- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-13
- Bylos Nr.
- 1A-60-255-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Bertašienė (pirm.), Linas Pauliukėnas, Remigijus Preikšaitis
- Nukentėjusysis
- Ž. D.
- Nuteistasis
- J. P.
- Advokatai
- Vaclovas Ruškys, Irma Griškelienė
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Remigijaus Preikšaičio, Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Linai Andrijaitytei, Ingai Navickienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš J. P. priteista 20000 litų neturtinės žalos ir 3000 litų advokato išlaidoms Ž. D. naudai.
Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 55,09 litų turtinės žalos priteisimo ir nukentėjusiojo Ž. D. civilinis ieškinys dėl 648,60 litų turtinės žalos priteisimo atmesti.
Laikinas nuosavybės teisių J. P. turtui apribojimas, taikytas 2012 m. spalio 17 d. nutarimu, paliktinas galioti iki ieškinio atlyginimo Ž. D..
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. P. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 4 d. apie 3 val. Vokietijos Federacinėje Respublikoje, apie 100 km iki Berlyno, kelyje, tiksli vieta teisminio tyrimo metu nenustatyta, kelionės Lietuvos Respublikoje registruotoje A. J. individualiai įmonei priklausančiame keleiviniame automobilyje „Mercedes Benz 312“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia lenktiniu peiliu įpjovė Ž. D. į priekinę kaklo pusę, Ž. D. bandant ranka jį atstumti, dūrė du kartus tuo pačiu peiliu jam į kairįjį delną, taip padarė pjautinę žaizdą kaklo priekiniame paviršiuje, kur po pravesto gydymo liko aiškiai matomas randas ir taip nepataisomai subjaurojo nukentėjusiojo asmens kūną, smulkias paviršutines pjautines žaizdas kairiojo delno nykščio pakylos srityje bei II piršto pamatinės falangos delniniame paviršiuje, tuo nukentėjusiajam Ž. D. padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. P. prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad nėra teisinio pagrindo perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 1 dalį, prašo paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu ir nukentėjusiojo Ž. D. patenkintą civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažinti iki 10000 Lt (dešimties tūkstančių litų).
Apeliantas nurodo, kad nesutinka su Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu, nes apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visetu, bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, todėl teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė savo rūšimi bei dydžiu per griežtą bausmę.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas kaltę dėl apeliantui inkriminuotos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, iš esmės grindžia 2012 m. spalio 19 d. asmens apžiūros protokolu, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. G 1470/12(03), 2012 m. lapkričio 7 d. papildoma specialisto išvada Nr. pG2228/12(03), bei šio specialisto apklausa. Susipažinus su minėtomis specialisto išvadomis, apeliantui kyla abejonių dėl šių išvadų pagrįstumo, kadangi aplinkybės apie padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, yra nustatytos papildomoje specialisto išvadoje, o ne teismo ekspertizės akte. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apelianto padaryta nusikalstama veika iš nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 straipsnio 1 dalis) į sunkų sveikatos sutrikdymą (BK 135 straipsnio 1 dalis) buvo perkvalifikuota vadovaujantis 2012 m. lapkričio 7 d. papildoma specialisto išvada Nr. pG 2228/12(03), kuri yra grindžiama tik 2012 m. spalio 19 d. asmens apžiūros protokolu. Kaip matyti iš asmens apžiūros protokolo turinio, nukentėjusiojo apžiūrą atliko asmenys, neturintys medicininio išsilavinimo bei kompetencijos medicinos srityje, t.y. Tauragės AVPK Šilutės r. PK KPS tyrėja bei nukentėjusiojo atstovė advokatė I. Grikšelienė, kuri atstovaudama nukentėjusįjį yra tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi nukentėjusiojo naudai. Nukentėjusiojo apžiūroje nedalyvavo specialistas (ekspertas), turintis medicininį išsilavinimą (šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas ekspertas R. P. P.), yra pagrindas abejoti 2012 m. spalio 19 d. asmens apžiūros protokole nurodyta išvada, jog „randas akivaizdžiai bjaurina Ž. D. kūną", dėl to kyla pagrįstų abejonių dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš nesunkaus sveikatos sutrikdymo į sunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas mano, kad ikiteisminio tyrimo metu nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių nustatyti esmines bylos aplinkybes, todėl siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti bylos aplinkybes yra būtina skirti kokybiškesnį ekspertinį objektų tyrimą - teismo medicinos ekspertizę nukentėjusiojo sveikatos sutrikimo mastui nustatyti. Apeliantas abejoja