Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-06-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-401-453/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-06-30
Bylos Nr.
1A-401-453/2016
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rūta Mickevičienė, Aloyzas Kruopys (pran.), Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis
J. Š.
Kategorijos
  • 1.2.4.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-401-453/2016Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00441-2014-4Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.4.2.8.; 2.4.6. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Aloyzo Kruopio,

teisėjų Rūtos Mickevičienės ir Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Vladimirui Sergejevui,nuteistajam J. Š. ,gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš J. Š. D. B. (D. B. ) priteista 1160 Eur turtinei žalai ir 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš J. Š. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 814,75 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Š. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. birželio 8 d., apie 3.30 val. kavinėje „Pas Vachoviaką“, esančioje Dieveniškių m., Dieveniškių sen., Šalčininkų r., rodydamas nepagarbą aplinkiniams ir visuomenei, nepaisydamas elementarių elgesio ir moralės normų, dėl mažareikšmės dingsties - konflikto, kilusio tarp Dieveniškių ir Poškonių jaunuolių, metu - dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė D. B. peiliu į dešinę pilvo pusę, padarydamas nukentėjusiajam kiauryminę durtinę – pjautinę pilvo dešinės pusės žaizdą su plonojo žarnyno iškritimu pro žaizdą ir kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje, ūmia mažakraujyste dėl nukraujavimo ir tokiais savo veiksmais J. Š. tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą dėl chuliganiškų paskatų nukentėjusiajam D. B. .

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. Š. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti arba paskirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Apelianto manymu, jo veiksmai buvo netinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jo veiksmai galėjo būti kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo sužalojimu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Apelianto teigimu, šioje byloje kvalifikuojant veiką, nebuvo atsižvelgta į tai, kad konfliktas buvo tarp dviejų žmonių grupių, beveik visi konflikte dalyvavę asmenys buvo apsvaigę nuo alkoholio. Mano, kad konfliktas buvo išprovokuotas ir nukentėjusysis buvo sužalotas asmens, kurį su nukentėjusiuoju siejo santykiai.

Nuteistasis aptardamas nukentėjusiojo D. B. parodymus teigia, jog jo parodymai yra prieštaringi, kadangi jis konflikto metu buvo išgėręs, kelis kartus keitė parodymus dėl kaltinamojo pažinojimo. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad jokio ginklo ir dūrio nematė, tačiau teigė, jog dūrė būtent nuteistasis. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiojo parodymai tikriausiai yra melagingi.

Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, jog apygardos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį neteisingai įvertino liudytojų V. Š. (V. Š. ), V. F. (V. F. ), V. K. (V. K. ), T. M. parodymus. Apeliantas aptardamas minėtų liudytojų parodymus teigia, jog liudytojai yra nukentėjusiojo draugai, įvykio metu buvo bare, vartojo alkoholį ir dūrio nematė. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad nukentėjusysis galėjo daryti įtaką minėtiems liudytojas, todėl jie galėjo nuteistąjį apkalbėti. Vertinant tiek nukentėjusiojo, tiek jo draugų parodymus, turėjo būti įvertinta ir tai, kad jie visi yra suinteresuoti bylos baigtimi. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, jog minėtų liudytojų parodymus iš dalies patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Nuteistasis pažymi, jog priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje D. C. , A. S. (A. S. ), A. Č. , K. S. , V. V. , T. S. neparodė jokių reikšmingų aplinkybių, kadangi nematė kas ir kaip sužeidė nukentėjusįjį. Liudytojai – policijos pareigūnai L. A. , A. B. (A. B. ), A. S. atvyko po įvykio, konflikto metu jų įvykio vietoje nebuvo, todėl jie taip pat negali patvirtinti aukščiau nurodytų liudytojų - nukentėjusiojo draugų parodymų. Apeliantas, remdamasis išdėstytais argumentais, teigia, jog nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad jie būtų matę peilio dūrį apie kurį kalba nukentėjusysis. Pateikiant nuorodas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K- 399/2011 ir Nr. 2K-440/2010, 2K-399/2011) teigiama, kad teismas, vertindamas nukentėjusiųjų ir jo liudytojų parodymus, kaip savarankišką įrodymų šaltinį, jų turinį ir sąsają su kitais bylos duomenimis, turėjo atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio asmens santykį su nuteistojo, tai yra jo duotais parodymais, teikiamos informacijos svarbą, paties kaltinamojo ir liudytojų parodymus, kadangi asmenų parodymai gali būti vertinami patikimais, jeigu jie yra nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos. Aplinkybės, rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus, kaip nepatikimus. Esant šioms aplinkybėms nukentėjusiojo ir jo draugų parodymai gali būti ne visai tikslūs, todėl teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį negalėjo jais remtis.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas pažymi, jog apygardos teismas visiškai nevertino jį teisinančių parodymų, o rėmėsi tik jį kaltinančiais parodymais. Skundžiamame nuosprendyje apygardos teismas nurodė, jog liudytojų M. K. (M. K. ), J. P. (J. P. ), A. P. , A. B. parodymus vertina kritiškai, kaip siekį nuteistajam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes parodymai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms bei surinktų įrodymų visumai. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nemotyvavo, kodėl minėtų liudytojų parodymai nėra vertinami. Pažymi, kad būtent šie liudytojai davė konkrečius ir tikslius parodymus, jog įvykio metu apeliantas buvo lauke, taip patvirtindami jo parodymus, kad jis nesužeidė nukentėjusiojo, nes įvykio metu baro viduje jo nebuvo. Šiuo atveju apygardos teismas vienų liudytojų parodymais rėmėsi, o kitų liudytojų parodymus atmetė kaip nepatikimus. Tokiu atveju apelianto manymu, apygardos teismas taikė dvigubus standartus, nes tiek vienų liudytojų, tiek kitų liudytojų parodymuose buvo prieštaravimų. Apeliantas pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apelianto manymu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apygardos teismas nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas visų surinktų įrodymų visetas, bei būtų išsiaiškintos, nustatytos visos svarbios bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybės. Esant abejonių, bei nepavykus jų pašalinti, išnaudojus visas galimybes, jos turėjo būti aiškinamos nuteistojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-61/2007). Teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstami esminiais ir yra pagrindas panaikinti tokį teismo nuosprendį, nes jie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nustatyti tiesą ir priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-221/2008). Nuteistojo nuomone, išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiamas apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi nuosprendis yra paremtas tik nukentėjusiojo ir jo draugų prieštaringais parodymais, o jo kaltė nėra įrodyta, todėl jis buvo neteisėtai nuteistas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis J. Š. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis D. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų aplinkybėmis. Nuteistasis tvirtina, jog byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Apeliantas nesutinka ir su apygardos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtindamas, kad teismas pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, jo kaltę grindė vien nukentėjusiojo bei jo draugų – liudytojų V. Š. , V. F. , V. K. , T. M. parodymais. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl D. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl J. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Tuo tarpu aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs nuteistajam J. Š. , neleidžia teigti, jog teismo išvados dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra neteisingos.

Žemesnės instancijos teismas

