Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Stefa Naščenkovienė, sekretoriaujant Jolitai Jurgaitytei, Jūratei Kaušakytei, dalyvaujant prokurorei Virginijai Tilvikienei, nukentėjusiesiems A. M., E. V., R. Ū., R. M., A. L., D. R., I. M., V. A., V. Č., A. L., kaltinamajam E. P., jo gynėjai advokatei Aleksandrai Voskoboinikovai, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje E. P., gyv. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, Lietuvos Respublikos pilietis, a.k. (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, dirbantis „LTD Kelpa“ direktoriumi, išsituokęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, teistas 2001 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu, už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (1961 m. BK redakcija) 274 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; taikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47¹ straipsnis, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams; 2002 m. kovo 1 d. nuosprendžiu už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (1961 m. BK redakcija) 274 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, laisvės atėmimu vieneriems metams; taikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47¹ straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, 2002 m. gegužės 22 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 straipsnio 4 dalimi, 2002 m. kovo 1 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė subendrinta su 2001 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta-laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams be baudos; taikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47¹ straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, teistumai išnykę;

2010 m. kovo 8 d. teismo baudžiamuoju įsakymu už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje 182 straipsnio 3 dalyje, 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda; bauda sumokėta 2011 m. balandžio 4 d.;

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nukentėjusysis A. L. parodė, kad jo draugas N. K. rado skelbimą internete dėl įdarbinimo paslaugų Švedijoje, ir pasiūlė jam važiuoti dirbti kartu. N. K. pasakė jam, kad jis, paskambinęs skelbime nurodytu telefono numeriu, sužinojo, kad siūloma dirbti Švedijoje, kad žadamas 4000 Lt atlyginimas, taip pat asmuo, su kuriuo kalbėjo telefonu, paaiškino apgyvendinimo sąlygas bei išvykimo laiką ir vietą. 2009 m. kovo 9 d. jis kartu su N. K. atvyko į Klaipėdos autobusų stotį. Jam iš matymo nepažįstamam asmeniui padavė 700 Lt. Pinigų perdavimo faktas nebuvo niekur užfiksuotas. Jis su kitais asmenimis buvo nuvežtas į Rygą. Važiavo per Mažeikius, ir ten buvo paimtas dar vienas žmogus. Rygoje jų jau laukė autobusas ir keltu jie nuplaukė į Švediją. Tikslaus adreso, kur važiuoja, nežinojo. E. P. kartu su jais į Švediją neplaukė, nors minėjo, kad vyks kartu. Autobuso vairuotojas jiems parodė E. P. atsiųstą SMS žinutę, kurioje buvo nurodyta, kokiu adresu juos turi nuvežti, ir darbdavio telefono numeris. Vėliau paaiškėjo, kad tokio adreso nėra. Jis grįžo į Lietuvą per Lietuvos ambasadą Švedijoje. Kiek N. K. davė pinigų už įdarbinimo paslaugas, jis nežino. Pinigų jam kaltinamasis negrąžino.

Nukentėjusysis V. A. parodė, kad, radęs skelbimą internete dėl darbo, paskambino ir sužinojo, kad siūlomas darbas yra Švedijoje, o už įdarbinimo paslaugas reikės mokėti 1200 Lt. Vėliau dar kartą paskambino jam nepažįstamas asmuo ir paklausė, ar jis ketinąs važiuoti ir ar turi reikiamą sumą pinigų. Sutartą dieną Mažeikių autobusų stotyje susitiko su kaltinamuoju, ir sumokėjo jam 400 Lt, o likusius susitarė atiduoti Švedijoje. Nuvežtas buvo į Rygą, o vėliau į Švediją. E. P. jam sakė, kad taip pat važiuos į Švediją, tačiau Rygoje nurodė, kad nebevažiuos, nes jo žmona laukiasi ir blogai jaučiasi. Rygoje jo nenorėjo įleisti į keltą, nes jis neturėjo bilieto, tada paskambino E. P. ir jis nupirko jam bilietą keltui. Švedijoje prie jo priėjo autobuso vairuotojas ir pasakė, kad jį ir visus kitus apgavo, nes jis (vairuotojas) negali prisiskambinti E. P. nurodytais kontaktiniais duomenimis. Jis ir kiti suprato, jog yra apgauti ir per Lietuvos ambasadą grįžo į Lietuvą. Pinigų jam niekas negrąžino.

