Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Eikoma“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, o priešieškinis patenkintas, civilinėje byloje Nr. B2-467-324/2008 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Eikoma“ ieškinį atsakovui R. A. firmai dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas nepagrįstai atmetė teiginį, jog pardavėjas apskaitė abi PVM sąskaitas faktūras. PVM sąskaita faktūra LBH Nr. 2057723 yra įtraukta į PVM deklaraciją, kurią UAB ,,Eikoma“ pateikė Kauno apskrities VMI už 2003 metų vasario mėnesį. Tai paneigia liudytojo R. G. , kuris pasirašė minėtą deklaraciją VMI ir perdavė ją administratoriui, parodymus, jog sąskaita LBH Nr. 2057723 turėjo būti sunaikinta. Pastaroji sąskaita faktūra sunaikinta nebuvo, o yra įtraukta į apskaitą, be to, Kauno apskrities VMI jos nerado ir tarp sugadintų sąskaitų komplektų. Atsakovas ir buvęs UAB ,,Eikoma“ direktorius bei savininkas R. G. nesurašė apskaitos dokumentų ūkinės operacijos metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, ir tuo pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnį. Atsakovas nėra nuoseklus ir prieštaravo pats sau, nes vienu metu teigė, jog darbai nebuvo atlikti, kitu – kad prekes gavo pagal sąskaitą faktūrą Nr. 2057723, trečiu – kad knygos buvo atspausdintos ne pilnai ir jų negavo, o ketvirtu – kad knygų kiekis buvo sumažintas dėl broko. Be to, jo paaiškinimai neatitinka protingo žmogaus elgesio, nes atsakovas tą pačią dieną nurodo atsisakęs savo iniciatyva naudingesnio sandorio ir ieškovui pasiūlęs sau nenaudingesnį, tai yra pasiūlė sumažinti knygų skaičių 200 vienetų, o kainą pakelti 16,52 Lt. Neprotinga pirkti knygas už didesnę kainą, jei jos jau buvo nupirktos už mažesnę. Prekės yra gautos pagal abi 2003 m. vasario 25 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Atsakovas patvirtinto, kad pagal sąskaitą NR. 2057725 spausdinimo darbai buvo atlikti ir ši sąskaita pilnai apmokėta, taip pat nurodė, kad ieškovui išrašius sąskaitą Nr. 2057723, atsakovas ją pasirašė, nes ji atitiko tikrovę. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad 200 vienetų knygų buvo brokuota ir grąžinta, nors tvirtina, jog visas knygas pagal sąskaita faktūrą LBH Nr. 2057723 gavo. Buvo pažeistas PVM įstatymo 83 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra LBH Nr. 2057723 nebuvo sunaikinta, tai, jei ir buvo brokas, privalėjo būti išrašytas ieškovo kreditorinis dokumentas atsakovui, kuriame turėjo būti įforminti aplinkybių pasikeitimai, arba šalių susitarimu prekių grąžinimas galėjo būti įformintas atsakovo išrašomu debetiniu dokumentu ieškovui. Teismas pažeidė CPK 177 straipsnio ketvirtąją dalį, pagal kurią, bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Prekių pirkimui – pardavimui, kaip ūkinei operacijai, patvirtinti turi būti pateikiami apskaitos dokumentai (PVM sąskaita faktūra), o ne liudytoju parodymai. Tik rašytiniai įrodymai gali būti pripažįstami leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas neteisingai suprato ieškovo teiginius dėl įskaitymo negalimumo po bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Jei prekės gautos pagal sąskaitą Nr. 2057723, o negautos pagal sąskaitą Nr. 2057725, atsakovas turi teisę pareikšti kreditorinį reikalavimą pagal pastarąją sąskaitą faktūrą. Įskaitymas PVM sąskaitos faktūros LBH Nr. 2057725 apmokėjimu PVM sąskaitos faktūros LBH Nr. 2057723, pagal kurią pareikštas ieškinys, negalimas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra, būtų priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialinės bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacinio skundo apibrėžtose ribose, privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį šio skundo pagrindą, o taip pat teismo sprendimo negaliojimo absoliučius pagrindus (CPK 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs atsakovo priešieškinį ir pripažinęs negaliojančiu pirkimo – pardavimo sandorį pagal 2003 m. vasario 25 d. PVM sąskaitą faktūrą LBH Nr. 2057723 bei atmetęs ieškinį, neteisingai išnagrinėjo šią bylą, nes įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė šio sprendimo išvadas, įvertinti pažeidžiant CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles, taip pat teismas suklydo aiškindamas ir taikydamas materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo bei aiškinimo praktikos (CPK 185, 263 str.). Todėl priimtas sprendimas yra naikintinas (CPK 263 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju viena iš ginčo šalių – ieškovas, yra bankrutuojanti bendrovė. Tai svarbu turėti galvoje, nes pagal esamą teismų praktiką, bylose, kuriose dalyvauja bankrutuojanti bendrovė, būtina atsižvelgti į tokios įmonės kreditorių interesus, tai yra laikoma, jog tokioje byloje ginamas taip pat ir viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Dėl to, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, remiamasi ne vien tik apeliacinio skundo argumentais.

