Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-04-02 · Civilinė byla Nr. 2A-195-370/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-02
Bylos Nr.
2A-195-370/2015
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00715-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danguolė Martinavičienė, Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
Ieškovas
V. S.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „VILNIAUS ENERGIJA“, Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos
Kategorijos
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-195-370/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00715-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 45.5
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4132-104/2014 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „VILNIAUS ENERGIJA“ ir Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad atsakovas UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ (toliau – Vilniaus energija) 2013 m. gruodžio 19 d. raštu pranešė, kad daugiabučio namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), butuose įrengs naujus, jam priklausančius, nuotoliniu būdu nuskaitomus karšto vandens skaitiklius ir įves naują šių skaitiklių aptarnavimo mokestį, 2014 m. kovo 14 d. raštu Nr. 008-04-7205 informavo, jog tai įvykdys 2014 m. kovo 27 d. 10–11 val., o nesudarius tam sąlygų – taikys maksimalius suvartojimo normatyvus. Atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2014 m. kovo 18 d. raštu Nr. 2R-896 atsakė ieškovui, kad Vilniaus energijos reikalavimai yra teisėti. Ieškovas nurodė, kad nesutinka su atsakovų sprendimais, nes jie pažeidžia ieškovo ir kitų karšto vandens vartotojų teises. Ieškovo teigimu, karšto vandens tiekimo sutartis yra dvišalis sandoris, kuriam būtina dviejų šalių suderinta valia. Šilumos ūkio įstatymas priimtas 2003 m., o Šilumos tiekimo taisyklės patvirtintos 2010 m. Ieškovas tvirtino, jog per tą laikotarpį pats įsigijo vandens skaitiklius, brangiai sumokėjo, pats skaitiklius aptarnavo, nepadarė jokių pažeidimų (yra patikrinimo pažyma), nėra duomenų, kad skaitiklių rodmenys būtų netikslūs. Ieškovas iškėlė abejonių dėl naujų, nuotolinio valdymo skaitiklių, t. y. ar jie patikimi ir tikslūs. Ieškovo vertinimu, naujas skaitiklių aptarnavimo mokestis – tai nesąžiningas pasiūlymas. Jeigu rodmenų nuskaitymas yra nuotolinis, nebereikia lankytis butuose ir tikrinti skaitiklius, todėl ieškovui nesuprantama, kodėl reikia mokėti už jų aptarnavimą. Ieškovo teigimu, jis pageidauja pats aptarnauti skaitiklius ir nenori mokėti už svetimų skaitiklių aptarnavimą. Ieškovo vertinimu, atsakovų vienašaliai sprendimai ir numatomos sankcijos – tai ekonominis smurtas silpnesnei, priklausomai šaliai, nes nesudaryta galimybės susipažinti ir atsisakyti. Atsakovai pažeidžia pagrindinius sutarčių teisės principus ir viešąjį interesą. Ieškovas prašė teismo panaikinti minėtus atsakovų sprendimus dėl naujų skaitiklių įrengimo ir naujo mokesčio įvedimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus energija centralizuotai tiekia šilumos energiją namui Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuriame yra ieškovui priklausantis butas Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovo buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų. Teismas konstatavo, kad ieškovas ir Vilniaus energija konkliudentiniais veiksmais sudarė neterminuotą energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Iš ieškovo paaiškinimų teismas nustatė, kad ieškovas prieštarauja naujo nuotoliniu būdu nuskaitomo karšto vandens apskaitos skaitiklio įrengimui manydamas, jog skaitiklis