Nukentėjusysis V. Č. parodė, kad susirado skelbimą dėl įdarbinimo Švedijoje. Jam paskambinus, atsiliepęs asmuo pasakė, kad kitą dieną jau išvažiuoja į Švediją, paaiškino įdarbinimo ir apgyvendinimo sąlygas, sakė, kad jam už plytelių klojimą bus mokamas 5000 Lt atlyginimas, taip pat nurodė, kad, jei nori važiuoti dirbti, jis turi atvykti į Klaipėdos miesto autobusų stotį. Atvykus nurodytu laiku, į nurodytą vietą, jis pamatė dar stoviniuojančius kelis žmones ir juodos spalvos autobusiuką. Šalia stovėjo asmuo vardu „S.“, o su juo kartu ir E. P.. Buvo paduoti balti lapai, į kuriuos visi turėjo susirašyti vardus ir pavardes, bei sumokėtas pinigų sumas. Jis sumokėjo 1200 Lt už įdarbinimo paslaugas, tiksliai neprisimena, kam padavė pinigus. Vėliau jie visi kartu su automobiliu, vairuojamu E. P., važiavo į Rygą, kartu su jais važiavo ir E. P. sutuoktinė. Pakeliui užsuko į Mažeikius ir paėmė dar vieną žmogų. Jis girdėjo, kaip E. P. diktavo visų važiuojančiųjų pavardes. Nuvažiavus į Rygą jų laukė 30 vietų autobusas, vėliau E. P. atnešė kelto bilietus, kuriuos visi pasidalino, po ko keltu persikėlė į Švediją. Ryte autobuso vairuotojas A. G. jam ir kitiems pasakė, kad juos tikriausiai apgavo, nes jam atsiuntė netikslius duomenis ir jis nežino, kur važiuoti, todėl jį ir kitus nuveš į Lietuvos ambasadą, po ko visi grįžo į Lietuvą. Grįžtant, jis girdėjo, kad vairuotojui A. G. skambino E. P., ir iškvietė policijos pareigūnus. Pinigai jam negrąžinti.

Teisiamajame posėdyje pagarsinti nukentėjusiojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Jis parodė, kad apie galimybę įsidarbinti jis sužinojo iš skelbimo internete. Paskambino nurodytu telefonu 8 603 81086, atsiliepęs asmuo prisistatė „S.“ vardu. „S.“ apibūdino būsimas darbo sąlygas, už paslaugą nurodė, kad reikės susimokėti iš viso 2500 Lt, o 1200 Lt prieš sėdant į autobusą, todėl jis Kauno miesto autobusų stotyje 2009 m. kovo mėn., sutartu laiku, vyrui, pristačiusiam „S." vardu, sumokėjo 1200 Lt. Maždaug su dvidešimčia žmonių susėdo į mikroautobusus. Klaipėdoje persėdo į autobusą. Klaipėdoje dar prisijungė žmonių ir išvyko į Rygą, o vėliau keltu į Švedijos Karalystę. Autobuso vairuotojas negalėjo prisiskambinti kontaktiniais numeriais, jų niekas nelaukė ir išlipę iš kelto suprato, kad yra apgauti (1 t., b. l. 92-93).

Teisiamajame posėdyje pagarsinti nukentėjusiojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Jis parodė, kad internetiniame puslapyje „skelbiu.lt“ jo draugas S. Č. rado skelbimą, kad įdarbina Švedijoje. Pastarasis paskambino nurodytu telefonu ir susitarė dėl įdarbinimo paslaugų suteikimo Švedijos Karalystėje, Nortčiopingio mieste. 2009 m. kovo 3 d., sutartu laiku, jis atvyko į Kauno miesto autobusų stotį, vyrui, pristačiusiam „S.“ vardu, padavė 1200 Lt. Jokio pinigų sumokėjimą patvirtinančio dokumento jam neišdavė. Sumokėjus pinigus, jie susėdo į mikroautobusiukus, kurie kaip jis suprato priklauso UAB „Keliauk patogiau", kadangi vieno autobusiuko vairuotojas išdalino minėtos įmonės reklamines korteles apie teikiamas paslaugas. „Renault“ markės mikroautobusu buvo atvežti į Klaipėdos miestą. Vairuotojas jam prisistatė E. P.. Atvykus į Klaipėdos miestą jis persėdo į E. P. parodytą autobusą, kuriuo nuvažiavo į Rygą, o vėliau keltu į Švedijos Karalystę. Autobuso vairuotojas negalėjo susisiekti jam perduotais kontaktiniais numeriais, o vėliau paaiškėjo, kad ir nurodyto adreso nėra. Jie kreipėsi į Lietuvos ambasadą Švedijos Karalystėje ir užpildė prašymus, kurių pagrindu daliai asmenų buvo suteiktos piniginės lėšos grįžimui į Lietuvą, ir tokiu būdu jis grįžęs namo ( 1 t., b. l. 32-33, 40).