Tai, kad buvo sunkiai sutrikdyta D. B. sveikata objektyviai patvirtina specialisto išvada Nr. G 3836/14(01) iš kurios matyti, jog D. B. nustatyta kiauryminė durtinė - pjautinė pilvo dešinės pusės žaizda su plonojo žarnyno iškritimu pro žaizdą bei kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje. Sužalojimas padarytas aštriu, duriančių-pjaunančių savybių daiktu. Sužalojimas kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi atitinka Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punktą. Sužalojimas galėjo būti padarytas aplinkybėse nurodytu laiku, tai yra 2014 m. birželio 8 d. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 59-61). Kitą dieną, tai yra 2014 m. birželio 9 d., po įvykio apklaustas J. Š. parodė, kad tiriamo įvykio naktį jis buvo kavinėje „Pas Vachoviaką“, tačiau tuo metu, kai vyko konfliktas jis buvo išėjęs į lauką ir ten stovėjo (t. 1, b. l. 135). Antros apklausos metu, kuri vyko 2015 m. kovo 6 d. J. Š. parodė, jog tiriamo įvykio naktį jis buvo kavinėje „Pas Vachoviaką“. Jis tą vakarą su niekuo nekonfliktavo. Jo draugai, kurie buvo kartu kavinėje taip pat su niekuo nekonfliktavo, nesimušė, bent jau jis to nematė. Šios apklausos metu nuteistasis taip pat parodė, jog naktį, kai koridoriuje prasidėjo susistumdymas, kiek pamena, tarp Šilo (vardo nežino) ir dar kažko, gal vieno iš P., bet tiksliai to pasakyti negali, nes nematė, jis su drauge dviese išvažiavo namo į Vilnių. Apie tai, kad kavinėje buvo sužalotas asmuo, tai yra D. B. , jis sužinojo kai jau buvo Vilniuje – jam paskambino pamotė M. Š. ir pranešė apie tai, taip pat pasakė, kad dėl minėto įvykio įtaria jį. Tarp jo ir D. B. nesutarimai vyksta jau prieš kurį laiką, jie niekada nebendravo, tačiau dėl ko negali pasakyti. Mano, kad D. B. apšmeižė jį dėl to, kad jam pavydi, nes jis turi pinigų, gerą automobilį (t. 1, b. l. 139-140). Pirmosios instancijos teisme J. Š. parodė, jog 2014 m. birželio 8 d. jis su A. B. atvažiavo į barą „Pas Vachoviaką“, kur jau buvo atvažiavę J. P. , A. P. ir M. K. su panelėmis. Po kurio laiko J. P. , A. P. ir M. K. pradėjo konfliktą su nukentėjusiuoju D. B. . Jis norėjo jiems padėti aiškintis, todėl nuėjo iki mašinos pasiimti beisbolo lazdos, tačiau į kavinę grįžti nespėjo, nes išbėgusi į lauką T. S. pasakė, kad sužalotas žmogus. Tuomet jis grįžo prie mašinos ir su A. B. išvažiavo, nes nenorėjo turėti jokių problemų su policija. Su D. B. jis nebendravo, konfliktas vyko tarp nukentėjusiojo ir J. P. bei A. P. , tarp jo ir nukentėjusiojo nesutarimų nėra buvę (t. 2, b.l. 189-190). Taigi, kaip matyti iš nuteistojo J. Š. parodymų jis neneigė, kad tiriamo įvykio naktį buvo kavinėje „Pas Vachoviaką“, tačiau skirtingai bei prieštaringai nurodo aplinkybes, kurios buvo kavinėje vykstant konfliktui. Pirma, nuteistasis skirtingai nurodo aplinkybes kur jis buvo ir ką veikė tuo metu kai kavinėje vyko konfliktas: pirmos apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jis buvo išėjęs į lauką ir ten stovėjo; antros apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad prasidėjus koridoriuje susistumdymui jis su drauge išvažiavo namo į Vilnių; pirmosios instancijos teisme teigė, jog prasidėjus konfliktui jis norėjo padėti draugams aiškintis, todėl nuėjo iki mašinos pasiimti beisbolo lazdos, tačiau į kavinę grįžti nespėjo, nes išbėgusi į lauką T. S. pasakė, kad sužalotas žmogus. Antra, nuteistasis skirtingai nurodo kavinėje vykusio konflikto aplinkybes, bei jame dalyvavusius asmenis: pirmos apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jis nebuvo kavinės viduje, nieko negirdėjo ir nieko nematė; antros apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jis bei jo draugai, kurie kartu buvo kavinėje su niekuo nekonfliktavo, nesimušė, bent jau jis to nematė, tos pačios apklausos metu taip pat nurodė, jog buvo koridoriuje susistumdymas tarp V. Š. ir gal tarp vieno iš P., bet tiksliai to pasakyti negali, nes nematė; pirmosios instancijos teisme teigė, jog konfliktą su D. B. pradėjo J. P. , A. P. ir M. K. , jie pradėjo stumdytis, ginčytis. Taip pat akistatos tarp J. Š. ir liudytojo T. M. metu, nuteistasis teigė, jog tiriamo įvykio naktį jis ir jo kompanija konflikte nedalyvavo, su niekuo jie nesimušė (t. 1, b.l. 118). Atsižvelgiant į išdėstytus nuteistojo J. Š. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs bei pagrįstai jais nesivadovavo priimdamas skundžiamą nuosprendį. Be to, tokius nuteistojo parodymus paneigia kiti byloje ištirti įrodymai.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (apklausa atlikta kitą dieną po tiriamo įvykio, 2014 m. birželio 9 d., apklausa pradėta 13.30 val., apklausa baigta 14.00 val.) nukentėjusysis D. B. parodė, jog tiriamo įvykio naktį jis su savo draugais buvo kavinėje „Pas Vachoviaką“, kada ir su kuo atvažiavo „P.