Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. personalinės įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. personalinės įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

D. K. G. ir jo sutuoktinei bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio administracinio pastato bei 18/100 kitų statinių, įgytų pagal 2011 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį, esančių (duomenys neskelbtini), kurių vidutinė rinkos vertė yra 54 800 Lt paaiškino, kad šį pastatą įsigijo už 200 Lt, turtas yra mažai likvidus, nes jam reikalingas kapitalinis remontas, žemės sklypas priklauso valstybei, be to, (duomenys neskelbtini) nėra svarbus paslaugų sferos Lietuvoje rinkos požiūriu, todėl turto neįmanoma būtų parduoti už jo įvertinimo kainą. Be to, atsakovas skundžiamu sprendimu nustatė, kad pareiškėjo savininkui priklauso 58/10000 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 10 144,20 Lt. Pažymėjo, jog minėtas sklypas K. G. nebepriklauso, nes jis yra po daugiabučiu namu, esančiu (duomenys neskelbtini) kuriame pareiškėjui priklausė butas, tačiau K. G. 2010 m. butą pardavė. Pridūrė, jog atsakovas į likvidų turtą įskaičiavo ir K. G. turimą vienintelę transporto priemonę – lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini) gamybos, kuri yra vienintelė šeimos transporto priemonė, skirta susisiekimui.

Paaiškino ir tai, kad K. G. personalinės įmonės veikla buvo sustabdyta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., todėl įmonė negauna pajamų, neturi grynojo pelno. Išdėstė, jog K. G. nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. registruotas darbo biržoje kaip ieškantis darbo asmuo. Šiuo metu K. G. yra bedarbis ir negauna jokių pajamų. K. G. su žmona augina ketverių metų amžiaus dukrą, todėl privalo visapusiškai užtikrinti sveiką vaiko vystymąsi bei integravimąsi. Žmona I. G. dirba (duomenys neskelbtini), uždirba 814,48 Lt. Iš šių pajamų K. G. kas mėnesį moka po 72 Lt pagal 2011 m. spalio 4 d. sutartį dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo. Be to, K. G. įtrauktas į širdies ir kraujagyslių ligų didelės rizikos grupę, jam reikalinga nuolatinė gydytojų apžiūra, brangus medikamentinis gydymas. Dėl savo sveikatos būklės K. G. būtų sunku susirasti darbą.

II.

Teismas apžvelgė MAĮ 113 straipsnio 1 ir 4 dalis bei Taisyklių 3, 7, 8 punktus ir darė išvadą, jog paminėtos MAĮ ir Taisyklių nuostatos suponuoja, kad beviltiška gali būti pripažįstama tik ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kuri atitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalyje išdėstytus pagrindus ir kai mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 punktą (t. y., kai nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus, mažai likvidus), jai pagrįsti pateikiami dokumentai, patvirtinantys turto neradimo ar rasto turto nelikvidumo faktą, o kai mokestinė nepriemoka pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą gali būti pripažinta beviltiška arba kai mokesčių mokėtojas pateikia prašymą ir jį pagrindžiančius dokumentus pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška (t. y., kai netikslinga nepriemoką išieškoti dėl sunkios fizinio asmens ekonominės (socialinės) padėties, jai pagrįsti mokesčių mokėtojas privalo pateikti kompetentingų institucijų išduotus dokumentus, patvirtinančius, kad fizinis asmuo arba individualios (personalios) įmonės savininkas, ūkinės bendrijos narys yra sulaukęs pensinio amžiaus, yra neįgalusis, jam reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija arba, kad asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą, taip pat dokumentus, kuriuose būtų pateikti duomenys apie asmens ir jo šeimos gaunamas pajamas, turimą turtą (reikalingus dokumentus turi pateikti pats mokesčių mokėtojas).

Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, ar atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, kuriais jis grindžia prašymą mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, ir, ar nėra pagrindo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška.

