Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. ir nukentėjusiųjų D. P. ir N. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 8 metams 6 mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas A. R. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš R. K. priteista D. P. 15254,51 Lt turtinei žalai atlyginti ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 3 d., apie 02 val. 25 min., apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), įėjimo, keršydamas už tai, kad nukentėjusysis Z. P. jį ir jo draugą A. R. išvarė iš I. G. buto, papurškė dujų balionėliu Z. P. į veidą, po to nukentėjusįjį pastūmė ir, jam pargriuvus ant žemės, A. R. smogė kirviu į dešiniąją koją, o R. K. du kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam į dešiniąją koją, dėl ko jam padarytos dvi durtinės-pjautinės žaizdos. Dėl durtinių-pjautinių žaizdų dešiniame pakinklyje, perdalijus magistralinę kraujagyslę-pakinklio arteriją, įvyko išorinis nukraujavimas ir po kelių minučių nukentėjusysis Z. P. I. G. bute mirė, t. y. R. K. tyčia jį nužudė, tokiais savo veiksmais padarydamas LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo sušvelninti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 11 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nesutikdamas su teismo paskirtąja bausme, nuteistasis akcentuoja nenorėjęs nužudyti Z. P. , o tik siekęs pastarąjį išprašyti iš savo tetos buto. Teigia nuėjęs į tetos butą ir paklausęs nukentėjusiojo, ko šis triukšmauja, tačiau Z. P. jį užsipuolė, pradėjo tempti ir stumti iš buto, todėl tarp jų kilo konfliktas. Anot apelianto, jam išėjus iš buto nukentėjusysis jį pasivijo iš už nugaros, dėl ko jis nebegalėjo įeiti į savo butą, todėl papurškė Z. P. dujų ir nustūmė ant žemės. Pastarajam pradėjus šaukti ir grasinti jį (apeliantą) užmušiant, jis išsigando ir, norėdamas sužeisti, du kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam į koją, t. y. į negyvybiškai svarbią vietą. Teigia, jog tik grįžęs į savo butą pamatė, kad Z. P. kraujuoja, labai išsigando, pergyveno ir nieko nelaukdamas iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Mano, jog apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis Z. P. nenorėjo nužudyti, jis siekė pastarąjį tik sužeisti, negalvodamas apie tolesnes pasekmes. Skunde prašo atsižvelgti, kad jis iškart pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, savo veiksmų nesiekė nuslėpti, o iš karto iškvietė medikus, norėdamas išgelbėti nukentėjusiojo gyvybę, taip pat pažymi esąs jauno amžiaus ir bijo, kad tokia griežta laisvės atėmimo bausmė gali neigiamai paveikti jo ateitį. Apeliantas nurodo, kad jo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, yra teisingi, sutinka su priteista turtine ir neturtine žala.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios D. P. ir N. P. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 11 d. nuosprendį dėl bausmės paskyrimo nuteistajam R. K. , nepripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis – nuoširdų gailėjimąsi padarius nusikaltimą ir paskambinimą greitajai medicinos pagalbai, ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu ne mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Nukentėjusiosios taip pat prašo patenkinti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti iš nuteistojo R. K. 250000 Lt.

Nesutikdamos su teismo pripažintomis nuteistojo R. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir paskirta bausme, nukentėjusiosios nurodo, jog pastarasis, peiliu į koją sudavęs smūgius Z. P. , paliko jį gulintį lauke, o pats su nuteistuoju A. R. nuėjo į kambarį ir toliau žaidė kortomis, greitąją medicinos pagalbą iškvietė ne iš karto, o tik tada, kai kiti asmenys nesėkmingai bandė suteikti pagalbą nukentėjusiajam, t. y. ne siekdamas išvengti sunkesnių padarinių, o jau atsiradus jiems ir išsigandus savo padarytų veiksmų. Tvirtina nuteistąjį negalėjus nematyti, kad po peiliu suduotų smūgių prasidėjo išorinis arterinis kraujavimas, tačiau, nepaisydamas to, jis paliko nukentėjusįjį kraujuoti, juo labiau, kad šis nematė, kas jam atsitiko, nes į akis buvo pripurkšta dujų. Pažymi, jog teismas neakcentavo greitosios medicinos pagalbos darbuotojos J. L. parodymų, jog apie sužalojimą buvo pranešta klaidingai, t. y. paaiškinta, jog nukentėjusysis kraujuoja iš nosies ir burnos. Nukentėjusiųjų manymu, toks klaidingas pranešimas sukliudė medikams atitinkamai sureaguoti, jiems atvykus nukentėjusysis jau buvo miręs, todėl nėra pagrindo medikų iškvietimą laikyti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nukentėjusiosios abejoja ir kitos R. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagrįstumu. Nurodo, kad byloje nėra nustatyta, jog R. K. neigiamai vertintų savo poelgį, pergyventų ar būtų stengęsis sušvelninti savo nusikalstamos veikos padarinius. Atkreipia dėmesį, jog jis teisme pakeitė parodymus, teigdamas, kad tyrėja neteisingai užrašė jo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, bandydamas visą kaltę dėl konflikto pradžios suversti pačiam nukentėjusiajam. Pažymi, kad iškart po nusikaltimo abu su A. R. puolė slėpti nusikaltimo įrankius, ištepė nukentėjusiojo automobilį krauju, tokiu būdu bandydami imituoti, kad Z. P. atvažiavo jau sužalotas. Nukentėjusiųjų teigimu, teisme nuteistojo R. K. giminės (teta I. G. , močiutė) įtikinėjo teismą, kad nužudytasis buvo blogas žmogus, nors iš bylos medžiagos bei ikiteisminiame tyrime duotų parodymų matyti, jog nuteistasis R. K. net nepažinojo Z. P. . Mano, kad nužudžius Z. P. buvo bandyta jį sukompromituoti, be to, per keturis mėnesius nuteistasis jų net neatsiprašė, net iš dalies neatlygino padarytos žalos, o, pasiūlęs prieš pat teismo posėdį dalinai ją atlyginti, to iki šiol nepadarė. Nukentėjusiųjų įsitikinimu, šios aplinkybės rodo nesant pagrindo teigti, jog nuteistasis R. K. gailisi padaręs nusikaltimą.

Skunde pažymi, kad skirdamas bausmę teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad Z. P. užpuolė du asmenys, jis buvo sužalotas papurškus į veidą dujas, kirviu sudavus smūgius bei du kartus dūrus peiliu, t. y. panaudojant sužaloti skirtus įrankius, kas rodo didesnį kaltininkų pavojingumą visuomenei. Taip pat turėjo būti atsižvelgta, jog nukentėjusysis atvažiavo ne pas nuteistuosius, atėjo ne į jų kambarį, o, jei jis garsiai vardu pašaukė Irmą, tai nereiškia, kad triukšmavo ar trukdė kitame kambaryje kortomis lošusiems nuteistiesiems. Pabrėžia, kad net neprasidėjus konfliktui nuteistieji pasiėmė dujų balionėlį, kirvį bei peilį ir nuėjo į kambarį, kuriame buvo Z. P. , t. y. šios aplinkybės rodo, kad pastarieji pasiruošė konfliktuoti ar provokuoti konfliktą. Pažymi, kad nuteistasis A. R. net negalėjo paaiškinti, kodėl lauke kirviu smogė Z. P. per koją. Tvirtina, kad nors teismas ir nepripažino nuteistuosius nusikaltimą padarius dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų, tačiau, vertinant jų parodymus, akivaizdu, kad jų veiksmai yra labai artimi nurodytiems ir tai rodo didesnį jų veikos pavojingumą. Atkreipia dėmesį, kad nustatydamas bausmės dydį teismas nepakankamai įvertino, kad R. K. naują labai sunkų nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už padarytus nusikaltimus, tame tarpe ir už chuliganizmą bei kūno sužalojimą. Sutinka su teismo teiginiu, kad nukentėjusysis, būdamas gimnazijos mokytojas, neturėjo būti tokioje vietoje ir tokiu metu, tačiau tokį jo elgesį galima vertinti netinkamu tik visuomenės požiūriu, o ne kaip reikšmingą tokioms pasekmėms kilti. Tvirtina, jog nukentėjusysis nuteistiesiems nepadarė nieko blogo, atvyko ne pas juos, konflikto neprovokavo, neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Jo atvykimas netinkamu laiku nesuteikė nuteistiesiems teisės pulti žmogų, kadangi jiems negrėsė joks pavojus. Atsižvelgdamos į nurodytas aplinkybes, nukentėjusiosios mano, kad yra neteisinga švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, taip pat nėra pagrindo konstatuoti R. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam paskirta bausmė prieštarauja bausmių skyrimo principams ir neatitinka jo padarytos veikos. Skunde nurodo, kad nuteistasis A. R. yra nepilnametis, teisme jų nuoširdžiai atsiprašė, todėl neprašo griežtinti jam bausmę.

