Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo V. B. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Palangos miesto apylinkės teismo 2013-03-06 nuosprendžiu V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 straipsnio 5 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo ketveriems metams bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiajai M. I. padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, uždrausta nuteistajam vienerius metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos naudotis teise vairuoti motorines kelių transporto priemones.

Palangos miesto apylinkės teismo 2013-03-06 nuosprendis 2014-03-28 Palangos miesto apylinkės teismo patvarkymu pateiktas vykdyti Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriui (toliau Probacijos tarnyba).

Nuteistasis V. B. 2014-07-11 kreipėsi į Probacijos tarnybą prašydamas leisti darbo reikalais išvykti į tarnybinę komandiruotę už Lietuvos Respublikos ribų.

Probacijos tarnyba 2014-07-15 nurodė nuteistajam, jog Lietuvos probacijos tarnybos neturi įgaliojimų prižiūrimiesiems suteikti leidimą išvykti už Lietuvos Respublikos ribų.

Palangos miesto apylinkės teismas 2014-11-11 nutartimi V. B. skundo netenkino. Teismas pažymėjo, jog įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuteistųjų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistųjų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad probacija vykdoma pagal jos vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Šiuo metu Lietuvos Respublika dėl bausmės metu taikomų įsipareigojimų priežiūros perdavimo nėra sudariusi dvišalių sutarčių nei su šalimis, kurios yra Europos Sąjungos narės, nei su šalimis, kurios nėra Europos Sąjungos narės. Be to, pažymėjo, kad Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo 2008/947/TVR nuostatų, kuriomis remdamasi vienos Europos Sąjungos narės kompetentinga institucija galėtų prašyti kitos valstybės narės institucijos pripažinti ir vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo asmeniui paskirti įpareigojimai, ar kontroliuoti įpareigojimų ar pareigų vykdymą, asmeniui skyrus probaciją, šiuo metu Lietuvos Respublika nėra įgyvendinusi.

Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, probacijos tarnybos gali kreiptis į teismą dėl probacijos sąlygų pakeitimo, jeigu probuojamasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų probacijos sąlygų. Probuojamasis V. B. pateikdamas 2014-07-11 Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriui prašymą dėl leidimo išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, nurodė, kad darbo reikalais numatytas išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų – į Latviją, Vokietiją, išvykimo trukmė – nuo 4 iki 6 dienų, tačiau tikslių datų nenurodė. Pažymoje dėl V. B. darbo įmonėje nurodyta, kad V. B. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultantu, be to, nurodyta, kad darbuotojas savo darbą atlieka Vilniuje, bendrovės buveinėje duomenys neskelbtini), taip pat bendrovės padalinyje – (duomenys neskelbtini), Šventojoje (Palangos m. sav.), bei vyksta į susitikimus su klientais ir verslo partneriais visoje Lietuvoje. Atsižvelgęs į tai, jog V. B. nepateikė įrodymų, kad dėl darbo pobūdžio bei būtinumo turi nuolat išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, į tai, kad pateikdamas 2014-07-11 prašymą dėl leidimo išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, nenurodė tikslių išvykimo datų, teismas padarė išvadą, kad V. B. nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių negali įvykdyti nustatytų probacijos sąlygų. Todėl jo skundo netenkino.

Skunde atkreipiamas dėmesys, jog teismas paskyrė vieno iš teismo posėdžių datą tą dieną, kurią realiai jau buvo prasidėjęs laikotarpis, per kurį probojamasis turėjo išvykti – 2014-10-08, o kito teismo posėdžio data buvo paskirta beveik po mėnesio.