Išdėstė, jog iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012 m. gegužės 28 d. išrašo su istorija matyti, kad K. G. ir jo žmonai I. G. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise pagal 2010 m. lapkričio 11 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 4 900 Lt, be to, pagal 2010 m. lapkričio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį jiems bendrąja jungtinės nuosavybės teise taip pat priklauso pastatas-gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, garažu ir kitais kiemo statiniais (duomenys neskelbtini), kurių vidutinė rinkos vertė yra 23 016,00 Lt. Pažymėjo, jog šiuo adresu deklaruota K. G. gyvenamoji vieta. Nurodė ir tai, jog K. G. ir jo sutuoktinei bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise taip pat priklauso administracinis pastatas bei 18/100 kitų statinių, įgytų pagal 2011 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį, esančių (duomenys neskelbtini), kurių vidutinė rinkos vertė yra 54 800 Lt. Pridūrė, jog K. G. nuosavybės teise priklauso 58/10000 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Sklypo vidutinė rinkos vertė – 10 144,20 Lt.

Teismas rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.84 straipsniu bei nurodė, jog nors pareiškėjas ir tikino, kad Inspekcija nepagrįstai vertino įmonės savininko K. G. ir jo sutuoktinės bendrosios jungtinės nuosavybės teise registruotą nekilnojamąjį turtą – 0,2700 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, garažu ir kitais kiemo statiniais, nes tai šeimos turtas, sutuoktiniai šeimos turto faktą prieš sąžiningus įgijėjus gali panaudoti tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Atkreipė dėmesį, jog iš nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad žemės sklypas 0,2700 ha ir gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, garažu ir kitais kiemo statiniais nebuvo registruotas viešame registre kaip šeimos turtas, todėl K. G. mokestiniuose santykiuose su Inspekcija (trečiuoju asmeniu), prašydamas skolą pripažinti beviltiška, negali šiuo faktu remtis. Remdamasis tuo, teismas sutiko su Inspekcijos išdėstyta pozicija, kad šis turtas negali būti laikomas šeimos turtu bei sprendė, jog Inspekcija pagrįstai vertino šį turtą, priimdama sprendimą nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška. Pridūrė, jog K. G. teismui nepateikė duomenų, kokia šiuo metu minėto nekilnojamojo turto vertė, kad šį turtą būtų galima vertintini kaip nelikvidų ar mažai likvidų.

Išdėstė ir tai, jog pareiškėjas taip pat teigė, kad K. G. ir jo sutuoktinei bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis administracinis pastatas bei 18/100 kitų statinių, įgytų pagal 2011 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį, buvo įgyti už 200 Lt, o žemės sklypas yra valstybės nuosavybė, tai apsunkina šio pastato pardavimą. Akcentavo, jog nors 2011 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjas šį turtą ir įgijo už 200 Lt, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo šį turtą pripažinti mažai likvidžiu arba nelikvidžiu. Nurodė, jog pateiktos byloje pareiškėjo nuotraukos neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, jos neaprašytos, iš jų neaišku, kada fotografuotas pastatas, kas šiose nuotraukose pavaizduota, todėl jos negali būti pripažįstamos tinkamais įrodymais, vertinant šio pastato pripažinimą nelikvidžiu ar mažai likvidžiu. Pažymėjo ir tai, jog iš nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad šio turto rinkos vertė 2011 m. lapkričio 24 d. buvo nustatyta 54 800 Lt. Be to, nors K. G. ir teigia, kad neįmanoma būtų parduoti minėto pastato už nustatytą rinkos vertę, tačiau teismui jis nepateikė duomenų, kad šį pastatą bandė parduoti, pvz. ar dėjo skelbimus, kokią kainą juose nurodė. Pridūrė, jog pareiškėjas nepateikė kitų registro įrašuose nustatytą vertę paneigiančių duomenų, pvz. nepriklausomų vertintojų atliktos individualaus turto vertinimo ataskaitos, todėl pagal CK 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikytini teisingais ir išsamiais, o teismas neturi pagrindo abejoti oficialių registro duomenų tikrumu ir jų vertinti kitaip nei Inspekcija.