Nukentėjusiosios pažymi, kad teismas tik iš dalies patenkino jų ieškinį ir teigia, jog pareikšdamos ieškinį dėl neturtinės žalos, jos jau įvertino tas aplinkybes, kad R. K. nedirba, neturi turto, todėl ieškinį grindė tik nužudytojo gaunamu ir netektu darbo užmokesčiu, skaičiuojant jį nuo nužudymo dienos iki pensijos, tačiau teismas apskaičiuotos žalos nepriteisė. Nurodo, kad nužudytasis buvo stiprus ir sveikas, turėjo teisę gyventi ir dirbti. Teismas, sumažindamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė tik į R. K. turtinę padėtį (nedirba, neturi turto), tačiau posėdžio metu pastarasis pateikė charakteristiką-rekomendaciją, iš kurios matyti, kad jis dirbo. Nukentėjusiųjų manymu, nuteistasis R. K. yra jauno amžiaus, turės galimybę dirbti ir užsidirbti, o tuo tarpu nukentėjusysis tokios galimybės jau tikrai neturės ir negalės paremti savo šeimos, todėl teigia apygardos teismą nepagrįstai sumažinus prašomos priteisti neturtinės žalos dydį.

Atsikirtimu į nukentėjusiųjų apeliacinį skundą nuteistojo R. K. gynėjas prašo atmesti nukentėjusiųjų apeliacinį skundą, o nuosprendį palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas teisingai kvalifikavo jo ginamojo padarytą nusikalstamą veiką, pilnai ištyrė bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Gynėjo manymu, teismo R. K. paskirta bausmė nors ir yra mažesnė, negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, tačiau laikytina griežta ir jos keisti į dar griežtesnę nėra jokio pagrindo. Nors nukentėjusiosios skunde ir akcentavo teismą neva turėjus atsižvelgti į tai, kad Z. P. užpuolė du asmenys, kurie jį sužalojo panaudodami tam skirtus įrankius, gynėjas teigia, jog apygardos teismas objektyviai įvertino nusikaltimo padarymo aplinkybes, vadovavosi liudytojų, taip pat ir pačių nuteistųjų parodymais, ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis. Gynėjas sutinka su teismo sprendimu dėl neturtinės žalos, t. y. teismas pagrįstai atsižvelgė ne tik į padarytos turtinės žalos dydį, tačiau ir į pasekmes, taip pat jo ginamojo kaltę, turtinę padėtį, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, ir sumažino nukentėjusiųjų ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Nepagrįstais vadina nukentėjusiųjų ieškinyje bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl ieškinio reikalavimo, t. y. 250000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pabrėžia, jog „nužudytojo gaunamu ir netektu atlyginimu, skaičiuojant jį nuo nužudymo dienos iki pensijos“ galima grįsti tik nužudytojo išlaikytiniams priteistiną turtinės žalos ieškinio reikalavimą. Tuo tarpu nusikaltimu patirtą neturtinę žalą, anot gynėjo, tokiais argumentais grįsti negalima, tuo labiau, kad abi nukentėjusiosios, kiek žinoma, Z. P. nužudymo metu nebuvo jo išlaikytinės.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis R. K. ir jo gynėjas prašė tenkinti jo skundą, o nukentėjusiųjų skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo R. K. skundą atmesti, o nukentėjusiųjų skundą tenkinti iš dalies.

Nuteistojo R. K. ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo R. K. kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, tuo pačiu teisingai pritaikydamas baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistojo R. K. kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.

Kaip matyti iš nukentėjusiųjų apeliacinio skundo turinio, jos skundžia tik tą nuosprendžio dalį, kuri yra susijusi su nuteistuoju R. K. . Pirmiausia nukentėjusiosios prašo panaikinti R. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – greitosios medicinos pagalbos iškvietimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Dėstydamos argumentus dėl, jų manymu, nepagrįstai pripažintos pirmosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodo, kad R. K. medikus iškvietė ne iš karto, o tik po to, kai kitiems asmenims nepavyko Z. P. suteikti pagalbos, taip pat akcentuoja, jog nuteistasis medikus iškvietė tik dėl to, kad išsigando savo padarytų veiksmų, o ne siekdamas išvengti sunkesnių padarinių. Iš bylos medžiagos išties matyti, jog R. K. , peiliu dūręs Z. P. į koją, vėliau su kitu nuteistuoju grįžo į kambarį, kur toliau tęsė žaidimą kortomis, ir medikus apie įvykį informavo tik vėliau. Tačiau ši aplinkybė vis dėl to nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad apygardos teismas nepagrįstai R. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis, padaręs nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, paskambino greitajai medicinos pagalbai, tokiu būdu bandydamas išvengti sunkesnių padarinių. Apygardos teismo sprendimo konstatuojant esant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę teisingumą patvirtina byloje esantys faktiniai duomenys. Taigi šioje vietoje derėtų išsamiau paanalizuoti proceso metu duotus liudytojų parodymus, kurie laikytini reikšmingais pripažįstant minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Štai kaip liudytojas apklaustas V. G. parodė, jog tai „R. K. iškvietė greitąją pagalbą, o, kol ji atvažiavo, laikė pakėlęs Zigmo koją“ (t. 1, b. l. 80-82; t. 2, b. l. 137). Liudytojas L. K. taip pat patvirtino, jog „Rolandas, pamatęs, kad yra smarkiai sužalotas Zigmas, paskambino į greitąją pagalbą ir iškvietė medikus“ (t. 1, b. l. 86-88; t. 2, b. l. 138). Kaip liudytojos apklaustos I. G. ir R. L. irgi nurodė, jog tai nuteistasis R. K. paskambino medikams ir iškvietė juos į įvykio vietą (t. 1, b. l. 96-98, 102-104; t. 2, b. l. 135-137). Atkreiptinas dėmesys, kad visi liudytojai iš karto nurodė šią aplinkybę ir nė karto jos nepakeitė proceso metu, t. y. tai, kad būtent nuteistasis R. K. iškvietė medikus, liudytojai parodė apklausti iš karto po įvykio, nepraėjus nė parai, ir vėliau tokius savo parodymus patvirtino teisme. Taigi visi įvykio metu buvę liudytojai dėl šios aplinkybės davė analogiškus parodymus (tik liudytojas Ž. S. parodė nematęs, kas iškvietė medikus, kadangi visą laiką iki atvažiavo gydytoja stebėjo nukentėjusiojo būklę, t. y. negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, jog medikams skambino R. K. ). Be to, ir kitas byloje nuteistasis A. R. dar pirmos įtariamojo apklausos metu parodė, kad „Rolandas paskambino į greitąją pagalbą“, ką vėliau patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (t. 2, b. l. 4-6, 13-15, 134-135). Taip pat ir pats nuteistasis R. K. parodė, jog, pamatęs, kas atsitiko t. y., kad nukentėjusysis yra sunkiai sužeistas, pats iškvietė greitąją medicinos pagalbą (t. 2, b. l. 49-51, 133-134). Tad, kaip matyti iš liudytojų ir pačių nuteistųjų parodymų, ne kas kitas, o būtent nuteistasis R. K. paskambino medikams ir iškvietė juos į įvykio vietą. Nukentėjusiosios skunde akcentuoja tai, kad medikams jis paskambino ne iš karto ir tai padarė ne siekdamas išvengti sunkesnių padarinių, o tik todėl, kad išsigando savo veiksmų. Iš bylos duomenų matyti, kad R. K. iškart po nukentėjusiojo sužalojimo nuėjo į kambarį, nežinodamas, kokie padariniai atsirado po dūrio peiliu (laukė buvo tamsu ir jis nematė, kad žaizda stipriai kraujuoja) ir jokiu nesiekė palikti nukentėjusįjį, nesuteikus jam jokios pagalbos. Iš tiesų pats apeliantas pripažino, kad, sužalojęs nukentėjusįjį, jis su A. R. nuėjo atgal į kambarį, šios aplinkybės jis niekada neneigė, tačiau iš bylos medžiagos akivaizdu tai, kad gretimame kambaryje išgirdęs šaukiant „kraujas kraujas“ jis tuoj pat sureagavo į šiuos šūksnius. R. K. iškart atbėgo į kambarį ir, pamatęs ant grindų telkšantį kraują bei ant sofos sėdintį sužalotą Z. P. , kuriam iš kojos bėgo kraujas, išsyk, nebesiaiškindamas jokių detalių, paskambino greitajai medicinos pagalbai. Savaime suprantama, kad apeliantas išsigando pamatęs stipriai kraujuojantį nukentėjusįjį, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jis, iškviesdamas medikus, nenorėjo padėti Z. P. ar nesistengė, kad nekiltų dar sunkesnės