Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. N. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo A. N. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovų R. M. , L. U. ieškinį atsakovams J. N. , A. N. , tretieji asmenys A. S. , A. S. , dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo bei atsakovų J. N. , A. N. priešieškinį ieškovams R. M. , L. U. , tretieji asmenys A. S. , A. S. , dėl kilnojamųjų daiktų perdavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suteikė ieškovams pranašumą apelianto atžvilgiu. Teismas nepagrįstai nevertino apelianto pateiktų įrodymų apie automobilio nuvertėjimą bei prašyme nurodytų argumentų dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovai kartu su ieškiniu bei prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jų nurodomas aplinkybes, tačiau teismas nepagrįstai jų prašymą tenkino, o apelianto prašymą atmetė, taip pažeisdamas šalių lygiateisiškumo, proporcingumo principus.Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 145 straipsnio 4 dalį, nes priėmė nemotyvuotą nutartį. Teismo priimta nutartis pažeidžia CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ekonomiškumo principą, gali sąlygoti 159 000 Lt nuostolio atsiradimą tai ginčo šaliai, kurios naudai bus priimtas teismo sprendimas.

Atskiruoju skundu apeliantas iš esmės revizuoja Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį, kuri yra įsiteisėjusi ir įvykdyta bei kurios teistumas yra patikrintas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi.Apeliantas priešieškiniu neprašo priteisti jokių piniginių lėšų iš ieškovų, t. y. ginčas tarp šalių kyla tik dėl nuosavybės teisių pripažinimo į automobilius, todėl teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškovo piniginių lėšų bei turto areštą. Apelianto prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su jo priešieškinio reikalavimais, jos neužtikrins būsimo galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymo.Jeigu dėl nagrinėjamos bylos apeliantui ateityje atsiras realūs nuostoliai bei pagrįstos išlaidos, jis turės teisę pateikti teismui motyvuotą, paremtą įrodymais ieškinį dėl patirtų nuostolių atlyginimo ir šio ieškinio užtikrinimui jis galės prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pateikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantas neįrodė jo nurodomų nuostolių atsiradimo tikimybės, nepagrindė nuostolių preliminaraus dydžio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Laikinosios apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškovo ieškinyje ar atsakovo priešieškinyje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys (priešieškinis) patenkinamas visiškai ar iš dalies, ar ieškinys (priešieškinis) atmetamas (CPK 259 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis, 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taigi būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje (priešieškinyje) pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje teisingai pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai lemia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Tokios pačios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas byloje dėl nekilnojamojo daikto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kurioje kartu buvo prašoma taikyti restituciją, netaikė laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios daikto pagerinimo išlaidų priteisimą, nes reikalavimo priteisti išlaidas dėl daikto pagerinimo byloje nebuvo pareikšta. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nesant pareikštų savarankiškų reikalavimų, susijusių su ginčo turto pagerinimo išlaidų priteisimu, atsižvelgiant į tai, kad jie nesusiję su restitucijos taikymu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti ir dėl jų įvykdymo užtikrinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2010).

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – ieškovui R. M. priklausančių piniginių lėšų, o jų nesant – nekilnojamojo, kilnojamojo turto arešto 159 000 Lt sumai taikymo, nutartį iš esmės motyvavo tuo, kad apelianto prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su pareikšto priešieškinio reikalavimais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčas kilo dėl nuosavybės teisės į transporto priemones – automobilius BMW Z4 ir BMW 530 pripažinimo. Ieškovai ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiomis minėtų transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis, sudarytas su atsakovais, bei taikyti restituciją grąžinant automobilius ieškovams. Atsakovai pareikštu priešieškiniu prašo pripažinti, kad pagal minėtas pirkimo – pardavimo sutartis jie savo pareigas įvykdė tinkamai bei pripažinti jiems nuosavybės teises į ginčo automobilius. Ieškinio patenkinimo atveju nuosavybės teises į ginčo automobilius įgis ieškovai, o priešieškinio patenkinimo atveju – atsakovai. Pažymėtina, kad ginčo automobiliai, kaip ginčo objektas, yra areštuoti įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartimi. Apeliantas savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – ieškovo turto arešto 159 000 Lt sumai taikymo motyvavo tuo, kad automobiliui BMW 530 esant areštuotam ir saugomam atviroje saugojimo aikštelėje, kurioje jis nėra apsaugotas nuo aplinkos veiksnių ir bus saugomas viso bylos teisminio nagrinėjimo metu, kuris gali užsitęsti, automobilio vertė mažėja, dėl to jis patirs 159 000 Lt dydžio nuostolį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad priešieškiniu nėra prašoma atlyginti nuostolius ar kitokią apeliantui padarytą turtinę žalą dėl minėto automobilio vertės sumažėjimo, jokie materialinio pobūdžio reikalavimai ieškovams nėra pareikšti. Todėl apelianto prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės (ieškovo piniginių lėšų bei turto areštas) nėra susijusios su priešieškinio dalyku, jų taikymas pažeistų ekonomiškumo ir proporcingumo principus, suteiktų apeliantui pranašumą prieš ieškovą bei suvaržytų ieškovo teises ir teisėtus interesus daugiau negu būtina siekiamam tikslui. Ginčo objektu yra konkretūs automobiliai, kurie, kaip minėta, yra areštuoti, todėl objektyvių prielaidų manyti, jog priešieškinio patenkinimo atveju būtų sunku ar neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą, nėra. Kadangi objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nėra, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukurtų realios apelianto interesų apsaugos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (ginčo automobilių arešto) apeliantas patiria realius nuostolius, jis, remiantis CPK 146 straipsnio nuostatomis, turi teisę motyvuotai prašyti teismo įpareigoti ieškovus pateikti jo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, pateikdamas įrodymus, pagrindžiančius nuostolių atsiradimo tikimybę, bei preliminarius nuostolių dydžio paskaičiavimus. Taip pat įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, jis turės teisę reikalauti, kad ieškovai atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovų prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pareikšdamas ieškinį bendra tvarka (CPK 146 str. 2 d.).

Dauguma apelianto atskirajame skunde nurodytų argumentų, kuriais jis grindžia skundžiamos nutarties neteisėtumą, iš esmės yra susiję ne su skundžiama nutartimi, o su Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartimi, kuria ieškovų prašymu apelianto atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – ginčo automobilių areštas. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, neteisėtai ir nemotyvuotai tenkino nepagrįstą ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tik procesinio teisinio pobūdžio klausimas – dėl nutarties, kuria atmestas apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacijos objektu nėra Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, kuris yra patikrintas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes bei teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 144 str., 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį nepakeistą.