Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimo bausme 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl dalies pinigų iš 711 000 Lt piniginės kompensacijos pasisavinimo) - laisvės atėmimo bausme 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl dalies pinigų iš 897 000 Lt piniginės kompensacijos pasisavinimo) - laisvės atėmimo bausme 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. D. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, A. D. įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš nuteistojo A. D. nukentėjusiojo G. P. naudai priteista 2 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija teismo posėdyje apeliacine tvarka taip pat išnagrinėjo nuteistojo A. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria iš nuteistojo A. D. nukentėjusiojo G. P. naudai priteista 3 634,73 EUR išlaidų už advokato paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis apgaule įgijo savo naudai didelės vertės svetimą turtą:

A. D., atstovaudamas nukentėjusįjį G. P. pagal 2003 m. kovo 4 d. įgaliojimą Nr. 57/03-10, patvirtintą Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje, atkuriant nukentėjusiajam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, Kaune, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. A-307 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui G. P.“ atkūrus G. P. nuosavybės teisę į turėtų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) (lB3p), 498,23 kv. m bendrojo ploto negyvenamąsias patalpas, 120 630,21 EUR vertės (416 512,00 Lt), ir (duomenys neskelbtini) (3A3/p), 117,12 kv. m bendrojo ploto gyvenamąsias patalpas, 20 476,71 EUR vertės (70 702 Lt), jis, A. D., pagal Kauno miesto savivaldybės 2004 m. kovo 9 d. ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktą perėmęs turtą pateikė nukentėjusiajam tikrovės neatitinkančią informaciją - neva nėra galimybės atkurti nuosavybės natūra bei piktnaudžiaudamas pasitikėjimu įkalbėjo nukentėjusįjį G. P. pasirašyti 2004 m. birželio 7 d. įgaliojimą Nr. 174/03-10, suteikiantį teisę atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ne tik atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės įteisinimu, bet ir minėtą turtą parduoti bet kuriam pirkėjui ir pasinaudodamas šiuo – G. P. Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje pirmojo sekretoriaus A. K. patvirtintu įgaliojimu Nr. 174/03-10, pagal 2004 m. birželio 29 d. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą Šeštame notaro biure, esančiame (duomenys neskelbtini), nekilnojamąjį turtą – negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Kaune (lB3p), 468,25 kv. m bendrojo ploto, bei gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Kaune (3A3/p), 117,12 kv. m bendrojo ploto, pardavė S. S., M. E. S., E. N., N. N., V. B., K. B., S. S. ir M. E. S. A. D. sumokant 150 000 Lt, E. N. ir N. N. A. D. sumokant 75 000 Lt, V. B. ir K. B. A. D. sumokant 75 000 Lt, iš viso 300 000 Lt (86 886,01 EUR). Tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas palaikyti apgaulę dėl negalimumo atkurti nuosavybę natūra, 2004 m., tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, pateikė nukentėjusiajam tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva pradėtą mokėti kompensaciją dalimis bei į nukentėjusiojo G. P. vardu atidarytą banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) (JAV doleriais) nuo 2004 m. lapkričio 16 d. iki 2006 m. gruodžio 11 d. įmokėjo grynais pinigais 66 380 JAV dolerių (181 397,58 Lt / 52 536,37 EUR), iš kurių pervedė į nukentėjusiojo sąskaitos Rusijos banke mokėjimo kortelę 12 000 JAV dolerių (32 760 Lt / 9 487,95 EUR) bei nukentėjusiojo nurodymu pervedė į D. P. vardu atidarytą banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), iš kurios D. P. tarptautiniu pavedimu 2005 m. rugpjūčio 16 d. persiuntė 12 533,54 EUR (43 275,81 Lt), ir tą pačią dieną nusiėmė grynais 6 000 JAV dolerių (16 606,80 Lt / 4 809,66 EUR). Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, siekdamas galutinai užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį nekilnojamąjį turtą – 2008 m. rugsėjo 4 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta Kauno miesto 21-ame notaro biure, esančiame (duomenys neskelbtini), jis bei jo sutuoktinė R. D. už tuos pačius 75 000 Lt (21 721,50 EUR) iš S. S. ir M. E. S. atpirko ¼ negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, bei ¼ gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, kurias, sužinojęs, jog nukentėjusiajam jau žinoma, kad jam nuosavybės teise buvo grąžinta natūra dalis turto, siekdamas išvengti galimo turto netekimo, 2010 m. rugsėjo 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta Kauno miesto 7-ame notaro biure, esančiame (duomenys neskelbtini), už tuos pačius 75 000 Lt (21 721,50 EUR) pardavė savo seseriai L. S., gyvenančiai Kanadoje, taip apsunkindamas nukentėjusiajam galimybę susigrąžinti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą teisminiu keliu. Tokiais savo neteisėtais veiksmais A. D. savo naudai įgijo nukentėjusiajam priklausantį nekilnojamąjį turtą bei tokiu būdu padarė jam 114 275,77 EUR turtinę žalą.

Be to, A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis pasisavino jam patikėtą buvusį didelės vertės svetimą turtą (dvi nusikalstamos veikos):

A. D., atstovaudamas nukentėjusįjį G. P. pagal 2004 m. birželio 7 d. įgaliojimą Nr. 174/03-10, patvirtintą Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje pirmojo sekretoriaus A. K., atkuriant nukentėjusiajam nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, Kaune, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. A-5121 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui G. P.“, atkūrus nuosavybės teisę į likusį turtą – išlikusią dalį pastato Kaune, (duomenys neskelbtini) (2B3p), ir Kauno miesto savivaldybės administracijai išmokėjus 711 000 Lt (205 919,83 EUR) kompensaciją už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, kuri 2006 m. gruodžio 28 d. buvo pervesta į nukentėjusiojo vardu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „SEB bankas“, pasinaudodamas suteiktu įgaliojimu nukentėjusiojo vardu tvarkyti, valdyti ir disponuoti piniginėmis lėšomis sąskaitose, dalį kompensacijos grąžindamas nukentėjusiajam ir jo šeimos nariams – sūnaus I. P. vardu pervedė 7 800 EUR, G. P. vardu pervedė 10 000 EUR, iš viso – 17 800 EUR (61 459,84 Lt), o likusius pinigus per laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2009 m. vasario 17 d. pasisavino, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam 188 119,83 EUR (649 540,14 Lt) turtinę žalą.