bus nesaugus ir nepatikimas, kad skaitiklio pakeitimas gali būti atliktas tik esant jo, kaip karšto vandens tiekimo sutarties šalies, sutikimui ir kad jo teisės pažeidžiamos naujo aptarnavimo mokesčio įvedimu. Teismas nesutiko su tokia ieškovo pozicija. Nurodė, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintomis nuostatomis karšto vandens tiekėjas privalo įrengti atsiskaitomuosius prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų patikrą. Ši pareiga taip pat įtvirtinta Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 171 punkte, o Taisyklių 235.1 punkte nustatyta daugiabučio namo buto savininko pareiga leisti įrengti karšto vandens skaitiklius. Pagal Šilumos ūkio 26 straipsnio 2 dalį, jeigu butų savininkai atsisako įleisti karšto vandens tiekėjo įgaliotus atstovus, tai pastarasis turi teisę šių patalpų savininkų suvartotą karšto vandens kiekį nustatyti pagal tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką. Taigi Vilniaus energija, vykdydama minėtų teisės aktų nuostatas, Vilniaus daugiabučiuose namuose pradėjo įrenginėti naujus, karšto vandens tiekėjui priklausančius skaitiklius. Šių prietaisų įrengimo terminas Vilniaus mieste nustatytas iki 2017 m. kovo 1 d. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad Vilniaus energija 2014 m. įvairiais būdais informavo vartotojus, kad turimus karšto vandens skaitiklius gali perduoti (parduoti) Vilniaus energijai, tačiau ieškovas su tuo nesutiko, be to, nepateikė dokumento, patvirtinančio, jog jam priklausantis skaitiklis atitinka teisės aktuose nustatytiems reikalavimams. Teismas padarė išvadą, kad skaitiklių keitimas – tai Vilniaus energijai įstatymu nustatyta prievolė, todėl jos veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais. Dėl karšto vandens skaitiklio aptarnavimo mokesčio ir ieškovo reikalavimo pateiki ekonominį pagrindimą Vilniaus energija nurodė, kad tik esant įrengtai nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemai yra įmanomas tikslus mokėjimų už karštą vandenį apskaičiavimas. Tokių skaitiklių įrengimas užtikrina teisingą ataskaitiniu laikotarpiu name suvartotos šilumos energijos kiekio paskirstymą vartotojams ir tokiu būdu apsaugo jų interesus. Teismas šiuos Vilniaus energijos argumentus laikė pagrįstais. Ieškovo prielaida, kad nauji skaitikliai kenkia sveikatai, teismo teigimu, niekuo nepatvirtinta. Teismas pažymėjo, kad karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos įrengimo ekonominį pagrįstumą pagal teisės aktus vertina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestis yra vienodas ir nuskaitomiems, ir nenuskaitomiems nuostoliniu būdu skaitikliams. Kadangi karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestis įtvirtintas įstatymu ir poįstatyminiais teisės aktais, teismas laikė nepagrįstais ieškovo teiginius dėl nepagrįsto ir nereikalingo mokesčio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismo cituojamas Šilumos ūkio įstatymas nenumato, jog butuose gyventojų įsirengti skaitikliai prievarta turi būti keičiami į nuotolinio nuskaitymo skaitiklius ir kad būtina įvesti naują aptarnavimo mokestį. Įstatymus įgyvendinamieji teisės aktai neatitinka Šilumos ūkio įstatymo, CK ir pagrindinių teisės principų. Teismas nepagrįstai sprendė, kad skaitiklių keitimas – tai atsakovui įstatymu nustatyta prievolė, nes tokios prievolės įstatymas nenumato. Tiekėjas laiku neįrengė apskaitos ir ją įsirengė vartotojai, todėl jam belieka atlikti patikrą, tai ir buvo daroma iki šiol. Nebuvo jokių trukdymų nuskaityti rodmenis, apžiūrėti sistemos elementus, esančius bute, skaitiklius, atlikti jų priežiūros ir remonto darbus ir t. t.

