Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2VP-33-420/2021 pagal antstolio S. O. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims išieškotojai Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, skolininkui V. K. (V. K.) dėl privalomojo nurodymo neįvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas antstolis S. O. G. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka 2019 m. gruodžio 18 d. pateikė teismui Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus neįvykdymo aktą Nr. B-19-168-28, kuriuo nustatyta, kad skolininkas V. K. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. sausio 26 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-44 (toliau – ir Privalomasis nurodymas), neįvykdė, pagalbinio ūkio paskirties pastato, esančio žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nenugriovė. Antstolis S. O. G. prašė teismo spręsti privalomojo nurodymo neįvykdymo ir baudos skyrimo klausimus.

2. Suinteresuotas asmuo (išieškotoja) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad V. K. statybos inspekcijos Privalomojo nurodymo neįvykdė, todėl, vadovaujantis CPK 771 straipsnio nuostatomis, prašė skirti V. K. iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti privalomojo nurodymo dieną, pradedant skaičiuoti nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pasibaigimo – 2019 m. lapkričio 1 d., valstybės naudai; taikyti 2018 m. sausio 26 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-44 neįvykdymo pasekmes – leisti Inspekcijai nugriauti nesudėtingąjį pagalbinio ūkio paskirties pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) regioninio parko (duomenys neskelbtini) geomorfologinio draustinio teritorijoje, žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę V. K. lėšomis.

3. Suinteresuotas asmuo (skolininkas) V. K. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas privalomojo nurodymo Nr. PN-44 įvykdymo terminą pratęsė iki 2019 m. spalio 31 d. 2019 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į statybos inspekciją su prašymu pratęsti terminą privalomajam nurodymui įvykdyti. Dėl sveikatos problemų laiku negalėjo kreiptis į reikalingas institucijas, siekiant įteisinti statinį, esantį sklype (duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį į tai, kad jis byloje ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad galėtų laiku ir tinkamai įteisinti pastato statybos dokumentus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai 2021 m. gruodžio 3 d. nutartimi pareiškėjo antstolio S. O. G. pareiškimą tenkino – paskyrė suinteresuotam asmeniui V. K. 100 Eur vienkartinę baudą už 2018 m. sausio 26 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomojo nurodymo Nr. PN-44, nevykdymą, išaiškino V. K., jog baudos sumokėjimas valstybei neatleidžia nuo pareigos vykdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. sausio 26 d. privalomąjį nurodymą, jog jeigu jis ir toliau nevykdys privalomojo nurodymo, teismas vėl gali jam skirti didesnę, net iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti privalomojo nurodymo dieną valstybės naudai.

5. Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos nustatyta, jog V. K. privalomajame nurodyme nustatytu būdu jo neįvykdė iki šiol, ką patvirtina 2021 m. lapkričio 4 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas. Nustatė, kad terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą pasibaigė daugiau kaip prieš dvejus metus.

6. Nustatė, kad nors terminas privalomojo nurodymo įvykdymui kartą buvo pratęstas ir skolininkas pakartotinai prašė statybos inspekcijos pratęsti šį terminą, jis pratęstas nebuvo, nes kreipimosi metu terminas jau buvo pasibaigęs. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sprendė, kad skolininkas nesiėmė visų priemonių, jog pasinaudotų jam įstatymo suteikta teise gauti statybą leidžiantį dokumentą, t. y. kad įteisintų savavališką statybą. Nurodė, kad pavienių veiksmų atlikimas negali būti pagrindas apskritai atleisti jį nuo atsakomybės už teismo sprendimo nevykdymą, nes priešingu atveju būtų paneigtas teismo sprendimo (ar šiuo atveju privalomojo nurodymo) privalomumas, o skolininkas galėtų neribotą laiką nevykdyti teismo sprendimo už tai nepatirdamas jokių neigiamų pasekmių.

7. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo konstatuoti, kad privalomojo nurodymo V. K. neįvykdė dėl objektyvių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, ir negali pateisinti privalomo nurodymo nevykdymo, todėl nutarė V. K. taikyti CPK 771 straipsnio 6 dalyje numatytas teisines pasekmes – skirti baudą.