“, tai yra J. Š. jis nematė. Naktį „P.“ kompanija puolė mušti jo draugą V. Š. , jis greitai griebė V. Š. , įtempė jį į kavinės vidų ir uždarė duris. Tačiau staiga atsidarė durys, įbėgo „P.“, tuo metu jis pagalvojo, kad šis suduos jam kumščiu į veidą, bet pajuto didelį skausmą pilvo srityje, griebė rankomis už pilvo ir pamatė kraują. Kas vyko toliau, nepamena, jautėsi labai blogai (t. 1, b. l. 37). Nukentėjusysis D. B. apklausos vykusios 2014 m. birželio 30 d. metu parodė, jog tiriamo įvykio naktį jis su savo draugais buvo kavinėje „Pas Vachoviaką“. Taip pat kavinėje buvo ir J. Š. kompanija. Būdami prie baro galimai M. K. ir vienas iš brolių P., bet nėra tikras, pradėjo kabinėtis prie jo ir V. Š. , primindami kas buvo anksčiau, senais laikais. Nenorėdamas, kad kiltų konfliktas pasiūlė išeiti į lauką pasikalbėti, kad viskas kas buvo jau yra likę praeityje. Į lauką iš J. Š. kompanijos išėjo apie penki asmenys, jis daugiausia kalbėjosi su M. K. , taip pat prie durų, kurios jungia koridorių matė ir J. Š. , kuris buvo be draugės A. B. . Po 5 minučių pokalbio išėjo V. Š. , kažką pasakė ir visi puolė jį mušti. Jis greitai griebė V. Š. , įstūmė jį į kavinės vidų, uždarant duris, kažkas griebė jam už marškinėlių ir juos suplėšė, bet jis vis tiek spėjo uždaryti duris, įėjo pro antras duris, uždarė ir jas. Maždaug po minutės jis išgirdo dūžtantį stiklą. Atsidarė durys, prasidėjo šurmulys, muštynės, tada į salę įbėgo J. Š. ir iškarto pribėgo prie jo, dūrė ir išbėgo. Kodėl dūrė būtent jam, jis neįsivaizduoja. Gal dėl to, kad jis buvo arčiausiai, gal ir planavo jį sužaloti. Jis yra įsitikinęs, kad tai buvo J. Š. , labai gerai jį matė, jį pažįsta ir su niekuo kitu negalėtų supainioti. Po to, jis nuėjo į kambariuką. Kas buvo toliau, jis nelabai prisimena. Po kelių dienų į ligoninę jo aplankyti buvo atėjusi J. Š. draugė A. B. , kuri įtikinėjo, kad tai padarė ne J. Š. , kad jis tuo metu buvo nuėjęs į savo automobilį pasiimti lazdos ir stovėjo lauke (t. 1, b. l. 38). Iš esmės tokias pačias aplinkybes nukentėjusysis D. B. nurodė ir papildomos apklausos metu vykusios 2014 m. spalio 21 d. bei pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 39, t. 2, b. l. 107-110). Taip pat nurodytas aplinkybes nukentėjusysis D. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (t. 1, b. l. 43-45). Akistatos metu vykusios 2014 m. spalio 31 d. tarp įtariamojo J. Š. ir nukentėjusiojo D. B. , nukentėjusysis taip pat parodė, jog 2014 m. birželio 8 d. kavinėje „Pas Vachoviaką“ J. Š. be jokios priežasties dūrė jam aštriu daiktu į pilvą. Taip pat parodė, kad jis nieko nepainioja, tai buvo J. Š. (t. 1, b. l. 46-47). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo D. B. byloje duotais parodymais, kadangi bylos nagrinėjimo metu nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad jis turi pagrindo apkalbėti nuteistąjį. Iš esmės tokių aplinkybių proceso metu bei apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis. Teisėjų kolegijos vertinimu neįtikinama ir neįtikėtina apelianto pozicija, jog nukentėjusysis jį galėjo apkaltinti labai sunkaus nusikaltimo padarymu vien dėl to, kad šis turi pinigų bei gerą automobilį. Tokie nuteistojo argumentai pripažįstami deklaratyviais ir nepagrįstais. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo D. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios duotus parodymus visų byloje surinktų įrodymų kontekste, konstatuoja, kad nukentėjusiojo parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių viso proceso metu buvo nuoseklūs, logiški, išsamūs ir dėl esminių aplinkybių nesiskyrė, be to, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Tai, kad nukentėjusysis vienose apklausose nurodė, kad jam dūrė „P.“, kitose, kad Jonas, dar kitose, kad J. Š. , jo parodymų nedaro prieštaringais ar nenuosekliais, kadangi nuteistasis paaiškino, jog įvykio metu jis žinojo tik jam dūrusio asmens pravardę – „P.“, vėliau tyrimo metu sužinojo ir jo vardą bei pavardę. Be to, nukentėjusysis jau pirmosios apklausos metu nurodė, jog jį sužalojo asmuo pravarde „P.“ – proceso metu nustatyta, kad taip yra vadinamas J. Š. . Taip pat 2014 m. spalio 30 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis D. B. atpažino būtent J. Š. kaip asmenį, kuris jam dūrė 2014 m. birželio 8 d. kavinėje „Pas Vachoviaką“ (t. 1, b. l. 41-42).