specialisto išvadų pagrįstumu ir todėl, kad visos specialisto išvados yra pateikiamos to paties vyresniojo teismo medicinos eksperto gydytojo R. P. P.. Pastebi, kad bylos nagrinėjimo metu ekspertas taip pat formaliai nurodė nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo masto perkvalifikavimo aplinkybes, taip pat negalėjo atsakyti į klausimus, ar nukentėjusysis žaizdą prižiūrėjo tinkamai ir ar paties nukentėjusiojo veiksmai (t. y. netinkamas žaizdos prižiūrėjimas tiek namuose, tiek išvykus į komandiruotę nebaigus gydymo) galėjo padidinti sužalojimo mąstą. Apelianto nuomone, šios aplinkybės turi esminę reikšmę kvalifikuojant jo padarytą nusikalstamą veiką, todėl yra būtina jas išsiaiškinti, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Pirmosios instancijos teismui atsisakius tenkinti gynėjo prašymą dėl pakartotinės komisinės teismo medicinos ekspertizės skyrimo į ją įtraukiant kosmetikos ekspertą, darytina išvada, jog nebuvo imtasi visų reikalingų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliantas taip pat nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo laikomasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismo išvados yra neįtikinamos, jos grindžiamos nepatikimais įrodymais. Konstatuodamas, jog specialisto išvados teismui nekelia jokių abejonių, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo gynėjo teismo posėdyje išsamiai nurodytų aplinkybių dėl teismo medicinos ekspertizės nukentėjusiojo sveikatos sutrikimo mastui nustatyti skyrimo, nenustatė objektyvios tiesos byloje. Apelianto įsitikinimu, teismui patenkinus tokį prašymą dėl teismo medicinos ekspertizės paskyrimo bei atliktos teismo medicinos ekspertizės išvados išnagrinėjimas ir įvertinimas galėjo pakeisti teismo išvadas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, todėl yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, padarė esminius BPK pažeidimus, ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo nuostatas dėl visapusiško, objektyvaus ir nešališko bylų išnagrinėjimo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą,
Dėl bausmės skyrimo apeliantas nurodo, kad teismas, spręsdamas bausmės rūšies ir dydžio skyrimo klausimą, neteisingai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, paskirdamas jam bausmę už padarytą nusikaltimą veiką pažeidė BK 54 straipsnio reikalavimus. Apeliantas teigia, kad jis laisva valia prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, davė teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, kritiškai vertina savo elgesį. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, kai kaltininkas pripažįsta esmines veikos padarymo aplinkybes, toks prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikomas sąžiningu prisipažinimu. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis rodo mažesnį jo pavojingumą visuomenėje ir galimybę švelninti bausmę. Mano, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo šių aplinkybių nelaikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog apeliantas nukentėjusiajam savo noru atlygino turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos, taip pat apmokėjo išlaidas Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, tačiau sprendžiant bausmės skyrimo klausimą šių aplinkybių teismas taip pat nelaikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nepaisant to, kad visiškas ar dalinis žalos atlyginimas teismų praktikoje yra pripažintinas pagrindu taikyti švelnesnę, nei įstatymo nustatytą bausmę. Teismų praktikoje konstatuojama, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir pan. Pažymėtina, kad teismo formaliai buvo įvertinta ir tai, kad jis nuoširdžiai atsiprašė nukentėjusiojo, nukentėjusysis jo „atsiprašymą priėmė" (teismo posėdžio protokolo lapas Nr. 7). Mano, kad šios aplinkybės taip pat yra pakankamas pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Apeliantas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to, kad jis išlaiko savo šeimą, t. y. žmoną, kuri nedirba, ir dukterį, studijuojančią užsienyje. Taip pat išlaiko ir prižiūri savo sunkiai segančią mamą J. P. (jai buvo nustatytas galvos smegenų infarktas), todėl mano, kad šios aplinkybės teigiamai charakterizuoja jo asmenybę bei teismų praktikoje yra pripažintinos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. J. P. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, numatytą BK 135 straipsnio1 dalyje, neatsižvelgė į šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, kad jis anksčiau nebuvo teistas, nusikalto pirmą kartą, po nusikaltimo padarymo naujų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl yra pagrindo manyti, kad jis nėra linkęs nesilaikyti įstatymų, jis dirba, turi šeimą, vienas išlaiko žmoną bei dukrą, kuri studijuoja užsienyje, taip pat išlaiko ir prižiūri savo mamą, kuri serga sunkia liga, yra atlyginęs nukentėjusiajam turtinę žalą bei išlaidas Klaipėdos teritorinei ligonių kasai. Visa tai sudaro neabejotiną pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, nesiaiškino, ar yra kitų pagrindų, dėl kurių būtų galima taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir, neatskleidęs šios teisės normos taikymo galimybės, nesigilino į 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino nusikalstamos veikos pavojingumo, jos įtakos prarastoms vertybėms ir kt. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikalstamos veikos padarymą taip pat sąlygojo mikroautobuse važiavusių nepažįstamų asmenų elgesys jo atžvilgiu, t. y. šie asmenys jį užgauliojo ir įžeidinėjo, taip pat į tai, kad jis neturėjo jokių motyvų bei tikslo sužaloti nukentėjusįjį. Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliantas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje formaliai nurodydamas, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, neatsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes, išsamiai neįvertino (neištyrė/nenustatė) kiekvienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir tai sąlygojo netinkamos bausmės rūšies ir dydžio parinkimą. Mano, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, bausmė nėra proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai (laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui) ir neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties, nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę. Dėl to mano, kad yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje, t. y. už padarytą nusikaltimą paskirti bausmės rūšį, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį išsamiai neįvertino visų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų. Nukentėjusysis į medikus kreipėsi ne iš karto po patirto sužalojimo, o tik sugrįžus į Lietuvos Respubliką. Kaip nurodo pats nukentėjusysis, jis į medikus nesikreipė todėl, kad po įvykio nenorėjo „važiuoti į ligoninę" (2013 m. vasario 9 d. teismo protokolas, lapas Nr. 6). Todėl akivaizdu, jog nukentėjusysis priimdamas tokį sprendimą laisva valia įvertino sužalojimo pasekmes, t. y. suprato, jog šis sužalojimas nėra pavojingas jo gyvybei. Šią aplinkybę patvirtina ir kitas nukentėjusiojo poelgis - nebaigus gydymo išvažiavo į komandiruotę. Be to, sužalojimo nepavojingumo nukentėjusiojo gyvybei faktas yra nurodytas ir specialisto išvadose Nr. pG 1873/12(03) ir Nr. pG 2228/12(03). Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, visiškai nevertino aplinkybės, jog nukentėjusysis gydėsi ambulatoriškai ir jo paties veiksmai (t.y. netinkamas žaizdos prižiūrėjimas tiek namuose, tiek išvykus į komandiruotę nebaigus gydymo) galėjo padidinti sužalojimo mąstą, t.y. sąlygoti sunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat neatsižvelgė į tai, jog apeliantas neturėjo jokių motyvų bei tikslo sužaloti nukentėjusįjį, taip pat niekada nesiekė, kad nukentėjusysis patirtų pažeminimą, stresą ir pan. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, formaliai įvertintino aplinkybės dėl apelianto turtinės padėties, teismo priteista 20000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, neatitinka jo turtinės padėties ir objektyvių galimybių, ši suma jam yra nepakeliama finansinė našta, atsižvelgdamas į savo finansines galimybes nukentėjusiajam galėtų atlyginti 10000 Lt (dešimties tūkstančių litų) dydžio neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo J. P. apeliacinį skundą nukentėjusiojo Ž. D. atstovė advokatė I. Grikšelienė prašo nuteistojo J. P. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2013 m. balandžio 11 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendį. Atsiliepime nurodoma, kad apelianto teiginiai apie nukentėjusiajam nustatytą sunkų sveikatos sutrikdymą visiškai nepagristi, nes specialisto išvadą pateikęs Rimantas P. P. yra vyresnysis teismo medicinos ekspertas, nėra pagrindo abejoti jo pateikta išvada dėl sveikatos sutrikdymo masto. Veido subjaurojimas pripažįstamas tada, kai jis tampa negražiu, nenormaliu. Tai privalo konstatuoti teisininkai, o ar veidas subjaurotas nepataisomai ir koks sveikatos sutrikdymo mastas yra, išvadą daro teismo medicinos ekspertai (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.12 punkte nurodyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas tai: nepataisomas kūno subjaurojimas - kai prie tokių išvadų prieina teisėsaugos institucija, atsižvelgdama į teismo medicinos eksperto išvadą dėl kūno sužalojimo pasekmių pašalinimo galimybės). Veido subjaurojimas yra pripažįstamas toks nepataisomas veido subjaurojimas, kurio negalima panaikinti terapinėmis priemonėmis. Akivaizdu, kad Ž. D. kakle esančio rando neįmanoma panaikinti terapinėmis priemonėmis, be to, teisėsaugos institucija (Ž. D. apžiūroje dalyvavo net keturi policijos pareigūnai) konstatavo, kad ant