Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimo bausme penkeriems metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimo bausme dešimčiai metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Konfiskuotas V. P. priklausantis automobilis ,,Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, taip pat pasikėsino per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti narkotines medžiagas, o būtent:

Nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų ir nenustatytoje vietoje V. P., įgijęs 41,083 kg kanapių dervos, ją laikė ir 2013 m. spalio 31 d. gabeno per Lietuvos Respublikos teritoriją savo automobiliu ,,Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paslėpęs automobilio salone įrengtoje slėptuvėje iki Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto, esančio Vilniaus rajone, kelio ,,Vilnius –Minskas“ 33 kilometre, kur buvo sulaikytas muitinės pareigūnų ir jo automobilyje rastos vežtos narkotinės medžiagos.

Šias narkotines medžiagas - 41,083 kg kanapių dervos, kaltinamasis neturėdamas leidimo ir nepateikdamas muitinės kontrolei, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 8 straipsnį, paslėpęs savo automobilyje ,,Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėsinosi per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Medininkų muitinės postą 2013 m. spalio 31 d. išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusijos Respubliką, tačiau Vilniaus muitinės Medininkų kelio posto darbuotojų buvo sulaikytas.

Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu V. P. neprisipažino kaltu bei davė iš esmės vienodus paaiškinimus dėl visų faktinių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, nurodydamas, jog 2012 m. pabaigoje, padedant pažįstamui, nusipirko automobilį, kuriuo naudojosi maždaug pusę metų, važinėjo šiuo automobiliu į užsienį, nuolat kirsdavo Latvijos - Rusijos, Lietuvos - Baltarusijos bei kitų valstybių valstybines sienas, apie mašinoje įrengtas slėptuves bei į jas sudėtas narkotines medžiagas jam nieko nebuvo ir nėra žinoma. Nurodo, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų šias faktines aplinkybes, priešingai, byloje surinkti duomenys šias apelianto nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai akcentavo tai, kad apie rastas narkotines medžiagas V. P. nieko negalėjo paaiškinti nei jų radimo metu, nei ikiteisminio tyrimo metu, beje, šiems faktams nepagrįstai suteikdamas V. P. įkaltinančią prasmę. Nors savaime suprantama ir logiška, kad V. P. negalėjo ir negali pateikti jokio paaiškinimo dėl tų aplinkybių, kurios jam nėra žinomos. Apeliantas objektyviai negalėjo ir negali paaiškinti nei kada, nei kokiu būdu narkotinės medžiagos atsirado jo įsigytame automobilyje, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad V. P. kaltas dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Taip pat savaime suprantama ir logiška, kad teismui iškėlus klausimą, kada, V. P. manymu, šios narkotinės medžiagos galėjo atsirasti jo įsigytame automobilyje, V. P., atsakydamas į tokį teismo klausimą, išdėstė savo nuomonę, kad, jo manymu, jos automobilyje jau buvo jo įsigijimo metu. Tačiau, nepaisant to, kad tokiam V. P. atsakymui pirmosios instancijos teismas taipogi suteikė jį įkaltinančią prasmę, tai jokiu būdu nereiškia, kad V. P. yra kaltas dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo.

Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino to, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų V. P. veikoje esant tokiems Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviesiems požymiams kaip jam priklausančiame automobilyje rastų narkotinių medžiagų įgijimas bei jų laikymas. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nuosprendžio išvados dėl šių objektyviųjų požymių buvimo yra grindžiamos vien tik spėjimais ir prielaidomis, šias veikas nepagrįstai preziumuojant, vadovaujantis išimtinai tik pačiu narkotinių medžiagų gabenimo faktu. Šioje dalyje nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Analizuojant bylos duomenis, kuriais Vilniaus apygardos teismas grindė savo išvadas dėl V. P. inkriminuojamų nusikaltimų subjektyviųjų požymių buvimo jo veikloje, pirmiausia, nei vienas iš teismo 2015 m. gegužės 12 d. nuosprendyje nurodytų duomenų (nei automobilį V. P. pardavusio liudytojo K. J. parodymai, nei muitinės darbuotojo liudytojo D. L. parodymai) neįrodo, kad V. P. būtų žinojęs apie jo įsigytame automobilyje įrengtas slėptuves bei jose paslėptas narkotines medžiagas. Vilniaus apygardos teismas, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, šių bylos duomenų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, be to, neįvertino jų visumoje su kitais bylos duomenimis, todėl padarė iš esmės neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad šie duomenys pagrindžia V. P. kaltę padarius jam inkriminuojamus tyčinius nusikaltimus.