Nukentėjusiojo D. B. parodymus patvirtina liudytojų V. Š. , V. F. , V. K. , T. M. parodymai. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, perskaitė mirusio liudytojo V. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Liudytojas V. Š. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tiriamo įvykio naktį su draugais buvo kavinėje „Pas Vachoviaką“. J. Š. kompanija prie jų pradėjo kabinėtis ir D. B. su jais išėjo pasikalbėti į koridorių. Jis taip pat išėjo į koridorių. Jam tik išėjus į koridorių, jį puolė mušti asmenys iš J. Š. kompanijos. Tada D. B. greitai jį pagriebė ir įtraukė į vidų bei uždarė duris. Jiems būnant viduje girdėjo kaip dužo stiklas. Po to atsidarė durys ir įbėgo trys asmenys. Vienas iš jų puolė tiesiai D. B. . Labai gerai matė J. Š. veidą. Yra įsitikinęs, kad D. B. į pilvą dūrė tikrai J. Š. . Po to kažkas pradėjo šaukti, kad papjovė. Taip pat D. B. paklausus kas dūrė, jis teigė, kad „P.“ (t. 1, b. l. 95). Nurodytas aplinkybes liudytojas V. Š. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (t. 1, b. l. 98-100). Akistatos metu vykusios 2014 m. lapkričio 11 d. tarp įtariamojo J. Š. ir liudytojo V. Š. , liudytojas parodė, jog paties dūrio jis nematė, bet matė, kad įbėgęs į kavinę J. Š. puolė D. B. , tuo yra tikras, nes gerai matė. Prie D. B. daugiau tuo metu niekas nebuvo pribėgęs (t. 1, b. l. 101). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013 ir kt.). Liudytojas Valdemaras Kučinskis ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, jog matė kaip J. Š. užėjo į barą, iš karto nuėjo prie nukentėjusiojo ir iš karto išėjo atgal. Po to pradėjo visi šaukti, kad dūrė. D. B. klausė kas dūrė, jis kartojo tą patį, kad „P.“, tai yra J. Š. (t. 1, b.l. 109, t. 2, b.l. 132-133). Liudytojas V. F. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, jog būdamas bare, pamatė kaip į barą įbėgo D. B. su V. Š. , uždarė duris ir jas laikė, o iš kitos kompanijos jas laužė, kas – pasakyti negali, juos pažįsta tik iš matymo, buvo sudaužytas stiklas. Po to, matė kaip pro duris įėjo J. Š. ir iš karto pasuko į kairę, kur buvo D. B. . J. Š. prie nukentėjusiojo prabuvo gal 10 sekundžių ir iš karto išėjo. Po to jis išgirdo, kad D. B. padūrė (t. 1, b.l. 102, t. 2, b.l. 109-110). Liudytojas V. F. savo duotus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 105-107). Liudytojas Tomas Mikalauskas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, jog būnant bare pastebėjo, kad į barą įbėgo D. B. ir V. Š. , taip pat įbėgo keli vaikinai iš Poškonių kaimo ir prasidėjo masinės muštynės. Stovėdamas prie baro durų, pamatė kaip užėjo J. Š. , matė kaip jis priėjo prie nukentėjusiojo, tai truko akimirką, po ko J. Š. išėjo iš patalpos. Netrukus pasigirdo moteriškas riksmas, kad padūrė. Jis tą patį vakarą dar bendravo su nukentėjusiuoju, šis minėjo pravardę „P.“, nes jie klausė jo kas tai padarė (t. 1, b.l. 134, t. 2, b.l. 134-135). Liudytojas Tomas Mikalauskas savo duotus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu bei akistatos vykusios tarp įtariamojo J. Š. ir liudytojo T. M. metu (t. 1, b. l. 115-117, 118). Taip pat nukentėjusiojo D. B. parodymus iš esmės patvirtina ir liudytojų V. V. bei A. Č. parodymai. Liudytoja V. V. parodė, jog 2014 m. birželio 8 d. jai priklausančioje kavinėje vykusio konflikto metu buvo išdaužti durų stiklai (t. 2, b.l. 158). Liudytojas A. Č. patvirtino, jog jis atsimena, kad tiriamo įvykio vakarą bare buvo išdaužtas durų stiklas. Stiklą išdaužė vienas vaikinas iš J. Š. kompanijos, nes vaikščiojo su kruvinom rankom, kiek prisimena tai buvo P. (t. 2, b.l. 187). Iš 2014 m. birželio 8 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog apžiūrint įvykio vietą – kavinę (parduotuvę), buvo nustatyta, jog yra išdaužti tiek pirmų, tiek antrų kavinės durų stiklai (t. 1, b.l. 10-12). Taip pat nukentėjusiojo D. B. parodymus iš esmės patvirtina ir liudytojos D. C. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kuriuose ji teigė, jog pamačius, kad prasidėjo kavinėje muštynės ji nuėjo prie baro, kur prie jos atėjo D. B. ir jai pasakė, kad yra padurtas. Ji iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Paklausus kas jam dūrė, D. B. pasakė, kad „P.“, tai yra J. Š. (t. 1, b.l. 94, t. 2, b.l. 109). Taigi, šių asmenų aptartais parodymais bei aptarta rašytine bylos medžiaga paneigtas J. Š. aiškinimas, kad jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes tuo metu buvo lauke. Esminiai minėtų asmenų apklausos duomenys nuosekliai atitinka tiek vieni kitus, tiek veikos, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, aplinkybes, todėl netikėti jais teismui nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Liudytojai savo parodymuose detaliai išdėstė byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, o vien tai, kad šių asmenų parodymai nevertinti taip, kaip palankiau nuteistajam, nereiškia, kad jie įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančias Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Be to, tokias pačias aplinkybes būdamas dar ligoninėje, tai yra kitą dieną po įvykio, nurodė ir nukentėjusysis D. B. . Todėl teisėjų kolegija deklaratyviu pripažįsta nuteistojo teiginį, kad nukentėjusysis liudytojams galėjo daryti įtaką ir todėl jie galėjo jį apklabėti. Tai, kad minėti liudytojai nematė paties sužalojimo fakto, tai yra dūrio, taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kadangi aukščiau aptartais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais nustatyta, kad nukentėjusiajam būnant bare prie jo buvo priėjęs tik nuteistasis J. Š. . Liudytojai nenurodė, kad tuo metu greta, šalia nukentėjusiojo būtų buvę kitų asmenų, priešingai visi jie matė tik vieną asmenį, tai yra J. Š. ir būtent po nuteistojo pribėgimo prie nukentėjusiojo, visi pradėjo šaukti, kad padurtas žmogus. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš šios loginės aplinkybių sekos galima daryti pagrįstą išvadą, kad smūgį-dūrį nukentėjusiajam į pilvą sudavė būtent J. Š. . Nurodytos aplinkybės taip pat paneigia nuteistojo pateiktą versiją, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų M. K. , J. P. , A. P. bei A. B. parodymais, kadangi minėtų liudytojų parodymai iš esmės buvo skirtingi ir nenuoseklūs. Pirma, dėl kavinėje vykusio konflikto metu prie kavinės lauke buvusių asmenų: liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jis, jo draugė, A. B. , J. Š. ir N. J. stovėjo patalpoje prie tualeto ir kalbėjosi, o kai išgirdo, kad prasidėjo žodinis konfliktas tarp baro lankytojų išėjo į lauką (t. 1, b. l. 120). Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. K. parodė, jog prasidėjus konfliktui jis išėjo į lauką, J. Š. jau buvo lauke. Su juo taip pat stovėjo broliai P. (t. 2, b.l. 133-134). Liudytojas J. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jam, N. J. , „P.“, t. y. J. Š. , jo broliui A. P. , E. P. , M. K. , A. B. , E. C. stovint lauke pro duris matė, kad baro viduje vyksta muštynės (t. 1, b. l. 122). Pirmosios instancijos teisme liudytojas parodė, jog jam, M. K. , jo broliui A. P. , J. Š. einant parūkyti prie tualeto buvo muštynės. Jam einant trenkė V. Š. , jis jam trenkė atgal ir išėjo į lauką. Kai jis išėjo į lauką J. Š. jau buvo lauke (t. 2, b.l. 135). Liudytojas A. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog naktį jis su keliais draugais išėjo į lauką parūkyti. Su kuo tiksliai ėjo parūkyti neprisimena. Jie rūkė ant laiptelių prie įėjimo. Išgirdo šauksmus ir pamatė muštynes (t. 1, b. l. 123). Liudytojas A. P. pirmosios instancijos teisme parodė, jog išėjus iš kavinės parūkyti prasidėjo konfliktas. Jis pats konflikto nematė, nes išėjo į lauką, lauke taip pat buvo J. Š. , M. K. , jo draugė (t. 2, b.l. 135). Liudytoja A. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog naktį ji, J. Š. , N. J. , M. K. išėjo iš salės, stovėjo prie įėjimo prie tualeto, kalbėjosi. Vėliau išgirdo, kad už durų kažkas vyksta. Jie nekreipė dėmesio ir išėjo į lauką (t. 1, b. l. 119). Pirmosios instancijos teisme liudytoja A. B. parodė, jog kavinėje prasidėjus konfliktui lauke buvo ji, J. Š. , N. J. , M. K. , jie stovėjo nuo baro ant laiptų. Antra dėl konflikto vykusio kavinėje aplinkybių bei vietos: pirmosios instancijos teisme liudytojas M. K. parodė, jog tiriamo įvykio naktį kavinėje konfliktas prasidėjo prie tualeto (t. 2, b.l. 133-134). Liudytojas J. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog stovint lauke pro duris matė, kad baro viduje vyksta muštynės (t. 1, b. l. 122). Pirmosios instancijos teisme liudytojas J. P. parodė, jog einant parūkyti prie tualeto buvo muštynės. Jam einant trenkė V. Š. , jis jam trenkė atgal ir išėjo į lauką (t. 2, b.l. 135). Liudytojas A. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog stovėdami lauke ant laiptelių prie įėjimo išgirdo šauksmus ir pamatė muštynes (t. 1, b. l. 123). Liudytojas A. P. pirmosios instancijos teisme parodė, jog išėjus iš kavinės parūkyti prasidėjo konfliktas. Jis pats konflikto nematė (t. 2, b.l. 135). Liudytoja A. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog stovint prie įėjimo prie tualeto išgirdo, kad už durų kažkas vyksta (t. 1, b. l. 119). Pirmosios instancijos teisme liudytoja A. B. parodė, jog negali pasakyti kur vyko konflikto pradžia, nes muštynių nematė. Trečia dėl asmenų dalyvavusių konflikte: pirmosios instancijos teisme liudytojas M. K. parodė, jog konfliktas vyko tarp jo kompanijos ir Dieveniškių kompanijos (t. 2, b.l. 133-134). Pirmosios instancijos teisme liudytojas J. P. parodė, jog einant parūkyti prie tualeto buvo muštynės. Jam einant trenkė V. Š. , jis jam trenkė atgal (t. 2, b.l. 135). Liudytojas A. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog kas mušėsi nežino, pažįsta tik iš matymo, vardų nežino (t. 1, b. l. 123). Liudytoja A. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jai, J. Š. , N. J. , M. K. , A. P. ir J. P. stovint prie įėjimo prie tualeto išgirdo, kad už durų kažkas vyksta (t. 1, b. l. 119). Taigi iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų matyti, jog minėtų asmenų parodymai tarpusavyje pilnai nesutampa, yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė, taip pat pagrįstai vertino juos kaip siekį padėti J. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad minėtų liudytojų parodymai nesutapo ir su paties nuteistojo J. Š. parodymais, kadangi pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme teigė, jog prasidėjus konfliktui jis buvo nuėjęs prie savo mašinos pasiimti beisbolo lazdos, tuo tarpu visi liudytojai teigė, kad vykstant konfliktui J. Š. stovėjo lauke, kai kurie liudytojai netgi nurodė, kad jis stovėjo lauke ant laiptų prie įėjimo. Taip pat nuteistasis teigė, kad konflikte dalyvavo jo draugai, tai yra J. P. , A. P. ir M. K. , tuo tarpu šie liudytojai (išskyrus J. P. , kuris tik nurodė, kad einant į lauką jam į veidą trenkė V. Š. , ji trenkė šiam atgal ir išėjo į lauką) nenurodė, kad jie būtų dalyvavę konflikte. Be to, priešingai nei teigė nuteistasis iš esmės visi liudytojai teigė, kad konflikto metu tiek jie patys, tiek J. Š. buvo lauke ir konflikte nedalyvavo.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnyje, pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7/2013). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir smūgių sudavimu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati.