Teisiamajame posėdyje pagarsinti ir nukentėjusiojo S. Č. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Jis patvirtino nukentėjusiojo A. K. parodymus ir parodė, kad 2009 m. vasario mėn. pabaigoje, internete „skelbiu.lt“ rado skelbimą apie įdarbinimą Švedijos Karalystėje. Paskambinus internete nurodytu telefonu, atsiliepė vyras, prisistatęs „S.“ vardu. “S.“ nurodė, kad jis atstovauja savo brolį, kuris Švedijos Karalystėje yra įkūręs firmą, ir kad jis tarpininkauja įdarbinant žmones, taip pat nurodė, kad darbas bus Nortčiupingo mieste, kuris yra 70 km atstumu nuo Stokholmo, kad jam reikės dirbti elektros instaliacijos darbus, kad už įdarbinimo paslaugą reikės mokėti 1200 Lt, be to už tarpininkavimą įdarbinant jis jam („S.“) turės mokėti 400 Lt. Sutartu laiku, t.y. 2009 m. kovo 3 d. apie 8 val., jis su A. K. nuvyko į Kauno miesto autobusų stotį. Jiems belaukiant, apie 8 val. 30 min., prie jų privažiavo „Renault“ markės ir vienas „Mersedes“ markės, juodos spalvos mikroautobusai. Iš „Mersedes“ automobilio išlipo apie trisdešimties metų amžiaus vyras, kuris prisistatė „S.“ vardu, ir nurodė, kad būtent su juo jie bendravo telefonu. Po to minėtas „S.“ visus laukiančius pašaukė pavardėmis ir sutikrinęs pasakė, kad jam sumokėtų visi po 1200 Lt. Visi žmonės, įskaitant ir jį, „S.“ sumokėjo po 1200 Lt. Sumokėjus pinigus, visi susėdo į minėtus autobusiukus, kurie, kaip jis suprato, priklausė UAB „Keliauk patogiau“, kadangi vieno autobusiuko vairuotojas E. P. jiems išdalino minėtos įmonės reklamines korteles apie teikiamas įmonės paslaugas. Kitą autobusiuką, pasak E. P., vairavo jo žmona. Jis matė, kad „S.“ dalį sumokėtų pinigų atidavė E. P.. Po to iš Kauno nuvyko į Klaipėdą. Įvažiavus į Klaipėdą, esančioje degalinėje „Statoil“ jie sustojo, ten jų laukė didelis autobusas. Jis ir kiti su juo važiavę persėdo į autobusą ir išvyko į Rygą. Į Rygą taip pat atvažiavo P. ir atvežė dar 6 žmonės, po ko E. P. nupirko visiems bilietus į keltą.. 2009 m. kovo 4 d., apie 9 val., keltu atplaukę į Švedijos Karalystę, Stokholmo miestą, sužinojo, kad autobuso vairuotojas negali susisiekti „S.“ perduotais kontaktiniais duomenimis. Tada jis ir kiti keleiviai supratę, kad yra apgauti, nuvyko į Lietuvos ambasadą Švedijoje, ir jai padedant, grįžo visi namo. (1 t., b. l. 105,106).

Teisiamajame posėdyje pagarsinti nukentėjusiojo V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Šis nukentėjusysis parodė, kad 2009 m. vasario 27 d. internetiniame puslapyje „skelbiu.lt“ rado skelbimą apie tai, kad siūlomas darbas plataus profilio statybininkams, ir nurodytas telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Jam paskambinus nurodytu numeriu atsiliepęs vyras, pasakė, kad darbas siūlomas Švedijos Karalystėje, konkrečiai 70 km nuo Stokholmo esančiame mieste. Darbas bus susijęs su statybomis, ir iš pradžių reikės pabaigti įrengti viešbutį, o paskui-statyti kotedžus, sakė, kad atlygis bus iki 7000 Lt, o už įdarbinimo paslaugą jo buvo paprašyta sumokėti iš viso 2200 Lt, iš jų 1200 Lt iš karto. Atsiliepęs telefonu vyras taip pat nurodė, kad išvažiuoti reikės 2009 m. kovo 3 d. iš Klaipėdos miesto autobusų stoties, kad iš viso važiuos 14 žmonių, ir iš pradžių važiuos į Rygą, o vėliau keltu-į Švediją. Sutartu laiku jis atvyko į Klaipėdos miesto autobusų stotį, kur apie 11 val. atvažiavo juodas autobusas „Nissan Primastar“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Jis matė, kad jame sėdėjo du vyrai ir viena moteris. Moteris pasiliko automobilyje, o du vyrai išlipo ir paklausė, ar jis važiuoja į Švediją. 1200 Lt jis padavė kaltinamajam E. P.. Pinigų padavimo faktą matė jo sugyventinė V. S. ir A. L.. Po to, E. P. visiems žmonėms išdalino vizitines korteles. Kai jis nuėjo atsisveikinti su draugais, pamatė, kad vyriškis, sėdintis mašinoje, nuėjo kartu su E. P. pasikalbėti, taip pat matė, kaip pasidalino pinigus. Tada, jie, įlipę į autobusą, išvažiavo į Rygą. Mažeikiuose jų laukė dar vienas žmogus V. A.. Jis taip pat sumokėjo pinigus vairuotojui, kokią sumą davė, jis nematė. Vyras, vairavęs autobusą, nubėgo į banką išsikeisti pinigų, t.y. litus pakeitė į latus, ir tada išvyko į Rygą. Rygoje laukė 34 vietų autobusas, ir dar 14 žmonių. Vyras, kuris vairavo autobusą, nuėjo nupirkti bilietų į keltą, po ko išvažiavo į Klaipėdą. Tas vyras jiems pasakė, kad juos pasitiks 70 km nuo Stokholmo esančiame mieste, kuriame jie dirbs, kas konkrečiai pasitiks, jis neįvardijo. Rygoje laukiantį autobusą vairavo kitas vairuotojas, kuris parodė jam SMS žinutę, atsiųstą E. P.. Žinutėje buvo nurodyta, kokiu adresu visus nuvežti, bei darbdavio telefono numeris, kuriuo reikia paskambinti prieš atvažiuojant. Paskambinus minėtu numeriu, paaiškėjo, kad telefonas išjungtas. Kitą dieną jie nuvyko į Stokholmą, kur vairuotojas vėl gavo SMS žinutę iš P.. Joje buvo nurodyta, kad tokio adreso, kokį jis nurodė, nėra. Paskui, jis paskambinęs vairuotojui, nurodė, kad atgal jų namo nevežtų, kol nesumokės po 100 eurų, tačiau nei jis, nei kiti susimokėti negalėjo, nes nebeturėjo pinigų. Tada vairuotojas pasakė, kad jis visus juos parveš nemokamai, tik keltui bilietą jie turi nusipirkti patys. Tada jie kreipėsi Lietuvos ambasadą Švedijoje. Ambasados pagalba jie grįžo namo. ( l t. b. l. 24-26).

