Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2026-02-04 · Administracinė byla Nr. eI2-5637-809/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2026-02-04
Bylos Nr.
eI2-5637-809/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07035-2025-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
E. B.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-5637-809/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07035-2025-7Procesinio sprendimo kategorijos: 9.5; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. vasario 4 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjai E. B. ir jos atstovei R. B.,atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei L. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025-12-04 sprendimą Nr. 25S270011 ir įpareigoti Departamentą klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo spręsti iš naujo.

Nurodo, kad pareiškėja nuo 2021 metų turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje studijų Vilniaus kolegijoje (toliau – VIKO) pagrindu, su VIKO buvo sudaryta studijų sutartis, atsakovui buvo pateiktas tarpininkavimo raštas ir pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Studijų metu pareiškėja įsidarbino, nes studijų tvarkaraštis buvo pakankamai laisvas, o ir lėšų pragyvenimui reikėjo, tad pareiškėja laisvu nuo mokslų metu dirbo parduotuvėje „Lindex“, paskutinė jos darbovietė buvo „Ignitis“. Kiek pastudijavusi pareiškėja susidūrė su sunkumais ir nusprendė paimti akademines atostogas VIKO. Akademinės atostogos buvo imtos: nuo 2022-01-31 iki 2022-09-01, nuo 2023-01-30 iki 2023-09-01 ir nuo 2024-02-05 iki 2024-09-01. Būdama akademinėse atostogose ji studijų sutarties nenutraukė. Studijų laikotarpiu nuo 2024-09-01 iki 2025-01-27 vyko tokie atsiskaitymai: profesinės anglų kalbos egzamino perlaikymas (2024-02-02) – įvertinimas 6 balai; Operacinių sistemų egzaminas (2025-01-15, nuotoliniu būdu) – įvertinimas 5 balai. Taigi, pareiškėja laikė tam tikrus egzaminus, ketindama ateityje visgi tęsti mokslus. Jai pateikus prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, pasibaigus galiojusiam leidimui laikinai gyventi Lietuvoje, ji turėjo išvykti į Baltarusiją, kur bandė laikyti egzaminus nuotoliniu būdu, tačiau dėl interneto (VPN) apribojimų (mokymai vyko per Teams programą) to padaryti jai nepavyko ir tik tada 2025-01-17 ji pateikė prašymą VIKO išbraukti ją iš studentų sąrašų. Buvo nutrauktas jos prašymo nagrinėjimas. Paaiškina, kad pareiškėjos tikslas buvo mokytis VIKO, tačiau dėl sunkumų ji pasiėmė akademines atostogas, tarp kurių visgi laikė tam tikrus egzaminus, o dirbo laisvu nuo studijų metu. 2025-02-27 ji sudarė sutartį su VŠĮ SMK Aukštoji mokykla (toliau – ir SMK), 2025-06-05 jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje studijų minėtoje mokykloje pagrindu, galiojęs iki 2025-11-28. Pažymi, kad 2025 m. rugsėjo mėnesį SMK kreipėsi į pareiškėją, nurodydama, kad atsakovas jos teiraujasi apie pareiškėjos studijas bei rezultatus SMK. Kolegija pateikė atsakymą, nurodydama, kad pareiškėja yra pažangi studentė. Tačiau minėtos aplinkybės Sprendime net neminimos, o susidaro klaidingas įspūdis, kad po nutrauktų studijų VIKO pareiškėja kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi (LLG) išdavimo dėl studijų LVK. Studijuodama SMK pareiškėja įstojo į VLK ir pradėjo studijas dar 2025 m. rugsėjo mėnesį. Jos studijų rezultatai VLK yra labai geri. Taigi, teikiami duomenys patvirtina tai, kad pareiškėja studijuoja VLK, jos mokymosi rezultatai yra labai geri, tad teigti, kad ji siekia ne mokslų, o kitais tikslais būti Lietuvoje, dėl to pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, yra visiškai nepagrįsta. Be to, ji dar mokosi ir SMK, taigi, ji studijuoja dviejose aukštosiose mokyklose, o leidimas laikinai gyventi jai galiojo net iki 2025-11-28. Pareiškėja yra labai pažangi studentė, tad praeityje nesėkmingai pasirinkti mokslai nesudaro pagrindo teigti nei, kad 2021 metais pareiškėja nesiekė studijuoti Lietuvoje nei, kad 2025 metais pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos ketinimą studijuoti VLK, nes į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad ji sėkmingai studijuoja jau beveik 4 mėnesius.