pasekmės. Tai, kad jis, sužalojęs nukentėjusįjį, paliko jį gulėti lauke, rodo apeliantą veikus netiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai leidus kilti šioms neatitaisomoms pasekmėms. Ši apygardos teismo teisingai nustatyta R. K. kaltės forma (nusikaltimo padarymas netiesiogine tyčia) nepaneigia, jog yra visos sąlygos pripažinti aukščiau aptariamą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą LR BK 59 str. 1 d. 1 p. Akivaizdu, kad R. K. , pamatęs, kokias pasekmes sukėlė jo veiksmai, ėmėsi aktyvių veiksmų ir savo iniciatyva, vienintelis iš visų esančių paskambino medikams, iškviesdamas juos padėti nukentėjusiajam. Tas faktas, kad kaip liudytoja apklausta J. L. parodė, jog dispečerė jai pranešė, kad nukentėjusiam asmeniui iš nosies vyksta kraujavimas, tikrai nereiškia, kad Z. P. buvo suteikta mažiau kvalifikuotesnė pagalba ar tai kažkaip sutrukdė reikiamai sureaguoti į iškvietimą. Tokie nukentėjusiųjų apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti, kadangi greitosios pagalbos medikai, iškviesti į įvykio vietą, yra pasiruošę suteikti visapusišką skubią pagalbą ir, esant reikalui, pristatyti nukentėjusįjį asmenį atitinkamai medicinos įstaigai. Specialisto išvadoje nustatyta, jog, įvertinus Z. P. patirtus sužalojimus, mirtis įvyko praėjus nedideliam laikotarpiui (skaičiuojamam minutėmis) (t. 1, b. l. 118-120). Ta pati į iškvietimą atvykusi J. L. patvirtino, kad nukentėjusysis neteko labai daug kraujo (mano, kad apie penkis litrus) ir, anot jos, būtų galėjęs išgyventi, jei medicinos pagalba būtų iškviesta iš karto (t. 3, b. l. 137). Nukentėjusysis Z. P. mirė nuo įvykusio išorinio nukraujavimo iš durtai-pjautos žaizdos dešinio pakinklio srityje, o tai, kad iškviečiant medikus buvo neteisingai nurodyti jo patirti sužalojimai, neturi jokios reikšmės. Savaime suprantama, kad kviečiant medikus asmenys dažnai negali nurodyti, kas tiksliai atsitiko nukentėjusiajam, tačiau tai nereiškia, kad jų suteiktos pagalbos kokybė bus prastesnė ar tai, kad šiuo atveju informuota apie kraujavimą iš nosies medikė į įvykio vietą atvyko neskubėdama ar nepasiruošusi suteikti kitokią pagalbą, nei ta, kuri reikalinga kraujavimui iš nosies sustabdyti..

Kolegija neturi pagrindo tenkinti ir kito nukentėjusiųjų skundo argumento – panaikinti R. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Nukentėjusiosios tokį savo prašymą grindė tuo, jog nuteistasis neigiamai nevertino savo poelgio, teisme pakeitė parodymus, iš karto po nusikaltimo kartu su A. R. puolė slėpti nusikaltimo įrankius, ištepė Z. P. automobilį krauju, teisme jo giminės apkalbėjo nužudytąjį, taip pat neatlygino padarytos žalos. Kolegija su tokiais nukentėjusiųjų argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę sudaro dvi privalomos dalys – prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimasis. Tad teismas, konstatuodamas esant šią aplinkybę, turi nustatyti, jog kaltininkas ne tik prisipažįsta nusikaltęs, bet ir nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog R. K. atsakomybę lengvina tai, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, t. y. nurodė tik antrąją šios sudėtinės aplinkybės privalomąją dalį. Vis dėlto iš nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad teismas laikė, jog nuteistasis pilnai pripažino savo kaltę, todėl šis formalus trūkumas nepaneigia, jog yra pakankamas pagrindas konstatuoti esant LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis R. K. nuo pirmos apklausos momento pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, šį prisipažinimą patvirtino savo parašu ir vėliau nė karto nebandė jo neigti (t. 2, b. l. 49-51, 61-62). Kaltu jis prisipažino ir teisme (t. 2, b. l. 133-134). Ta aplinkybė, kad teisme jis nurodė keletą skirtingų detalių, nelaikytina, kad R. K. neigė savo kaltę. Iš jo parodymų, duotų viso proceso metu, akivaizdžiai matyti, kad nė vienos esminės aplinkybės jis nebandė vėliau aiškinti