Priešingai nei nurodoma skundžiamame teismo nuosprendyje, apelianto V. P. tiesioginės tyčios gabenti narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos teritoriją bei jos sieną nepatvirtina liudytojo K. J. parodymai. Šis asmuo jo apklausos teisme metu parodė ne tik tai, kad parduodant automobilį jis jame nematė jokių slėptuvių, kaip neteisingai yra akcentuojama teismo 2015 m. gegužės 12 d. nuosprendyje, bet ir tai, kad parduodamo automobilio jis neardė ir nuodugniai jo neapžiūrinėjo (priekinių automobilio sėdynių nuėmęs nebuvo, konstrukcijos netikrino). Pastaroji minėto liudytojo nurodyta aplinkybė (ypač atsižvelgiant į tai, kad slėptuvės buvo įrengtos taip, kad nenuėmus automobilio sėdynių ir nenuardžius po automobilio sėdynėmis esančios automobilio grindų apdailos, neįmanoma jų pamatyti, tai patvirtino ir liudytojais teisme apklausti muitinės pareigūnai), kurios teismas visiškai nevertino, neįrodo V. P. kaltės padarius jam inkriminuotus tyčinius nusikaltimus, bet pagrindžia V. P. hipotetinės prielaidos, kad slėptuvės automobilyje buvo įrengtos ir narkotinės medžiagos į jas buvo įdėtos dar iki V. P. įsigyjant šį automobilį, tikėtinumą.

Priešingai nei nurodoma skundžiamame teismo nuosprendyje, V. P. tiesioginės tyčios padaryti jam inkriminuotus nusikaltimus nepatvirtina liudytojais apklaustų muitinės pareigūnų V. Ž. ir D. L. parodymai, kad V. P. nukreipus patikrinimui rentgeno aparatu, pastarasis pradėjo jaudintis, pasimetė, kai automobilyje buvo rastos narkotinės medžiagos, nes šie pareigūnai, apklausiami teisme parodė, kad ir žmonės, nevežantys per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną nieko nelegalaus, nukreipus juos muitiniam patikrinimui rentgeno aparatu, dreba, t. y. nervinasi. Todėl V. P. reakcija į patikrinimą rentgeno aparatu, jei tokia ir buvo, nėra tokia neįprasta ir taip išsiskirianti iš įprastinės kitų rentgeno aparatu tikrinamų asmenų reakcijos, kad sudarytų objektyvų pagrindą išvadai, kad V. P. žinojo, jog jo automobilyje yra paslėptos narkotinės medžiagos ir tyčia tas medžiagas neteisėtai gabeno per Lietuvos teritoriją bei jos valstybinę sieną. Tačiau šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytų muitinės pareigūnų parodymų, kaip ir liudytojo K. J. parodymų, visapusiškai ir objektyviai neištyrė, todėl jų tinkamai ir neįvertino, o skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik ta iš bendro konteksto ištraukta šių liudytojų parodymų dalimi, kuri yra tinkama V. P. pareikštam kaltinimui pagrįsti, dėl kitos šių liudytojų parodymų dalies iš viso nepasisakydamas. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino to, kad byloje nėra jokių duomenų, kad V. P. būtų elgęsis kaip nors neįprastai ar jaudintųsi vykdamas per Lietuvos valstybinę sieną; tinkamai neįvertino to, kad patikrinimas rentgeno aparatu vyko jau po to, kai V. P. buvo kirtęs Lietuvos valstybinę sieną ir praėjęs pasienio kontrolę, kuomet V. P. pats geranoriškai sugrįžo atgal į Lietuvos teritoriją.