Teisiamajame posėdyje pagarsinti ir liudytojos V. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Ji patvirtino savo sugyventinio V. K. duotus parodymus, ir parodė, kad 2009 m. vasario 27 d. internetiniame tinklalapyje „skelbiu.lt“ rado kartu su V. K. skelbimą, jog reikalingi darbuotojai Švedijoje statybos darbams. V. K. paskambino skelbime nurodytu telefonu. V. K. paskambinęs kalbėjo su vyru, kuris jam pasakė visas įdarbinimo, apmokėjimo, apgyvendinimo sąlygas. Po kurio laiko V. K. paskambino vyras ir nurodė atvykti į Klaipėdos autobusų stotį, ir taip pat nurodė, kad reikės sumokėti už įdarbinimo paslaugas 2000 Lt. V. K. tam asmeniui pasakė, kad tokios sumos neturi, todėl jis galįs iškart sumokėti 1200 Lt, o likusius 800 Lt sumokėti iš pirmojo atlyginimo. Paskirtą dieną, ji kartu su V. K. atvyko į autobusų stotį, ir ji padavė 1200 Lt asmeniui, su kuriuo V. K. bendravo telefonu. Be V. K. stotyje, buvo dar 6 ar 7 žmonės. Ji matė, kaip visi šie žmonės mokėjo pinigus tam pačiam asmeniui, kaip ir ji, o kiti, kaip ji supratusi, jau buvo atsiskaitę. Maždaug po 5 valandų jai paskambino E. P., ir pasakė, kad jos sugyventinį ir kitus žmonės apgavo, kas apgavo, jis pasakyti jai negalįs. (t. 1, b. l. 28, 29).

Iš V. K. ir jo sugyventinės V. S. parodymų matyti, kad jie šiek tiek skiriasi, nurodant asmenį, padavusį pinigus už įdarbinimo paslaugas, - V. K. teigė, kad pinigus padavęs jis, o V. S. teigimu pinigus padavusi ji. Nukentėjusiojo ir liudytojos parodymuose esantys prieštaravimai dėl to, kuris konkrečiai padavė pinigus už įdarbinimo paslaugas, nėra esminiai, ir nekeičia reikšmingų bylos aplinkybių, todėl teismas remiasi šiais parodymais tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Liudytojas N. L. parodė, kad 2009 m. kovo mėn., dirbdamas UAB „Sinaras“ vadybininku, į jį kreipėsi asmuo, kuris prašė išsinuomoti 2009 m. kovo 3 d. autobusą keleivių nuvežimui iš Klaipėdos į Rygą, po to keltu į Švediją. Jis išnuomojo autobusą, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir išrašė PVM sąskaitą faktūrą, E. P. vardu. Bendrovės vairuotojui A. G. davė nurodymą vykti į degalinę paimti važiuojančius žmones, po to juos nuvežti į Rygą, po to keltis keltu į Švediją. Vairuotojas A. G. jam pasakęs, kad keltu nuvykus į Švediją jam turės būti patikslintas konkretus adresas Stokholme. Į sutarties kainą kelto bilietų kaina nebuvo įskaičiuota, jie buvo nupirkti atskirai. Kad buvo apgauti žmonės, jis sužinojo iš vairuotojo A. G.. Jis skambinęs kaltinamajam, kuris teigė, jog neberanda užsakovo.

Liudytojas A. G. parodė, kad iki 2009 m. kovo 9 d. gavo nurodymą iš UAB „Sinaras“ vadybininko N. L. autobusu „Setra“, nuvežti žmones į Švediją, todėl apie 12 val. turėjo būti Klaipėdos mieste, Šilutės pl. esančioje degalinėje „Statoil“. Po to atvažiavo E. P., iš kurio, N. L. žodiniu nurodymu, turėjo paimti pinigus už paslaugas. N. L. buvo atvykęs į degalinę, perdavė E. P. dokumentus, o pastarasis jam davė dalį pinigų už autobuso nuomą ir žmonių nuvežimą, be to, tarėsi dėl likusio apmokėjimo. N. L. nurodymų, kur vežti žmones, jam nedavė ir liepė visko klausti E. P.. Tada, P. nurodymu, žmones nuvežė į Rygą prie kelto, po to atvyko E. P. ir iš jo mikroautobuso išlipę atvežti žmonės persėdo į jo vairuojamą autobusą. Bilietus į keltą visiems pirko E. P.. Taip pat Rygoje E. P. sumokėjo likusius pinigus 1000 Lt-1500 Lt, tiksliai jis neprisimena, už paslaugas. E. P. pasakė, kad kartu į Švediją nevyks, o tikslesnius duomenis dėl žmonių nuvežimo praneš SMS žinute. Jo vairuojamas autobusas su visais žmonėmis persikėlė keltu į Švedijos Karalystę. Kai jau buvo Švedijoje, jam paskambinęs, o gal parašęs SMS žinutę (tiksliai neprisimena), E. P. pasakė, kad žmogus, kuris turėjo pasitikti autobusą su žmonėmis, neatsiliepia, bei gali būti, kad visi žmonės yra apgauti ir nebus įdarbinti. Žmonėms apie tai, kad jis nežino tikslaus adreso Švedijoje, pasakė kelte vakare. Jis jiems pasakė, kad E. P. tikslų adresą pasakys ryte, kai atplauks į Stokholmą. Kadangi E. P. buvo davęs navigacinę įrangą, dar būnant Rygoje, paskambino ir paklausė, kada jis grįšiąs į Lietuvą, kad galėtų atsiimti navigacinę įrangą. Kadangi Švedijoje, žmonės kreipėsi į Lietuvos ambasadą, todėl, visus nuvežtus žmones, parvežė atgal į Lietuvą. Be to, E. P. jam pasiūlė surinkti iš žmonių po 200-400 Lt už grįžimą atgal.