Atsiliepimas

2. Atsakovas nepagrįstai teigė, kad siūlė ieškovo turimus skaitiklius jam parduoti, pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad turimi skaitikliai yra antimagnetiniai ir neviršija 60 proc. nusidėvėjimo, galioja metrologinė patikra, nes apeliantas tokių pasiūlymų nematė. Be to, vertimas parduoti turtą neatitinka įstatymų.

3. Skundžiamas sprendimas prieštarauja Taisyklių 171 punktui – tiekėjas gali įrengti skaitiklius ir su nuotolinio nuskaitymo sistema, jeigu įrengimas ekonomiškai pagrįstas ir nedidina karšto vandens kainos. Apelianto nuomone, ekonominę naudą turėtų tik atsakovas, o vartotojas – tik žalą, nes įvedamas aptarnavimo mokestis ateityje tik didės ir tai truks visą vartojimo laiką. Atsakovas aiškina, kad mokestis yra už skaitiklio įrengimą, priežiūrą ir patikrą, tačiau ieškovas turimus skaitiklius jau yra įsirengęs, juos pats prižiūri ir visada leidžia patikrinti.

4. Teismas netinkamai aiškino Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 2 dalį dėl maksimalaus suvartojimo normos taikymo. Šios normos minimos Taisyklėse. Skaitiklių aptarnavimo mokestį nustatė Vilniaus miesto savivaldybė, kuri nekelia pasitikėjimo, skęsta skolose ir skandaluose. Apeliantas, kaip inžinierius energetikas, žino, kad nuotolinio nuskaitymo įrenginiai valdomi ultratrumposiomis bangomis, todėl nėra naudingi sveikatai. Iš žiniasklaidos apeliantas žino, kad namų rūsiuose įrengti nuotolinio nuskaitymo skaitikliai priskaičiuoja nesamą suvartojimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl Valstybinės energetikos inspekcijos procesinės padėties. Ginčas dėl nuotoliniu būdu nuskaitomu karšto vandens skaitiklių įrengimo ir mokesčio už šių skaitiklių aptarnavimą kilo tarp Vilniaus energijos ir ieškovo. Valstybinės energetikos inspekcija nepriėmė sprendimų dėl skaitiklių įrengimo ir mokesčio, bet šį ginčą pagal savo kompetenciją išnagrinėjo privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teismo tvarka, todėl šioje byloje negali būti atsakove.

2. Dėl apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumo. Valstybinė energetikos inspekcija, įvertinusi visas aplinkybes ir teisės aktų reikalavimus, pagrįstai 2014 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 2R-896 nusprendė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsižvelgiant į tai, visi apelianto argumentai, kuriais jis remiasi prašydamas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, laikytini nepagrįstais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ pašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nagrinėdamas bylas teismas privalo vadovautis Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais, todėl akivaizdu, kad ieškovo ir Vilniaus energijos santykius reglamentuoja ne tik bendrosios visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams taikomos CK normos, bet ir specialiosios, t. y. būtent šilumos energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos – Šilumos ūkio įstatymas ir jį detalizuojantys įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai.

Šalies argumentai

2. Apeliantas klaidina teismą, teigdamas, kad Vilniaus energija nepagrįstai nurodė, jog vartotojai jiems priklausančius karšto vandens skaitiklius galėjo jai parduoti, nes toks Vilniaus energijos teiginys pagrįstais rašytiniais įrodymais (atsiliepimo priedai Nr. 3, 4, 5, 9).

3. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad jam priklausantis skaitiklis atitinka Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 5 daliai. Galiojantys teisės aktai nei vartotojui, nei tiekėjui nenumato teisės atsisakyti leisti įrengti tokius skaitiklius, motyvuojant pageidavimu metrologiškai tikrinti (išlaikyti) vartotojams priklausančius skaitiklius. Karšo vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį ir apskaitai naudojami karšto vandens tiekėjo įrengto skaitiklio rodmenys (Taisyklių 183 punktas).

Atsiliepimas

4. Dėl nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo skaitiklių įrengimo ekonominio pagrįstumo išsamiai pasisakyta skundžiame sprendime ir atsakovo atsiliepime į ieškinį.