Teismas visiškai netyrė ir nevertino liudytoju apklausto muitinės pamainos viršininko R. D., kuris V. P. pats asmeniškai pristatė patikrinimui rentgeno aparatu ir, kuris šio patikrinimo metu su V. P. praleido iš esmės visą laiką, parodymų apie tai, kad nei patikrinimo rentgenu metu, nei po jo V. P. elgesys nebuvo niekuo išskirtinis, V. P. nesijaudino, rišliai kalbėjo, o, turėdamas galimybę išvykti iš pasienio teritorijos į Baltarusiją, geranoriškai sutiko su Lietuvos pareigūnų muitiniu patikrinimu. Kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino šio liudytojo parodymų nei atskirai, nei kartu su kitais bylos duomenimis (pvz., liudytojais apklaustų kitų muitinės pareigūnų parodymais), todėl padarė jokiais bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad su V. P. daugiau bendravo aukščiau nurodyti muitinės pareigūnai, atlikę patikrinimą rentgeno aparatu, o ne - pamainos viršininkas R. D..

Visi šie teismo neįvertinti bylos duomenys rodo, jog V. P. nežinojo apie jo automobilyje įrengtas slėptuves bei jose paslėptas narkotines medžiagas, todėl jis negalėjo nei tyčia jų gabenti per Lietuvos teritoriją, nei tyčia jų gabenti per Lietuvos valstybinę sieną.

Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl V. P. tiesioginės tyčios gabenti narkotines medžiagas nepatvirtina ir bylos duomenys, gauti iš Estijos Respublikos, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, jog slėptuvės jo įsigytame automobilyje buvo įrengtos būtent po Lietuvos pasienyje sulaikyto automobilio pirkimo. Tačiau iš Estijos gauta medžiaga tokių teismo išvadų nepatvirtina. Netgi priešingai, jas paneigia.

Pirmiausia, kaip matyti iš šios medžiagos bei V. P. paties paaiškinimų teisme, Estijos Respublikoje nebuvo atlikta detali automobilio apžiūra, t. y. jis nebuvo nei ardytas, nei peršviestas rentgeno aparatu, tad nei slėptuvės, nei jose sudėtos narkotinės medžiagos objektyviai negalėjo būti nei pamatytos, nei surastos, o tai daro niekinėmis teismo išvadas, kad slėptuvės buvo įrengtos ne iki automobilio pirkimo, bet - vėliau. Antra, iš Estijos gautoje medžiagoje užfiksuota aplinkybė, kad tarnybiniai šunys, apmokyti aptikti narkotines medžiagas, buvo labai susidomėję automobilio salonu, kaip tik ir leidžia daryti priešingas teismo padarytoms išvadas, kad Lietuvos pareigūnų surastos narkotinės medžiagos automobilyje buvo jau muitinio patikrinimo Estijoje metu, tačiau jos nebuvo aptiktos, nes nebuvo atlikta detali šio automobilio apžiūra. Trečia, duomenys apie tai, kad automobilio salono galinė dalis ir variklis buvo aplaistyti alumi, kas, teismo vertinimu, buvo padaryta neva bandant suklaidinti tarnybinius šunis, tokios teismo nuomonės objektyviai negali pagrįsti, nes alus Estijos pareigūnų buvo pastebėtas ne tose vietose, kuriose yra įrengtos slėptuvės, o ir specialiai išdresiruotų šunų neįmanoma suklaidinti alkoholio kvapu.

Tokiu būdu skundžiamo teismo nuosprendžio turinio analizė rodo, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl V. P. kaltės padarius jam inkriminuotas sunkią ir labai sunkią tyčines nusikalstamas veikas, grindė ne visapusiško ir objektyvaus visų bylos duomenų ištyrimo rezultatais, bet ta formalia aplinkybe, kad V. P. buvo sulaikytas su gabenamomis narkotinėmis medžiagomis, kas sąlygojo iš esmės neteisingo ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimą. Visapusiška ir objektyvi visų bylos duomenų analizė, apelianto nuomone, sudaro objektyvų pagrindą išvadai, kad šiuo atveju liko nepaneigta tikimybė, jog automobilis atsitiktinai galėjo būti įgytas su jau įrengtomis slėptuvėmis, kuriose atsitiktinai liko jose sudėtos narkotinės medžiagos. Ir nors tokia galimybė iš pirmo žvilgsnio atrodo mažai įtikinama, tačiau, tokie faktai, kad automobilis, iki jo patikrinimo rentgeno aparatu 2013 m. spalio 31 d., niekada nebuvo ardytas ir detaliai patikrintas, kad dar Estijos Respublikoje tarnybiniai šunys užuodė narkotines medžiagas, tačiau jos dėl aukščiau detaliai aptartų priežasčių, tikėtina, ir nebuvo surastos, tokią galimybę daro pakankamai įtikinama.