Skundžiamas teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas remiantis tokiais motyvais:

Kaip žinoma, CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Taigi įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad vertinant įrodymus civilinėje byloje taikytina vadinamoji tikėtinumo taisyklė, pagal kurią teismas, kuris nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių buvimo, tačiau tik išnykus pagrįstoms abejonėms dėl jo tikimybės, faktas pripažįstamas patvirtintu. Įrodymų vertinimo ypatumą nagrinėjamoje byloje nulemia tai, kad šis iš sutartinių teisinių santykių atsiradęs ginčas dėl atsiskaitymo pagal sutartį yra kilęs tarp dviejų juridinių asmenų, tai yra ieškovo BUAB ,,Eikoma“ bei atsakovo R. A. firmos, todėl, kaip teisingai nurodo apeliaciniame skunde ieškovas, taikant įrodymų vertinimo taisykles nagrinėjamoje byloje, o taip pat minėtą tikėtinumo taisyklę, yra svarbios CPK 177 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios įrodinėjimo priemonių leistinumą (CK 2.74 str. 3 d., Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10 str.). Tokią nuostatą ne kartą yra išdėstęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-827/2000; 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-544/2003). Civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodymų, susijusių su juridinių asmenų atliekamų ūkinių finansinių operacijų įrodinėjimu, leistinumo klausimai yra aiškinami taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 14 bei 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 nuostatose. Nors teisės aiškinimo ir taikymo praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, kuriose suformuluotas teisės aiškinimo bei taikymo taisyklės tampa privalomomis teismams, nagrinėjantiems analogiškas bylas, tačiau teisėjų kolegija laiko, jog ir minėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimai bei juose pateikiami teisės normų aiškinimai gali būti naudojami kaip pagalbinė rekomendacinio pobūdžio medžiaga, kurioje pateikiama autoritetinga nuomonė tam tikrais teisės aiškinimo bei taikymo klausimais.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju teisinių santykių šalys nesilaikė ginčo laikotarpiu galiojusios Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio redakcijos reikalavimų, pagal kuriuos atsakovo nurodyta situacija privalėjo būti įforminta išrašant pirkėjui kreditinį dokumentą, patvirtinantį minėtus aplinkybių pasikeitimus, arba šalių susitarimu prekių grąžinimą ar paslaugų atsisakymą įforminant ne prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo išrašomu kreditiniu dokumentu, o pirkėjo (kliento) išrašomu debetiniu dokumentu, jeigu pirkėjas (klientas) yra PVM mokėtojas. Kartu teismas nurodė, kad nors išrašant kitą PVM sąskaitą faktūrą LBH Nr. 2057725 ir sunaikinant 2003 m. vasario 25 d. PVM sąskaitą faktūrą LBH Nr. 2057723, šalys šių reikalavimų nesilaikė, tačiau rėmėsi R. A. paaiškinimu, jog taip įvyko dėl nežinojimo (tuo laikotarpiu neturėjo buhalterio, pats yra šaltkalvis), ir laikė, kad ši aplinkybė neatima iš atsakovo galimybės sandorį nuginčyti kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Kaip buvo minėta, teismas, pripažindamas negaliojančiu pirkimo – pardavimo sandorį pagal 2003 m. vasario 25 d. PVM sąskaitą faktūrą LBH Nr. 2057723 ir laikydamas įrodytu, jog pirkėjui (ieškovui) nebuvo perduotos prekės pagal šį sandorį, todėl jis neatitinka pirkimo – pardavimo sutarčiai nustatytų reikalavimų (CK 3.305 str. 1 d., 1.80 str. 1 d.), rėmėsi sandorio sudarymo metu ieškovą atstovavusio bendrovės administracijos vadovo liudytojo R. G. paaiškinimais apie ieškovo darbo broko faktą vykdant atsakovo užsakymą ir spausdinant knygas, apie šalių susitarimą vienintelį tos dienos sandorį įforminti pasirašant kitą PVM sąskaitą faktūrą LBH Nr. 2057725, taip pat teismas rėmėsi duomenimis, gautais iš atsakovo knygas platinusių knygynų, kurie, teismo teigimu, patvirtina aplinkybę, kad iki sandorį įforminančios sąskaitos pasirašymo atsakovas iš ieškovo knygas atsiimdavo dalimis, o taip pat duomenimis, jog atsakovas mokesčių administratoriui teikiamame registre apskaitė tik vieną 2003 m. vasario 25 d. įvykusį pirkimo sandorį pagal PVM sąskaitą faktūrą LBH Nr. 2057725, pagal kurį šalys yra atsiskaičiusios. Teismas taip pat rėmėsi tuo, jog ieškovas PVM deklaracijų neteikė nuo 2003 m. kovo mėnesio ir nėra duomenų, kad pats ieškovas būtų apskaitęs abi PVM sąskaitas faktūras.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis paminėtais įrodymais, neturėjo pagrindo nustatyti faktus ir aplinkybes, kurie pagal imperatyvias įstatymų nuostatas privalo būti įforminti tam tikrais dokumentais ir tvarka, be to, įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, negali būti laikomi pakankamais teismo išvadoms pagrįsti (CPK 178 str.).

Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimo motyvais įrodymų vertinimo klausimais, teisingai remiasi bendrovės ūkinę finansinę veiklą reglamentuojančių įstatymų nuostatomis. Nurodo, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį, o apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Sutinkamai su Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau PVM įstatymas) 2 straipsnio 29 dalimi, PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus. Pagal šio įstatymo 78 straipsnį apmokestinamieji asmenys privalo: tvarkyti apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad iš jos duomenų būtų galima teisingai nustatyti šio asmens prievoles, susijusias su PVM; tvarkyti gaunamų ir išrašomų šių dokumentų registrus, į kuriuos turi būti įtraukiamos visos išrašytos sąskaitos faktūros, užtikrinti, kad šios sąskaitos faktūros, taip pat jų gautos PVM sąskaitos faktūros, būtų saugomos šiame straipsnyje nustatyta tvarka (PVM įstatymo 78 str. 1, 5, 7 d.). Šio įstatymo 79 straipsnis reikalauja, jog apmokestinamasis asmuo įvykusį prekių ar paslaugų tiekimą privalo įforminti PVM sąskaita faktūra, kuri privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas (PVM įstatymo 79 str. 1, 2 d.). Pažymėtina, kad minimo įstatymo 83 straipsnio normos tiksliai ir aiškiai reglamentuoja, kaip buhalterinėje apskaitoje turėtų būti įforminta po prekių paslaugų tiekimo ir PVM sąskaitos faktūros išrašymo pasikeitusi situacija (pakito apmokestinamoji vertė, kiekis ir kt.), tačiau bet kokie pasikeitimai, įforminti kreditiniais ir (arba) debetiniais dokumentais, kurie privalo būti išrašomi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą formą ir tvarką, ir reikalaujamus juose nurodyti rekvizitus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (PVM įstatymo 83 str. 1 – 3 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi paminėtomis Buhalterinės apskaitos įstatymo bei PVM įstatymo normomis, sprendžia, kad įstatymų leidėjas, preciziškai bei imperatyvai reglamentuodamas finansinių operacijų įforminimą, siekė, kad jų apskaita būtų tvarkoma tokiu būdu, jog iškilus ginčams tarp ūkine komercine veikla besiverčiančių asmenų ar šių asmenų bei valstybės (pavyzdžiui, mokesčių administratoriaus ir kt.), būtų galima tiksliai nustatyti bei patikrinti minėtų operacijų apimtis, atlikimo laiką bei pagrindą, kontroliuoti ar teisingai atsiskaitoma su valstybės bei savivaldybių biudžetais ir kt. Taigi griežtas minėtų įstatymų reikalavimų laikymasis yra reikšmingas ir viešajam interesui, nes tokiu būdu užtikrinamas veiklos skaidrumas, užkertamas kelias tarpusavio atsiskaitymams neteisėtai išvengiant privalomų mokėjimų (atsiskaitymas už darbą ,,vokeliais“, pajamų slėpimas ir kt.). Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju, tiek ieškovo UAB ,,Eikoma“ akcininkas bei administracijos vadovas R. G. , tiek spaustuvininko verslu užsiimantis atsakovo savininkas R. A. žinojo arba turėjo žinoti anksčiau paminėtus imperatyvius įstatymų reikalavimus, privalėjo juos vykdyti ir tinkamai įforminti, atsakovo teigimu, pasikeitusias aplinkybes ir faktiškai atliktas operacijas. Jei tai būtų buvę padaryta, šis ginčas iš viso nebūtų kilęs. Teisėjų kolegijos nuomone, juridinis asmuo, nesilaikydamas minėtų imperatyvių reikalavimų, pats prisiima riziką dėl galimų nuostolių tuo atveju, jei, kilus ginčui dėl tam tikrų operacijų realumo bei apimties, bus negalima leistinų įrodymų pagrindu nustatyti reikšmingų faktų. Esant tokiai situacijai, kai verslo subjektai pažeidžia imperatyvias įstatymų nuostatas, o kilus ginčui aplinkybes, kurias privalo įrodyti konkrečiais oficialiais dokumentais, grindžia liudytojų parodymais ar kitais šalutiniais duomenimis, atsižvelgiant į tai, jog abi ginčo sandorių šalys, kaip minėta, verslininkai profesionalai, privalantys žinoti finansinių operacijų įforminimo tvarką, lieka nepaneigti ieškovo atstovo argumentai, kad sandorio šalys galėjo sąmoningai ignoruoti įstatymų reikalavimus (t. b. l. 56, t. 2, b. l. 26). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, jog sandorio šalies atsakovo, pažeidusio imperatyvias įstatymo nuostatas, teisių gynimas, leidžiant pagrįsti finansinių operacijų (sandorių) buvimą ar nebuvimą kitais įrodymais, nei gali būti pagrindžiama, būtų pažeisti taip pat ir teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai (CPK 3 str., CPK 177 str. 4 d.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, vertinant atsakovo išdėstytus argumentus, bei atsižvelgiant į minėtas reikšmingas aplinkybes, kad abi ginčo sandorių šalys buvo verslininkai profesionalai, privalantys vykdyti imperatyvias įstatymų nuostatas, tačiau to nepadarę, gali būti keliamas klausimas dėl to, ar atsakovas, žinodamas įstatymų reikalavimus, privalėdamas suvokti, jog pats juos pažeidė, ir remdamasis neleistinais įrodymais, korektiškai gina bei nepiktnaudžiauja savo turimomis teisėmis (CK 1.137 str.).

