Kauno apygardos teismo nutartis

2013-03-19 · Civilinė byla Nr. 2S-504-555/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-19
Bylos Nr.
2S-504-555/2013
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-16437-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Tamašauskas
Kreditorius
UAB Turto valdymo biuro
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-504-555/2013Teisminio proceso Nr. 2-05-3-16437-2012-6
Pirmosios instancijos teismo teisėja Janina Narkevičiūtė
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1;114.11;122.3;122.4 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijaus Tamašauskas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB Turto valdymo biuro atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-20990-285/2012, kuria atmestas kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teisėjas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Kreditorius UAB Turto valdymo biuras prašė teismo įsakymu priteisti iš skolininkės Lietuvos pilates asociacijos 13.644,60 Lt skolos, 182,36 Lt delspinigių, 7,75 procento dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 104,00 Lt žyminio mokesčio, 300,00 Lt išlaidų, advokato pagalbai apmokėti. Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės turto areštą. Nurodė, kad reikalaujama suma skolininkei yra didelė, nes skolininkė nuo 2012-08-18 visiškai nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų mokėti nuomos mokestį, skolininkė vykdo veiklą kaip pelno nesiekianti organizacija.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Kreditoriaus argumentus, kad skolininkė nevykdo savo įsipareigojimų ir veiklą vykdo kaip pelno nesiekianti organizacija, teismas nepripažino argumentais, apibūdinančiais skolininkės turtinę padėtį, kurie leistų reikalavimo sumą skolininkei laikyti didele, t.y. savaime didinančia teismo įsakymo įvykdymo riziką. Be to, kreditoriaus nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Kreditoriui nepateikus kitų duomenų, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, jo prašymą taikyti šias priemones teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 144 straipsnis, 178 straipsnis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu kreditoriaus atstovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Mano, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad reikalavimo suma skolininkei nėra didelė. Nurodo, kad teismo argumentas, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi teismui ne tik nurodyti šio prašymo faktinį pagrindą, t. y. aplinkybes patvirtinančias realią grėsmę teismo sprendimo vykdymui, bet ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, prieštarauja CPK 435 straipsnio 3 daliai. Pažymi, kad kreditorius prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė byloje dėl teismo įsakymo išdavimo, todėl teisės normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, turi būti taikomos sistemiškai kartu su bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus nustatančiomis teisės normomis. Taip pat nurodo, kad teismas reikalauja įrodyti visiems žinomą aplinkybę, t. y. kad skolininkė yra pelno nesiekianti organizacija.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

CPK144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės yra teisiniai ribojimai, teismo taikomi atsakovui ar jo turtui, kuriais siekiama užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama garantuoti realų ir tinkamą būsimo procesinio teismo sprendimo byloje įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t.y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).

Kreditorius šioje byloje pareiškė reikalavimą priteisti iš skolininkės 13.644,60 Lt skolos, 182,36 Lt delspinigių, 7,75 procento dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 104,00 Lt žyminio mokesčio, 300,00 Lt išlaidų, advokato pagalbai apmokėti. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė 13 826,96 Lt sumai taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininkės turto atžvilgiu. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi tokį kreditoriaus prašymą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apelianto nuomone, nagrinėjamoje byloje būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąlygoja didelė reikalavimo suma ir skolininkės, kaip pelno nesiekiančios organizacijos, turtinė padėtis. Nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tenka apeliantui (kreditoriui). Pažymėtina, jog pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartis byloje Nr. 2-1093/2012, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis byloje Nr. 2-1257/2012), didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti skolininkės turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditoriaus nurodyta aplinkybė, jog skolininkė yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo, pati savaime neatspindi skolininkės turtinės padėties. Interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principai suponuoja išvadą, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių veiklos. Apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog skolininkė yra pelno nesiekianti organizacija, pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog skolininkė vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, t. y. kai nėra patikimų duomenų apie grėsmę teismo sprendimo įvykdomumui, laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos.

Nurodytina, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau teismas turi įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Todėl nagrinėjamu atveju kreditoriui nepagrindus nurodytų aplinkybių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo ir įvertinus tai, jog nagrinėjamu atveju nėra grėsmės galimai kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nėra pagrindo skolininkės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Esant išdėstytoms aplinkybėms spręstina, kad teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais naikinti ar keisti pagrindo nėra, todėl atskirasis skundas atmestinas, teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 331 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Egidijus Tamašauskas