Taip pat pažymi, kad skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakyta dėl argumentų apie sisteminį Probacijos įstatymo aiškinimą ir iš to kylančią teisę probacijos laikotarpiu išvykti už Lietuvos Respublikos ribų. Pagal Probacijos įstatymą probuojamasis turi teisę išvykti už gyvenamosios vietos ribų apie tai pranešęs probuotojui. Įstatyme nenurodoma, kad tokia išvyka yra apribota išimtinai Lietuvos Respublikos teritorija. Kadangi ši įstatymo nuostata yra neaiški, o visos abejonės baudžiamojo proceso kontekste turi būti aiškinamos V. B., kaip nuteistojo, naudai, apelianto manymu, minima išvyka gali apimti ir išvyką į užsienį. Asmuo neabejotinai turi teisę išvykti į komandiruotę užsienio valstybėje, apie tai tik pranešęs probuotojui, tačiau nėra įpareigotas prašyti tam leidimo. Pažymi, kad probuojamojo priežiūra turi būti pagrįsta racionalia pusiausvyra, probuojamojo kontrolė gali būti kuo efektyviausiai užtikrinama elementariomis komunikacijos priemonėmis. Apelianto manymu, probuojamojo kontrolė visiškai efektyviai galėjo būti užtikrinta nuotoliniu būdu, taip išvengiant visapusiškai nepagrįsto probuojamojo teisių suvaržymo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis pateikta medžiaga nustatyta, jog nuteistajam V. B. paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas vieneriems metams. BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymo atidėjimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos probacijos įstatymas. Bylos duomenimis nustatyta, jog Probacijos tarnyba nuteistojo V. B. elgesį kontroliuoja nuo 2014-07-04, nuteistasis pasirašytinai supažindintas su probacijos, bausmės ar kitų baudžiamosios atsakomybės priemonių atlikimo tvarka ir sąlygomis, sudarytas bausmės vykdymo planas, kuriame taip pat nurodomas įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be leidimo.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis 2014-07-11 kreipėsi į Probacijos tarnybą prašydamas leisti jam darbo reikalais išvykti į komandiruotę už Lietuvos Respublikos ribų, tačiau toks jo prašymas nebuvo tenkintas. Šiuo atveju aukštesnysis teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad probuotojai privalo užtikrinti probuojamųjų priežiūros vykdymą. Taigi probuotojui įsakmiai yra pavesta, kad jis turi užtikrinti probuojamųjų priežiūros vykdymą, tokias pareigas pagal galiojančius įstatymus probuotojas gali atlikti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi šiuo atveju Probacijos tarnyba turėjo įvertinti, ar davus leidimą išvykti probuojamajam iš Lietuvos Respublikos, bus tinkamai atlikta nuteistajam taikomų įpareigojimų priežiūra. Remiantis Probacijos tarnybos 2014-07-15 raštu nustatyta, jog Probacijos tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublika dėl bausmės metu taikomų įpareigojimų priežiūros perdavimo nėra sudariusi dvišalių sutarčių su Europos Sąjungos šalimis, bei į tai, kad Europos Sąjungos Tarybos pamatinio sprendimo 2008/947/TVR nuostatos nenumato, jog Europos Sąjungos narės kompetentinga institucija galėtų prašyti kitos valstybės narės institucijos kontroliuoti įpareigojimų vykdymą, konstatavo, kad Lietuvos probacijos tarnybos neturi įgaliojimų suteikti leidimus prižiūrimiesiems išvykti už Lietuvos Respublikos. Atsižvelgdamas į tokį teisinį reglamentavimą, aukštesnysis teismas visiškai sutinka su tokiu Probacijos tarnybos sprendimu, kadangi, kaip jau minėta, Probacijos tarnyba turi įvertinti, ar davusi leidimą išvykti probuojamajam ji bus pajėgi tinamai atlikti jo priežiūrą, o šiuo atveju manytina, kad tokia priežiūra nebūtų užtikrinta ir pavesti ją atlikti kitai institucijai nėra galimybės. Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad nusprendžiant atidėti bausmės vykdymą nuteistajam, jam yra suteikiama galimybė įrodyti, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo, tačiau tai nereiškia, kad nuteistasis privalo nepajusti jokių apribojimų, nes tai nėra atleidimas nuo bausmės.

Dėl skundo argumentų, jog teismui buvo pateikti duomenys, kada ir kokiais tikslais nuteistasis turi išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, tačiau teismas to nevertino ir neišdavė leidimo, pažymėtina, kad teismas neturi įgaliojimų išduoti ar neišduoti leidimo išvykti, tokią kompetenciją turi tik Probacijos tarnyba, o teismas tik vertina, ar toks sutikimas ar atsisakymas yra pagrįstas. Todėl šie skundo argumentai atmestini. Tais pačiais motyvais atmestinas ir skundo prašymas aukštesniajam teismui išduoti V. B. leidimą pagal objektyvų poreikį išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, konkrečias išvykimo sąlygas suderinus su asmens probaciją vykdančiais Probacijos tarnybos atstovais. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog skunde nurodoma, kad asmuo neabejotinai turi teisę išvykti į komandiruotę užsienio valstybėje, apie tai tik pranešęs probuotojui, tačiau nėra įpareigotas prašyti tam leidimo, tačiau apeliantas pats sau prieštarauja vis dėlto prašydamas tokio leidimo.

Nors skunde nurodoma, kad teismas skundo nagrinėjimą paskyrė tą dieną, kai V. B. turėjo išvykti į komandiruotę, tačiau aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad teismas su nuosprendžio vykdymu susijusių klausimų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsnyje nustatytų terminų nepažeidė.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, nuteistojo atstovo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą Palangos miesto apylinkės teismo nutartį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

nuteistojo V. B. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus skundą atmesti ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.