Pridūrė, jog Inspekcija pagrįstai vertino ir K. G. vardu registruotą transporto priemonę „VOLVO 850“, nes nėra duomenų, kad šis turtas būtų nelikvidus ar mažai likvidus, o nei Taisyklėse, nei Mokesčių administravimo įstatyme nėra nustatytų išimčių, kad automobilio nebūtų galima vertinti kaip turto, iš kurio būtų galima išieškoti.

Teismas darė išvadą, jog Inspekcija pagrįstai nustatė, jog K. G. ir jo sutuoktinės vardu yra registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, o pareiškėjas nei Inspekcijai, nei teismui dokumentų, nurodytų Taisyklių 7.1.2 punkte, patvirtinančių turimo turto nelikvidumo faktą, nepateikė, todėl nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo mokestinę nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Apibendrino, jog iš pateiktų duomenų nenustatyta, kad pareiškėjo turtinė bei socialinė ekonominė padėtis atitiktų MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus pagrindus, todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo mokestinės nepriemokos beviltiška, o ginčijamą sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

III.

1. Teismas klaidingai konstatavo, kad K. G. ir jo sutuoktinės bendrosios jungtinės nuosavybės teise registruotas nekilnojamasis turtas – 0,2700 ha žemės sklypas ir gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, garažu ir kitais kiemo statiniais nėra šeimos turtas. Remiasi CK 3.84 – 3.86 straipsniais bei pabrėžia, jog šeimos turtas gali būti naudojamas tik šeimos poreikiams tenkinti, todėl nesutinka su Inspekcijos pozicija. Pažymi ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog šeimos turtas laikomas būtina materialiąja šeimos gyvavimo prielaida, o šio instituto tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų bei silpnesnio ekonominiu požiūriu sutuoktinio teisėtus interesus. Pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad K. G. ir jo sutuoktinė augina nepilnametę dukrą U. G. ir su vaiku gyvena aukščiau nurodytame nekilnojamame turte, toks turtas turi būti laikomas šeimos turtu, nes jis reikalingas esminiams šeimos poreikiams tenkinti. Mano, jog šeimos gyvenamoji patalpa, kuri viešajame registre nėra nurodyta kaip šeimos turtas, gali būti pripažįstama šeimos turtu, jeigu tai yra vienintelė šeimos turima gyvenamoji vieta.

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo K. G. ir jo sutuoktinei bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį administracinį pastatą bei 18/100 kitų statinių, įgytų pagal 2011 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pripažinti mažai likvidžiais arba nelikvidžiais, nes pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą šio turto rinkos vertė 2011 m. lapkričio 24 d. buvo nustatyta 54 800 Lt. Argumentuoja, jog Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklėse nustatyta, kad nekilnojamojo turto rinkos vertės skaičiuojamos masiniu vertinimo būdu, sudarant nekilnojamojo turto verčių žemėlapius, iš esmės atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų bazėse bei kadastro žemėlapyje užfiksuotus duomenis bei charakteristikas. Skaičiuojant nekilnojamojo turto rinkos vertes masiniu turto vertinimo būdu, neatsižvelgiama į daugelį faktorių, įtakojančių nekilnojamojo turto rinkos vertę. Todėl vertinant tikrąją nekilnojamojo turto rinkos vertę, būtina atsižvelgti į visas individualias vertinamo turto savybes, faktorius, rinkos vertę įtakojančius veiksnius, pavyzdžiui, į vidaus apdailą, nekilnojamojo turto stilių, dizainą, gatvės padėtį ir pan. Pažymi, jog ginčo nekilnojamasis turtas nėra naudojamas ekonominėje ar individualioje veikloje ir praktiškai nėra galimybės iš viso jo realizuoti kokioje nors veikloje. Todėl teismas, vertindamas ar nekilnojamasis turtas gali būti pripažintas mažai likvidžiu ar nelikvidžiu, turi atsižvelgti į nekilnojamojo turto rinkoje esančią situaciją bei į visas kitas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog K. G. nuosavybės teise tebepriklauso 58/10000 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog 2010 m. spalio 20 d. buvo sudaryta buto (patalpos-buto), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu – (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis, kuria buvo parduotas ne tik aukščiau nurodytas butas, tačiau ir aukščiau nurodyta sklypo dalis, nes parduotas butas yra žemės sklypo priklausinys. Todėl 58/10000 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nebepriklauso K. G. nuosavybės teise.