Ž. D. kūno esantis randas akivaizdžiai bjaurina jo kūną, šioje apžiūroje net neturėjo dalyvauti specialistas, turintis medicininį išsilavinimą, todėl vyresnysis teismo medicinos ekspertas R. P. P. pagrįstai papildomoje specialisto išvadoje Nr. PG 2228/12(03) konstatavo, kad „Ž. D. kaklo priekyje buvusios pjautinės žaizdos vietoje po pravesto gydymo liko aiškiai matomas randas, teisėsaugos įvertintas, kaip bjaurojantis Ž. D. kūną, remiantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių III skyriaus 6.12. punktu, jo sužalojimas sunkaus sveikatos sutrikdymo atitikties". Šia išvada abejoti nėra jokio pagrindo. Atkreipia dėmesį, kad apeliantas nenurodė, kokius norminius aktus pažeidė vyresnysis teismo medicinos ekspertas R. P. P., pateikdamas minėtą specialisto išvadą, dėl ko būtų reikalinga atlikti ekspertinį objektų tyrimą. Dėl to atmestinas apelianto prašymas atnaujinti įrodymų tyrimą bei nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepime taip pat nurodyta, kad apelianto teiginiai, kad jis laisva valia prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru davė teisingus parodymus, o ne dėl surinktų įrodymų, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi jis ikiteisminio tyrimo metu visiškai nepripažino savo kaltės, o ir teisme iš jo išdėstytos pozicijos nelabai aišku, ar jis tyčia peiliu įpjovė Ž. D. į kaklą, ar dėl neatsargumo, taip pat negalėjo tiksliai paaiškinti aplinkybių dėl Ž. D. padarytų sužalojimų rankoje. Atkreipia dėmesį, kad tik teismo posėdžio dieną prieš pat posėdį J. P. atlygino nukentėjusiajam Ž. D. turtinę žalą ir praktiškai visai neatlygino jam padarytos neturtinės žalos. Dėl to teismas pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo kaltę pilnai pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Mano, kad faktas, jog iki šios dienos apeliantas netgi nesistengė atlyginti Ž. D. padarytą neturtinę žalą, įrodo, kad jis tikrai nesigaili padaręs nusikalstamą veiką, o turtinę žalą atlygino tik todėl, kad teismas paskirtų jam švelnesnę bausmę. Nors apeliantas teigia, kad jis išlaiko užsienyje studijuojančią dukrą, tačiau jis teisme patvirtino, kad šiais mokslo metais ji užbaigs studijas, apelianto teiginys, kad jis išlaiko ir prižiūri sunkiai sergančią mamą taip pat nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Be to, apelianto teiginys, kad "jo elgesį sąlygojo mikroautobuse važiavusių nepažįstamų asmenų elgesys“ yra tik jo gynybinė versija, kuri nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Netgi apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad jis „jokių motyvų bei tikslo sužaloti" nukentėjusįjį neturėjo, tai rodo, jog jis savo kaltės pilnai nepripažįsta ir nėra nuoširdus savo parodymuose.
Nukentėjusiojo Ž. D. atstovė nurodo, kad nors šioje byloje apeliantas savo noru kaltės nepripažino, nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo, nepadėjo jį išaiškinti, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo, o buvo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau teismas paskyrė vos didesnę (3 metų laisvės atėmimo) nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis bausmę, todėl akivaizdu, kad ir taip teismas paskyrė labai minimalią bausmę už padarytą sunkų nusikaltimą. Todėl nėra jokių teisinių pagrindų skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.
Atsiliepimas
Atsiliepime taip pat teigiama, kad teismas visiškai pagrįstai ir teisingai iš apelianto priteisė nukentėjusiajam 20000 Lt neturtinės žalos, atsižvelgdamas į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į padarytą turtinę žalą ir jos dydį, į tai, kad Ž. D. patyrė fizinį skausmą, nepataisomą kūno subjaurojimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dvasinius ir emocinius išgyvenimus, didžiulį stresą įvykio metu, nes galvojo, kad net gali numirti dėl padaryto sužalojimo, į tai, kad po įvykio negalėjo išvykti į planuotas atostogas, į tai, kad likęs randas sukelia diskomfortą, nes yra aiškiai matomoje vietoje, yra reikalinga operacija. Visiškai nepagrįstas apelianto teiginys, kad dėl to, jog nukentėjusysis gydėsi ambulatoriškai, jo paties veiksmai galėjo padidinti sužalojimo mastą, t. y. sąlygoti sunkų sveikatos sutrikdymą. Pastebėtina, kad stacionariai tokio pobūdžio sužalojimai negydomi, be to, yra akivaizdu, kad joks neoperacinis gydymas neišgydytų tokio rando, likusio po tokio įpjovimo peiliu ir po chirurginio žaizdos sutvarkymo, todėl ir sveikatos sutrikdymo mastas nebūtų lengvesnis gydant šį randą vienaip ar kitai. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismo priteista 20000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, neatitinka jo turtinės padėties ir objektyvių jo galimybių. Apeliantas yra dirbantis, jis turi nekilnojamojo turto, taip pat ir sodo sklypą, kurį galėtų parduoti ir atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą.