Nurodo, kad pareiškėja Lietuvoje 2021 m. baigė mokyklą. Ji laisvai kalba bei rašo lietuviškai. Lietuvoje leidimo laikinai gyventi pagrindu gyvena pareiškėjos mama. Jokių giminių Baltarusijoje pareiškėja neturi. Pareiškėja yra išlaikiusi Konstitucijos egzaminą, ketindama kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo bei pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka. Pareiškėjos širdies draugas yra LR pilietis R. Z.. Jaunuoliai kartu gyvena ir planuoja vestuves. Yra gauta pažyma dėl kliūčių santuokos sudarymui nebuvimo, nupirkti vestuviniai žiedai. Pareiškėją su sužadėtiniu sieja labai artimi santykiai, jie myli vienas kitą, kuria šeimą, jie labai daug laiko praleidžia kartu, Robertas lankė pareiškėją Baltarusijoje, kai ji turėjo išvykti iš Lietuvos. Pareiškėja Lietuvoje gyvena jau 10 metų.

Pareiškėjos teigimu, Sprendime nėra pateikti Migracijos departamento išvadą pagrindžiantys argumentai. Sprendime nėra analizuojamos individualios aplinkybės, susijusios su pareiškėjos siekiu gyventi Lietuvoje, siekiant studijuoti VLK. Sprendime nėra nurodoma, kurie pareiškėjos teiginiai Migracijos departamento vykdytos apklausos metu sudarė prielaidas spręsti, kad pareiškėjos tikrieji ketinimai dėl leidimo laikinai gyventi įgijimo studijų pagrindu yra nesusiję su jos studijomis VLK. Šiuo atveju Sprendime iš esmės apsiribota pareiškėjos praeities faktais dėl studijų VIKO, kurie net neteisingai interpretuojami, nes pareiškėja paaiškino, dėl kokių priežasčių susiklostė tokia situacija dėl akademinių atostogų, o darbas niekaip neįtakojo mokslų rezultatų. Tačiau Sprendime nepateikti argumentai, patvirtinantys, kad pareiškėja ateityje nestudijuos (nors jau beveik baigė pirmąjį semestrą). Taigi, Sprendime nėra atliktas su pareiškėja susijusių aplinkybių visumos vertinimas, todėl Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytų reikalavimų.

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovė palaikė skundo argumentus, prašo skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Dėl pareiškėjos studijų verslo kolegijoje pažymi, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas todėl, kad pareiškėja ketino studijuoti pagal studijų programą. Kaip matyti iš Vilniaus kolegijos pateiktos informacijos, pareiškėja studijų nevykdė: 2021-08-25 priimta į studijas Vilniaus kolegijoje, pareiškėja ėmė akademines atostogas. Nors nuo 2024-09-01 po akademinių atostogų pareiškėjai buvo leista tęsti studijas, 2025-01-27 direktoriaus įsakymu pareiškėja išbraukta iš studentų sąrašų pačios prašymu. Kolegijos pažymoje, be kita ko, nurodoma, jog per studijų laikotarpį pareiškėja neįgijo jokių galutinių studijų rezultatų įvertinimų. Taigi, pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, nes leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nestudijavo pagal studijų programą. Taip pat, pareiškėjos pridedamoje pažymoje apie studijas nurodoma informacija šiek tiek skiriasi – minimas vieno egzamino perlaikymas ir vienas egzaminas, kuriuos pareiškėja išlaikė, tačiau, net jei pareiškėja vis tiktai per ketverius metus išlaikė du egzaminus, ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėja vykdė studijas pagal studijų programą. Pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėja „nuo 2022 metų turėjo ne akademines skolas, o akademines atostogas“. Kaip matyti iš Kolegijos pateiktų dokumentų, pareiškėja iki akademinių atostogų sukauptų skolų išlaikyti nesugebėjo, todėl studijas teko nutraukti,

kaip nurodoma, pareiškėjos prašymu, dėl patirtų sunkių asmeninių išgyvenimų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, nevykdydama studijų programos, turėdama studijų tikslu išduotą leidimą laikinai gyventi ne studijavo, o dirbo Lietuvos įmonėse, Migracijos departamentas vertino, kad darbas galėjo turėti įtakos jo studijų rezultatams. Migracijos departamento vertinimu, darbas galėjo būti viena iš

