Kauno apygardos teismo nutartis

2015-09-09 · Byla Nr. ATP-887-493/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-09
Bylos Nr.
ATP-887-493/2015
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Arūnas Paštuolis
Kategorijos
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinių teisės pažeidimų byla Nr. ATP-887-493/2015
Teisminio proceso Nr. 4-69-3-01398-2015-1Procesinio sprendimo kategorija: 79.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Arūnas Paštuolis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. nutarimo G. G. administracinių teisės pažeidimų byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. nutarimu G. G. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje, ir, taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, nubaustas 289 Eur bauda be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Administracinio teisės pažeidimo teisena pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nutraukta, nesant teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

G. G. administracinė nuobauda paskirta už tai, kad jis, 2015 m. sausio 10 d. apie 15.40 val., (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, įvykus eismo įvykiui, kurio metu buvo apgadinti G. G. vairuojamas automobilis Dodge Grand Caravan, v. n. (duomenys neskelbtini) ir L. P. vairuojamas automobilis VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini) nepasiliko eismo įvykio vietoje, nepranešė policijai ir iš įvykio vietos pasišalino. Šiais savo veiksmais G. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių 220 punkto reikalavimus.

Šalies argumentai

G. G. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. nutarimą, prašo jį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad, kadangi administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas tik tyčia, šio teisės pažeidimo sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti tiek kaltininko motyvą, tiek tikslą, kurie yra būtini šio administracinio teisės pažeidimo subjektyvieji požymiai. G. G. teigia, kad jis neturėjo jokio motyvo pasišalinti iš įvykio vietos ir tikslo išvengti atsakomybės, kadangi dėl įvykio buvo kaltas ne jis, ką ir nustatė apylinkės teismas. Eismo įvykio, kurio metu automobilio „WV Passat“ vairuotoja, važiuodama atbula atsirėmė į stovintį apelianto automobilį, jo automobiliui jokios žalos nebuvo padaryta, jis jokių pretenzijų neturėjo, todėl apie eismo įvykį, kurio metu nebuvo padaryta žala kito asmens turtui ar transporto priemonei, Kelių eismo taisyklės net neįpareigoja pranešti policijai. Šios aplinkybės, apelianto manymu, byloja, kad nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsiliepimas

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba atsiliepime į G. G. apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir jų tenkinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

G. G. apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus, detaliai juos aptarė ir pagrįstai konstatavo, kad G. G. kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo yra įrodyta. Pareiškėjas teigia negalintis būti patrauktas administracinėn atsakomybėn už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, jei apylinkės teismas konstatavo, kad eismo įvykis kilo ne dėl jo kaltės. Tačiau nei ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nei eismo dalyvių pareigas po eismo įvykio kilimo numatančiame Kelių eismo taisyklių 220 punkte nėra išskirti reikalavimai eismo dalyviui, kuris dėl eismo įvykio kaltas, ir eismo dalyviui, kuris įvykio metu nukentėjo. Taigi atsakyti pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį privalo bet kuris eismo dalyvis, pasišalinęs iš eismo įvykio vietos. Šiuo atveju paties pasišalinimo fakto apeliaciniame skunde G. G. neginčija, tačiau teigia neturėjęs tyčios sąmoningai pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nei siekęs išvengti administracinės atsakomybės, kadangi dėl eismo įvykio buvo nekaltas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju eismo įvykio aplinkybės buvo prieštaringos ir tik apylinkės teismas, antrą kartą nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, nustatė, kad G. G. eismo įvykio nesukėlė.

Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad abu eismo dalyviai – tiek L. P., tiek G. G., eismo įvykio aplinkybes vertino skirtingai. Tokiu atveju, kai eismo dalyviai nesutaria dėl eismo įvykio aplinkybių, Kelių eismo taisyklių 220 punktas numato pareigą eismo dalyviams iškviesti policiją į eismo įvykio vietą. L. P. šios pareigos laikėsi, tuo tarpu G. G., savavališkai nuspręsdamas, kad dėl eismo įvykio jis nekaltas ir žala apskritai nepadaryta, iš eismo įvykio vietos pasitraukė. Tai apeliantas padarė sąmoningai, privalėdamas suprasti, jog jam, kaip eismo dalyviui, susijusiam su eismo įvykiu, Kelių eismo taisyklės numato tam tikras pareigas, kurių privalu laikytis, nepriklausomai nuo to, dėl kurio eismo dalyvio kaltės eismo įvykis kilo. Nors apeliantas savo skunde teigia, kad jo transporto priemonė nebuvo apgadinta, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad būtent pagal jo automobilio apgadinimus, atlikus specialisto tyrimą, padaryta išvada, kad sugadinimai negalėjo būti padaryti G. G. automobiliui judant atbuline eiga. Remiantis šia aplinkybe, apylinkės teismas padarė išvadą, kad eismo įvykis kilo ne dėl G. G. kaltės. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad L. P. automobilio apgadinimai taip pat gana ryškūs, taigi abiejų eismo dalyvių transporto priemonėms buvo padaryta žala. G. G. įsitikinimas, kad eismo įvykis kilo ne dėl jo kaltės ir pretenzijų dėl padarytos žalos neturėjimas neatleidžia jo, kaip eismo dalyvio, nuo pareigos atitinkamai eismo įvykį, kurio metu padaryta turtinė žala, užfiksuoti atitinkamuose dokumentuose (eismo įvykio deklaracijoje) arba kviečiant policijos pareigūnus, taigi ir nuo atsakomybės už šios pareigos nevykdymą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes dėl apeliaciniame skunde ginčijamo pažeidimo, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 16 d. nutarimą nepakeistą ir G. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Arūnas Paštuolis