8. Spręsdamas dėl baudos dydžio teismas nurodė, kad nepateikti duomenys, jog pažeidimo, už kurį skiriama bauda, pobūdis sukėlė didelių neigiamų pasekmių (žalos). Skirdamas baudą teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad suinteresuotas asmuo yra ėmęsis veiksmų, siekdamas, kad būtų nustatytas naujas terminas pažeidimams pašalinti. Pasak teismo, šios aplinkybės sudarė pagrindą spręsti, kad suinteresuotam asmeniui nagrinėjamu atveju turėtų būti skiriama vienkartinė 100 Eur dydžio bauda, kuri, teismo įsitikinimu, esamoje situacijoje atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. gruodžio 3 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; ištaisyti nutartyje klaidą ir nurodyti, jog bauda mokama į vieną iš pasirinktų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, mokėjimo nurodyme nurodomas įmokos kodas – 6804.

9.1. Apeliantė teigia, kad teismas sprendė klausimą dėl baudos skyrimo skolininkui pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį, tačiau skundžiamoje nutartyje nenurodė jokių motyvų dėl Inspekcijos prašymo taikyti Privalomojo nurodymo neįvykdymo pasekmes – leisti Inspekcijai nugriauti nesudėtingąjį pagalbinio ūkio paskirties pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) regioninio parko (duomenys neskelbtini) geomorfologinio draustinio teritorijoje, žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini) bei sutvarkyti statybvietę V. K. lėšomis.

9.2. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad Inspekcijos Privalomasis nurodymas iki šiol dėl skolininko subjektyvių priežasčių nėra įvykdytas, teismas turėjo išspręsti klausimą dėl Inspekcijos prašymo tenkinti Privalomajame nurodyme nurodytas jo nevykdymo pasekmes, t. y. suteikti teisę Inspekcijai šalinti neteisėtos statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę skolininko lėšomis.

9.3. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nenurodęs dėl Inspekcijos prašymo taikyti Privalomajame nurodyme numatytas jo nevykdymo pasekmes jokių motyvų, netinkamai vykdė pareigą motyvuoti savo sprendimą, dėl ko pažeidė procesinės teisės normas. Todėl skundžiama nutartis, kuria buvo neišnagrinėtas Inspekcijos prašymas pagal CPK 771 straipsnio 2 dalį taikyti privalomajame nurodyme nustatytas jo neįvykdymo pasekmes, yra neteisėta ir nepagrįsta, neatitinka ir kasacinio teismo praktikos.

9.4. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavęs, kad Inspekcijos Privalomasis nurodymas neįvykdytas, tačiau nesuteikęs teisės Inspekcijai įvykdyti Privalomąjį nurodymą skolininko lėšomis, jei skolininkas pats nevykdys Privalomojo nurodymo, ne tik kad nesukėlė skolininkui jokių neigiamų pasekmių, tačiau iš esmės skolininkui leido ir toliau nevykdyti iš Privalomojo nurodymo kylančios prievolės.

9.5. Be to, apeliantė mano, kad teismas turėjo skirti skolininkui V. K. iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti privalomojo nurodymo dieną, pradedant skaičiuoti nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pasibaigimo – 2019 m. lapkričio 1 d., o ne vienkartinę baudą. CPK normoje aiškiai įtvirtinta, kad teismas baudą skolininkui turi skirti nuo kitos dienos, einančios po privalomajam nurodymui įvykdyti nustatyto termino pabaigos, iki visiško įpareigojimo įvykdymo ir jokių išimčių nenumatyta. Tačiau pirmosios instancijos šia taisykle nepagrįstai nesivadovavo, taip skundžiama nutarties dalimi buvo pažeistos proceso teisės normos. Apeliantės teigimu, tik periodinės baudos skyrimas gali paskatinti skolininką greitai ir operatyviai pašalinti nustatytus pažeidimus ir įvykdyti Inspekcijos privalomąjį nurodymą.