A. D., atstovaudamas nukentėjusįjį G. P. pagal 2008 m. gruodžio 3 d. įgaliojimą Nr. 209/5.4.2, patvirtintą Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje trečiojo sekretoriaus A. Š., atkuriant nukentėjusiajam nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, Kaune, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. A-1239 „Dėl piliečio G. P. nuosavybės teisių atkūrimo“ atkūrus nuosavybės teises į likusias patalpas ir negražintą natūra turtą bei nusprendus išmokėti 897 000 Lt (259 789,15 EUR) kompensaciją ir Kauno miesto savivaldybės administracijai minėtą kompensaciją išmokėjus pervedant į nukentėjusiojo vardu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „DnB NORD bankas“, lygiomis dalimis 2009 m. rugsėjo 22 d. ir 2009 m. gruodžio 18 d. po 448 500 Lt (129 894,57 EUR), jis pasinaudodamas suteiktu įgaliojimu nukentėjusiojo vardu tvarkyti, valdyti ir disponuoti piniginėmis lėšomis sąskaitose, dalį kompensacijos grąžindamas nukentėjusiajam ir jo šeimos nariams – G. P. pervedė 3 000 EUR (10 358,40 Lt), D. P. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB „SEB bankas“, palikdamas 269 852,37 Lt (78 154,65 EUR), nukentėjusiojo G. P. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB „SEB bankas“, palikdamas 241 421,59 Lt (69 920,53 EUR), o likusius pinigus per laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 16 d. pasisavino, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam 108 713,98 EUR (375 367,64 Lt) turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato V. Sirvydžio apeliacinis skundas ir skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties atmetami.

Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas; surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas teisme. Kaltinamojo akto turinyje, be kitų Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje nurodytų duomenų, turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 3 punktas). Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis (kaltinamasis) suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia ir teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamąjį aktą kartu su visa bylos medžiaga perdavus teismui Lietuvos Respublikos BPK 220 straipsnyje nustatyta tvarka, tokia byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, ją gali perduoti prokurorui (Lietuvos Respublikos BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis). Taip pat ir apeliacinės instancijos teismas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą sprendimą gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinėti bylą.

Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti Lietuvos Respublikos BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme. Tai reiškia, kad kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Teismas atsiduria teisinėje aklavietėje.

Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami Lietuvos Respublikos BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose šio kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas, kurios taikomos ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei apeliacine tvarka (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teisme toks pakeitimas galimas atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnis). Lietuvos Respublikos BPK 255, 256 straipsnių nuostatos sudaro baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos) galimybę savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis arba pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, laikantis šiuose Lietuvos Respublikos BPK straipsniuose nurodytos procedūros. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės Lietuvos Respublikos BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės. Jei teismas kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes nekeičia iš esmės skirtingomis, tai nebūtina kaltinamajam ir kitiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams iš anksto teisiamajame posėdyje pranešti apie jų galimą pakeitimą.

Dėl sukčiavimo.

Šioje apeliacinio skundo dalyje iš esmės nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nurodoma, jog nuteistojo veiksmuose nėra būtinojo nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymio – apgaulės.

Tais atvejais, kai nukentėjusysis yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį, baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį gali patvirtinti ir tai, jog sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio. Pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimo kriterijus dažniausiai yra reikšmingas tuo atveju, kai ketinimas pasisavinti svetimą turtą susiformuoja jau po apgaulės panaudojimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. D. ketinimas pasisavinti svetimą turtą susiformavo ne po, o dar iki apgaulės panaudojimo, o A. D. panaudota apgaulė turėjo lemiamą įtaką nukentėjusiajam išduodant įgaliojimus, kurių pagrindu A. D. iniciavo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą, o vėliau ir nekilnojamojo turto pardavimą, taigi buvo esminė. Be to, įgaliojimo pagal A. D. atsiųstą pavyzdį išdavimas, kurio pagrindu A. D. sudarė nukentėjusiajam atkurto natūra nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį, kuris realiai neišreiškė tikrosios nukentėjusiojo valios, bei paskui nekilnojamojo turto perleidimas trečiajam asmeniui, reiškė ir nukentėjusiojo G. P. pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis didelį pasunkinimą. Nuteistojo A. D. padaryta veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamoji atsakomybė jam taikyta pagrįstai. Civilinio ieškinio nagrinėjimas civilinio proceso tvarka, neužkerta kelio taikyti A. D. baudžiamosios atsakomybės, juolab, kad A. D. veiksmuose nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. D. padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. kurio vertė viršijo 250 MGL.

Dėl turto pasisavinimo.

Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. D. sudarė savo atstovaujamojo G. P. interesams prieštaraujančius ir ekonomiškai nenaudingus sandorius (dalį jam (A. D.) patikėto turto – pinigus pervedė (perleido) bankiniais pavedimais tretiesiems asmenims, neturėdamas tam nukentėjusiojo leidimo, disponavo banko sąskaitomis ir juose esančiomis piniginėmis lėšomis savo nuožiūra, nepranešęs ir neatsiklausęs nukentėjusiojo, be jo žinios, atlikdavo įvairias bankines operacijas, nors įgaliojimas buvo išduotas visai kitiems tikslams). Šiuo atveju dėl pažeistų teisių gynimo nukentėjusysis kreipėsi į teisėsaugos institucijas, be kurių pagalbos nebūtų galima nustatyti A. D. neteisėtų veiksmų mechanizmo (nustatyti nukentėjusiojo G. P. ir jo brolio D. P. vardu visų atidarytų banko sąskaitų (jų skaičiaus), juose atliktų operacijų, pinigų judėjimo ir pan.). Taip pat A. D., sužinojęs, kad nukentėjusiajam jau žinomi jo atlikti neteisėti veiksmai, ėmėsi priemonių paslėpti turtą, perleisdamas jį tretiesiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo. Taigi dėl A. D. sąmoningų veiksmų nukentėjusysis G. P. ne tik neteko savo turto ir patyrė žalą, bet ir tapo problemiškas, esmingai pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimo būdas (atkūrimas) civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Be to, nukentėjusiajam, sužinojus apie A. D. neteisėtus veiksmus, ir reikalaujant sugrąžinti turtą, praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo kreipimosi į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, A. D. nukentėjusiajam negrąžino net dalies pinigų. Minėta aplinkybė taip pat rodo, kad A. D. sąmoningai vengia turtinius santykius spręsti civilinės teisės priemonėmis. Nagrinėjamu atveju civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Kaip jau minėta, civilinio ieškinio nagrinėjimas civilinio proceso tvarka neužkerta kelio taikyti A. D. baudžiamosios atsakomybės dėl turto pasisavinimo.

Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas pasisavina didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę). Turto pasisavinimas Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio prasme – tai tyčinis neteisėtas, neatlygintinas, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimas savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. kai imama elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaroma žala turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo ar iššvaistyto turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai pasisavinami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pavyzdžiui, yra materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę paverčia savo turtu, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai. Turtas laikomas svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo neteisėtai disponuoti savo nuožiūra taip padarant žalos turto savininkui ar teisėtam valdytojui. Tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Turto pasisavinimo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. nustačius, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą ar žinioje esantį turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savo turtu ar turtine teise, numato, kad dėl to savininkas ar teisėtas valdytojas šio turto ar turtinės teisės neteks, ir nori šių padarinių. Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms ir pan.); ar buvo padaryta žalos ir kt.

Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismui pašalinus aplinkybę, kad turtas buvo A. D. žinioje, reiškia nusikaltimo sudėties nebuvimą A. D. veikoje. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo subjektas – specialus. Tai yra fizinis asmuo, kuriam svetimas turtas yra patikėtas ar yra jo žinioje. Šie du požymiai Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalies dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų nustatytas bent vienas iš jų. A. D. pareikštame kaltinime buvo inkriminuoti du požymiai, kad A. D. svetimas turtas buvo patikėtas ir buvo jo žinioje. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad A. D. atstovavo nukentėjusįjį G. P. pagal įgaliojimus, padarė išvadą, kad A. D. nukentėjusiojo turtas buvo patikėtas, tačiau nebuvo A. D. žinioje, todėl pagrįstai pastarąją aplinkybę pašalino.

Byloje nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. A-5121 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui G. P.“ apskaitos skyrius buvo įpareigotas išmokėti G. P. 711 000 Lt (205 919,83 EUR) kompensaciją. Šį įsakymą pasirašytinai gavo G. P. atstovas pagal įgaliojimą A. D. (T. 1, b. l. 20). 2007 m. sausio 31 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus pažyma Nr. 10-2-648 „Dėl atlyginimo pinigais dydžio už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą, jo dalį, butą“ dėl 711 000 Lt kompensacijos išmokėjimo G. P. buvo išsiųsta tik A. D. (T. 1, b. l. 23), nukentėjusysis G. P. nebuvo nei raštu, nei žodžiu informuotas apie jam priklausančios 711 000 Lt kompensacijos išmokėjimą į jo banko sąskaitą.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. A-1239 „Dėl piliečio G. P. nuosavybės teisių atkūrimo“ nuspręsta išmokėti G. P. dar 897 000 Lt (259 789,15 EUR) kompensaciją. Šį įsakymą 2009 m. kovo 27 d. pasirašytinai gavo G. P. atstovas pagal įgaliojimą A. D. (T. 1, b. l. 21). 2010 m. sausio 26 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus pažyma „Dėl atlyginimo pinigais dydžio už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą jo dalį, butą“ dėl 897 000 Lt kompensacijos išmokėjimo G. P. buvo išsiųsta nukentėjusiam į Rusiją, t. y. tik nuo 2010 metų pradžios G. P. kilo įtarimas dėl A. D. veiksmų (T. 1, b. l. 22).

2006 m. gruodžio 15 d. ir 2009 m. liepos 10 d. prašymuose Kauno miesto savivaldybės administracijai A. D. nurodė sąskaitas, į kurias turi būti pervestos piniginės kompensacijos nukentėjusiajam G. P. Pirmu atveju prašyme buvo nurodyta nukentėjusiojo sąskaita, esanti AB „SEB Vilniaus banke“ (duomenys neskelbtini) (nukentėjusysis parodė, kad apie šią jo vardu atidarytą sąskaitą jam buvo žinoma), o antru atveju buvo nurodyta sąskaita AB „DnB Nord bankas“ (duomenys neskelbtini) (apie šią G. P. vardu atidarytą sąskaitą nukentėjusysis nežinojo) (T. 1, b. l. 96, 97). 2006 m. gruodžio 27 d. mokėjimo nurodymu Kauno miesto savivaldybės administracija G. P. į sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB Vilniaus banke“, pervedė 711 000 Lt (205 919,83 EUR) (T. 1, b. l. 129), 2009 m. rugsėjo 22 d. ir 2009 m. gruodžio 18 d. mokėjimo nurodymais Kauno miesto savivaldybės administracija G. P. į sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „DnB Nord bankas“, pervedė du kartus po 448 500 Lt, iš viso 897 000 Lt (259 789,15 EUR) (T. 1, b. l. 130-131), t. y. pinigai buvo pervesti į tas bankines sąskaitas, kurias nurodė savo prašymuose G. P. atstovas pagal įgaliojimą A. D.

A. D. išduotuose 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. birželio 7 d., 2005m. rugpjūčio 18 d., 2008 m. gruodžio 3 d. įgaliojimuose be kitų teisių, buvo suteikta ir teisė atstovauti G. P. Lietuvos bankuose, tvarkyti, valdyti ir disponuoti piniginėmis lėšomis sąskaitose, atidaryti ir uždaryti sąskaitas, gauti pinigus ir pan. (T. 1, b. l. 87, 140-142). Įgaliojimą A. D. 2005 m. rugpjūčio 18 d. išdavė ir liudytojas D. P., jame buvo numatyta teisė A. D. valdyti, tvarkyti D. P. priklausančias pinigines lėšas, esančias AB „SEB Vilniaus bankas“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), atliekant vieną kartą per metus 13 000 eurų pervedimą iš minėtos sąskaitos į S. P. banko sąskaitą, esančią Rusijoje (T. 8, b. l. 42-43). A. D., veikdamas jam išduotų įgaliojimų pagrindu, savo nuožiūra, be G. P. ir D. P. žinios ir leidimo, atidarė pastarųjų vardu įvairiuose bankuose 84 sąskaitas (kiekvieno asmens vardu po 42 sąskaitas), kurių dalis buvo litais, o kita dalis - kita valiuta, dalyje šių sąskaitų buvo laikomi terminuoti indėliai, taip pat A. D. disponavo savo nuožiūra G. P. ir D. P. vardu atidarytomis sąskaitomis bei jose buvusiomis piniginėmis lėšomis, pervesdavo pinigus iš vienų sąskaitų į kitas, pirko įvairią užsienio valiutą, išimdavo grynus pinigus ir pan. Tai patvirtina duomenys, užfiksuoti 2013 m. birželio 20 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/116, kurioje pateikta sumokėtų už kompensacijas pinigų judėjimo analizė (T. 14, b. l. 89-132).