Iš nukentėjusiojo D. B. , taip pat ir nuteistojo J. Š. parodymų nustatyta, kad tiriamo įvykio naktį tarp jų jokių asmeninių konfliktų nebuvo, taip pat jie nekonfliktavo ir prieš įvykį. Byloje nustatyta, jog tiriamo įvykio naktį konfliktas vyko tarp dviejų miestelių jaunimo kompanijų, tai yra prie įėjimo į kavinę tarp dviejų miestelių jaunimo kompanijų prasidėjus konfliktui viena jaunimo kompanija, tai yra Poškonių jaunimas liko lauke, o kita jaunimo kompanija, tai yra Dieveniškių kompanija, įbėgo į kavinės vidų, tačiau išdaužus kavinės durų stiklus Poškonių vaikinai įėjo į kavinės vidų. Po ko į kavinę įėjęs J. Š. iš karto priėjo prie baro stovėjusio D. B. , šiam dūrė duriančiu – pjaunančiu daiktu, po ko iš karto iš kavinės pasišalino. Šios aplinkybės nustatytos nukentėjusiojo D. B. bei nurodytas aplinkybes mačiusių liudytojų V. Š. , V. F. , V. K. , T. M. , A. Č. , D. C. parodymais, kuriais teismas, kaip jau minėta, neturi jokio objektyvaus pagrindo netikėti. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, jog J. Š. įžūlius smurtinius veiksmus, kuriais nukentėjusiajam sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, atliko dėl neaiškios priežasties, siekdamas priešpastatyti save prieš aplinkinius, pademonstruoti savo neigiamą požiūrį į juos bei aplinką, kurioje jis buvo, todėl J. Š. paskatos laikytinos chuliganiškomis. Nuteistojo nurodytos aplinkybės, kurias patvirtino ir nukentėjusysis, kad prieš kelis metus taip pat vyko konfliktinė situacija nepaneigia pirmosios instancijos išvados, kadangi kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, konfliktas vėlgi vyko tarp dviejų miestelių jaunimo kompanijų, o ne tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo. Be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent dėl šios priežasties J. Š. tiriamu atveju būtų smurtavęs prieš nukentėjusįjį, juo labiau, kad pirmosios instancijos teisme pats nuteistasis nurodė, jog tarp jo ir nukentėjusiojo nesutarimų nėra buvę (t. 2, b.l. 189).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. Š. nusikalstami veiksmai atitinka visus nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius. Esant šioms aplinkybės teisėjų kolegija konstatuoja, jog J. Š. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodydamas jokių motyvų taip pat prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Nuteistasis J. Š. padarė vieną nusikaltimą, kuris priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų. J. Š. nuteistas už kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą. Apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. Š. , įvertino Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes: nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes (J. Š. iki nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas vieną kartą, taip pat vieną kartą teistas po nusikalstamos veikos padarymo (t. 1, b.l. 174-177, 179-185), turi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 1, b.l. 196-197), Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Poškonių seniūnijos seniūno iš esmės charakterizuojamas neigiamai (t. 2, b. l. 23); įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (padarė labai sunkų nusikaltimą); jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir pagrįstai J. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam paskirta bausmė tinkamai individualizuota, atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir atitinka tiek nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, todėl jos švelninti nėra pagrindo. Taip pat nuteistajam nėra pagrindo taikyti ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 puntu,

nutaria:

nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Aloyzas KruopysTeisėjai Rūta MickevičienėVioleta Ražinskaitė