Teismo posėdyje nuteistasis J. P. ir jo gynėjas advokatas V. Ruškys prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras, nukentėjusysis Ž. D. ir nukentėjusiojo Ž. D. atstovė advokatė I. Grikšelienė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau šio reikalavimo nereikia suprasti kaip būtinumą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.
Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus ir atlikęs dalinį įrodymų tyrimą daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, nuteistojo J. P. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo J. P. kaltumui nustatyti. Apeliantas ginčija teismo padarytą išvadą apie J. P. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes mano, kad teismas įvertino įrodymus pažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, nepagrįstai neskyrė ekspertizės, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė teismo medicinos ekspertą R. P. P., nukentėjusįjį Ž. D. ir nuteistąjį J. P., ištyrė baudžiamosios bylos medžiagą ir nustatė, kad papildomai ištirti įrodymai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų apie J. P. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pats atlikęs įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį
Apeliantas deklaratyviai teigia, kad Ž. D. nepagrįstai buvo nustatytas padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes specialisto išvadose konstatuota, kad sužalojimas nekėlė pavojaus Ž. D. gyvybei ir iš pradžių buvo priskirtas prie nesunkaus sveikatos sutrikdymo, todėl prašo jo veiką perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę pagal šį straipsnį. Tačiau toks apelianto prašymas nepagrįstas ir atmestinas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Šių dviejų nusikalstamų veikų atribojimo požymis – skirtingos pasekmės. Remiantis BK 141 straipsniu, sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis (patvirtintos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86) (toliau – Taisyklės). Taisyklių 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi šiuo teisės aktu. Kilus abejonių dėl teismo medicinos ekspertų pateiktų specialistų išvadų ar ekspertizės aktų pagrįstumo, gali būti tiesiogiai remiamasi Taisyklėmis. Taisyklių III skyriaus 6.12 punkte nustatyta, kad sunkiu sveikatos sutrikdymu pripažįstamas nepataisomas kūno subjaurojimas – kai prie tokių išvadų prieina teisėsaugos institucija, atsižvelgdama į teismo medicinos eksperto išvadą dėl kūno sužalojimo pasekmių pašalinimo galimybės. Specialisto išvadoje Nr. G1470/12(03), kuri pateikta 2012 m. rugpjūčio 8 d. (1 t., b. l. 23), nustatyta, kad Ž. D. padaryta pjautinė žaizda kaklo priekiniame paviršiuje, smulkios paviršinės pjautinės žaizdos kairiojo delno nykščio pakylos srityje bei II piršto pamatinės falangos delniniame paviršiuje, dėl pjautinės kaklo priekinio paviršiaus žaizdos Ž. D. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, jam padarytas nesunkius sveikatos sutrikdymas. Papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 1873/12(03), kuri pateikta 2012 m. rugsėjo 26 d. (1 t., b. l. 27 – 28), nustatyta, kad gydytojui-ekspertui nebuvo pateikta kokių tai medicininių dokumentų ar duomenų, nurodančių, kad po sužalojimo Ž. D. padarymo būtų buvusi būklė, pavojinga jo gyvybei. Papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 2228/12(03), kuri pateikta 2012 m. lapkričio 7 d. (1 t., b. l. 39 – 40), konstatuota, kadangi nukentėjusįjį Ž. D. apžiūrėję Tauragės AVPK Šilutės r. PK KPS tyrėjai nustatė, kad kaklo priekiniame paviršiuje buvusios žaizdos vietoje likęs įstrižinis rausvos spalvos 10 cm ilgio randas su išlikusiomis žaizdos siuvimo žymėmis akivaizdžiai bjauroja Ž. D. kūną, ankstesnėje specialisto išvadoje Nr. G 1470/12(03) nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymo mastas keistinas į sunkų (Taisyklių III skyriaus 6.12. punktas). Baudžiamoji atsakomybė dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, numatyta tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjusiajam buvo sukeltas bent vienas iš 12 padarinių, nurodytų BK 135 straipsnio 1 dalyje. Tarp paminėtų aplinkybių yra ir nepataisomas asmens kūno subjaurojimas. Pastarasis padarinys yra estetinis sužalojimas, žymus randas, asimetrija ir pan. Kūnas pripažįstamas subjaurotu nepataisomai, kai tokių padarinių negalima pašalinti įprastu chirurginiu būdu (ne kosmetine operacija) ir daro jį nenormaliu – negražiu, atstumiančiu. Jeigu tokiems padariniams pašalinti reikalinga kosmetinė operacija, subjaurojimas pripažįstamas nepataisomu. Kūno subjaurojimo faktą konstatuoja teisėsaugos institucijos, o ar subjaurojimas pataisomas, ar ne, sprendžia teismo medicinos ekspertai.