4. Nesutiktina su teismo išvada, jog Inspekcija pagrįstai vertino K. G. turimą transporto priemonę „VOLVO 850“ kaip turtą, iš kurio būtų galima išieškoti. Nurodo, jog CK nepateikia baigtinio kilnojamųjų daiktų sąrašo, kurie gali būti pripažįstami šeimos turtu, o aukščiau nurodytas automobilis yra vienintelė susisiekimo priemonė, būtina atokiau gyvenančiai šeimai, turinčiai nepilnametį vaiką. Todėl tikina, jog konkrečiu atveju minėtas automobilis turėtų būti vertinamas kaip šeimos turtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VMI; Inspekcija) sprendimo nepripažinti K. G. personalinės įmonės (toliau – ir pareiškėjas) 15 091,37 Lt mokestinės nepriemokos beviltiška 2012 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. (23.19-08)-322-514.

Iš bylos reikšmingų faktinių aplinkybių matyti, kad K. G. personalinė įmonė 2012 m. gegužės 2 d. Inspekcijai pateikė prašymą Nr. 1177 dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, kuriame prašė pripažinti 15 091,37 Lt mokestinę nepriemoką beviltiška ir panaikinti Inspekcijos 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. (23.17)-320-20528 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (b. l. 142 – 143). Inspekcija ginčijamu 2012 m. liepos 16 d. sprendimu nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška Nr. (23.19.08)-322-514, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos revizavimo ir apskaitos taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. VA-92, (toliau – Taisyklės) 7.3 punktu, remdamasi 2012 m. liepos 16 d. išvada Nr. (23.23-08)-326-26137, nusprendė nepripažinti K. G. personalinės įmonės 15 091,37 Lt mokestinės nepriemokos beviltiška (b. l. 140).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo skundą atmetė ir sprendė, kad ginčijamas Inspekcijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų, todėl nėra pagrindo pripažinti K. G. personalinės įmonės 15 091,37 Lt mokestinę nepriemoką beviltiška.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms.

Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: 1) nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); 2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; 3) netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkte nurodytų pagrindų pripažinti pareiškėjo mokestinę nepriemoką beviltiška. Tai pagrįstai pripažino tiek Inspekcija 2012 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. (23.19-08)-322-514, tiek ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 26 d. sprendimu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sprendžiant, ar pareiškėjo mokestinė nepriemoka yra beviltiška, tarp vertinamo turto turėjo būti ir K. G. bei jo sutuoktinės bendrosios jungtinės nuosavybės teise registruotas nekilnojamasis turtas – 0,2700 ha žemės sklypas ir gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, garažu ir kitais kiemo statiniais. Pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog tai nėra šeimos turtas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.84 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Tai reiškia, jog santykiuose su sąžiningais trečiaisiais asmenimis negalima remtis aplinkybe, jog nuosavybė yra šeimos turtas, vadovaujantis tik faktinėmis aplinkybėmis, nes yra nustatyta būtina sąlyga – įrašas registre. Nagrinėjamu atveju Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (b. l. 147 – 148; 149 – 152) nėra duomenų apie tai, kad šis žemės sklypas, gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, garažu ir kitais kiemo statiniais būtų įregistruotas kaip šeimos turtas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai vertino K. G. ir jo sutuoktinei bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį administracinį pastatą bei 18/100 kitų statinių, įgytų pagal 2011 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (b. l. 77 – 80) šio turto rinkos vertė 2011 m. lapkričio 24 d. buvo 54 800 Lt. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad vertinant tikrąją nekilnojamojo turto rinkos vertę būtina atsižvelgti į visas individualias vertinamo turto savybes, faktorius, rinkos vertę lemiančius veiksnius. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad praktiškai nėra galimybės iš viso šio turto realizuoti kokioje nors veikloje. Tačiau pažymėtina, jog CK 4.262 straipsnyje yra nurodyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiais duomenimis, turėjo pateikti tinkamus įrodymus, patvirtinančius, kad registre nurodyta turto vertė yra kitokia. Byloje nėra ir pareiškėjas nepateikė turto vertintojų parengtų dokumentų, kurie paneigtų registre nurodytą turto vertę. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, kaip kad nurodyta Taisyklių 7.1.2 punkte, kurie patvirtintų turto nelikvidumo faktą: antstolių pateiktų aktų, protokolų ir kitų dokumentų, įrodančių tikrąją turto vertę.