Visos aukščiau išdėstytos aplinkybės ir visi aukščiau aptarti esminiai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trūkumai rodo, jog pripažįstant V. P. kaltu ir nuteisiant pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį buvo padaryti esminiai aukščiau aptarti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Šie esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai neabejotinai sąlygojo iš esmės nepagrįsto ir neteisingo nuosprendžio V. P. atžvilgiu priėmimą, todėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, o V. P. išteisintinas dėl visų jam pareikštų kaltinimų (T. 4, b. l. 54-59).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis V. P. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, teigia, kad jo veiksmuose nėra būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamų veikų požymių. Pagrįsdamas šiuos teiginius, apeliantas kelia savo versiją, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, bando sumenkinti jį kaltinančių liudytojų parodymų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Tačiau byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų, tinkamai įvertinus surinktus ir ištirtus įrodymus. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad V. P. kaltė tinkamai neįrodyta ar pagrįsta tik prielaidomis. Nuteistasis atskirus įrodymus byloje interpretuoja savo naudai, tačiau juos vertina atsietai nuo visumos.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2013 m. spalio 31 d., 00.26 val., Vilniaus r., Medininkų sen., kelio „Vilnius-Minskas“ 33-ame km, Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste, rentgeno kontrolės sistema ir apžiūros metu patikrinus iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką važiuojančią transporto priemonę - lengvąjį automobilį ,,Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo Latvijos Respublikos pilietis V. P., po vairuotojo ir keleivio sėdynėmis, po kilimėliais, nuėmus grindų apdailą, dugno ertmėse, rastos slėptuvės, kuriose buvo ruda lipnia juosta apvyniota 30 paketų su narkotine medžiaga - 41,083 kg kanapių derva. Nurodytos aplinkybės nustatytos faktiniais duomenimis, esančiais šiuose įrodymų šaltiniuose: automobilio ,,Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-10-31 rentgenogramoje matyti, kad po vairuotojo ir keleivio kilimėliais yra įrengtos slėptuvės (T. 1, b. l. 3); 2013-10-31 apžiūros protokole užfiksuota, kad po automobilio ,,Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo ir keleivio sėdynėmis, po kilimėliais, nuėmus grindų apdailą, dugno ertmėse, rasta ruda lipnia juosta apvyniota 30 paketų. Atlikus NIC testą, nustatyta, kad tai narkotinės medžiagos (T. 1, b. l. 6-32); teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų V. Ž. ir D. L., Vilniaus teritorinės muitinės, Medininkų kelio posto pareigūnų, parodymuose, kad patikrinus V. P. automobilį, jo salone, po vairuotojo ir keleivio kilimėliais, sėdinėmis, nuėmus sėdines, kilimus ir apdailą, rastos įrengtos negamyklinės slėptuvės, kuriose buvo ruda lipnia juosta apklijuoti paketai su narkotine medžiaga (T. 3, b. l. 190-192); Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-11-05 specialisto išvadoje Nr. 11-3040 (13) nurodyta, kad rastuose paketuose yra narkotinė medžiaga - kanapių derva, kurios bendras svoris yra 41,083 kg (T.1, b. l. 109-110); Valstybinės įmonės ,,Regitra“ duomenyse, kad nuo 2013-04-16 sulaikyto automobilio savininkas yra V. P. (T. 1, b. l. 46-49).

Byloje objektyviai nustatyta, kad V. P. savo automobiliu gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir muitinės kontrolės poste patikrinimo metu šios medžiagos buvo rastos jo automobilyje. Šių aplinkybių neneigia ir V. P., tačiau jis ginčija subjektyvųjį nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje, požymį – tiesioginę tyčią. Nuteistasis V. P. teisiamajame posėdyje neigė žinojęs apie jo automobilyje buvusias slėptuves ir narkotines medžiagas, kelia versiją, kad slėptuvės buvo padarytos ir narkotinės medžiagos buvo automobilyje dar prieš jam įsigyjant automobilį (T. 3, b. l. 220-223).

Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. jį darydamas asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Asmuo už Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų alternatyvių veiksmų padarymą atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat jų kiekį ir pan. Tam, kad galima būtų inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), duomenys apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, ir pan.

Baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau įrodinėjimas nėra begalinis procesas. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Vadinasi, teismo proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas savaime Lietuvos Respublikos BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą ir pateikus argumentus dėl jų pakankamumo. Kaltininko keliamos versijos turi būti pagrįstos konkrečiais, bent jau minimaliais, duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.

V. P. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino kaltu ir atsisakė duoti parodymus (T. 2, b. l. 68-69, 74-75). Nuteistojo V. P. teisiamajame posėdyje iškelta versija, kad slėptuvės buvo padarytos ir narkotinės medžiagos buvo automobilyje dar prieš jam įsigyjant automobilį, yra tik deklaratyvaus pobūdžio, kurios nepatvirtina jokia rašytinė bylos medžiaga, be to, neįtikinama ir prieštarauja bylos medžiagai. Liudytojas K. J., automobilio pardavėjas, teisiamajame posėdyje parodė, kad K. J. įmonė jau aštuonerius metus užsiima automobilių pirkimo-pardavimo verslu. 2012 m. gruodžio mėn. pabaigoje, Italijoje, iš Italijos įmonės „T.“ nupirko automobilį ,,Citroen Xsara Picasso“ pardavimui, o ne savo asmeniniams poreikiams. Automobilį ,,Citroen Xsara Picasso“ pardavė 2013-04-16, jame nebuvo negamyklinių slėptuvių. K. J. nematė automobilyje po vairuotojo ir keleivio vietų kilimėliais įrengtų slėptuvių, nurodė, kad Italai nedaro tokių slėptuvių (T. 3, b. l. 184-185). Šiuos liudytojo parodymus patvirtina teisinės pagalbos prašymo pagrindu iš Estijos Respublikos mokesčių ir muitinės tarnybos gauti duomenys, kad 2013-09-01, 23.45 val., t. y. praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams po automobilio pardavimo V. P., Pietų muitinės poste, Luhamaa pasienio poste, kontrolės salėje nuodugniai patikrinus automobilį ,,Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su dviem narkotikus aptikti apmokytais šunimis, draudžiamų daiktų nerasta (T. 2, b. l. 36-37, 39-41, 45-47). Tai patvirtina ir teisinės pagalbos prašymo pagrindu Mokesčių ir muitinės tarnybos Kriminalinės policijos Tarptautinio bendradarbiavimo tarnybos inspektoriaus apklausto liudytojo J. M., dirbančio Mokesčių ir muitinės tarnybos Pietų muitinės punkto vyr. inspektoriumi, šunų vadovu, parodymai, kad 2013 m. rugsėjo mėn., vakare, Estijos pasų kontrolės punkte (išvykimo), patikrinus automobilį ,,Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su dviem narkotikus aptikti apmokytais šunimis, taip pat fiziškai, draudžiamų daiktų nerasta (T. 2, b. l. 42-44). Iš 2013-10-16 transporto priemonės patikrinimo akto matyti, kad 2013-10-16, 17.55 val., Koidula pasienio kontrolės poste, lengvųjų automobilių patikros salėje patikrinus automobilį ,,Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su narkotikus aptikti išmokytu šunimi bei nuodugniai patikrinus transporto priemonės kėbulą, saloną, dugną, variklio erdvę, draudžiamų daiktų nerasta (T. 2, b. l. 51). Tai patvirtina ir teisinės pagalbos prašymo pagrindu Mokesčių ir muitinės tarnybos Kriminalinės policijos Tarptautinio bendradarbiavimo tarnybos inspektoriaus apklausto liudytojo T. P., dirbančio Mokesčių ir muitinės tarnybos Pietų muitinės punkto, Koidula pasienio kontrolės posto vyr. inspektoriumi, parodymai, kad 2013 m. spalio mėn., Koidula pasienio kontrolės poste, patikrinus automobilio ,,Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ratus, apžiūrėjus visas tuščias kėbulo ertmes, draudžiamų daiktų nerasta (T. 2, b. l. 48-49). Nuteistasis V. P. pripažino, kad nors Estijoje jo automobilis nebuvo tikrinamas rentgeno aparatu, tačiau apie valandą detaliai buvo tikrinamas su šunimis ir fiziškai, automobilis buvo visiškai apžiūrėtas iš išorės (iš galo, priekio, vidaus ir apačios). Tikrinimo metu du pareigūnai buvo automobilio viduje, taip pat automobilis buvo pakeltas, du pareigūnai apžiūrėjo jo apačią, padangas. Taip pat automobilį tikrino su aparatu, tačiau slėptuvių ir narkotinių medžiagų nerado. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad slėptuvės ir narkotinės medžiagos atsirado automobilyje „Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ne iki automobilio pirkimo, o tuo metu kai V. P. jau naudojosi automobiliu.

