Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Olympic Casino Group Baltija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-665-56/2008 pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,VST“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Olympic Casino Group Baltija“ dėl tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, atmesdamas atsakovo teiginius, jog jis neprivalėjo tikrinti ieškovo jam išrašomų sąskaitų faktūrų teisingumo, nurodė, kad ginčo sutartis ne tik suteikia atsakovui tokią teisę, bet ir įpareigoja tai daryti, nes sutartyje numatyta, jog vartotojas privalo nedelsdamas informuoti tiekėją, jeigu pagal apskaitos prietaisus elektros energijos suvartojimas nepagrįstai sumažėjo ar padidėjo, jeigu pastebėjo klaidų elektros energijos apskaitos prietaisų pažymoje ar PVM sąskaitoje faktūroje. Teismo nuomone, šioje situacijoje atsakovas mokėdamas už pateiktą elektros energiją 10 kartų mažiau ir elgdamasis rūpestingai, apdairiai ir sąžiningai, pagal geros ir sąžiningos verslo praktikos reikalavimus, negalėjo nepastebėti klaidos, o pastebėjęs turėjo pareigą apie tai pranešti kitai sutarties šaliai ir apmokėti skirtumą (CK 6.38 str.).

Teismas netaikė atsakovo atsikirtimuose nurodytų Pelno mokesčio bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymų nuostatų, nurodydamas, jog šių įstatymų tikslai yra kiti, jie nereguliuoja nei juridinių, nei fizinių asmenų sutartinių santykių ir sutartinės atsakomybės.

Teismas atmetė ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo, nurodydamas, jog šioje situacijoje, kai dėl klaidos apskaitos dokumentuose ir įsiskolinimo susidarymo vis tik didžioji kaltės dalis atitenka pačiam ieškovui, sutartinių delspinigių taikymas neatitiktų bendrųjų CK 1.5 straipsnyje suformuluotų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Teismas, paskirstydamas tarp šalių jų turėtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad iš atsakovo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 5460 Lt žyminio mokesčio ir 3540 Lt advokato pagalbai apmokėti, viso 9000 Lt, tačiau patenkintoji reikalavimų dalis sudaro 94 procentus reikalavimų, todėl atitinkamai ieškovo naudai priteistina 8 460 Lt.

Teismas neteisingai nustatė atsakovui pareigą tikrinti ieškovui išrašytų PVM sąskaitų faktūrų teisingumą. Šalys, sudarydamos energijos tiekimo sutartį, dėl tokios atsakovo pareigos nesitarė, o sutarties 5.3 punkte numatyta atsakovo pareiga informuoti ieškovą apie pastebėtas klaidas, o ne atsakovo pareiga tikrinti PVM sąskaitų faktūrų teisingumą. Be to, ši sutartis yra viešoji sutartis, todėl jos sąlygos, įskaitant atsakovo pareigas, aiškintinos jo naudai (CK 6.161 str., 6.193 str. 4 d., 6. 383 str. 3 d.). Sutartyje neįtvirtintos pareigos kildinimas plečiamai aiškinant sutartį pažeidžia CK 6. 193 straipsnio ketvirtąją dalį. Be to, ieškovas neprieštaravo atsakovo teiginiams dėl minėtos pareigos nebuvimo, todėl teismas, išaiškindamas priešingai, įsikišo į šalių neginčijamą civilinių santykių sritį, pažeidė ne tik dispozityvumo, principą ir įrodinėjimo taisykles, bet ir sutarties laisvės principą. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas negalėjo nepastebėti klaidų PVM sąskaitose faktūrose. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas klaidingai išrašinėjo sąskaitas nuo pat sutarties vykdymo pradžios, todėl atsakovas, iki tol nepirkęs elektros energijos tame objekte, niekaip negalėjo žinoti, kiek iš tikrųjų jame įrengti elektros energiją vartojantys prietaisai suvartos elektros energijos. PVM sąskaitose faktūrose nurodomi elektros energijos skirtumai išreikšti skaitine forma vizualiai atitiko pažymose nurodytus skirtumus, tad gauti dokumentai ir juose pateikti skaičiavimai abejonių nekėlė. Teismas, aiškindamas sutartį, pažeidė CK 6.193 straipsnio pirmąją ir ketvirtąją dalis. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas būtų pastebėjęs klaidas ir nesąžiningai apie tai nebūtų pranešęs. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai nėra sandoriai. Tokia teismo išvada nėra pagrįsta jokiomis materialinės teisės normomis. Pats tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų turinys rodo, kad šie dokumentai yra sandoriai. Teismas nepagrįstai bei nemotyvuotai panaikino ginčo tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktus. Teismas nurodė, kad atsakovas tariamai nevykdo sutartinės pareigos ištaisyti minėtuose aktuose įsivėlusias klaidas, tačiau neatsižvelgė į tai, jog sutartyje nėra numatyta atsakovo pareiga taisyti tarpusavio atsiskaitymo aktus, aktuose užfiksuoti duomenys yra iš nepanaikintų ir neištaisytų PVM sąskaitų faktūrų, sąskaitos išrašytos turint teisingus duomenis apie atsakovo suvartotą elektros energiją ir yra visiškai apmokėtos. Teismas, nepagrindė teisės aktais savo atsisakymo vertinti atsakovo atsikirtimus, pagrįstus PVM ir Buhalterinės apskaitos įstatymais. Dėl to teismas pažeidė CPK 185 straipsnio pirmąją dalį, 263 straipsnio pirmąją dalį, 265 straipsnio pirmąją dalį ir 270 straipsnio ketvirtosios dalies 1 - 4 punktus. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties ir CK 6.383 straipsnio pirmosios dalies, 6.388 straipsnio ir kitų nuostatas. Teismo nurodytos teismo normos negali būti taikomos neįvertinus iš sutarties kylančių prievolių esmės ir šalių aptarto prievolių paskirstymo. Sutarties 5 punkte įvardinti aiškūs atsakovo įsipareigojimai ieškovui. Vienas iš jų – užrašyti skaitliukų rodmenis ir juos pateikti ieškovui. Byloje nėra konstatuota, kad atsakovas būtų pateikęs neteisingus rodmenis. Sutarties 5.2 punkte numatyta, jog atsakovas apmoka ne tiesiogiai pagal elektros energijos skaitiklių parodymus, o tik pagal gautas PVM sąskaitas faktūras, kurias pateikia ieškovas. Taigi apmokėjimo už energiją teisinis pagrindas yra PVM sąskaitos faktūros, o ne skaitiklių parodymai, kaip nurodyta teismo sprendime. Teismas pažeidė CPK 269 straipsnio pirmąją dalį, nes 2008 m. vasario 14 d. posėdyje nutarė sprendimo priėmimą bei paskelbimą atidėti 2008 m. vasario 29 d., tai yra 15 dienų terminui. Teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Bylinėjimosi išlaidos skirstomos ne pagal patenkintų reikalavimų piniginę vertę, o pagal patenkintų reikalavimų skaičių. Ieškovas buvo pareiškęs 5 savarankiškus reikalavimus, teismas tenkino tik 4, tai yra teismas tenkino 4/5 dalis visų savarankiškų reikalavimų, kas sudaro 80 procentų reikalavimų dalį, o ne 94 procentus, kaip nurodoma sprendime. Teismas įvertino ir atsižvelgė ne į visus atsakovo argumentus. Teismo sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas. Dėl to konstatuotina, kad yra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 4, 7 p.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus. Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdama atsakovo apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamam ginčui taikytiną teisę, išaiškino bei pritaikė teisės normas, teisingai nustatė bei įvertino bylos aplinkybes ir iš dalies patenkindamas ieškovo ieškininius reikalavimus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas teisingai konstatavo, jog tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, todėl pagrįstai laikė nustatytu, kad šalys: ieškovas (elektros energijos tiekėjas) bei atsakovas (elektros energijos vartotojas) 2005 m. gegužės 2 d. pasirašė Elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 204043, kurioje buvo atsižvelgta į tai, kad atsakovas sunaudoja didelį elektros energijos kiekį, todėl buvo pastatytas ir naudojamas