Liudytojas E. Č. parodė, kad E. P., jam paskambinęs (kada, tiksliai neprisimena), pasakė, kad jam reikia iš Kauno parsivežti žmones. Jis jam paskolinęs savo autobusiuką „Renault Trafic“, be to E. P. reikėjo ir didelio autobuso, todėl jis jam davė vieno asmens, kurio pavardės jis nežino, kontaktinius duomenis, ir E. P. su juo susitarė dėl autobuso nuomos. Vėliau jam autobusiuką grąžino. Taip pa jis kaltinamajam paskolino įmonės „Elmara“ mobilaus ryšio telefoną, kurį E. P. jam grąžino tik po metų.

Liudytoja K. P. nurodė, kad buvęs sutuoktinis paprašė padėti parvežti žmones iš Kauno. 2009 m. kovo 3 d. ji vežė žmones aštuonviečiu autobusiuku iš Klaipėdos į Kauną ir atgal. Visą kelią važiavo paskui savo buvusį sutuoktinį. Kiek jai yra žinoma, jos buvęs vyras jokios įmonės neturėjo. Pervežimo paslaugas reklamavo interneto puslapyje www.skelbiu.lt, kiek laiko neprisimenanti. Skelbime buvo nurodyta, kad perveža keleivius į Norvegiją ir Švediją. Į Švediją ji važiuoti neturėjo, tačiau vyro prašymu žmones vežė į Rygą, Ji už keleivių pervežimo paslaugas gavusi po 400 Lt. Paslaugos užsakovo ji nepažįsta, jo vardo neprisimena, tačiau šį asmenį matė 2009 m. kovo 3 d., kuomet atvažiavo pasiimti keleivių į Klaipėdos miesto autobusų stotį. Šis asmuo, paskambinęs jos vyrui, paprašė suteikti keleivių pervežimo paslaugas, susitarė, kad jis sumokės po 400 Lt už kiekvieną žmogų.

Motyvuojamoji dalis

Be šių įrodymų kaltinamojo kaltė įrodyta kita rašytine bylos medžiaga.

Iš 2009 m. balandžio 30 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad pateikta asmenų, kurie vyko į Švedijos Karalystę, sąrašo kopija; joje nurodytos nukentėjusiųjų asmenų pavardės bei sumos, kurias jie sumokėjo už įdarbinimo paslaugas; be to, pateikta reklaminė kortelė, nurodanti, kad bendrovė „Keliauk patogiau“ veža keleivius ir krovinius į joje nurodytas šalis (t. 1, b. l. 109,110).

Iš 2009 m. kovo 3 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad kaltinamasis E. P. naudojosi UAB „Sinaras“ autobusu „Setra“ 2009 m. kovo 3-5 d., maršrutui Klaipėda-Ryga-Stokholmas-Ryga-Klaipėda, o už šias paslaugas UAB „Sinaras“ E. P. sumokėjo 2400 Lt (t. 2, b. l. 28).

Iš transporto paslaugos sutarties, sudarytos tarp UAB „Sinaras“ ir E. P., matyti, kad vežėjas UAB „Sinaras“ užsakovui E. P. pateikė 35 vietų autobusą „Setra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o E. P. pasirašytinai įsipareigojo už transporto paslaugas sumokėti 2400 Lt (t. 2, b. l. 29).

Iš 2009 m. kovo 3 d. kasos pajamų orderio kvito Nr. 00062, serija NAR, matyti, kad kaltinamasis E. P. sumokėjo 2400 Lt UAB „Sinaras“ direktoriui S. S. (t. 2, b. l. 30).

Iš ryšio tinklo operatoriaus „Tele -2“ pateiktos informacijos, nustatyta, kad abonentinis Nr. 867166344 laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 13 d. iki 2009 m. kovo 5 d. buvo veikiantis; abonentas, kuris priklausė UAB „Elmara“. ( t. 2, b. l 103). Šis telefonas, liudytojo E. Č. tvirtinimu, buvo duotas naudotis kaltinamajam.

Iš ryšio tinklo operatoriaus „Tele -2“ pateiktos informacijos, nustatyta, kad abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo veikiantis nuo 2009.02.02 iki 2009.12.28 ( t. 2, b.l. 97).

2009 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. 30-15-S-l869 gauta informacija apie telefonų abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kurie priklauso UAB „Elmara“, įeinančius ir išeinančius skambučius bei žinutes; iš šių pateiktų išklotinių matyti, kad 2009 m. kovo 9 d., nuo 12 val. 50 min. iki 19 val. 0l min., nenustatytas asmuo paskambino E. P., o jis šiam 19 val. 02 min. atsakė SMS žinute, jokių kontaktų daugiau nebuvo (t. 2, b. l. 106, 135-137). Tai taip pat parodo, kad kaltinamajam buvo žinoma (ko jis tiesiogine tyčia ir siekė), jog nukentėjusieji bus vežami į „niekur“.