kitaip, neneigė nukentėjusiajam suduotų smūgių. Netiesa, kad teisme jis kaltę dėl konflikto pradžios bandė suversti Z. P. , kaip skunde teigia nukentėjusiosios. Antai ikiteisminiame tyrime jis parodė: „aš įėjęs kartu su Aurelijumi į kambarį pasakiau „ką čia šūkauji, ko nori“. Tada tas storas vyras atsistojo, lygtai pasakęs „eik lauk iš čia“, gerai nepamenu, su abiem rankomis čiupęs man už pečių, pradėjo stumti mane lauk iš Irmos buto. Aurelijus išbėgo iš Irmos buto laukan, aš taip pat išbėgau laukan. Paskui mus išbėgo ir tas stambus vyras < ... > Aš tam vyrui papurškiau dujų į akis < ... > Aurelijus su kirviu smogė vieną kartą tam vyrui per dešinę koją < ... > po to aš su turėtu peiliu vieną kartą dūriau tam vyrui pusiau gulinčiam į dešinę koją-šlaunį“ (t. 2, b. l. 49-51). Teisme nuteistasis konflikto pradžią aiškino analogiškai: „mes žaidėme kortomis, atvažiavo tas vyriškis, pradėjo šaukti Irmą ir aš nuėjau pažiūrėti, ko jisai nori. Jis pradėjo mane draskyti < ... > stūmė iš kambario ir liepė pasišalinti, jis pasiginė mane, kai aš išėjau į lauką, tada aš papurškiau dujų į akis ir pastūmiau < ... > Aurelijus kirto kirviu jam per koją < ... > aš iš to pykčio dūriau peiliu į koją“ (t. 2, b. l. 133-134). Taigi neteisios nukentėjusiosios tvirtindamos esą nuteistasis teisme pakeitė parodymus, bandydamas visą kaltę dėl konflikto pradžios suversti Z. P. . Iš tiesų R. K. teisme nurodė kiek kitokias detales dėl įvykių eigos dar iki Z. P. atvažiavimo ir tarp jų kilusio konflikto. Nuteistasis R. K. teisme atsisakė tų parodymų, kurių metu jis teigė 2007 m. kovo 2 d., apie 22 val. susitikęs su A. R. ir R. L. (duomenys neskelbtini), autobusų stotelėje, vaikščiojęs kartu su jais po miestelį, gėręs alų (iš viso trise išgėrė 3 butelius, 1,5 talpos, alaus), kurį jis nupirko, o po to grįžę į jo butą (t. 2, b. l. 49-51). Tuo tarpu teisme nuteistasis teigė tą dieną buvęs pas savo panelę, po to grįžęs namo, vakare jo panelė atėjo pas jį į namus, vėliau užėjo A. R. , jie visi žaidė kortomis ir gėrė alų. Neigė dieną gėręs alų, tą darė tik vakare, kai žaidė kortomis (t. 2, b. l. 133-134). Taigi tokie parodymų skirtumai nėra esminiai, juolab, kad byloje nustatyta, kad R. K. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir tai, kad teisme jis parodė davęs blogus parodymus dėl aplinkybių, susijusių su alaus vartojimu, neturi jokios reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui, bausmės skyrimui ar sprendimui dėl aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo.

Negalima sutikti ir su dar vienu nukentėjusiųjų skundo teiginiu, t. y. kad abu nuteistieji iškart po nusikaltimo puolė slėpti nusikaltimo įrankius, ištepė automobilį krauju. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. K. tokių veiksmų neatliko, o tai, kad jis peilį išmetė per langą, o dujų balionėlį – į lauką (t. 2, b. l. 133-134), tikrai nelaikytina nusikaltimo įrankių slėpimu. Tuo tarpu iš kito byloje nuteistojo A. R. parodymų akivaizdžiai matyti, kad tai jis ištepė automobilį krauju, padarė tai savo iniciatyva, vienas: „kol laukėme med. pagalbos, tai aš, paėmęs iš Rolando buto kažkokį tai skudurą, pamirkiau į kraujo balą, kuri buvo ant žemės ties namo kolonomis, ir su tuo krauju ištepiau automobilio vairuotojo dureles < ... > dureles ištepiau todėl, kad norėjau suklaidinti policininkus, kad jie manytų, jog tas vyras jau atvažiavo sužalotas iš kažkur pas Irmą“ arba „aš pats sugalvojau ištepti automobilio duris krauju, kad atvažiavusi policija pagalvotų, kad jis jau atvažiavo sužeistas“ (t. 2, b. l. 4-6; 134-135). Tuo tarpu nukentėjusiųjų teiginys, kad nuteistasis R. K. neatlygino padarytos žalos, sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą LR BK 59 str. 1 d. 2 p., neturi esminės reikšmės, kadangi šis faktas yra svarbus, nustatant aplinkybę, numatytą kitame LR BK 59 str. 1 d. punkte, t. y. 3 p., taip pat teismas į tai gali atsižvelgti skirdamas bausmę.