apskaitos prietaisas, kurio rodmenys, siekiant nustatyti faktiškai sunaudotos energijos kiekį turėjo būti padauginti iš 10 (koeficientas E-1). Taip pat nustatyta, kad atsakovas ieškovui pažymose pateikdavo teisingus elektros energijos sunaudojimo skaitiklių rodmenis, bet dėl ieškovo darbuotojų neatidumo PVM sąskaitos faktūros atsakovui buvo išrašomos skaičiuojant ne nuo pažymoje nurodytų kilovatvalandžių skaičiaus, bet nuo skaitiklio rodmenų nepritaikius minėto koeficiento E-1, todėl ieškovo sąskaitose buvo nurodytos 10 kartų mažesnės mokėtinos sumos. Taigi nėra ginčo dėl atsakovo faktiškai suvartoto iš ieškovo perkamo elektros energijos kiekio. Remiantis minėtų sąskaitų faktūrų ir jų apmokėjimo duomenimis buvo surašyti tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai (t. 1, b. l. 13 - 14, 131). Iš bylos medžiagos, o taip pat iš atsakovo apeliacinio skundo bei ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą matyti, kad šalys nesutaria dėl ieškovo (kreditoriaus) materialinės teisės reikalauti iš skolininko (atsakovo), kad šis atsiskaitytų už faktiškai sunaudotą ieškovo jam patiektą elektros energiją.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl teismo sprendimo motyvų, susijusių su atsakovo sutartine prievole tikrinti ieškovo jam išrašomose sąskaitose faktūrose nurodytų duomenų teisingumą, nes laiko, kad aiškindamasis paminėtos sutarties nuostatas, teismas, priešingai nei teigia apeliantas, teisingai taikė CK 6.193 straipsnio taisykles. Apeliantas teigia, jog teismas remdamasis šiuo argumentu, pažeidė dispozityviškumo principą, nes pats ieškovas tuo nesirėmė, be to jis ne tik neturėjo tokios pareigos, net tam neturėjo teisės, kadangi teismo taikytame sutarties 5.3 punkte numatyta atsakovo pareiga informuoti ieškovą apie pastebėtas klaidas, o ne tikrinti PVM sąskaitų faktūrų teisingumą. Tačiau, visų pirma, apeliantas be pagrindo teigia, kad teismas išėjo už pareikšto ieškinio ribų, nes ieškovas savo dublike, tai yra pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teisme stadijoje (CPK 225 - 227 str.) nurodė argumentus dėl sutarties 5.3 punkto bei 10 punkto nuostatų taikymo (t. 1, b. l. 140 – 147). Antra, minima sutarties nuostata yra suformuluota, kaip vykdytina prievolė (t. 1, b. l. 9 – 10). Trečia, atsakovas, būdamas verslininkas, žinodamas savo poreikius elektros energijai, faktiškai suvartojamos šios energijos kiekį, o taip pat jos kainas, turėjo galimybę bei privalėjo pastebėti ir informuoti tiekėją apie tai, kad jo pateikiamose PVM sąskaitose faktūrose yra reikalaujama mokėti už 10 kartų mažesnį elektros energijos kiekį, nei faktiškai suvartota ir savalaikiai imtis priemonių, kad ši klaida būtų pašalinta ir nedidėtų skola ieškovui. Teismas teisingai nurodė, kad tokį sąžiningo vartotojo elgesį suponuoja ne tik sutartinės nuostatos, taip elgtis reikalauja bendrieji civiliniams teisiniams santykiams bei prievolių vykdymui taikytini principai nepriklausomai nuo sutarties rūšies (CK 1.5, 6.38 str.). Apelianto argumentas, kad atsižvelgiant į viešą šios sutarties pobūdį, jos sąlygos, įskaitant atsakovo pareigas, turi būti aiškinamos jo naudai (CK 6.161 str., 6.193 str. 4 d., 6. 383 str. 3 d., 6.388 str.), neduoda pagrindo kitaip vertinti teismo išvadą, nes nagrinėjamas ginčas, kaip minėta, yra kilęs dėl atsakovo pagrindinės sutartinės prievolės pilnai atsiskaityti už ieškovo patiektą elektros energiją ir byloje nėra ginčo, kad atsakovas šios savo prievolės nėra įvykdęs (CK 6.383 str. 1 d.). Tuo tarpu dėl atsakovo civilinės atsakomybės, tai yra dėl ieškovo reikalaujamų delspinigių priteisimo už pagrindinės prievolės savalaikį neįvykdymą, teismas pasisakė konstatuodamas, jog minimas konfliktas kilo didžiąja dalimi dėl paties ieškovo darbuotojų klaidos ir šį klausimą išsprendė, atmesdamas reikalavimą priteisti delspinigius (CK 6. 