priežasčių, dėl kurių pareiškėja neįvykdė studijų programos reikalavimų, nesurinko reikalaujamo kreditų kiekio ir galimai dėl to keičia studijų kryptį. Migracijos departamento vertinimu, atvykus į Lietuvos Respubliką studijų tikslais, prioritetas turi būti skiriamas studijoms, o ne darbui. Pastebi, kad studijuojant nėra draudžiama dirbti, tačiau užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį turi atitikti sąlygas, kurių pagrindu užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėja akivaizdžiai piktnaudžiavo jai suteikta teise studijų pagrindu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors studijų Vilniaus kolegijoje laikotarpiu pareiškėja turėjo trejas akademines atostogas po vieną semestrą (nuo 2022-01-31 iki 2022-09-01, nuo 2023-01-30 iki 2023-09-01 ir nuo 2024-02-05 iki 2024-09-01) ir per visą studijų laikotarpį neįgijo jokių galutinių studijų rezultatų įvertinimų, pareiškėja nepateikė motyvuotų paaiškinimų, dėl kokių priežasčių nėra pažangi studentė ir kodėl kas antrą semestrą ėmė akademines atostogas. Migracijos departamentas vertina, kad pareiškėja, būdama nepažangi studentė, siekia išlaikyti savo teisinį statusą Lietuvos Respublikoje ir dėl to inicijavo studijų institucijos keitimą. Nors pareiškėja nurodo, kad 2025-06-05 jai buvo išduotas leidimas gyventi studijų VŠĮ SMK Aukštoji mokykla pagrindu, pažymi, kad šios profesinio mokymo studijos, kurias pareiškėja įvardijo kaip sėkmingas, turėjo baigtis iki 2025-11-28, nes būtent tokiam laikui buvo teikiamas tarpininkavimo raštas Nr. 20250422-062728. Nors pareiškėja savo skunde ir teigia, kad VšĮ SMK Aukštoji mokykla pateikė Migracijos departamentui atsakymą, nurodydama, kad pareiškėja yra pažangi studentė, tačiau pastebi, kad pareiškėjos minimas „priedas Nr. 11“ , kurio, esą, nevertino Migracijos departamentas, yra E. Š., Kompetencijų akademijos vadovės, susirašinėjimas su pareiškėja, kuriame klausiama, kokiu telefonu minėta SMK darbuotoja galėtų pasiskambinti pareiškėjai dėl migracijos, o pareiškėja nurodo telefono numerį. Taigi, negalime sutikti su skundo argumentais, kad priede Nr. 11 Kolegija nurodo, kad pareiškėja yra pažangi studentė. Prie skundo pridėtas Priedas 11-2 yra išsiųstas pareiškėjai nuo E. Š., todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad tai yra „raštas migracijai.“

Nurodo, kad įvertinus pareiškėjos duomenis, esančius Mokinių registro informacinėje sistemoje (toliau – Mokinių registras), manytina, kad pareiškėja šio profesinio mokymo SMK Aukštojoje mokykloje nėra baigusi, nes nėra registruotas pareiškėjos mokslo užbaigimas ir išvykimas iš mokyklos. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos skundas datuotas 2025-12-11, kai pareiškėja jau turėtų būti baigusi mokymąsi SMK Aukštojoje mokykloje, tačiau nepateikia įrodymų, kad šias studijas baigė. Kaip matyti iš pareiškėjos pateiktos su skundu profesinio mokymo sutarties, pasirašytos 2025-02-27, studijų, prasidėjusių 2025-03-01 (pagal pateiktą tarpininkavimo raštą) trukmė tebuvo 9 mėn., taigi, kaip pagrįstai nurodoma ir tarpininkavimo rašte, studijos turėjo baigtis 2025-11-28. Pareiškėja į bylą nepateikė įgyto apskaitininko profesijos pažymėjimo, todėl ši aplinkybė sudaro pagrindą abejoti, ar tikrai pareiškėjos studijos, kurių pagrindu pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, buvo pabaigtos. Nesant tokių įrodymų, pareiškėjos siekis studijuoti ir įgyti išsilavinimą tampa itin abejotinu.