Iš pateiktos UAB „Interneto vizija“ informacijos, nustatyta, kad tinklalapio adreso sukūrimo „keliaukpatogiau.lt" ir „kelpa.lt" užsakovu buvo E. P. (t. 2, b. l. 150-151).

Iš byloje esančio „Tallink Silje Line“ patvirtinimo kopijos matyti, kad kaltinamasis E. P. rezervavo bilietus 2009 m. kovo 3 d. į keltą Ryga-Stokholmas 21 asmeniui, patvirtinime nurodyta transporto priemonė (duomenys neskelbtini) ir bilietus 2 asmenims kelionei 2009 m. kovo 4 d. į vieną pusę keltu iš Stokholmo į Rygą (4 t., b. l. 17-21). Ši aplinkybė paneigia kaltinamojo aiškinimą, kad jis pirko sau bilietą tik išplaukimui – tam, kad gautų lengvatą; kaip matyti iš šio dokumento bilietai buvo rezervuojami ir jo grįžimui. Akivaizdu, kad tuo buvo siekiama sustiprinti žadėtų paslaugų realumo įvaizdį.

Nors kaltinamasis E. P. neprisipažino dėl padaryto nusikaltimo, nurodydamas, jog sutinka tik su pačiu faktu, kad neturėdamas licencijos vykdyti keleivių pervežimą tarptautiniais maršrutais ir šios veiklos neįregistravęs, skelbėsi internetiniuose tinklapiuose apie vykdomą veiklą, ir susitaręs su nenustatytu asmeniu apie paslaugų suteikimą šiam organizuojant nukentėjusiųjų įdarbinimą Švedijos Karalystėje, suteikė tik pervežimo paslaugas nukentėjusiesiems, tačiau jokių įdarbinimo paslaugų Švedijos Karalystėje nukentėjusiesiems jis ir nežadėjęs suteikti.

Šiuos kaltinamojo argumentus paneigia nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei juos patvirtinantys byloje esantys rašytiniai įrodymai. Vertinant išdėstytų įrodymų visumą, nustatyta, jog visi nukentėjusieji vienareikšmiai, nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, kad pagal skelbimą tinklapyje www.skelbiu.lt, 2009 m. vasario mėn. gale - kovo mėn. pradžioje jie susisiekė su asmeniu, prisistačiusiu S., kuris jiems pakankamai įtikinamai apibūdino būsimas darbo sąlygas Švedijos Karalystėje, gautiną darbo užmokestį, gyvenimo ir jų nuvykimo į Švedijos Karalystę sąlygas, todėl jiems nekilo jokių abejonių dėl siūlomų paslaugų suteikimo.

Baudžiamosios bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad kaltinamasis E. P. (to neneigia ir pats kaltinamasis), neturėdamas licencijos vykdyti keleivių pervežimą tarptautiniais maršrutais ir šios veiklos neįregistravęs, skelbėsi internetiniuose tinklapiuose apie vykdomą veiklą, dėl ko žodžiu susitarė su nenustatytu asmeniu apie paslaugų suteikimą šiam organizuojant nukentėjusiųjų įdarbinimą Švedijos Karalystėje, nors žinojo, kad pats neturi licencijos keleivių pervežimui tarptautiniais maršrutais, kad nesudarė su užsakovu (nenustatytu asmeniu) sutarties dėl paslaugų suteikimo, bei neįsitikino net šio asmens tapatybe (nukentėjusieji šį asmenį įvardija „S. M.“ vardu, o kaltinamasis teismo posėdžio metu, nurodė, kad tai „A.“) ir jo suteikiamų paslaugų - tarpininkavimo įdarbinant užsienyje legalumu, tačiau vis tiek sutiko suteikti paslaugas, kuriomis buvo siekiama imituoti, kad tarpininkavimo įdarbinant paslaugos teikiamos teisėtai ir bus įvykdytos. Be to, visi nukentėjusieji parodė, kad su kaltinamuoju E. P. jie bendravę tiesiogiai tiek autobusų stotyje, tiek kelionės į Rygą metu, o iš nukentėjusiųjų E. V., V. K., D. R. ir V. A. už tarpininkavimo įdarbinant Švedijos Karalystėje suteikimo paslaugas kaltinamasis asmeniškai paėmė pinigus. Be to, baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad kaltinamasis nukentėjusiems dalino vizitines korteles apie teikiamas paslaugas, dėl ko, kaip nurodė nukentėjusieji A. K. ir S. Č., jie akivaizdžiai suprato, kad pervežimą vykdo teisėtai įregistruota bendrovė „Keliauk patogiau“. Tokiu būdu, kaltinamasis tik sustiprino nukentėjusiųjų lūkesčius dėl jiems teikiamų įdarbinimo Švedijos Karalystėje paslaugų. Be kita ko, kaltinamasis E. P. pats suorganizavo nukentėjusiųjų pervežimą iš Kauno miesto į Klaipėdos miestą dviem mikroautobusais, vieną kurių pasiskolino iš liudytojo E. Č. ir kurį vairavo kaltinamojo buvusi žmona. Apie tai, kad nukentėjusieji bus vežami iš Kauno dviem mikroautobusais, jiems buvo pranešta iš anksto. Ši aplinkybė tik patvirtina tai, kad E. P. kartu su kitu šio nusikaltimo bendravykdytoju iš anksto suplanavo tokį nukentėjusiųjų pervežimo maršrutą ir pasirūpino priemonėmis šiam planui įgyvendinti. Be to, baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad pats kaltinamasis savo iniciatyva per liudytoją E. Č., sudarė transporto paslaugos sutartį su UAB „Sinaras“, kurios pagrindu vežėjas UAB „Sinaras“ užsakovui E. P. pateikė 35 vietų autobusą „Setra“, tačiau šioje sutartyje nebuvo nurodytas tikslus kelionės adresas, o tik abstrakčiai apibrėžtas galutinis maršruto tikslas-Stokholmas. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai E. Č., N. L. bei A. G.. Be to, E. P. kaltę (iš anksto susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti nukentėjusiųjų turtą) patvirtina ir pinigų gavimo fakto neįforminimas raštu-nė vienam nukentėjusiajam nebuvo išduotas dokumentas, pagrindžiantis pinigų sumokėjimo faktą.

