje apibrėžiant bausmės paskirtį, numatyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. P. , atsižvelgė į BK 41 str. 2 dalies reikalavimus, įvertino visas bylos aplinkybes, kaltininkės asmenybę ir siekė, kad paskirta bausme būtų sudarytos realios prielaidos visiems įstatyme numatytiems tikslams įgyvendinti.
Nėra teisinio pagrindo R. P. taikyti ir BK 54 str. 3 d. nuostatas. Jame nustatyta, kad jei straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Įvertinus visas BK 54 straipsnyje įtvirtintas nuostatas darytina išvada, kad teismas, taikydamas BK 54 str. 3 d., turėtų byloje nustatyti, kad BK specialios dalies straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama kaltininko veika, sankcijoje numatytos, o ne švelnesnės bausmės paskyrimas būtent šiam asmeniui už jo nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Visais atvejais teismas taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas privalo motyvuotai nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Iš bylos duomenų matyti, kad joje jokių išimtinių aplinkybių, kurias leistų nuteistajai taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, nenustatyta. Pažymėtina, kad taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas R. P. skirdamas bausmę jau pritaikė BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 1 p. ir paskyrė švelnesnę bausmę, negu pritaikyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė.
Dar R. P. apeliaciniame skunde teigiama, kad ji susitaikė su nužudytojo T. V. tėvais, atsiprašė jų dėl įvykdyto nusikaltimo ir šiuo metu su jais palaiko glaudžius ryšius. Apeliantės nuomone, šios aplinkybės vertintinos, kaip lengvinančios jos atsakomybę. BK 59 str. 2 d. numatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusioji, nužudytojo T. V. motina, teismo procese užėmė aktyvią kaltinimo poziciją, siekė, kad kaltininkei būtų paskirta griežta bausmė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad R. P. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos jos atsakomybę lengvinančiomis.
Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, tenkinti R. P. apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
Nuteistosios R. P. apeliacinį skundą atmesti.