V. P. aiškina, kad Estijoje automobilio patikrinimo metu slėptuvės nebuvo rastos, nes automobilis nebuvo patikrintas rentgenu. Tačiau ir tuo atveju, jeigu slėptuvės patikrinimo metu jau ir buvo, tai nepaneigia aplinkybės, kad V. P. žinojo apie slėptuves ir jose gabenamas narkotines medžiagas. Tai patvirtina V. P. elgesys 2013-09-01 Estijos pasienio poste, siekiant išvengti patikrinimo (šunims, išmokytiems aptikti narkotines medžiagas, susidomėjus automobiliu ,,Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ruošiantis patikrinti V. P. automobilį, pastarasis padidino greitį ir išvažiavo iš pasienio punkto teritorijos Estijos Respublikos link) ir suklaidinti narkotikus ieškančius šunis (transporto priemonės salono ir variklio erdvės gausus aplaistymas alumi). Kaip jau nurodyta anksčiau, automobilį ,,Citroen Xsara Picasso“ 2013-04-16 nupirko V. P. ir jis buvo šio automobilio savininkas. V. P. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad nupirkęs automobilį, juo naudojosi tik jis pats, šio automobilio niekam nebuvo davęs, jį laikė prie savo namų esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Gatvėje stovinčiame automobilyje niekas negalėjo padaryti slėptuvės.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš liudytojo R. D., Vilniaus teritorinės muitinės, Medininkų kelio posto pareigūno, teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad kviečiant V. P. automobilio patikrinimui, jis dar nebuvo kirtęs Lietuvos valstybės sienos, o buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, neapmokestinamų prekių parduotuvės „Duty free“ aikštelėje. R. D. nebuvo su V. P. visą jo automobilio patikrinimo laiką, tik palydėjo V. P. iki automobilio tikrinimo rentgenu vietos ir ten jį perdavė kitiems pareigūnams. Nors, kai liudytojas pasakė V. P., kad nori patikrinti jo automobilį, V. P. tam neprieštaravo, nemėgino išvengti tikrinimo, nepastebėjo, jog jis jaudintųsi ar nerišliai kalbėtų, bet pripažino, kad jau buvo tamsu (T. 3, b. l. 213-215). Tai, kad V. P. sutiko su automobilio patikrinimu tuo metu galimai nesijaudino, paaiškintina V. P. galimu įsitikinimu, kad slėptuvės su narkotinėmis medžiagomis nebus rastos, be to, iš liudytojo R. D. parodymų matyti, kad jis nepranešė V. P., kokiu būdu bus tikrinamas jo automobilis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. P. elgesys pasikeitė, kai jam buvo pranešta, jog jo automobilis bus skenuojamas rentgeno aparatu.

Tai, kad V. P. suvokė, jog gabena narkotines medžiagas, kurių kiekis labai didelis, įrodo liudytojų D. L. ir V. Ž., Vilniaus teritorinės muitinės, Medininkų kelio posto pareigūnų, dirbančių su rentgeno kontrolės sistema, parodymai apie V. P. elgesį ir reakciją iki automobilio patikrinimo, t. y. pranešus V. P. apie būsimą nuodugnų automobilio patikrinimą rentgenu, automobilio patikrinimo metu ir suradus slėptuves su narkotinėmis medžiagomis. Liudytojas D. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad kartais prieš rentgeną jaudinasi ir sąžiningi žmonės, bet dažniausiai pažeidėjai. Šiuo atveju V. P. jaudulys buvo kitoks nei sąžiningų žmonių, stipresnis. Matė kaip V. P. jaudinosi kai tik atvyko į patikrinimo zoną, iš pradžių V. P. nerišliu, drebančiu balsu atsakė, kad negabena draudžiamų daiktų, nervinosi laukimo kambaryje iki automobilio ,,Citroen Xsara Picasso“ patikrinimo rentgenu ir po to, kai buvo rasti paketai, nes neaiškiai kalbėjo ir jam drebėjo rankos. Suradus slėptuves ir narkotines medžiagas matė, kad V. P. nebuvo dėl to nustebęs (T. 3, b. l. 191-192). Tai patvirtino ir liudytojas V. Ž., kuris parodė, kad matė kaip V. P. jaudinosi visą laiką, prieš automobilio ,,Citroen Xsara Picasso“ patikrinimą rentgenu ir po to, nes jam drebėjo balsas ir rankos (T. 3, b. l. 190-191).