Pareiškėja 2025-09-08 kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo studijų Kolegijoje

pagrindu. Buvo pateiktas pareiškėjos prašymas Nr. 2508-LLG-5438 (užpildymo data 2025-08-22) ir

tarpininkavimo raštas Nr. 20250822-125177, kuriame nurodyta, kad pareiškėja priimta studijuoti pagal studijų programą, numatyta studijų pabaigos data – 2028-06-30. Migracijos departamentas, įvertinęs turimų duomenų visumą, kad pareiškėja buvo nepažangi studentė Vilniaus kolegijoje, taip pat, kad pareiškėja ketina vienu metu tęsti studijas SMK Aukštojoje mokykloje ir Kolegijoje, pateiktus Vilniaus kolegijos duomenis, kad pareiškėja, studijuodama Vilniaus kolegijoje nuo 2021 iki 2025 m., per studijų laikotarpį neįgijo jokių galutinių studijų rezultatų įvertinimų, taip pat, įvertinus, kad pareiškėja dirbo beveik visą studijų laikotarpį, daro išvadą, kad darbas galėjo turėti įtakos jo studijų rezultatams. Todėl vertino, kad nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, tokiu būdu asmens siekis gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka Įstatyme nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo mokslo pagrindu tikslo – leisti asmeniui ir toliau mokytis Lietuvos

Respublikoje. Tai, kad pareiškėjai buvo leista likti Lietuvos Respublikoje, baigus galioti išduotam leidimui laikinai gyventi, atskleidžia ne tai, kad Migracijos departamentas teigiamai įvertino pareiškėjos studijų rezultatus, o vien tai, kad Migracijos departamentui nespėjus išnagrinėti pareiškėjos prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjai nebuvo užkirstas kelias tęsti pradėtas studijas.

Dėl pareiškėjos nurodomų turimų ryšių Lietuvos Respublikoje pažymi, kad leidimo laikinai gyventi pareiškėja prašė būtent dėl ketinimo studijuoti, taigi, šiuo atveju nėra pagrindo vertinti pareiškėjos šeiminius ryšius. Neginčija aplinkybių, kad pareiškėja baigė mokyklą Lietuvoje, tačiau pažymi, kad nei mokyklos baigimas Lietuvoje, nei išlaikytas Konstitucijos pagrindų egzaminas, nei lietuvių kalbos mokėjimas, nei galimi šeiminiai ryšiai nesuteikia pagrindo pareiškėjai gauti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu. Nesutinka su pareiškėjos vertinimu, kad jos trečias iš eilės mėginimas studijuoti ir sutarties su studijų institucija sudarymas yra pakankamas pagrindas vertinti, kad pareiškėja siekia būtent studijuoti, o ne toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, tik naudodamasi studijomis kaip sėkmingai veikiančia piktnaudžiavimo migracijos procedūromis schema. Pažymi, kad pareiškėja siekia studijuoti trečioje mokymo (studijų) institucijoje, tačiau nėra pateikusi įrodymų, kad būtų atsakingai vykdžiusi studijas pagal studijų programą. Todėl mano, kad Migracijos departamentas, atlikdamas perspektyvinį vertinimą dėl pareiškėjos ketinimų studijuoti, pagrįstai rėmėsi turima informacija dėl pareiškėjos įgytų (ar neįgytų) žinių ir kompetencijų per 2021 – 2025 m. laikotarpį, kai pareiškėjai ketinant studijuoti buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Nors pareiškėja ir teigia, kad ji yra „priimta studijuoti VLK, jos mokymosi rezultatai yra aukšti,“ Migracijos departamentas su tokiu teiginiu nesutinka, nes pareiškėja įrodymų, patvirtinančių „aukštus mokymosi rezultatus“ nepateikia. Pastebėtina, kad su skundu pateiktos ekrano fotokopijos,

kurios skunde vadinamos „studijų rezultatais“ neįrodo, kad pareiškėja būtų išlaikiusi nors vieną egzaminą. Taip pat nepagrindžia, kokioje mokymo įstaigoje šie rezultatai pasiekti,

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025-12-04 sprendimo Nr. 25S270011 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Departamentą klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo spręsti iš naujo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 2025-09-08 kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad yra priimta studijuoti į Kolegiją pagal studijų programą.

Departamentas nustatė, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2015-01-14 iki 2021-12-19 nebuvo išduotos Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos, tačiau nuo 2021-12-19 iki 2025-11-28 pareiškėjai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi mokslo pagrindu.

Departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2021-09-01 buvo priimta į Vilniaus kolegiją, kurioje studijavo programų sistemas pirmojoje studijų pakopoje. Studijuodama pareiškėja nuo 2022-01-31 iki 2022-09-01, nuo 2023-01-30 iki 2023-09-01 ir nuo 2024-02-05 iki 2024-09-01 turėjo akademines atostogas, o 2025-01-23 studijas nutraukė. Vilniaus kolegija 2025-01-30 Migracijos departamentui pateikė pranešimą Nr. 2501-PRNŠ-2194, kuriame nurodė, kad studijos 2025-01-23 nutrauktos pačios pareiškėjos prašymu. Pareiškėja, Studentų registro duomenimis, studijuodama Vilniaus kolegijoje surinko 30 studijų kreditų skolą.

Pareiškėja nuo 2025-02-28 mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programą (apskaitininko modulinė profesinio mokymo programa) SMK Aukštojoje mokykloje. Kolegija tarpininkavimo rašte Nr. 20250822-125177 prašo asmeniui išduoti leidimą laikinai gyventi, patvirtindama, kad pareiškėja priimta studijuoti pagal studijų programą ir, kad buvo sumokėti Kolegijos nustatyti mokesčiai.

Departamentas, įvertinęs pareiškėjos nepažangumą (imtos akademinės atostogos, studijų metu pareiškėja dirbo), nusprendė, kad pareiškėja tik siekia išlaikyti savo teisinį statusą Lietuvos Respublikoje ir dėl to inicijavo studijų institucijos keitimą. Tuo pagrindu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėja nesutikdama su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 46 straipsnio nuostatas. Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina mokytis Lietuvos Respublikoje, jeigu jis priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis reglamentuoja faktines aplinkybes, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal šio straipsnio 1 dalies 12 punktą – jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja studijuodama visose trejose mokymo įstaigose turėjo jai išduotą leidimą laikinai gyventi mokslo pagrindu. Pareiškėja 2025-09-08 į Departamentą kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo studijų Kolegijoje pagrindu. Departamentas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi nustatęs, kad pareiškėja buvo nepažangi studentė Vilniaus kolegijoje, kad pareiškėja ketina vienu metu tęsti studijas SMK Aukštojoje mokykloje ir Kolegijoje, kad pareiškėja, studijuodama Vilniaus kolegijoje, nuo 2021 iki 2025 m., per studijų laikotarpį neįgijo jokių galutinių studijų rezultatų įvertinimų, kad pareiškėja dirbo beveik visą studijų laikotarpį. Šių aplinkybių visuma, kaip nurodo Departamentas, leido daryti išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti naują leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir tokiu būdu pareiškėjos asmens siekis gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka Įstatyme nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo mokslo pagrindu tikslo – leisti asmeniui ir toliau mokytis Lietuvos Respublikoje.

Iš Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos matyti, kad įstatymų leidėjas numatė leidimui šiuo pagrindu išduoti būtinąją sąlygą – būti priimtu studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą. Pareiškėja į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipėsi studijų Kolegijoje pagrindu, t. y. jau besimokydama Kolegijoje. Taigi, pareiškėja šią sąlygą atitiko. Ši faktinė aplinkybė nei prašymo vertinimo Departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu priešingai nebuvo įrodyta.