Iš nukentėjusiojo G. P. ir liudytojo D. P. parodymų ir bankų sąskaitų analizės matyti, kad A. D. 2006 m. vasario 24 d. iš G. P. ir D. P. banko sąskaitų pervedė po 15 000 Lt UAB „YTT Kausta“ už savo (A. D.) perkamą butą; 2007 m. sausio 2 d. 23 000 Lt pervedė į M. S. (A. D. žento) banko sąskaitą; kai G. P. ir D. P. nebuvo Lietuvoje, išimdavo iš jų banko sąskaitų grynus pinigus, taip pat pinigus iš minėtų asmenų sąskaitų pervesdavo į savo (A. D.) banko sąskaitas. Nuteistasis neigia 2007 m. sausio 2 d. paėmęs iš G. P. banko sąskaitos 585 000 Lt išgrynintus pinigus, nes sąskaitos išraše grynuosius pinigus paėmusio asmens duomenys (pavardė) nenurodyti (T. 14, b. l. 93). Tačiau tokį A. D. argumentą paneigia šių pinigų išdavimo kasos išlaidų orderyje esantis prierašas „pagal įgaliojimą A. D.“ ir A. D. parašas (T. 13, b. l. 73; T. 14, b. l. 95). Taip pat priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje yra duomenų, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. birželio 10 d. iš G. P. banko sąskaitos būtent A. D. pagal įgaliojimą buvo išmokėta iš viso 422 327,10 Lt grynųjų pinigų (T. 14, b. l. 93-94). Kaip jau minėta anksčiau, nukentėjusysis G. P. ir jo brolis D. P. negalėjo nurodytais laikotarpiais banke išgryninti pinigus, nes tuo metu Lietuvoje nebuvo, o Lietuvoje lankėsi labai retai, kadangi visus reikalus pagal išduotus įgaliojimus tvarkė A. D. (G. P. Lietuvoje buvo 2005 m. nuo rugpjūčio 13 d. iki 19 d., 2010 m. nuo liepos 18 d. iki rugpjūčio 7d.; D. P. Lietuvoje buvo 2001 m., 2005 m. nuo rugpjūčio 13 d. iki rugpjūčio 19 d., 2010 m. nuo liepos 18 d. iki rugpjūčio 17 d., o paskui abudu atvykdavo į Lietuvą tik po baudžiamosios bylos iškėlimo A. D.), be to, nukentėjusysis G. P. ir jo brolis D. P. nežinojo apie jų vardu išmokėtų kompensacijų dydį ir datas, bei į kokias bankų sąskaitas jos pervestos, iš viso nežinojo, kad A. D. jų vardu atidarė net 84 bankų sąskaitas, kuriuose A. D. laikė Kauno miesto savivaldybės administracijos pervestus G. P. pinigus ir atliko su jais įvairias bankines operacijas, kadangi visus dokumentus pildydavo, juos gaudavo ir pasirašydavo tik A. D., kuris apie tai neinformuodavo G. P. ir D. P. Nukentėjusysis G. P. ir jo brolis D. P. neigė kitiems asmenims išdavę įgaliojimus, todėl niekas kitas, išskyrus A. D., negalėjo tvarkyti G. P. ir D. P. banko sąskaitų, daryti pervedimus ir iš jų paimti grynus pinigus. Taip pat G. P. ir D. P. viso proceso metu neigė paėmę iš A. D. grynus pinigus. A. D. parodymai dėl 2010 metais grynų pinigų perdavimo D. P. viso proceso metu buvo nenuoseklūs dėl nurodytų sumų: ikiteisminio tyrimo metu teigė D. P. perdavęs 500 000 Lt, teisiamajame posėdyje - 230 000 Lt, o apeliacinės instancijos teisme - 700 000 Lt. Be to, šiuos A. D. parodymus paneigia telefoninių pokalbių tarp D. P. ir A. D. įrašai ir pokalbių, vykusių 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. spalio 10 d., 2010 m. lapkričio 8 d., stenogramos, kuriuose užfiksuota, kad A. D. pripažįsta išleidęs pinigus iš išmokėtų kompensacijų, žada juos grąžinti (T. 10, b. l. 56, 62-64, 69-73). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. D. G. P. ir D. P. piniginėmis lėšomis disponavo ir naudojosi savo nuožiūra, A. D. su jam patikėtu turtu elgėsi kaip su nuosavu, jam patikėtą turtą naudojo ne nukentėjusiojo G. P. interesais, o kitiems tikslams, tenkindamas savo asmeninius ar kitų asmenų poreikius, be G. P. ir D. P. žinios ir leidimo, veikdamas priešingai jų valiai, tuo atliko neteisėtus veiksmus. Tokiu būdu A. D. neteisėtai, neatlygintinai, jam svetimą, patikėtą turtą pavertė savo turtu, ir taip padarė žalą nukentėjusiajam G. P. Šiuo atveju dėl to, kad A. D. su jam patikėtu turtu pradėjo elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidė jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas iš teisėto A. D. valdymo perėjo į jo neteisėtą valdymą, t. y. buvo faktiškai pasisavintas.

Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas šiuo turtu ar šį turtą paimdamas, siekia turtą paversti savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi, sprendžiant, ar kaltininkas, neteisėtai disponuodamas jam patikėtu svetimu turtu ar jį paimdamas, padarė Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo kaltininkas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti turto savininko interesais. Byloje nenustatyta, kad kaltinime nurodytas ir nuosprendžiu patikslintas turtas buvo naudojamas tenkinant nukentėjusiojo G. P. interesus, veikiant jo naudai, tai neigė ir pats nukentėjusysis, be to, A. D. nepateikė jokių konkrečių duomenų, kad kaltinime nurodytas ir nuosprendžiu patikslintas turtas buvo naudojamas turto savininko reikmėms. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad A. D. abejais atvejais pasisavino jam patikėtą didėlės vertės svetimą turtą veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, jog neperduodamas nukentėjusiajam G. P. jam patikėto svetimo turto ir elgdamasis su juo savo nuožiūra, naudodamasis ir disponuodamas juo priešingai nukentėjusiojo G. P. interesams, savinasi nukentėjusiojo turtą, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis patirs žalą – neteks turto, ir to norėjo.