Be to, kaip buvo nurodyta anksčiau, teismas, neturėjo pagrindo laikyti pakankamais įrodymus, kuriais rėmėsi atsakovas, įrodinėdamas priešieškinio pagrįstumą (CPK 185 str.). Pirma, negali būti laikomi pakankamais įrodymais R. G. paaiškinimai, kuriais rėmėsi teismas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu R. G. buvo vienasmenis ieškovo UAB ,,Eikoma“ akcininkas bei administracijos vadovas (t. 1, b. l. 59-73), jis pats tarėsi su atsakovo savininku R. A. dėl minimų knygų spausdinimo, pasirašė šias abi PVM sąskaitas faktūras, tuo patvirtindamas, jog gavo jose nurodytą knygų kiekį, tarėsi dėl, jo žodžiais tariant, pasikeitusių sandorio aplinkybių įforminimo, pateikiant kitą 2003 m. vasario 25 d. PVM sąskaitą faktūrą LBH Nr. 2057725 (t. 1, b. l. 53-56, 156-166). Sutinkamai CK 2.82 straipsnio 3 dalimi bei 2.4 straipsnio 3 dalimi juridinių asmenų valdymo organas be kitų įstatymu reglamentuotų pareigų, atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, juridinio asmens veiklos organizavimą, privalo taip tvarkyti turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas. Pareigos bendrovei nustatytos taip pat ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau ABĮ) 19, 37 straipsniuose, kuriose nurodoma, jog bendrovės vadovas privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Tuo tarpu bylos medžiagoje esančiame Kauno apskrities VMI 2007 m. balandžio 12 d. atlikto UAB ,,Eikoma“ patikrinimo akte Nr.17-06-22-105, kuris patvirtintas 2007 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr.(17)-K3-174, nurodyta, kad teismui 2006 m. vasario 21 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą bankroto administratorius negalėjo rasti jos akcijų savininko bei administracijos vadovo R. G. , įmonė ūkinės veiklos nebevykdė ir tik 2006 m. gruodžio 18 d. jam buvo pateikti nepilnai ,,suarchyvuoti“ buhalterinės apskaitos dokumentai, nustatytas kasos pajamų orderių, PVM sąskaitų faktūrų trūkumas. Šiuose dokumentuose taip pat konstatuota, jog tuo laikotarpiu, kai įmonei vadovavo R. G. (nuo 2001 m. balandžio 4 d. iki 2003 m. rugsėjo 25 d.), be kitų pažeidimų, nebuvo laikomasi Buhalterinės apskaitos įstatymo, PVM mokesčio įstatymo reikalavimų, papildomai apskaičiuota šio mokesčio bei delspinigių (t. 1, b. l. 59-79). Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad šio asmens, kuris privalėjo užtikrinti įstatymo reikalavimų laikymąsi įforminant minimus sandorius, paaiškinimai apie šių sandorių sudarymo bei vykdymo aplinkybes, negali būti vertinami, kaip patikimi įrodymai.