5. Nesutiktina, kad naujo aptarnavimo mokesčio įvedimas yra Vilniaus energijos savivaliavimas ir piktnaudžiavimas. Teisės aktai įtvirtina visų valstybės reguliuojamų veiklų energetikos sektoriuje pagrįstų sąnaudų padengimo per valstybės nustatomas reguliuojamas kainas principą, todėl už karšto vandens skaitiklių priežiūrą yra mokama papildomai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad Vilniaus energija 2013 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 008-04-304 informavo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buto Nr. (duomenys neskelbtini) bendraturčius V. S. (ieškovą) ir E. Š., kad nuo 2014 m. sausio 10 d. namo visuose butuose esami karšto vandens skaitikliai pradedami keisti į naujus, karšto vandens tiekėjui priklausančius nuotoliu būdu nuskaitomus skaitiklius, kurie keičiami (įrengiami) karšto vandens tiekėjo lėšomis, tačiau nuo skaitiklių keitimo (įrengimo) datos skaičiuojamas karšto vandens skaitiklio aptarnavimo mokestis, o 2014 m. kovo 14 d. raštu Nr. 008-04-7205 prašė sudaryti sąlygas 2014 m. kovo 27 d. 10.00–11.00 val. pakeisti (įrengti) karšto vandens skaitiklį (b. l. 7–8). Bendraturčiams buvo išaiškinta, kad, nesudarius tokių sąlygų, Vilniaus energija nuo 2014 m. kovo 28 d. taikys Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26 „Dėl šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų atstovus, metodikos patvirtinimo“ (toliau – Metodika) patvirtinus maksimalius karšto vandens suvartojimo normatyvus. Nurodyto buto bendraturtė E. Š. kreipėsi į Inspekciją, nurodydama, kad nesutinka keisti karšto vandens skaitiklio ir nepritaria skaitiklio aptarnavimo mokesčiui. Inspekcija, išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjusi E. Š. skundą, 2014 m. kovo 18 d. sprendimu E. Š. reikalavimus dėl Vilniaus energijos veiksmų, įrengiant naujus karšto vandens skaitiklius, pripažino nepagrįstais ir juos atmetė (b. l. 4–5, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis). Nesutikęs su Inspekcijos sprendimu, ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas išnagrinėti ginčą su Vilniaus energija iš esmės (Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalis). Skundžiamu sprendimu ieškinys buvo atmestas.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas savo nesutikimą su Vilniaus energijos veiksmais, įrengiant jo bute naują, Vilniaus energijai priklausantį karšto vandens skaitiklį su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, grindžia tuo, kad naujo karšto vandens skaitiklio įrengimas gali būti atliktas tik esant jo, kaip karšto vandens tiekimo sutarties šalies, sutikimui, nėra duomenų, jog bute esamas paties vartotojo lėšomis įrengtas karšo vandens skaitiklis būtų netinkamas, be to, nėra duomenų, kad nauji skaitikliai yra patikimi ir saugūs. Nesutikimą su įvedamu naujo skaitiklio aptarnavimo mokesčiu grindžia tuo, kad naudojamasi monopolistiniu pranašumu prieš silpnesnį ir dėl poreikio karštam vandeniui priklausantį vartotoją.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir ginčo dėl to nėra, kad Vilniaus energija centralizuotai tiekia šilumos energiją daugiabučiam namui Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuriame yra ieškovui priklausantis butas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiais prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal CK 1.71 ir 6.384 straipsnius laikytina, kad ieškovas ir Vilniaus energija konkliudentiniais veiksmais sudarė neterminuotą energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Šalių paaiškinimais nustatyta, kad minėtame bute yra įrengtas savininkui priklausantis karšto vandens skaitiklis. Pažymėtina, kad pagal Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2009 m. sausio 7 d.) 209 ir 212 punktus karšto vandens skaitiklį savo lėšomis turėjo įsigyti, įrengti ir prižiūrėti karšto vandens vartotojas. Vilniaus energija byloje pateikė įrodymus, kad vykdydama Šilumos ūkio įstatymo ir minėtų taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. birželio 21 d.) 364–365 punktų nuostatas dar 2009 m. viešai spaudoje ir individualiai su siunčiamomis sąskaitomis siūlė Vilniaus miesto buitiniams karšto vandens vartotojams, nepasirinkusiems 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo arba kito karšto vandens tiekėjo, perduoti (parduoti) jai, kaip pradedančiajam karšto vandens tiekėjui, vartotojams nuosavybės teise priklausančius atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus (b. l. 18–21). Vilniaus energija, vykdydama naujų Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 181 ir 182 punktus 2012 m. Vilniaus miesto buitiniams karšto vandens vartotojams pakartotinai viešai siūlė perduoti (parduoti) vartotojams nuosavybės teise priklausančius atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus (b. l. 22–23). Vilniaus energijos teigimu, tokių vartotojų neatsirado.

Nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti būtina trumpai apžvelgti kai kurias kilusiam ginčui aktualias šilumos ūkį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pagal naujos redakcijos, įsigaliojusios 2008 m. sausio 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo-vartojimo ribos vietoje; šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį; šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas; karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Pagal Taisyklių 171 punktą karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą; karšto vandens tiekėjas gali įrengti ir naudoti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, jei tokių skaitiklių įrengimas yra ekonomiškai pagrįstas ir nedidina karšto vandens kainos vartotojams. Taisyklių 265.1 punkte nurodyta, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis karšto vandens vartotojas privalo leisti karšto vandens tiekėjo atstovams iš anksto, ne vėliau kaip prieš 24 valandas raštu įspėjus arba suderinusiems atvykimo laiką ir pateikusiems atitinkamus pažymėjimus, įrengti karšto vandens skaitiklius.

Taigi Vilniaus energija vykdydama imperatyvias Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies nuostatas visuose atitinkamuose Vilniaus daugiabučiuose pradėjo įrenginėti naujus, karšto vandens tiekėjui priklausančius skaitiklius, tokiu būdu vykdydama įstatymo leidėjo suformuluotą užduotį veiklą pradėjusiems karšto vandens tiekėjams tvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiuose namuose, tarp jų ir name, kuriame yra ieškovo butas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymu, Metodika ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 15 d. sprendimu nustatė, kad karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens apskaitos prietaisų įregimo terminas Vilniaus mieste yra iki 2017 m. kovo 1 d.

Nurodytos aplinkybės paneigia apelianto argumentus dėl Vilniaus energijos veiksmų neteisėtumo. Vilniaus energija atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodo, kad galiojantys teisės aktai vartotojui nagrinėjamu atveju nenumato galimybės atsisakyti leisti keisti (įrengti) karšto vandens tiekėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius. Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 183 punktą, vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį; karšto vandens skaitiklis įrengiamas prieš vartotojo karšto vandens skaitiklį, karšto vandens tiekėjui priimtinoje vietoje; apskaitai naudojami karšto vandens tiekėjo įrengto skaitiklio rodmenys; keičiant vartotojui priklausantį karšto vandens skaitiklį su pasibaigusia metrologine patikra, nuimtasis skaitiklis grąžinamas vartotojui.

Dėl karšto vandens tiekėjo įrengtų karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokesčio pažymėtina, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Šis mokestis skaičiuojamas už skaitiklio įrengimą, priežiūrą ir patikros sąnaudas. Pareiga mokėti karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestį nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje ir 16 straipsnio 4 dalyje, o jo dydis patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės 2010 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-1514 „Dėl atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijus su karšto vandens tiekėjo įrengtų karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokesčiu nepagrįstumu ir neteisėtumu.

Apelianto teigimu, Vilniaus energija gali įrengti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, jei tokių skaitiklių įrengimas yra ekonomiškai pagrįstas ir nedidina karšto vandens kainos vartotojams, o Vilniaus energija šios aplinkybės nepagrindė. Teisėjų kolegija pažymi, kad karšto vandens aptarnavimo mokestis yra vienodas ir nuskaitomiems nuotoliniu būdu, ir nenuskaitomiems skaitikliams. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tik esant įrengtai nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemai yra įmanomas tikslus mokėjimų už karštą vandenį apskaičiavimas, tokių skaitiklių įrengimas užtikrina teisingą ataskaitiniu laikotarpiu name suvartotos šilumos energijos kiekio paskirstymą vartotojams ir tokiu būdu apsaugo jų interesus, todėl būtent tokių karšto vandens skaitiklių įrengimas laikytinas ekonomiškai pagrįstu. Pažymėtina ir tai, kad šis mokestis nustatytas už paties skaitiklio, o ne nuskaitymo įrangos įrengimą, priežiūrą ir patikrą.

Į apelianto esminius argumentus teisėjų kolegija atsakė. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl Inspekcijos procesinės padėties šioje byloje

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo tarp ieškovo (karšto vandens vartotojo) ir Vilniaus energijos (karšto vandens tiekėjo). Energijos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato, kad inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus, o 16 dalis numato, jog ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės. Nagrinėjamu atveju Inspekcija nepriėmė sprendimų dėl nuotolinių būdu nuskaitomų karšto vandens skaitiklių įrengimo ir mokesčio už šių skaitiklių aptarnavimą, o minėtą ginčą pagal savo kompetenciją išnagrinėjo privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka, todėl šioje byloje Inspekcija laikytina išvadą teikiančia institucija, bet ne atsakovu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiDanguolė MartinavičienėEgidija TamošiūnienėVigintas Višinskis