Byloje surinktų įrodymų, tame tarpe nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų vertinimas, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tuo tarpu finansinės veiklos tyrimas turi apsiriboti finansinių dokumentų tyrimu. Vienas iš įrodymų yra specialisto išvada. Specialisto išvada gaunama tada, kai nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti tyrimą, kuriam reikalingos specialios žinios ir įgūdžiai (paprastai mokslo, technikos, meno ar kitų sričių). Tik įvertinus visus įrodymus, tame tarpe ir specialisto išvadą, kompetentinga teisėsaugos institucija gali daryti atitinkamas išvadas. Šiuo atveju specialisto funkcija yra finansinių dokumentų, banko sąskaitų tyrimas. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu pateiktos 2013 m. birželio 20 d. Nr. 5-2/116, 2013 m. vasario 14 d. Nr. 5-2/19 specialistų išvados nekelia abejonių savo pagrįstumu dėl taikytos tyrimo metodikos, specialistai neviršijo savo specialių žinių ribų ir nesprendė klausimų, kurie viršija jų kompetencijos ribas. Specialisto pateikiami atsakymai į klausimą negali reikalauti teisiškai įvertinti nustatytus faktus ar konstatuoti asmens teisinę atsakomybę. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apklausta specialistė E. Trainienė palaikė savo išvadą ir paaiškino, kad išvadoje paminėtas „virusas“, kuris buvo AB „SEB bankas“ pateiktuose kompaktiniuose diskuose, tik trukdė vienu metu atspausdinti visus kompaktiniame diske buvusius duomenis, tačiau informacijos neiškreipė, nepakeitė sumų, nes visi skaičiai sutapo visose sąskaitose. Nurodė, kad rašydama specialisto išvadą vadovavosi jai pateiktais dokumentais, tarp kurių taip pat buvo G. P. ir D. P. raštas su jų gautomis pinigų sumomis. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti specialistų išvadų patikimumu, pagrįstai vadovavosi jų duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir specialistų išvadas, pagrįstai patikslino kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes dėl piniginių sumų ir padarytos turtinės žalos, o savo atliktus skaičiavimus ir kaltinimo patikslinimus pakankamai išsamiai motyvavo.

Išanalizavus 711 000 Lt (205 919,83 EUR) piniginės kompensacijos panaudojimą matyti, kad nukentėjusiajam G. P. 2007 m. kovo 22 d., 2008 m. gegužės 26 d., 2009 m. vasario 17 d. tarptautiniais pavedimais iš viso pervesta 10 000 eurų (34 528 Lt), o G. P. sūnui I. P. 2006 m. rugsėjo 15 d., 2006 m. gruodžio 7 d., 2007 m. rugpjūčio 14 d., 2008 m. vasario 27 d. tarptautiniais pavedimais iš viso pervesta 7 800 eurų (26931, 84 Lt). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikslino kaltinamajame akte nurodytą faktinę aplinkybę, t. y. kaltinamajame akte nurodytą I. P. pervestą pinigų sumą – 6 000 eurų pakeitė į 7 800 eurus. Ši patikslinta faktinė aplinkybė palengvina A. D. teisinę padėtį, nes padidėjus grąžintai nukentėjusiajam sumai, atitinkamai sumažėjo padarytos nukentėjusiajam turtinės žalos dydis. Atsižvelgiant į tai, iš išmokėtos piniginės kompensacijos atėmus nukentėjusiajam G. P. ir jo sūnui I. P. pervestas pinigų sumas, teismas teisingai apskaičiavo, kad nukentėjusiajam G. P. buvo padaryta 188 119,83 eurų (649 540,14 Lt) turtinė žala (205 919,83 EUR - 10 000 EUR - 7 800 EUR=188 119,83 EUR) (dalyje dėl pinigų iš 711 000 Lt (205 919,83 EUR) piniginės kompensacijos pasisavinimo). Nuteistojo A. D. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, nes pasisavinto turto - 188 119,83 eurų (649 540,14 Lt) vertė viršija 250 MGL sumą.

Iš kaltinamajame akte pateiktos nusikalstamos veikos fabulos dėl dalies pinigų iš 711 000 Lt (205 919,83 EUR) piniginės kompensacijos pasisavinimo matyti, kad nurodant padarytą nukentėjusiajam turtinės žalos dydį buvo padaryta techninė klaida, pagal kaltinime pateiktas sumas (711 000 Lt – 55 244,80 Lt) turėjo būti nurodyta 655 755,20 Lt (189 919,83 EUR) turtinė žala, o ne 566 755,20 Lt. Šiuo atveju buvo suklysta dėl trijų pirmųjų skaičių, kas vertinama kaip rašymo apsirikimas. Apie šią kaltinamajame akte padarytą techninę klaidą buvo pranešta teisiamajame posėdyje proceso dalyviams. Ištaisius kaltinamajame akte nurodytą skaičiavimo techninę klaidą dėl inkriminuotos turtinės žalos į 655 755,20 Lt (189 919,83 EUR) bei patikslinus kaltinime nurodytas pervestas pinigų sumas nukentėjusiojo G. P. sūnui I. P., nukentėjusiajam G. P. padaryta turtinė žala sumažėjo iki 188 119,83 eurų (649 540,14 Lt), todėl šiuo atveju taip pat nebuvo peržengtos kaltinimo ribos.

Skundžiamo nuosprendžio 22 lape nurodytas piniginės kompensacijos dydis – 710 000 Lt (suklysta vienu skaičiumi) laikytinas technine klaida, neturinčia jokios įtakos nuosprendžio pagrįstumui, nes byloje esančiu įrodymų visetu nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracija išmokėjo 711 000 Lt (205 919,83 EUR) kompensaciją, kuri 2006 m. gruodžio 28 d. buvo pervesta į nukentėjusiojo G. P. vardu atidarytą banko sąskaitą (T. 1, b. l. 129). Taip pat 711 000 Lt kompensacija yra minima nuosprendžio nustatomojoje, motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse. Be to, būtent nuo išmokėtos 711 000 Lt kompensacijos apygardos teismas skaičiavo A. D. pasisavintą pinigų sumą bei nukentėjusiajam G. P. padarytos žalos dydį.