Antra, duomenys iš atsakovo knygas platinusių knygynų patvirtina faktą, kad atsakovas, ieškovo spausdintomis knygomis disponavo ir jas pardavinėjo jau nuo 2003 m. sausio mėnesio, nors minimos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, jog knygos atsakovui perduotos 2003 m. vasario 25 d., tačiau, priešingai nei laikė teismas, nepatvirtina atsakovo teiginių, kad knygos buvo spausdintos tik pagal PVM sąskaita faktūra LBH Nr. 2057725 įformintą sandorį ir tik joje nurodytas kiekis.

Trečia, turint omenyje anksčiau šiame sprendime nurodytas aplinkybes, priešieškinio pagrįstumo taip pat nepatvirtina teismo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas mokesčių administratoriui teikiamame registre apskaitė tik vieną 2003 m. vasario 25 d. įvykusį pirkimo sandorį pagal PVM sąskaitą faktūrą LBH Nr. 2057725, pagal kurį šalys yra atsiskaičiusios, o taip pat tai, kad ieškovas nuo 2003 m. kovo mėnesio neteikė PVM deklaracijų.

Ketvirta, bylos medžiagai prieštarauja teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog pats ieškovas būtų apskaitęs abi PVM sąskaitas faktūras. Visų pirma, pats R. G. PVM sąskaita faktūra LBH Nr. 2057723 perdavė administratoriui, o taip pat pasirašė PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2003 vasario 1 d. iki 2003 m. vasario 28 d., kuri vasario 25 d. buvo pateikta mokesčių administratoriui, apskaitydamas ir ginčo PVM sąskaitą faktūrą (t. 1, b. l. 58, 76, 80-97).

Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, neturėjo pagrindo remtis įrodymų pakankamumo taisykle ir konstatuoti, jog atsakovas (pirkėjas) įrodė savo priešieškinį, tai yra, kad jam nebuvo perduotos 2003 m. vasario 25 d., PVM sąskaitoje faktūroje LBH Nr. 2057723 nurodytos prekės, ir tuo pagrindu pripažinti šį sandorį negaliojančiu (CK 1.80 str. 1 d., CK 3.305 str. 1 d.), o ieškovo bankrutavusios UAB „Eikoma“ ieškinį atmesti. Todėl, patenkinusi ieškovo apeliacinį skundą bei panaikinusi skundžiamą teismo sprendimą, teisėjų kolegija priešieškinį atmeta, kaip nepagrįstą, ieškinį patenkina ir priteisia iš atsakovo ieškovui 12 419,50 Lt skolos ir 3 415,36 Lt palūkanų, o taip pat 6 procentų dydžio metines palūkanas už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.38 str., CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str.). Taip pat bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio daliai (CPK 96 str.).

Kaip matyti iš šio sprendimo, teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą ir priešieškinį atmeta, o ieškinį patenkina (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Taigi ieškovui turi būti atlyginamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, o atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė prašymo atlyginti atstovavimo išlaidas, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (CPK 88 str.).

Ieškovas yra bankrutuojanti bendrovė, todėl pagal CPK 83 straipsnio nuostatas jis yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Tačiau, kaip minėta, pagal 96 straipsnio pirmąją dalį, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimo daliai. Šiuo atveju ieškinys buvo patenkintas visiškai, todėl iš atsakovo valstybei turi būti priteisiamas mokėtinas žyminis mokestis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškinio reikalavimo suma yra 15 834,86 Lt, todėl už ieškinį turėjo būti mokamas 475 Lt. Taigi iš atsakovo valstybei turi būti priteisiamas šis mokestis. Apeliaciniu skundu ginčijama suma taip pat buvo 15 834,86 Lt, o už skundą taip pat turėjo būti mokamas 475 Lt minėtas mokestis. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo valstybei priteistina 950 Lt žyminio mokesčio už ieškinį bei apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš atsakovo valstybei 26, 60 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginti (t. 1, b. l. 1; t. 2, b. l. 21).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą.

Patenkinti ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Eikoma“ (įmonės kodas 3574775) ieškinį ir priteisti jam iš atsakovo R. A. firmos (įmonės kodas 135807773) 12 419,50 Lt (dvylika tūkstančių keturi šimtai devyniolika litų 50 ct) skolos, 3 415,36 Lt (trys tūkstančiai keturi šimtai penkiolika litų 36 ct) palūkanų, bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atmesti atsakovo R. A. firmos priešieškinį ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Eikoma“ dėl pirkimo – pardavimo sandorio pagal 2003 m. vasario 25 d. PVM sąskaitą faktūrą LBH Nr. 2057723 pripažinimo negaliojančiu.

Priteisti iš atsakovo R. A. firmos valstybei 950 Lt (devyni šimtai penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio už ieškinį bei 26, 60 Lt (dvidešimt šeši litai 60 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.