Nors nukentėjusiosios ir bando įtikinti teismą, kad R. K. jų neatsiprašė, tačiau su tuo sutikti negalima. Baudžiamasis įstatymas nenustato būdo ir formos, kaip kaltininkas turi išreikšti savo gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Būtų netikslinga reikalauti, jog savo gailėjimąsi jis išreikštų kiekvienos apklausos ar kitų tyrimo veiksmų metu, tačiau, kaip pripažįstama teismų praktikoje, svarbu, jog jis laisva valia pripažintų padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertintų savo elgesį ir stengtųsi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Be to, darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po nusikaltimo ir vėliau. Kaip jau minėta, nuteistasis R. K. viso proceso metu, pradedant pirmąją apklausa ir baigiant jo parodymais teisme, pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo, o, sakydamas paskutinį žodį, pažymėjo „labai gailiuosi, ką padariau, nužudyti tikrai nenorėjai, noriu dar kartą atsiprašyti nukentėjusiųjų“ (t. 2, b. l. 148). Duodamas parodymus teisme jis taip pat atsiprašė nukentėjusiųjų: „aš norėčiau atsiprašyti nukentėjusiųjų“ (t. 2, b. l. 134). Taip pat pažymėtina ir tai, kad pamatęs, jog nukentėjusysis Z. P. yra stipriai sužalotas, jis iškvietė greitąją medicinos pagalbą, po nusikaltimo nesislapstė, davė nuoseklius ir išsamius parodymus. Tad anksčiau išdėstytos aplinkybės neduoda pagrindo tvirtinti, kad R. K. gailėjimasis yra formalus ar nenuoširdus, todėl apygardos teismo sprendimas pripažinti R. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi, yra teisingas ir pagrįstas.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios prašo visiškai patenkinti jų pareikštą civilinį ieškinį ir priteisti 250000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiosios pažymi pinigais net nebandžiusios įvertinti patirtą skausmą ir išgyvenimus, todėl civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos grindė tik Z. P. gaunamu ir netektu atlyginimu, skaičiuodamos jį nuo nužudymo dienos iki pensijos. Iš tokio skundo argumento matyti, kad nukentėjusiosios neteisingai supranta „neturtinės žalos“ sąvoką bei mini ne tuos kriterijus, į kuriuos būtina atsižvelgti nustatant jos dydį. Štai LR CK 6.250 str. neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą, teismo įvertintą pinigais. Nors žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija ir yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (LR CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, kadangi tai yra fakto klausimas. Pažymėtina, jog, spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiamus kriterijus: žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualiais nukentėjusiojo savybes (amžių, profesiją ir kt.) bei kitas bylai reikšmės turinčias aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, turi atsižvelgti į LR CK 6.250 str. 2 d. nurodytas, taip pat kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Akivaizdu, kad neturtinės žalos dydžio apskaičiavimas negali būti grindžiamas negautomis pajamomis, kaip tai skunde bando įrodyti nukentėjusiosios. Neturtinė žala, kaip jau minėta, yra padaroma vertybėms, neturinčioms piniginės išraiškos. Ir nors nukentėjusiosios teigia nebandžiusios prašyti, kad pinigais būtų įvertintas jų skausmas ir išgyvenimai, tačiau, priteisiant neturtinę žalą, jos kaip tik ir privalo pinigine išraiška įvertinti šias aplinkybes. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiosioms priteistu neturtinės žalos dydžiu ir nemato, jog yra pakankamas pagrindas ją didinti iki 250000 Lt. Apygardos teismas nuosprendyje įvertino tai, kad R. K. nusikaltimą įvykdė veikdamas netiesiogine tyčia, iki nusikaltimo padarymo nedirbo, neturi turto, iš kurio būtų galima išieškoti padarytą žalą, įvertino padarytos turtinės žalos dydį (ją sudaro laidojimo išlaidos), ir priteisė nukentėjusiosios 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kolegija mano, jog būtina įvertinti ir tai, kad R. K. bandė išvengti sunkesnių padarinių, iškvietė medikus, taip pat atsižvelgtina ir į paties nukentėjusiojo Z. P. elgesį, prisidėjusį prie šių neatitaisomų pasekmių kilimo. Tad aukštesnės instancijos teismas mano, kad nukentėjusiosioms priteista 100000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga ir ne per maža. Skunde nukentėjusiosios atkreipia dėmesį, kad teisme R. K. pateikė charakteristiką-rekomendaciją, kas rodo, jog jis dirbo. Byloje iš tiesų yra GKĮ „Alfa ir omega“ pateikta rekomendacija, kurioje nurodoma, kad R. K. dalyvavo vykdant tam tikrus įmonės projektus (t. 2, b. l. 129), tačiau ši pažyma anaiptol nepatvirtina, kad jis turėjo nuolatinį darbą ir gavo nuolatines pajamas, tokiu būdu užsitikrindamas nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį.