Išanalizavus 897 000 Lt (259 789,15 EUR) piniginės kompensacijos panaudojimą matyti, kad nukentėjusiajam G. P. 2010 m. vasario 11 d. tarptautiniu pavedimu buvo pervesta 3 000 eurų (10 358,40 Lt). 2010 m. liepos mėnesį paaiškėjus A. D. neteisėtiems veiksmams, nukentėjusiojo G. P. banko sąskaitose buvo 241 421,59 Lt (69 920,53 EUR) likutis, o liudytojo D. P. banko sąskaitose – 269 852,37 Lt (78 154,65 EUR) likutis. Atsižvelgiant į tai, iš išmokėtos piniginės kompensacijos (259 789,15 EUR) atėmus nukentėjusiajam G. P. pervestą pinigų sumą ir G. P. bei jo brolio D. P. banko sąskaitose buvusius pinigų likučius (3 000 EUR+69 920,53 EUR+78 154,65 EUR), teismas teisingai apskaičiavo, kad nukentėjusiajam G. P. buvo padaryta 108 713,98 eurų (375 267,64 Lt) turtinė žala (dalyje dėl pinigų iš 897 000 Lt (259 789,15 EUR) piniginės kompensacijos pasisavinimo). Nuteistojo A. D. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, nes pasisavinto turto - 108 713,98 eurų (375 267,64 Lt) vertė viršija 250 MGL sumą.

Dėl realiosios nusikalstamų veikų sutapties, senaties terminų.

Apeliantai nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju yra trijų nusikalstamų veikų realioji sutaptis, jų manymu, šiuo atveju padaryta tęstinė nusikalstama veika.

Tesimų praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios. Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis arba alternatyvūs veikos požymiai. Veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą. Nusikaltimų nuosavybei bylose kaip tęstinė nusikalstama veika kvalifikuojama tada, kai ją sudaro keli tapatūs veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, dėl to paties nusikaltimo dalyko, grobimo atveju turtą grobiant iš to paties šaltinio ir žalą padarant tam pačiam savininkui, esant tarp veiksmų nedideliems laiko tarpams. Pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo pavienio nusikaltimo, yra vieningas kaltininko sumanymas, kuris sujungia keletą veiksmų, kurių kiekvienas atskirai, nesant vieningo sumanymo pagrobti apibrėžto dydžio svetimą turtą, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus. Kitaip tariant, tęstinė veika yra tada, kai kaltininkas veikia turėdamas konkretų sumanymą, siekdamas pagrobti (sukčiavimo atveju apgaule įgyti) apibrėžto dydžio svetimą turtą, tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių tai įgyvendina ne iš karto, o per kelis etapus.

Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė kitokias faktines aplinkybes. Nuteistasis A. D. visus jam inkriminuotus nusikaltimus padarė atstatant nukentėjusiajam G. P. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau nuosavybės teisių atkūrimas vyko pakankamai ilgą laiko tarpą, skirtingais laikotarpiais, trimis skirtingais etapais, 2004 metais, 2006 metais ir 2009 metais Kauno miesto savivaldybei priimant tris atskirus įsakymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ir dviejų piniginių kompensacijų išmokėjimo; turtas – nekilnojamasis turtas natūra ir dvi skirtingos piniginės kompensacijos A. D., kaip nukentėjusiojo įgaliotam asmeniui, buvo perduotas ir priimtas skirtingais laikotarpiais. A. D. neturėjo sumanymo neteisėtai įgyti apibrėžto dydžio pinigų sumą, o tęsė savo veiklą tiek, kiek leido aplinkybės. A. D. sumanymas daryti naujas nusikalstamas veikas kildavo iš naujo susidarius palankiai situacijai, t. y. Kauno miesto savivaldybės administracijai atskirais įsakymais atkuriant teises į nuosavybę. Atsižvelgiant į nuteistojo veiksmų tapatumą ir glaustumą, galima konstatuoti išankstinę jo tyčią padaryti daugelį nusikalstamų veikų, o ne tęstinę veiką. Nuteistojo A. D. įvykdytos veikos pagrįstai pripažintos padarytos pakartotinai ir sudarančios realią nusikalstamų veikų sutaptį, A. D. padarė atskirus nusikaltimus, o ne vieną tęstinę nusikalstamą veiką.

Apeliantai taip pat mano, kad yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės taikymo senaties terminas.

Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, numatyta Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas.

Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnis nustato asmens baudžiamojo persekiojimo ir baustinumo ribas laiko atžvilgiu. Tokia nuostata įstatyme įtvirtinta atsižvelgiant į bausmės paskirtį, nes praėjus ilgesniam laikui nuo nusikaltimo padarymo paskirta bausmė nepasiektų įstatyme numatytų tikslų. Išimtys iš šios taisyklės numatytos už konkrečias veikas, išvardytas Lietuvos Respublikos BK. Pagal Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: 1) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; 2) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; 3) asmuo nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 2 dalį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Pagal Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) ir nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 8 dalies redakciją, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta ir senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Tai reiškia, kad senaties laikas, praėjęs nuo pirmosios iki antrosios nusikalstamos veikos padarymo momento, anuliuojamas, o apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už kiekvieną nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti iš naujo nuo antros nusikalstamos veikos padarymo momento. Jei buvo padarytos kelios nusikalstamos veikos, senaties eiga už visas veikas pradedama skaičiuoti nuo paskutinės nusikalstamos veikos padarymo momento.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas už tris nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje (dėl dalies pinigų iš 711 000 Lt kompensacijos pasisavinimo), 183 straipsnio 2 dalyje (dėl dalies pinigų iš 897 000 Lt kompensacijos pasisavinimo), kurios pagal Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl pagal Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktį baudžiamosios atsakomybės senaties terminas yra penkiolika metų, kai buvo padarytas toks nusikaltimas. Minėtos A. D. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos trunkamosioms. Nustatant trunkamosios nusikalstamos veikos padarymo laiką svarbu tai, kad šiuo laiku pripažįstamas visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, tačiau tokia veika kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, galiojusį nusikalstamos veikos pasibaigimo metu. Taigi juridiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas. Šiuo atveju nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, truko nuo 2004 m. kovo 9 d. iki 2010 m. rugsėjo 9 d., numatyta Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje (dėl dalies pinigų iš 711 000 Lt kompensacijos pasisavinimo), truko nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2009 m. vasario 17 d., numatyta Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje (dėl dalies pinigų iš 897 000 Lt kompensacijos pasisavinimo), truko nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 16 d. Paskutinė nusikalstama veika nutrūko 2010 m. rugpjūčio 16 d. Būtent šią dieną senaties terminai dėl visų nusikalstamų veikų nutrūko ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai dėl jų turi būti skaičiuojami nuo paskutinės nusikalstamos veikos padarymo momento. Taigi dėl visų A. D. inkriminuotų sunkių nusikaltimų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai baigsis 2025 m. rugpjūčio 16 d. Apkaltinamasis nuosprendis A. D. priimtas 2015 m. gegužės 15 d., dar nesuėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos ir bylą nutraukti dėl bent vienos A. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Dėl bausmės.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neįvertino pernelyg ilgos proceso trukmės, kurios pats nuteistasis niekaip neįtakojo, nuo veikų, už kurias apeliantas yra nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, padarymo praėjo pernelyg ilgas laiko tarpas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų ir paprastai jie yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; ir kt.). Išvadą dėl konkretaus proceso atitikties ar neatitikties Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams, visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas dėl veikų, už kurias A. D. nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu, truko ilgiau nei vienerius metus, t. y. ikiteisminis tyrimas vyko nuo 2010 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d.; byla Vilniaus apygardos teisme gauta 2012 m. sausio 20 d.; teismo posėdžiai, numatyti 2012 m. balandžio 11 d., 2012 m. birželio 13 d. ir 2012 m. rugpjūčio 17 d., neįvyko dėl A. D. gynėjo advokato V. Sirvydžio ligos ir jo artimųjų mirčių; 2012 m. spalio 29 d. teismo posėdyje išnagrinėjus A. D. gynėjo advokato V. Sirvydžio prašymą, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi ši baudžiamoji byla buvo perduota prokurorui dėl iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo ir esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, trukdančių bylą nagrinėti teisme (T. 12, b. l. 3-7, 26). Byla Kauno apygardos prokuratūroje gauta 2012 m. gruodžio 20 d., atlikus papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, 2013 m. gruodžio 19 d. buvo surašytas naujas kaltinamasis aktas (T. 18, b. l. 56-70), t. y. papildomi ikiteisminio tyrimo veiksmai užtruko vienerius metus. Byla Vilniaus apygardos teisme gauta 2013 m. gruodžio 23 d. ir buvo nagrinėjama iki 2015 m. gegužės 15 d., t. y. apie pusantrų metų. Teismo posėdis, numatytas 2014 m. spalio 13 d., neįvyko dėl A. D. ligos. Vertinant ikiteisminio tyrimo trukmę, atsižvelgiama į tai, kad byloje surinktas didelis kiekis finansinių dokumentų, buvo pavesta atlikti šių dokumentų tyrimą, pateiktos dvi specialisto išvados. Vertinant bylos nagrinėjimą teisme, atsižvelgiama į tai, kad keturi teismo posėdžiai neįvyko dėl A. D. ar jo gynėjo advokato V. Sirvydžio ligų ir artimųjų mirčių.

Įvertinus visą bylos medžiagą, ištirtų nusikalstamų veikų sudėtingumą ir joje atliktų procesinių tyrimo veiksmų kiekį bei pobūdį, bylos apimtį, proceso dalyvių skaičių, terminus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir bylų perdavimo teismams, bylose organizuotą teisminį procesą, kuriame iškilę sunkumai buvo neišvengiami, nepriklausomi nuo teismo, kitas byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeisti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos BPK 2 straipsnio ir 44 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Nagrinėjamu atveju pripažinti nepateisinamai ilgai užtrukusį baudžiamąjį procesą kaip išimtinę aplinkybę, leidžiančią taikyti A. D. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir šiuo pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę, nėra teisinio pagrindo. Taip pat nenustatyta kitų aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė nuteistajam A. D. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalį teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai byloje nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, numatytų šios dalies 1–6 punktuose. Tik esant tokių sąlygų visumai teismas gali taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytas nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta šių sąlygų visuma, todėl nėra pagrindo taikyti nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, šių straipsnių sankcijose numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. D. laikėsi Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų, išsamiai aptarė visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai jas individualizavo. Įvertinus A. D. asmenybę (anksčiau neteistas, šiuo metu dirba, vedęs), padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus (dirbdamas advokatu, pasinaudodamas nukentėjusiojo pasitikėjimu, padarė tris sunkius, tyčinius, baigtus nusikaltimus, siekdamas turtinės naudos, nusikaltimais padarytos žalos iki šiol nėra atlyginęs), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskyrė artimas minimalioms straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, kurias subendrinęs dalinio sudėjimo būdu, galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo (Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis). Nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė yra aiškiai per griežta. Nuteistajam A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistojo asmenybės pavojingumui ir atitinka bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 10 dalis). Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys pareiškiamas dėl kaltininko nusikalstama veika padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnis). Tai reiškia, kad gali būti atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (Lietuvos Respublikos BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip sveikata, yra ypač dideli. Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis G. P. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti 100 000 Lt (28 962 EUR) neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad jį piktybiškai apgavo, pasisavindamas jam priklausantį didelės vertės turtą, teisininkas, buvęs prokuroras, teisėjas, Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas, advokatas, teisėsaugos atstovas, šeimos draugas, kuriuo visiškai pasitikėjo. Emociškai palūžo ne tik dėl to, kad neteko didelės vertės turto, o būtent dėl teisėsaugininko, asmens, kuris pats turi kovoti su neteisybe, jokių moralinių vertybių neturėjimo. Po tokių A. D. veiksmų patyrė didelį šoką, psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, labai išgyveno, buvo emociškai palūžęs, dar ilgai negalės atgauti pusiausvyros bei pasitikėjimo teisėsaugos pareigūnais, žmonėmis, jaučiasi labai įskaudintas ir pažemintas (T. 16, b. l. 147-148).

Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. D. apgaulės būdu – pasinaudodamas nukentėjusiojo pasitikėjimu, savo naudai įsigijo nukentėjusiajam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu nukentėjusiajam padarė didelę turtinę žalą bei pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą. Nors šie sunkūs nusikaltimai nėra susijęs su fizinio smurto panaudojimu, grėsmė nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai nebuvo kilusi, tačiau ir dėl šių nusikalstamų veikų nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą. Dėl A. D. neteisėtų veiksmų apgaulės būdu įsigyjant ir pasisavinant didelės vertės nukentėjusiojo turtą, G. P., kuris visiškai pasitikėjo A. D., neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją. Tarp A. D. nusikalstamų veikų ir nukentėjusiajam atsiradusios neturtinės žalos yra priežastinis ryšys. Nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama į padarytų prieš nukentėjusįjį nusikaltimų pobūdį, jų pasekmes, į byloje nustatytas aplinkybes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tolesnį nuteistojo elgesį negrąžinant G. P. bent dalies pasisavintų pinigų bei A. D. veiksmus perleidžiant jam priklausantį nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti išieškojimo, A. D. ginčijant nukentėjusiojo parodymus ir net bandant kelti abejones dėl tų parodymų patikimumo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymo yra pagrįstos ir argumentuotos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir iš nuteistojo A. D. priteisė 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam G. P. Tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas atitinka bylos aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

Dėl nukentėjusiojo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalį tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal baudžiamojo proceso reglamentavimą, jeigu proceso išlaidų atlyginimo klausimas neišsprendžiamas priimant nuosprendį, jį gali spręsti teismas nuosprendžio vykdymo metu Lietuvos Respublikos BPK 361 straipsnyje nustatyta tvarka. Aiškinant šias nuostatas sistemiškai, darytina išvada, kad proceso išlaidų atlyginimo klausimas gali būti išsprendžiamas tiek priimant teismo nuosprendį, tiek ir jį vykdant, taip pat nenustatyta draudimo prašyti šias išlaidas atlyginti, kai teismo nuosprendis apskundžiamas ir bylos nagrinėjimas tęsiasi instancine tvarka, t. y. prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo gali būti pateikiamas ir nagrinėjamas viso baudžiamojo proceso metu, tačiau ne jam pasibaigus.

Byloje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu nukentėjusiojo G. P. atstovė advokatė D. Žvingilienė prašė priteisti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, tačiau šis klausimas nuosprendžiu nebuvo išspręstas. Todėl atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, Vilniaus apygardos teismas pagrįstai šį klausimą išsprendė 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi, t. y. po nuosprendžio priėmimo, dar jam neįsiteisėjus.

Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nukentėjusiajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Priteisiant nukentėjusiajam išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į bylos nagrinėjimo rezultatą, t. y. ar asmuo buvo išteisintas, ar nuteistas.

Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme iki bylos perdavimo prokurorui nukentėjusįjį atstovavo advokatė Živilė Urbonavičienė, kuriai nukentėjusysis G. P. už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 9 550 Lt (2 765,87 EUR) (T. 19, b. l. 1-3), teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusįjį atstovavo advokatė D. Žvingilienė, kuriai nukentėjusysis už suteiktą teisinę pagalbą sumokėjo 3 000 Lt (868,86 EUR) (T. 19, b. l. 4). Byloje yra pateikti dokumentai (kvitai), patvirtinantys nukentėjusiojo išlaidas už advokačių darbo apmokėjimą. Advokatė Ž. Urbonavičienė nukentėjusįjį atstovavo nuo 2010 metų rugpjūčio mėn. iki 2013 m. spalio mėn., t. y. daugiau nei trejus metus, o advokatė D. Žvingilienė – nuo 2013 m. spalio 24 d. iki 2015 m. gegužės mėn., t. y. daugiau nei pus antrų metų. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis G. P. yra užsienietis, negyvena Lietuvoje, jis nemoka ir nesupranta lietuvių kalbos, todėl jam buvo reikalinga teisinė pagalba, surašant prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, įrodymų rinkimo, susipažinimo su baudžiamosios bylos medžiaga, civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos pareiškimo, dalyvaujant teisminiame bylos nagrinėjame, ruošiant procesinius dokumentus. Nustatyta, kad byloje įvyko trylika teisiamųjų posėdžių, visuose jų dalyvavo nukentėjusiojo atstovės, kurios teismo posėdžiuose buvo pakankamai aktyvios. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atstovavimo apimtį, proceso ir bylos nagrinėjimo trukmę, reikalingas teisines paslaugas, kad advokatės nukentėjusįjį atstovavo daugiau nei 4,5 metus, į teismo posėdžius vykdavo į kitą nei yra jų būstinė vietovę (iš Kauno į Vilnių), į bylos išnagrinėjimo rezultatą - A. D. buvo nuteistas už visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo A. D. nukentėjusiojo G. P. naudai priteistos 3 634,73 eurų (12 550 Lt) išlaidos advokato paslaugoms apmokėti, yra realios, objektyviai proporcingos suteiktoms atstovavimo paslaugoms ir nėra aiškiai per didelės, todėl nėra teisinio pagrindo jas mažinti. Šiuo atveju netaikytinos apeliantų nurodytos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, nes šis teisės aktas taikytinas civiliniame procese ir yra rekomendacinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas proceso išlaidų atlyginimo klausimą, tinkamai taikė Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio nuostatas.

Nukentėjusiojo G. P. atstovė advokatė D. Žvingilienė apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė prašymą dėl 550 eurų bylinėjimosi išlaidų priteisimo už nukentėjusiojo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir tai patvirtinantį banko išrašą, kuriame nurodyta, kad G. P. 2015 m. rugsėjo 7 d. į advokatės banko sąskaitą pervedė 550 eurų (T. 19, b. l. 94-96).

Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato V. Sirvydžio apeliacinį skundą ir nuteistojo A. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties, kurie atmesti. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį procesą iniciavo nuteistasis ir jo gynėjas, o nukentėjusiojo atstovė turėjo organizuoti G. P. teisių gynimą nuo nuteistojo ir jo gynėjo skunduose nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teisme buvusių teismo posėdžių skaičių, jog buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas ir advokatė dalyvavo visuose penkiuose teismo posėdžiuose, į jos aktyvumą teismo posėdžiuose, teiktus dokumentus ir prašymus, jos darbo sąnaudas, kad į teismo posėdžius vykdavo į kitą nei yra jos būstinė vietovę, bei į apeliacinio skundo ir skundo išnagrinėjimo rezultatus, yra pagrindas prašymą tenkinti visiškai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. D. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio apeliacinį skundą ir nuteistojo A. D. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties atmesti.

Priteisti iš nuteistojo A. D. nukentėjusiajam G. P. 550 eurų jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.