9.6. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į nutartyje padarytą klaidą – civiliniame procese teismų paskirtos procesinės baudos už teismų sprendimų ar privalomųjų nurodymų šalinti pažeidimus statybos srityje nevykdymą (kai šių pažeidimų šalinimą kontroliuoja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) įmokos kodas yra 6804, o ne 6800.

10. Atsiliepime į Inspekcijos atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo V. K. prašo atskirąjį skundą atmesti.

10.1. Pasak skolininko, teismų praktikoje nėra nurodoma, kad vienkartinė bauda už privalomojo nurodymo nevykdymą negali būti skiriama.

10.2. Skolininko teigimu, jis ėmėsi aktyvių veiksmų statybą leidžiančiam dokumentui gauti, tačiau dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių statybą leidžiančio dokumento gavimo procedūros užtruko.

10.3. Teigia, kad šiuo atveju byla buvo pradėta pagal pareiškėjo antstolio pareiškimą, pareiškimas buvo pateiktas tik dėl baudos skyrimo už privalomojo nurodymo nevykdymą, jokių kitų reikalavimų antstolis nepareiškė. Dėl to buvo pateiktas V. K. atsiliepimas tik dėl baudos skyrimo. Suinteresuotas asmuo Inspekcija teikdama atsiliepimą teismui pasisakė dėl baudos skyrimo, bei papildomai nurodė, kad prašo taikyti privalomojo nurodymo neįvykdymo pasekmes – leisti nugriauti pastatą. Inspekcijos nuomone, teismas turėjo nagrinėti ir prašymą dėl pastato griovimo. Su tokia nuomone skolininkas nesutinka, nes šiuo atveju V. K. buvo užkirsta galimybė pasisakyti ir apsiginti nuo pareikšto reikalavimo, taip pat pateikti teisinius argumentus į pareikštą reikalavimą. Taigi, inspekcijos reikalavimas taikyti privalomojo nurodymo neįvykdymo pasekmes negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, nes tokio reikalavimo Inspekcija nustatytos formos ir tvarka pirmos instancijos teisme nepareiškė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino antstolio pareiškimą ir skyrė skolininkui baudą už privalomojo nurodymo, įpareigojančio pašalinti savavališką statybą, nevykdymą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13. Apeliantė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi dviem aspektais, t. y. pasak apeliantės, teismas neišsprendė inspekcijos reikalavimo, pareikšto atsiliepime į pareiškimą, taikyti privalomojo nurodymo neįvykdymo pasekmes – leisti Inspekcijai skolininko lėšomis pašalinti savavališką statybą, taip pat, Inspekcijos manymu, teismas neturėjo teisės skolininkui skirti vienkartinės baudos.

14. Skolininkas, nesutikdamas su apeliantės atskiruoju skundu, atsiliepime nurodė, kad teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl teisės Inspekcijai pačiai nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę skolininko lėšomis suteikimo, kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius šalių procesinius dokumentus, neturi pagrindo sutikti su tokiais skolininko nurodytais argumentais ir iš esmės pritaria apeliantės pozicijai, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

15. CPK 771 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog jeigu neįvykdytas privalomasis nurodymas, kuris pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą yra vykdomasis dokumentas, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą.

16. CPK 771 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog jeigu privalomajame nurodyme yra nurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytas aktas perduodamas antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti privalomajame nurodyme nurodytas pasekmes, kadangi skolininkas neatliko tam tikrų veiksmų. To paties straipsnio 6 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad jeigu per nustatytą terminą neįvykdytas privalomasis nurodymas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui; teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai.

17. Nagrinėjamu atveju skolininkui Inspekcijos 2018 m. sausio 26 d. surašytame Privalomajame nurodyme pašalinti savavališkos statybos padarinius aiškiai ir konkrečiai nurodytos tokio nurodymo neįvykdymo teisinės pasekmės, kartu nurodant, kad skolininkui neįvykdžius privalomojo nurodymo nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę nustatytais terminais, Inspekcija turi teisę nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis.

18. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Inspekcijos 2018 m. sausio 26 d. Privalomasis nurodymas nėra įvykdytas. Antstolis, vadovaudamasis CPK 771 straipsniu, pateikė teismui Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus neįvykdymo aktą Nr. B-19-168-28 ir prašė teismo spręsti privalomojo nurodymo neįvykdymo ir baudos skyrimo klausimus. Nors antstolis į teismą kreipėsi vadovaudamasis CPK 771 straipsnio 4 dalimi, kuri reglamentuoja atvejus, kai privalomajame nurodyme nėra numatyta jo neįvykdymo pasekmių, jau minėta, kad ginčui aktualiame Privalomajame nurodyme, be kita ko, yra nurodytos ir jo neįvykdymo pasekmės (CPK 771 straipsnio 2 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad antstolis nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo ir teismas nesiaiškino kokiu pagrindu iš tikrųjų antstolis kreipėsi ir ko teismo prašo, kai jo pareiškime teismui buvo prašoma „spręsti privalomojo nurodymo neįvykdymo ir baudos skyrimo klausimus“.

19. Be to, atsiliepime į antstolio pareiškimą Inspekcija sutiko su antstolio prašymu skirti skolininkui baudą, tačiau tuo pačiu prašė taikyti 2018 m. sausio 26 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-44 neįvykdymo pasekmes – leisti Inspekcijai nugriauti nesudėtingąjį pagalbinio ūkio paskirties pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) regioninio parko (duomenys neskelbtini) geomorfologinio draustinio teritorijoje, žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę V. K. lėšomis. Tokį patį prašymą Inspekcijos atstovas išreiškė ir 2021 m. lapkričio 25 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje.

20. Taigi šiuo atveju suinteresuotas asmuo Inspekcija (išieškotoja) kaip vykdymo proceso šalis, pareiškė savarankišką reikalavimą dėl privalomo nurodymo nevykdymo ir tokio nevykdymo pasekmių, nurodytų Privalomajame nurodyme, taikymo. Tokią teisę išieškotojai, kaip vykdymo proceso šaliai, numato CPK 593 straipsnio 1 dalis ir 616 straipsnio 2 dalis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esant suinteresuoto asmens – išieškotojos, aiškiai išreikštai valiai dėl privalomo nurodymo nevykdymo pasekmių taikymo, pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl tokio prašymo, jį įvertinti ir priimti dėl jo atitinkamą sprendimą, tačiau nei motyvuojamoje dalyje, nei rezoliucinėje skundžiamos nutarties dalyje dėl Inspekcijos reikalavimo visiškai nepasisakyta. Šių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas absoliutus negaliojimo pagrindas skundžiamai nutarčiai panaikinti, nes byloje nebuvo išspręsti visi pareikšti prašymai.

21. Kadangi CPK 771 straipsnio 6 dalyje numatytos baudos ir CPK 771 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų privalomajame nurodyme numatytų nevykdymo pasekmių taikymas turi būti derinamas tarpusavyje, o šiuo konkrečiu atveju teismas skyrė baudą, sprendė dėl jos dydžio, nevertindamas aplinkybių dėl galimybės taikyti kartu ar atskirai Privalomajame nurodyme numatytas nevykdymo pasekmes, spręstina, kad naikintina visa skundžiama nutartis ir byla dėl antstolio pareiškimo spręsti privalomojo nurodymo neįvykdymo ir baudos skyrimo klausimus grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo visa apimtimi. Dėl šio priežasties dėl kitų apeliantės atskirojo skundo argumentų, susijusių su baudos dydžiu ir forma, apeliacinės instancijos teismas nebepasisako.

22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė visų byloje pareikštų reikalavimų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas), todėl apeliantės atskirasis skundas tenkinamas – Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. gruodžio 3 d. nutartis panaikinama ir byla dėl privalomojo nurodymo nevykdymo pasekmių taikymo CPK 771 straipsnio 2 dalies ir 6 dalies pagrindu grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti privalomojo nurodymo nevykdymo pasekmių ir baudos taikymo klausimą teismui nagrinėti iš naujo.