Kolegija mano, kad apygardos teismas skyrė nuteistajam R. K. teisingą bausmę, todėl atmeta nukentėjusiųjų prašymų dėl bausmės sugriežtinimo, taip pat apelianto prašymą sušvelninti jam nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Nukentėjusiosios savo prašymą dėl bausmės sugriežtinimo motyvavo tuo, kad teismas turėjo įvertinti tokias aplinkybes: nukentėjusįjį užpuolė du asmenys, sužalodami jį tam skirtais įrankiais, patys nuteistieji išprovokavo konfliktą, jie nusikaltimą įvykdė dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų, neatsižvelgta į R. K. teistumą, taip pat nėra pagrindo konstatuoti esant R. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Visi šie nukentėjusiųjų skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti ir štai dėl ko:

Iš išdėstytų motyvų turinio matyti, kad nukentėjusiosios, prašydamos griežtinti R. K. bausmę, akcentuoja, jog Z. P. užpuolė du asmenys, kas, jų manymu, parodo didesnį tiek pačių kaltininkų, tiek ir įvykdyto nusikaltimo pavojingumą. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje dėl Z. P. nužudymo kaltu pripažintas ir nuteistas yra tik R. K. , tuo tarpu A. R. įvykdė LR BK 140s str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Nuteistasis R. K. nusikaltimą įvykdė vienas, todėl nėra jokio pagrindo teigti esą jis veikė kartu su A. R. , kas rodo didesnį pavojingumą. Nenustatyta ir tai, kad tai būtent jis pradėjo konfliktą. Ta aplinkybė, kad jis atėjo į kambarį, kuriame buvo nukentėjusysis Z. P. , negali būti laikoma įrodymu, jog būtent R. K. pradėjo konfliktą. Byloje nustatyta, kad konfliktas prasidėjo R. K. ir Z. P. apsižodžiavus, po kurio sekė susistumdymas ir R. K. veiksmai, įvertinti baudžiamojo įstatymo prasme. Neteisios nukentėjusiosios tvirtindamos, kad R. K. ir A. R. (vėl nepagrįstai akcentuojamas bendrininkavimas) nusikalto veikdami dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų. Išsakiusios tokią poziciją, nukentėjusiosios skunde nepateikia argumentų, pagrindžiančių, kodėl R. K. veiksmai turi būti įvertinti kaip padaryti dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų, nemotyvuojama, kuris konkrečiai nužudymą kvalifikuojantis požymis turėtų būti pritaikytas. R. K. skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas įvykdęs LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, t. y. paprastą nužudymą be kvalifikuojančių požymių. Tuo tarpu nustačius nukentėjusiųjų minimus požymius būtų pagrindas kaltininko veiksmus kvalifikuoti pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. (dėl chuliganiškų paskatų) arba (ir) LR BK 129 str. 2 d. 9 p. (dėl savanaudiškų paskatų). Kolegija, spręsdama šį klausimą, priima domėn tai, kad įtarimas R. K. buvo pareikštas, taip pat jis atiduotas teismui dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 129 str. 1 d. (t. 2, b. l. 47, 59, 95), o ne dėl kvalifikuoto nužudymo, kurio požymiai aptarti LR BK 129 str. 2 d. Analizuojamu atveju apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kodėl R. K. veiksmai kvalifikuotini kaip paprastas nužudymas (pagal LR BK 129 str. 1 d.). Kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo R. K. veikos teisiniu įvertinimu ir atmeta anksčiau nurodytus nukentėjusiųjų teiginius, susijusius su paminėtais nužudymą kvalifikuojančiais požymiais. Neaišku, kodėl nukentėjusiosios skunde nurodo, kad teismas, skirdamas R. K. bausmę, nepakankamai įvertino tą aplinkybę, kad jis yra teistas. Iš nuosprendžio motyvų akivaizdžiai matyti, kad teismas į šią aplinkybę atsižvelgė, t. y. akcentavo, jog „R. K. yra anksčiau teistas, teistumas neišnykęs“ (t. 2, b. l. 153). Tad tai, kad nuteistajam nebuvo paskirta tokia bausmė, kokios prašo nukentėjusiosios, nereiškia, kad teismas neįvertino ar nepakankamai įvertino aplinkybę, patvirtinančią R. K. teistumą. Kitus nukentėjusiųjų teiginius dėl neva nepagrįstai pripažintų atsakomybę lengvinančių aplinkybių kolegija atmetė ankstesniais argumentais, pasisakydama, kodėl apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog R. K. atsakomybę lengvina aplinkybės, numatytos LR BK 59 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.

Atmestinas ir nuteistojo R. K. prašymas sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į LR BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, tame tarpe ir į kaltės formą, jos rūšį (nusikaltimas padarytas veikiant netiesiogine tyčia), atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. teismas įvertino tas aplinkybes, kurias apeliantas nurodo pateiktame skunde, todėl nėra pagrindo jas pakartotinai akcentuoti ir jų pagrindu švelninti paskirtą bausmę.

Skundžiamu nuosprendžiu R. K. buvo paskirta 8 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra šiek tiek mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Įvertinus visas nustatytas ir nuosprendyje aptartas aplinkybes, kolegija mano, kad ši bausmė yra teisinga, todėl nėra jokio teisinio pagrindo ją švelninti ar griežtinti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. K. ir nukentėjusiųjų D. P. ir N. P. apeliacinius skundus atmesti.