Nors pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde tvirtino, kad 58/10000 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nebepriklauso K. G. nuosavybės teise, tačiau, kaip teisingai jau buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas, remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (b. l. 158 – 160), šis turtas K. G. vis dar priklauso ir pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kitokias aplinkybes. Vadovaujantis minėta CK 4.262 straipsnio nuostata, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog automobilis (duomenys neskelbtini) yra šeimos turtas ir dėl to iš jo neturėtų būti galima išieškoti. Tačiau, kaip jau minėta, Mokesčių administravimo 113 straipsnio bei Taisyklių nuostatose nėra nustatyta išimčių, kai tam tikras turtas neturi būti vertinamas, sprendžiant, ar mokestinė nepriemoka yra beviltiška.

Dėl nurodytų motyvų, pirmosios instancijos, teismas padarė teisingą išvadą, kad Inspekcija, priimdama skundžiamą sprendimą, pagrįstai sprendė, kad negalima daryti išvados, jog nerasta mokesčio mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus).

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjo pateikti įrodymai: išrašas iš medicininių dokumentų, siuntimas laboratoriniams tyrimams, apsilankymų poliklinikoje lapeliai bei kompensuojamųjų vaistų pasas su receptais (b. l. 48 – 65), nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardintų aplinkybių egzistavimą. Todėl nebuvo įrodyta sunki pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir išsamiai juos išnagrinėjo.

Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjo mokestinė nepriemoka negalėjo būti pripažinta beviltiška nei Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1 punkto, nei 3 punkto pagrindu.

Pastebėtina ir tai, kad mokesčių administratorius priėmė sprendimą išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška. Jeigu Mokesčių administravimo įstatymas bei kiti mokestinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nustato, kad tam tikri klausimai sprendžiami mokesčių mokėtojų prašymu, minėti teisės aktai nustato pareigą mokesčių mokėtojui įrodyti savo prašymo pagrįstumą, taigi minėti teisės aktai nustato ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas pareiškėjo ginčijamus aspektus teisingai akcentavo mokesčio mokėtojo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo pagrįstumą ir teisingai konstatavo mokesčių mokėtojui atsirandančias neigiamas materialines pasekmes dėl tokių įrodymų nepateikimo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d., t. y. po teismo posėdžio, pridėjo prie bylos tam tikrus dokumentus: Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą, Sodros pažymą apie asmens įmokas už 2011 m. spalio 1 d. – 2012 m. spalio 31 d. laikotarpį bei Sodros pažymą apie asmens įdarbinimus už 2011 m. spalio 1 d. – 2012 m. spalio 31 d. laikotarpį (b. l. 170 – 172). Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 51 straipsnio 1 dalis nustato proceso dalyvių teisę teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais. Nagrinėjamu atveju pavėluotas duomenų surinkimas į bylą užkirto kelią bylos šalims susipažinti su pateiktais dokumentais ir teikti paaiškinimus ar pastabas, minėti įrodymai nebuvo ištirti teismo posėdyje ir tai laikytina procesinės teisės normų pažeidimu. Tačiau ABTĮ 142 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis procesinės teisės normų pažeidimas nedarė įtakos viso sprendimo teisėtumui, nes pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje buvusius teismui pateiktus dokumentus, kurie buvo surinkti ir viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kad administracinis sprendimas jo priėmimo metu buvo teisėtas (ABTĮ 3 str.).

Apibendrinant konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, todėl naikinti jo sprendimo nėra jokio pagrindo. Dėl išdėstytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, pareiškėjo apeliacinį skundą atmetant.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. G. personalinės įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.