Kaip nustatyta bylos medžiaga, Departamentas, priimdamas išvadą dėl to, kad pareiškėja pateikė neteisingus duomenis, iš esmės grindė akademinių atostogų paėmimu, ankstesniu jos pasitraukimu iš mokslo įstaigos savo noru, darbo prioretizavimu praeityje. Tačiau pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi metu ji visais atvejais buvo teisėtai priimta studijuoti, faktiškai (de facto) studijavo ir tai reiškia, kad pareiškėja turėjo galiojantį studijų pagrindą. Nors Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punktas nenumato Departamentui imperatyvios pareigos išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi vien jam atitikus jau minėtą būtinąją sąlygą (būti priimtam studijuoti), dėl ko Departamentas visada turi diskreciją vertinti ne tik formalų asmens priėmimo studijuoti faktą bet ir realią studijų paskirtį, tačiau, kaip matyti nagrinėjamu atveju, Departamento Sprendimas buvo grindžiamas praeityje įvykusiomis aplinkybėmis, o ne dabartine faktine situacija. Teismo vertinimu, asmens nestropumas ar nepažangumas praeityje negali būti tiesioginiu atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindu jei studijos tuo metu ir dabar vyksta, o ir asmuo į visas mokslo įstaigas buvo priimtas teisėtai. Nei Įstatymas, nei poįstatyminiai teisės aktai nenumato nestropumo ir nepažangumo, kaip savarankiško atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindo, todėl net ir pripažinus tam tikrus pareiškėjos studijų nenuoseklumo aspektus, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra kraštutinė priemonė, tuo labiau, kad pareiškėja jai išduoto leidimo laikinai gyventi metu buvo priimta į studijas ir studijavo. Tuo tarpu nei akademinės atostogos pačios savaime nėra pažeidimas, nei darbas studijų metu, kuris taip pat leidžiamas, jei laikomasi teisės aktų reikalavimų. Tuo metu, kai pareiškėja nutraukė studijas Vilniaus kolegijoje, jai išduotas leidimas gyventi nebuvo panaikintas, taip pat nebuvo nustatyta, kad ji pažeidė tokio leidimo išdavimo sąlygas, o studijavimas keliose mokslo įstaigose vienu metu taip pat nėra draudžiamas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovas iš esmės nevertino ir fakto, kad pareiškėja nuo 2025 m. studijavo SMK aukštojoje mokykloje, apskaitininko specialybę. Į bylą pateiktas rašytinis įrodymas – SMK aukštosios mokyklos Profesinio mokymo diplomas įrodo, jog pareiškėja jau yra įgijusi apskaitininkės kvalifikaciją. Pažymėtina, jog minėtą diplomą pareiškėja gavo 2026-01-08, t. y. po ginčijamo Sprendimo priėmimo (2025-12-04) ir Migracijos departamentas objektyviai negalėjo jo vertinti, tačiau, be kita ko, pastebėtina ir tai, jog šios studijos truko devynis mėnesius, o atsakovas šių studijų nevertino ir dėl jų Sprendime nepasisakė.

Departamentas Sprendimą priėmė vadovaudamasis 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kad pareiškėja pateikė neteisingus duomenis, tačiau Sprendime nėra nurodyta, kokie konkretūs duomenys neatitiko tikrovės, ar kokie duomenys buvo nuslėpti. Kaip jau minėta, vien tai, kad atsakovas įvertino pareiškėjos ankstesnes studijas, akademines atostogas ar darbo faktą nėra tapatu tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimui. Šiuo atveju neteisingų duomenų faktas turi būti aiškiai konstatuotas, individualizuotas ir įrodytas, o ne preziumuojamas remiantis bendru elgesio vertinimu ir grindžiamas daugiau tik subjektyviomis išvadomis apie pareiškėjos elgesį.

Teismas, įvertinęs ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinį, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, nesutinka su jame pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, be kita ko, saistomas gero administravimo principo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).

Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, jog, nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai neatliko pareiškėjos situacijos vertinimo. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad Sprendime tik konstatuota, kad pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės, tačiau, kaip jau pirmiau nurodyta, į bylą pateikti įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, jog vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2020 m. liepos 24 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismais, aiškindamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-13171 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., kuri atitinka ginčui aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalį) nuostatas, kuriose buvo numatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, yra pažymėjęs, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Pažymėtina, jog tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).

Administracinis aktas, kuriame nevertintos bylai reikšmingos aplinkybės, neatitinka gero viešojo administravimo principo. Gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą priimant sprendimą jame nurodyti ne tik teisės aktus, bet ir tinkamai įvertintų reikšmingų faktinių aplinkybių visumą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Migracijos departamento Sprendimas nėra pagrindas išvadai, kad pareiškėjos tikrasis tikslas yra tik įteisinti savo buvimą Lietuvoje ir naudotis leidimo laikinai gyventi teikiamomis privilegijomis. Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas yra formalaus pobūdžio ir neatitinka proporcingumo ir individualaus vertinimo principų. Nagrinėjamu atveju Sprendimas negali būti vertinamas ir kaip atitinkantis esminius VAĮ 10 straipsnyje nustatytus administracinio akto turinio reikalavimus, nes jis neatitinka faktinės situacijos ir nėra tinkamai motyvuotas. Iš Sprendimo nėra aišku, kokie pareiškėjos argumentai, ar faktinės aplinkybės neatitiko tikrovės, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą dėl nelegalios migracijos grėsmės.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti Sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, todėl sudaro pagrindą spręsti, jog Sprendimas neatitinka gero administravimo principo, taip pat ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl yra naikintinas. Panaikinus Sprendimą Departamentas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos E. B. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025-12-04 sprendimą Nr. 25S270011.

Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjos E. B. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi iš naujo.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėEgidija PuzinskaitėEglė Žulytė-Janulionienė