V. P. elgesys iki automobilio patikrinimo, patikrinimo metu ir suradus slėptuves su narkotinėmis medžiagomis (akivaizdus ir pastovus V. P. nervinimasis, jaudulis, drebėjimas, tai, kad suradus slėptuves ir narkotines medžiagas V. P. nebuvo dėl to nustebęs), narkotinių medžiagų gabenimo būdas, jų kiekis ir pakuotės (V. P. vežė 30 lipnia juosta apvyniotus stačiakampio formos, t. y. tipinės narkotinių medžiagų pakuotes, briketus, ruošdamasis jas pervežti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną kruopščiai slėpė (automobilio dugne, po apdaila, buvo įrengtos slėptuvės), gabentų narkotinių medžiagų - 41,083 kg kanapių dervos kiekis daugiau nei 300 kartų viršijo labai didelio kiekio ribą (labai didelis kanapių dervos kiekis yra tuomet, kai jis viršija 125 g)) rodo, jog V. P. suvokė, jog jis disponuoja labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, siekė, kad pareigūnai nesužinotų apie neteisėtai gabentą narkotinę medžiagą per Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybių sienas bei norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotines, psichotropines medžiagas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, kai asmuo narkotines ar psichotropines medžiagas neteisėtai gamina, įgyja, laiko, gabena ir pan., taip pat šias medžiagas neteisėtai gabena per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tokia veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalį ir 259 ar 260 straipsnį.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 31 d. V. P. neturėdamas leidimo, paslėpęs savo automobilyje ,,Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), narkotinę medžiagą - 41,083 kg kanapių dervą, tokiu būdu neketindamas jos pateikti muitinės kontrolei, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Medininkų muitinės postą (iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusijos Respubliką) labai didelio kiekio narkotinę medžiagą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas Vilniaus muitinės Medininkų kelio posto darbuotojų.

V. P. neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną pasikėsino gabenti labai didelį kiekį paslėptų narkotinių medžiagų. Tai atitinka Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje aprašytų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas V. P. veiksmus kaip neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir pasikėsinimą padaryti narkotinių medžiagų kontrabandą, t. y. kaip dviejų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje bei 260 straipsnio 3 dalyje, idealiąją sutaptį.

Apskųstame nuosprendyje atlikta išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį, liudytojus, perskaitė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą. Teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamojo V. P. parodymus. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir išanalizavęs byloje esančius tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad V. P. padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje bei 260 straipsnio 3 dalyje.

Nagrinėjamoje byloje V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį ne tik už narkotinių medžiagų gabenimą, bet ir jų neteisėtą įgijimą bei laikymą.

Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos alternatyvios savarankišką teisinę reikšmę turinčios neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų sudėtys, t. y. minėtų medžiagų gaminimas ir (ar) perdirbimas, ir (ar) įgijimas, ir (ar) laikymas, ir (ar) gabenimas, ir (ar) siuntimas, ir (ar) pardavimas, ir (ar) kitoks platinimas. Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikaltimų sudėčių visuma ir bet kurios iš nurodytų veikų padarymas gali būti (esant visiems konkrečios sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį. Dėl to teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Reikalavimas įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymį draudžia padarytas veikas preziumuoti, įrodinėti ne savarankiškai, o išvesti iš kitų Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnyje kaip alternatyvos nurodytų ir byloje neginčytinai įrodytų veikų. Šis imperatyvas gali būti kildinamas inter alia iš baudžiamojo proceso paskirties, asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu ir baudžiamojo proceso įstatymo keliamų reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio turiniui (Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalis, 44 straipsnio 6 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Pagal susiformavusią teismų praktiką šių nuostatų pažeidimai pripažįstami esminiais, o veikos, kurios yra grindžiamos ne įrodymais, bet tik prielaidomis, iš kaltinimo šalinamos (nuosprendžio dalis naikintina).