Nesutikdamas su nukentėjusiajam Ž. D. nustatytu sunkiu sveikatos sutrikdymo mastu, apeliantas skunde ir teismo posėdyje daug dėmesio skiria ikiteisminio tyrimo metu atliktoms teismo medicinos eksperto specialisto išvadoms Nr. G1470/12(03), Nr. pG 1873/12(03), Nr. pG 2228/12(03) (1 t., b. l. 23, 27 – 28, 39 – 40). Nuteistojo J. P. ir jo gynėjo nuomone, kaltinimas jam grindžiamas tik specialisto išvada Nr. pG 2228/12(03), kuri yra neobjektyvi ir šališka, todėl negalima ja remtis. Siekiant pašalinti visas apelianto keliamas abejones, apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė teismo medicinos ekspertą R. P. P., kuris teismo posėdyje parodė, kad sužalojimo kvalifikacija nesikeičia, subjaurojimo faktą komisija patvirtino apžiūros metu. Pagal Taisyklių III skyriaus 6.12 punktą, tai priskiriama prie sunkių sužalojimų. Pradžioje buvo nustatytas nesunkus sužalojimas, nes nežinojo sužalojimo pasekmių. Dabar randas matosi, jis rausvas, iškilas. Ekspertas parodė, kad nukentėjusįjį matė tuoj pat po chirurginės intervencijos, po susiuvimo, siūlės nebuvo pašalintos, tvarstis uždėtas. Situacija iki šiol nėra pasikeitusi, nes liko randas, kurį teisėsaugos organai įvertino kaip bjaurojantį kūną. R. P. P. paaiškino, kad užtenka, jog komisijoje dalyvautų tik policijos darbuotojai, jei būtų nepilnametis asmuo, tada būtų reikalingas globėjo ar vieno iš tėvų dalyvavimas, surašomas aktas. Atsakydamas į klausimus, teismo medicinos ekspertas nurodė, kad rando pašalinimui bus reikalinga plastinė operacija, randas savaime neišnyks, tačiau tik plastikos chirurgas pasakytų, kiek įmanoma bus panaikinti randą. Eksperto nuomone, tai nelabai įmanoma, nes randas per daug didelis, įstrižai raukšlėmis eina, jei dar atitiktų kaklo raukšlę, būtų lengviau (2 t., b. l. 85 – 86).
Kaip matyti iš nukentėjusiojo randų apžiūros protokolo ir teismui betarpiškai stebint nukentėjusįjį bylos teisminio nagrinėjimo metu, dėl pjautinės kaklo žaizdos susidarę randai bjauroja Ž. D. kūną kaklo srityje, daro jį nemalonios išvaizdos, atstumiančiu. Teismų praktikoje nepataisomu pripažįstamas toks kūno subjaurojimas, kuris neišnyks ar nesumažės natūraliai, arba kurio negalima pašalinti terapinėmis priemonėmis, jeigu sužalojimo žymes galima pašalinti tik plastine operacija ar apskritai to padaryti neįmanoma. Teismo medicinos eksperto parodymais nustatyta, kad nukentėjusiojo kūną bjaurojantį randą yra tikimybė padaryti mažiau atstumiančios išvaizdos tik chirurginės plastinės operacijos pagalba, tačiau ir šiuo atveju garantijos dėl operacijos rezultatų nėra. Specialisto išvada Nr. pG 2228/12(03) ir teismo medicinos eksperto paaiškinimai yra išsamūs, motyvuoti ir kolegijai jokių abejonių nekelia. Tai, kad specialisto išvada Nr. pG 2228/12(03) ir teismo medicinos eksperto paaiškinimai yra nepalankūs nuteistajam, neduoda jokio pagrindo teigti apie jų neteisingumą ir (ar) netinkamumą. Tuo būdu, teismui nustačius, jog dėl kaltinamojo veiksmų peiliu įpjaunant nukentėjusiojo Ž. D. kaklą buvo subjaurotas nukentėjusiojo kūnas, ir teismo medicinos specialistui konstatavus, jog šis kūno subjaurojimas yra nepataisomas (jis neišnyks ar nesumažės natūraliai, jo negalima pašalinti terapinėmis priemonėmis), J. P. nusikalstama veika kvalifikuojama kaip tyčinis sunkus nukentėjusiojo Ž. D. sveikatos sutrikdymas. Aukštesnės instancijos teismas pažymi tik tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamieji (nuteistieji) ir (ar) jų gynėjai, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip norėtų nuteistasis ir (ar) jo gynėjas, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas. Akivaizdu, jog peiliu pjaudamas nukentėjusiojo Ž. D. kaklą, kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, ir numatė, kad gali sužaloti kitą žmogų. Nenustatyta, jog kaltinamasis būtų turėjęs tam bent kiek pamatuotą motyvą (pats nuteistasis tiek teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti priežasčių, kodėl taip pasielgė, liudininkų V. K., A. G., R. M., V. B. parodymais nustatyta, kad autobusiuke nekilo joks konfliktas) (1 t., b. l. 54 – 55, 64 - 65, 83 – 84), kaltininkas nutraukė smurtavimą tik kai jį nuo nukentėjusiojo atitraukė kiti autobusiuku važiavę asmenys. Paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad smurtaudamas prieš Ž. D. J. P. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant sutrikdyti žmogaus sveikatą, bendrai numatydamas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nežymaus, nesunkaus ar sunkaus masto nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams), tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuodamas ir vienodai norėdamas bet kurio iš jų atsiradimo. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad apylinkės teismas, pripažindamas J. P. kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, J. P. kaltės turinys nuosprendyje yra pakankamai atskleistas. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, nuteistojo J. P. veiką perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.
Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bausmės
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai nepripažino nuteistajam J. P. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Apeliantas savo skunde pagrįstai nurodo, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinantį aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tačiau pažymėtina, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, bet teismas turi įvertinti ir tai, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis J. P. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs jam inkriminuotos BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, t. y. neigė, jog sužalojo nukentėjusįjį Ž. D., pateikė savo įvykių versiją, kad nieko nesužalojo, o tik gynėsi, nurodė, kad galbūt gindamasis neatsargiai iš galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teisme J. P. jau savo kaltę pripažino visiškai ir parodė visas nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodė, kad gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir kritiškai vertina savo elgesį. Iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad nuteistasis J. P. savo noru prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jis ikiteisminio tyrimo metu neprisidėjo prie greito ir išsamaus nusikalstamos veikos atskleidimo, o teisiamojo posėdžio metu savo kaltę pripažino tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų duomenų, patvirtinančių jo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos. Toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, todėl teismas pagrįstai nepripažino nuteistajam BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
Skunde apeliantas taip pat teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad jis savo noru atlygino padarytą turtinę žalą ir taip pat pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nustatyta, kad apeliantas prieš teismo posėdį pirmosios instancijos teisme nukentėjusiajam savo noru atlygino turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos, taip pat apmokėjo išlaidas Klaipėdos teritorinei ligonių kasai. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis J. P. pateikė 2014 m. sausio 30 d., 2014 m. vasario 11 d. ir 2014 m. vasario 19 d. mokėjimų nurodymų nuorašus, iš kurių matyti, kad J. P. padengė 2000 Lt pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos atlyginimo, liko atlyginti 18000 Lt. Tačiau pažymėtina, kad neturtinę žalą J. P. pradėjo atlyginti tik prieš apeliacinės instancijos teismo posėdį, nors galimybę atlyginti žalą turėjo jau nemažai laiko, visos padarytos žalos J. P. neatlygino.
Apeliantas taip pat teigia, kad jam paskirta per griežta bausmė, skirdamas bausmę teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnį, nesvarstė BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo galimybės. Tačiau kolegija konstatuoja, kad nuteistojo prašymas sumažinti nuteistajam paskirtą bausmę yra nepagrįstas. Skirdamas bausmę J. P., teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, stadiją, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė ir J. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę - tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino tai, kad J. P. padarė baigtą tyčinį sunkų nusikaltimą kito žmogaus sveikatai, įvertino jo asmenybę, tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, praeityje nėra teistas, šiuo metu dirba, baustas administracine tvarka. Teismas nenustatė J. P. asmenybės pavojingumą mažinančių aplinkybių, jis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino. Nors apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. P. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad J. P. vienas išlaiko savo žmoną ir dukrą, prižiūri sergančią motiną, tačiau pažymėtina, kad apeliantas nepateikia jokių objektyvių duomenų apie tai, kad jis vienas išlaiko savo sutuoktinę ir dukrą (nėra duomenų apie sutuoktinės gaunamas pajamas, registraciją Darbo biržoje ir kt., 2013 m kovo 21 d. teismo posėdžio metu buvo nurodęs, kad dukrai mokytis liko dar pusė metų, taigi šiuo metu jau yra suėjęs šis terminas, be to, nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad jam būtų skirta motinos globa ir jis būtų paskirtas jos globėju, kad jai būtų paskirta slauga ar kt.), todėl teismas pagrįstai netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Apygardos teismas pritaria Šilutės rajono apylinkės teismo padarytai išvadai, kad bausmės tikslai geriau bus pasiekti J. P. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, paskiriant mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, kuri, atsižvelgiant į kaltinamojo patirtį, turėtų būti pakankama priemonė jam padaryti išvadas dėl nusikalstamų veikų darymo ateityje. Tuo BK nuostatos, susijusios su bausmės skyrimu, nebuvo pažeistos. Įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, teismas J. P. skyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę negu numatytas BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis (5 m. 1 mėn, 15 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias normas pritaikė tinkamai ir nuteistajam paskyrė teisingą, savo dydžiu atitinkančią BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį bausmę, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo.
Dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK nuostatas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, skundžiamame nuosprendyje labai paviršutiniškai atkleidė žalos dydžio nustatymo motyvus, todėl prašo sumažinti Ž. D. priteistos neturtinės žalos dydį. Apelianto prašymas sumažinti jam priteistą 20000 Lt neturinės žalos atlyginimą ir priteisti Ž. D. 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui ir pan.
Byloje esanti 2012 m. rugpjūčio 8 d. specialisto išvada Nr. G 1470/12(03) patvirtina, kad nukentėjusiajam Ž. D. padaryti šie kūno sužalojimai: pjautinė žaizda kaklo priekiniame paviršiuje, smulkios paviršinės pjautinės žaizdos kairiojo delno nykščio pakylos srityje bei II piršto pamatinės falangos delniniame paviršiuje (1 t., b. l. 23). 2012 lapkričio 7 d. specialisto išvadoje Nr. pG 2228/12(03) nustatyta, kad kaklo priekiniame paviršiuje buvusios žaizdos vietoje likęs įstrižinis rausvos spalvos 10 cm ilgio randas su išlikusiomis žaizdos siuvimo žymėmis akivaizdžiai bjauroja Ž. D. kūną, todėl ankstesnėje specialisto išvadoje Nr. G 1470/12(03) nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymo mastas keistinas į sunkų (Taisyklių III skyriaus 6.12. punktas) (1 t., b. l. 39 – 40). Taigi nustatyta, kad J. P. Ž. D. padaryti sužalojimai sukėlė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad šį kūno sužalojimą nukentėjusiajam tyčiniais smurtiniais veiksmais padarė nuteistasis J. P..
Nukentėjusysis Ž. D. byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas atlyginti jam padarytą neturtinę žalą, kurią įvertino 50 000 Lt. Remdamasis byloje surinktais įrodymais apylinkės teismas iš dalies patenkino Ž. D. civilinį ieškinį ir nukentėjusiajam priteisė 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nustatydamas tokį atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis Ž. D. patyrė kaklo ir rankos sužalojimus, jam buvo sukeltas fizinis skausmas, nepataisomai subjaurotas jo kūnas, liko randas kakle, jis patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus. Įvykio metu jis patyrė didžiulį stresą, po įvykio negalėjo išvykti į planuotas atostogas. Likęs randas sukelia diskomfortą, nes jis yra aiškiai matomoje vietoje, jaučia bendravimo galimybių sumažėjimą, išgyvena dėl įvykusio įvykio. Nekyla abejonių, jog nukentėjusysis Ž. D. dėl J. P. neteisėtų veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinį stresą, išgyveno pažeminimą, jam teko nepatogumai dėl gydymo, dėl to buvo nedarbingas. Įvertinęs nukentėjusiojo patirtus fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, bei atsižvelgęs į tai, kad J. P. yra darbingo amžiaus, šiuo metu dirba, turi turto, tačiau išlaiko dukrą, kuri yra studentė bei padeda sergančiai pensininkei motinai, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nukentėjusiajam Ž. D. priteistinos neturtinės žalos dydį sumažino iki 20000 Lt. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad protinga nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtas skriaudas bus pasiekta nustatant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, kuris nurodytas teismo nuosprendyje. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš J. P., atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi BPK 113, 115 straipsnių ir CK 6.250, 6.282 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje, vertino aplinkybių visumą. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas laiko teisingai priteistu nukentėjusiajam mažesnio nei jo prašomas dydžio neturtinės žalos atlyginimą – 20000 litų. Nuteistasis yra sveikas ir darbingas, turtinę žala jau yra atlyginęs, taip pat atlygino ir dalį neturtinės žalos, todėl akivaizdu, kad dirbdamas bausmės atlikimo vietoje bei vėliau po bausmės atlikimo, turės galimybę uždirbti reikiamų lėšų ir atlyginti nurodyto dydžio neturtinę žalą. Todėl teismo nustatytas 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai paremtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujantis teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Teismas išlaikė skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą. Apeliantas jokių naujų aplinkybių, kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nenurodė. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam Ž. D. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
Nukentėjusiojo atstovė I. Grikšelienė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė pinigų priėmimo kvitą Nr. 651300 ir prašo priteisti iš nuteistojo J. P. 1500 Lt už atsiliepimo į J. P. apeliacinį skundą surašymą bei nukentėjusiojo atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios išlaidos yra laikomos proceso išlaidomis. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėta pagal nuteistojo J. P., o ne pagal nukentėjusiojo Ž. D. apeliacinį skundą, todėl nukentėjusiajam priteistinos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą atmesti.