Teismas neturi pagrindo netikėti logiškais ir nuosekliais, atkreiptina, visų nukentėjusiųjų analogiškais duotais parodymais. Todėl kaltinamojo paaiškinimai, jog jis buvęs tik tarpininkas vežant žmones bei nuperkant jiems kelto bilietus į Stokholmą, laikytini visiškai nelogiškais ir vertintini kaip kaltinamojo pasirinkta gynybos taktika, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, tuo labiau, kad jis negali nurodyti, kur (kokiu adresu) buvo galutinė kelionės vieta. Akivaizdu, jei E. P. veikoje nebūtų tyčios sukčiauti, nukentėjusiesiems jis būtų pranešęs tikslią darbo vietą bei nurodęs konkretų darbdavį. Neįtikėtina, kad E. P., pats buvęs teistas už analogišką sukčiavimą, galėjo taip naiviai (kaip jis pats tvirtina) apsigauti.

Apgaulės esmę sudaro dėl kaltininko objektyviosios tiesos iškreipimo nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių ar egzistavusių faktų, kurie suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti turtu, t.y. perduoti turtą, perleisti turtinę teisę ir kita. Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t.y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, jog svetimo turto įgijimo apgaule faktas-vieninga kaltinamojo tyčia siekiant apgaule įgyti nukentėjusiųjų pinigus, nustatytas objektyviai ir neginčytinai. Teismo nustatyta, kad kaltinamasis E. P., apgaule - žinodamas, kad nenustatytas asmuo neturi galimybės legaliai įdarbinti Lietuvos piliečius užsienyje, žinodamas, kad pats neturi licencijos vykdyti keleivių pervežimo tarptautiniais maršrutais ir šios veiklos neįregistravęs, skelbėsi internetiniuose tinklapiuose apie vykdomą veiklą, nesudarydamas sutarties bendrai su nenustatytu asmeniu, sudarė melagingą įvaizdį apie tokių paslaugų atlikimo teisėtumą ir legalumą, o už šią tarpininkavimo paslaugą paėmė nukentėjusiesiems priklausantį turtą, viso 15100 Lt.

Aptariant E. P. ir nenustatyto asmens veiksmus vykdant šį nusikaltimą pažymėtina, kad E. P. buvo žymiai aktyvesnis už kitą bendravykdytoją.

Tokiu būdu, kaltinamojo nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį.

Dėl bendrininkavimo su nenustatytu asmeniu konstatavimo

Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad nusikalstama veika (sukčiavimas) buvo padaryta dalyvaujant dviems bendravykdytojams, kurie buvo iš anksto susitarę ir pasiskirstę užduotimis. E. P. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje (sukčiavime) reiškėsi tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, neturėjusiu galimybės legaliai įdarbinti užsienyje fizinius asmenis, apgaule tarpininkavo dėl paslaugų suteikimo įdarbinant Švedijos Karalystėje 14 fizinių asmenų, t.y. vykdydamas nenustatyto asmens žodinius nurodymus, tyčia, apgaule, prisistatydamas Juridinių asmenų registre neregistruotos UAB „Keliauk patogiau" direktoriumi, neįregistravęs kelių transporto ūkinės komercinės keleivių vežimo už atlyginimą tarptautiniais maršrutais veiklos, neturėdamas šiai veiklai būtinos licencijos, organizavo ir vykdė nenustatyto asmens nurodytų fizinių asmenų pervežimo paslaugas, maršrutu: Kaunas - Klaipėda - Ryga - Švedijos Karalystė. Taigi, jo veiksmai pripažinti nusikalstamais todėl, kad jis organizavo ir vykdė nenustatyto asmens nurodytų fizinių asmenų pervežimo paslaugas, apgavo nukentėjusiuosius ir nulėmė jų apsisprendimą sumokėti pinigus jam ir nenustatytam asmeniui. Be šio nenustatyto bendravykdytojo veiksmų nebūtų įmanomi ir kaltinamojo E. P. veiksmai pervežant nukentėjusiuosius į Švediją. Be to, nenustatyto asmens veiksmai apgaunant nukentėjusiuosius rodo, kad jie atlikti pagal gerai apgalvotą veikimo planą, nenustatytam asmeniui pasiskirsčius su kaltinamuoju E. P. užduotimis, taigi suvokiant jų pobūdį ir pavojingumą.

Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, kad E. P. apgaule įgijo svetimą turtą (padarė sukčiavimą), ir, kad jis bendrininkavo su nenustatytu asmeniu, kuris iš pradžių telefonu bendravo su nukentėjusiaisiais dėl įdarbinimo paslaugų suteikimo, o, susitikęs autobusų stotyse su jais, už neva tai suteiktas įdarbinimo paslaugas paėmė pinigus, ir tokiu būdu juos apgavo.

Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje svarbiausia bendrininkavimo instituto esmė yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (bendravykdytojas). Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatytas kaltinamojo E. P. ir nenustatyto asmens veikos bendrumas, jo susitarimas su šiuo asmeniu tyčia padaryti nusikalstamą veiką kartu su juo; jų abiejų veiksmai buvo tiek suderinti, tiek persipynę ir jie nustatyti konkrečiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad kaltinamasis E. P., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė nusikalstamą veiką bendrai su nenustatytu asmeniu ir veikė su juo bendrininkų grupe. Nenustatyto asmens veiksmų aprašymas tiek kaltinamajame akte, tiek šiame apkaltinamajame nuosprendyje yra neišvengiamas formuluojant E. P. inkriminuojamas faktines aplinkybes, ir tai, kad E. P. bendrininkavo su šiuo asmeniu, sietina tik su jo kaltumo klausimo išsprendimu. Nenustatytam asmeniui ikiteisminis tyrimas dėl galimai padarytos sukčiavimo nusikalstamos veikos išskirtas į atskirą bylą, apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu nepriimtas, todėl jo nekaltumo prezumpcija nepažeista.

Dėl civilinių ieškinių išsprendimo

Nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai, apgaule paimtų iš nukentėjusiųjų pinigų dydžio, laikytini pagrįstais, todėl tenkintini visiškai, nes dėl kaltinamojo ir su juo bendrais nusikalstamais tyčiniais veiksmais padaryta nukentėjusiesiems turtinė žala, kuri iki šiol neatlyginta (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 113-115 straipsniai).

Pažymėtina, kad nusikaltimo bendravykdytojai materialinę žalą privalo atlyginti solidariai. Šiuo atveju visi ieškiniai priteistini iš kaltinamojo. Išaiškinus kitą šio nusikaltimo vykdytoją žalos atlyginimas turėtų atitinkamai persiskirstyti.

Kitoje civilinių ieškinių dalyje – R. Ū. – dalyje 1300 Lt, R. M. – dalyje 1000 Lt, A. L. - dalyje 1000 Lt, E. V. – dalyje 100 Lt pripažintina nukentėjusiesiems teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Šį teismo sprendimą sąlygoja tai, kad nukentėjusieji R. Ū., R. M., A. L., E. V. nepateikė įrodymų, patvirtinančių papildomas (negu iš jų išviliotas pinigų sumas) išlaidas, patirtas šio nusikaltimo išdavoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis).

Dėl bausmės skyrimo motyvų

Skiriant bausmę atsižvelgiama į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas nesunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia), motyvus ir tikslus (kaltinamasis nusikaltimą padarė iš savanaudiškų paskatų), sukčiavimo mastą, apgautų nukentėjusiųjų skaičių, apgaule gauto turto materialinę naudą, į kaltinamojo asmenybę (E. P. anksčiau teistas už analogiško pobūdžio savanaudiškas nusikalstamas veikas, šis aptariamas nusikaltimas padarytas išnykus teistumui, todėl ši aplinkybė tik neigiamai charakterizuoja kaltinamąjį, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai), ir į kaltinamojo sveikatos būklę (turi II grupės negalią). Taip pat atsižvelgtina į tai, kad kaltinamasis nusikaltimu padarytos žalos neatlygino, o tapačių nusikalstamų veikų sistemingumas rodo kaltinamojo pavojingumą visuomenei.

Kaltinamojo E. P. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Aptartos aplinkybės sąlygoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio pritaikymą, nes tikėtina, kad bausmės tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti-CD kompaktinis diskas, esantis šioje baudžiamojoje byloje voke, paliktinas saugoti prie bylos (BPK 94 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-305 straipsniais ir 307-308 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

E. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje,- apgaule savo ir kito asmens naudai įgijus iš fizinių asmenų E. V., V. K., V. Č., D. R., I. M., A. M., V. A., S. Č., A. L., R. Ū., A. K., A. S., R. M., A. L. turtą, viso l5100 Lt, ir paskirti bausmę-laisvės atėmimą trims metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti trims metams, įpareigojant E. P. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiesiems visą jiems padarytą materialinę žalą.

Civilinius ieškinius tenkinti dalinai, priteisti iš E. P. A. K. 1200 Lt, E. V. 1200 Lt, R. Ū. 1200 Lt, R. M. 1200 Lt, A. L. 1200 Lt, D. R. 1200 Lt, V. Č. 1200 Lt, I. M. 600 Lt, A. M. 600 Lt, S. Č. 1200 Lt, V. K. 1200 Lt, A. S. 1200 Lt, A. L. 700 Lt, V. A. 1200 Lt.

Kitoje civilinių ieškinių dalyje – R. Ū. – dalyje 1300 Lt, R. M. – dalyje 1000 Lt, A. L. - dalyje 1000 Lt, E. V. – dalyje 100 Lt pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

CD kompaktinį diską voke palikti saugoti prie bylos.

Apeliacinis skundas dėl šio nuosprendžio gali būti paduotas per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.