V. P. inkriminuotos veikos – įgijimas, laikymas ir gabenimas. Narkotinių medžiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna narkotinių medžiagų. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Laikymas – tai narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Paprastai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pagaminęs ar įgijęs. Tam tikrais atvejais (pvz., esant grupei iš anksto susitarusių asmenų) medžiagas gali laikyti ir asmuo, kuris jų negamino ir neįgijo. Gabenimas – tai narkotinių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas didesniais nuotoliais (jas transportuojant, nešant su savimi ir pan.).

Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad labai didelio kiekio (41,083 kg) kanapių dervos įgijimas ir laikymas V. P. baudžiamojoje byloje pripažįstami nustatytais, tačiau šios veikos nepagrįstos baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Esminės kanapių dervos įgijimo, laikymo aplinkybės: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo kanapių dervos, kas patvirtina, kad jos visą laiką buvo kaltininko žinioje, kur jos buvo laikomas ir pan., nenustatytos. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad V. P. įgijo ir laikė narkotines medžiagas, apie tai liudija jam pateiktas kaltinimas, jog V. P. nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų ir nenustatytoje vietoje, įgijo 41,083 kg kanapių dervos, ją laikė ir 2013 m. spalio 31 d. gabeno per Lietuvos Respublikos teritoriją savo automobiliu ,,Citroen Xsara Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paslėpęs automobilio salone įrengtoje slėptuvėje iki Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto, esančio Vilniaus rajone, kelio ,,Vilnius –Minskas“ 33 kilometre, kur buvo sulaikytas muitinės pareigūnų ir jo automobilyje rastos vežtos narkotinės medžiagos. Tai nuosprendyje iš esmės konstatavo ir pats pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad „kaltinamojo sulaikymas su jo gabenamomis narkotinėmis medžiagomis akivaizdžiai patvirtina, jog kaltinamasis šias medžiagas buvo įsigijęs, žinojo, kad jas laiko savo automobilyje ir gabena Lietuvos Respublikos teritorija iki buvo sulaikytas muitinės kontrolės poste su šiuo itin dideliu (14,083 kg) gabenamų narkotinių medžiagų kiekiu. Kaltinamajam neigiant savo kaltę, nėra galimybių nustatyti kada, kur ir iš ko jis narkotines medžiagas įgijo ir kiek laiko laikė, tačiau neginčytinai nustačius, kad kaltinamasis buvo sulaikytas gabenant šias medžiagas, šių aplinkybių nenustatymas negali būti pagrindu laikyti, kad narkotinės medžiagos kaltinamojo nebuvo įgytos, jis jų nelaikė ir negabeno“. Vadinasi narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo aplinkybės ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nustatytos. Tai leidžia daryti išvadą, jog kanapių dervos įgijimo bei laikymo faktai grindžiami ne objektyviais duomenimis, o tiesiogiai preziumuojami remiantis šių narkotinių medžiagų gabenimo faktu. Ši teismo išvados dalis nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, esminės narkotinės medžiagos įgijimo bei laikymo aplinkybės nenustatytos, kaltinimas dėl šių veikų padarymo nekonkretus ir iš esmės grindžiamas prielaidomis. Tuo tarpu neginčijamas konstatavimas, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, kad V. P. gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, savaime nereiškia, jog būtent V. P. įgijo, laikė labai didelį kiekį šių medžiagų. Minėta, kad Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų. Nagrinėjamoje byloje kaltinant V. P. neteisėtai įgijus labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir jas laikius bei nuteisus V. P. už šias veikas, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. P. nuteisimo už neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių medžiagų – kanapių dervos įgijimą ir laikymą naikintina.

Šioje byloje, keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį (panaikinant nuosprendžio dalį dėl neteisėto narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo), V. P. paliekama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas V. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę dešimčiai metų, t. y. minimalią bausmę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje. Dėl to, net ir susiaurinus V. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį, įvertinus gabentų narkotinių medžiagų - 41,083 kg kanapių dervos kiekį, kuris daugiau nei 300 kartų viršija šios narkotinės medžiagos labai didelio kiekio ribą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Be to, nuteistasis V. P. neskundžia jam paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalį: panaikinti nuosprendžio dalį dėl V. P. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių medžiagų - (41,083 kg) kanapių dervos įgijimą nenustatytu laiku, iš nenustatytų asmenų ir nenustatytoje vietoje, bei jų laikymą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.