256, 6.259 str.). Apelianto motyvai, susiję su šalių tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktų vertinimu taip pat negali būti pagrindu naikinti teismo sprendimą dėl skolos priteisimo, nes, kaip ne kartą minėta šioje nutartyje anksčiau, ieškovas neneigia fakto, kad skola susidarė iš esmės dėl jo darbuotojų klaidos, ką dar kartą patvirtina ir apelianto nurodyti aktai, tačiau ši klaida nepaneigia pačios skolos fakto ir atsakovo prievolės ją sumokėti. Apelianto motyvų pagrįstumo taip pat nepatvirtina jo minimų Pridėtinės vertės mokesčio bei ir Buhalterinės apskaitos įstatymų nuostatos, kurias jis reikalauja taikyti (CPK 185 str.).

Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė civilinio proceso normas, tai yra pažeidė CPK 269 straipsnio pirmosios dalies reikalavimą teismo sprendimo priėmimą bei paskelbimą atidėdamas 15 dienų terminui, o taip pat įvertino ir atsižvelgė ne į visus atsakovo argumentus, nemotyvavo sprendimo, todėl teismo sprendimas naikintinas dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 4, 7 p.). Teisėjų kolegija atmeta taip pat ir šiuos apelianto motyvus, nes bylos medžiaga nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė visus ieškovo pareikštus ieškininius reikalavimus, tai yra išnagrinėjo visą bylą, sprendime nurodė nustatytas aplinkybes, išdėstė savo išvadas visais nagrinėjamais klausimais, nurodė jas pagrindžiančius įrodymus bei argumentus, kuriais remiantis atmetami atskiri šalių, taip pat ir atsakovo teiginiai (CPK 270 str.). Apelianto nurodyta aplinkybė, kad sprendimo priėmimas bei paskelbimas buvo atidėtas 15 dienų terminui, atitinka bylos medžiagą, tačiau šis CPK 269 straipsnio pirmosios dalies nuostatų pažeidimas neduoda pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 328 str.).

Atmestinas apelianto argumentas dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo. Teismas šias išlaidas paskirstė remdamasis CPK 93 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis proporcinį principą ir pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui 8 460 Lt šių išlaidų atlyginimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas, paduodamas bei tikslindamas ieškinį, CPK 80 straipsnio pagrindu sumokėjo 5 585 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 8, 151), o taip pat turėjo 3 540 Lt išlaidų dėl advokato pagalbos (t. 2, b. l. 29). Kaip minėta, teismas nepatenkino ieškovo reikalavimo dėl 12 937, 11 Lt delspinigių priteisimo, o likusią dalį ieškinio patenkino. Teisėjų kolegija laiko, kad teismui iš esmės patenkinus ieškovo reikalavimus šių išlaidų paskirstymas atitinka įstatymo reikalavimus (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijai atmetus atsakovo apeliacinį skundą ir palikus skundžiamą teismo sprendimą galioti, iš atsakovo ieškovui priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, o iš atsakovo valstybei – išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 98, 88 str.) (t. 2, b. l. 110, 112 - 114). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nuostatas, o taip pat įvertinus byloje sprendžiamų teisinių klausimų apimtį, jų sudėtingumą, laiko sąnaudas, taikant teisingumo, rūpestingumo ir sąžiningumo kriterijus, atsakovo nurodytos turėtos 2 360 Lt išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti, atlygintinos visiškai (CPK 185 str., CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Olympic Casino Group Baltija“ ieškovui akcinei bendrovei ,,VST“ 2 360 Lt (du tūkstančiai trys šimtai šešiasdešimt litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Olympic Casino Group Baltija“ valstybei 7 Lt (septyni litai) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.