Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-o apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas LR BK 259 str. 1 d. 90 (devyniasdešimt) parų arešto.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 9 d., 65 str. 2 d., paskirtoji bausmė subendrinta su 2011-01-31 Vilniaus m. 3 apylinkės teismo pagal LR BK 259 str. 2 d. paskirta 4 MGL (520 Lt) bauda, ir paskirta galutinė subendrintą 90 (devyniasdešimt) parų arešto ir 4 MGL (520 Lt) baudos bausmę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo žalios spalvos plastikinį maišelį su baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga metamfetaminas, kurio masė yra 2,263 g, ir kurį neteisėtai su savim laikė jam priklausančioje juodos spalvos vyriškoje kepurėje, kurią gabeno automobiliu ,,O. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinėje sėdynėje iki 2010-03-16 apie 18.00 val., kol jį Subačiaus g. 49A, Vilniuje, sulaikė Vilniaus aps. VPK Patrulių rinktinės trečiosios kuopos Antrojo būrio pareigūnai ir automobilio ,,O. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinėje sėdynėje rado bei paėmė jam priklausančią juodos spalvos vyrišką kepurę, kurioje buvo žalios spalvos plastikinis maišelis su baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga metamfetaminas, kurio masė yra 2,263.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo skundžiamą nuosprendį dalyje dėl bausmės paskyrimo pakeisti ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apelianto manymu, paskirta bausme yra per griežta. Nurodo, kad teisiamajame posėdyje jis prašė paskirti jam viešuosius darbus, tačiau teismas į šį prašymą neatsižvelgė. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog byloje nustatytos jo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.

Apeliantas skunde nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pagarsinti liudytojos N. C. parodymai tuo pažeidžiant LR BPK 276 str. reikalavimus, kadangi jis kaip kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu turėjo teisę ir norėjo užduoti klausimus minėtai liudytojai, tačiau nebuvo galimybės, nes apelianto teigimu, liudytojai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nebuvo tinkamai pranešta.

Skunde taip pat teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis vien policijos pareigūnų parodymais, tačiau apeliantas manymu, teismas jais rėmėsi nepagrįstai, kadangi jie yra tendencingi ir neparemti tokiais įrodymais kaip vaizdo kameromis ir kitų liudytojų parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas skunde, neginčydamas kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme bei jų kvalifikacijos, prašo paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nors nuteistasis A. G. ginčija jam paskirtą bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, paskirta bausmė yra teisinga ir adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, todėl nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. G. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 41 str., 54 str., nepažeidė. Nuteistajam A. G. paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka jo padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę. Skirdamas apeliantui bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis – anksčiau teistas 6 kartus, baustas administracine tvarka, tačiau ankstesnės bausmės teigiamų rezultatų nedavė. Akivaizdu, kad nuteistasis A. G., pažeisdamas įstatymus, nedaro jokių išvadų dėl savo poelgių, nerodo noro laikytis visuomenei priimtinų elgesio taisyklių bei pasitaisyti, yra linkęs nusikalsti. Pažymėtina ir tai, kad ankstesniu teismo nuosprendžiu apeliantas jau buvo teistas už analogišką nusikaltimą ir jam buvo paskirta 4 MGL dydžio bauda, tačiau minėtos baudos per teismo nustatytą terminą A. G. nesumokėjo. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus arešto bausmę.

Apelianto prašymas paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ir paskirti jam viešuosius darbus, atmestinas. Visų pirma pažymėtina, kad už nusikaltimą, numatytą BK 259 str. 1 d. sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės rūšys – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Minėtoje straipsnio sankcijoje tokia bausmės rūšis kaip viešieji darbai nėra numatyta. Teismas privalo kaltinamajam skirti tik tos rūšies bausmę, kuri yra numatyta straipsnio sankcijoje, o taikyti LR BK 62 str. ir skirti švelnesnę, negu įstatymo nustatytą bausmę, turi būti nustatytos tam tikros aplinkybės, kurių šiuo atveju byloje nenustatytos. Nors apelianto padarytas nusikaltimas pagal LR BK 11 str. priskiriamas nesunkiems nusikaltimams, tačiau padarytas veikiant tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, už ankstesnius nusikaltimus jai buvo skiriamos švelnesnės rūšies bausmės, tačiau teigiamų rezultatų nedavė. Todėl kolegija laiko, kad nuteistajam A. G. paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka jo padarytą nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę, todėl keisti bausmės rūšį į viešuosius darbus, nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai teisėjų kolegijai abejonių nekelia, todėl apelianto skundo argumentai dėl per griežtos bausmės skyrimo yra atmestini.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo išvada, jog byloje nustatytos jo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Tačiau tokie skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad skiriant bausmę kaltinamajam A. G. teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Apeliantas skunde nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis vien policijos pareigūnų parodymais, tačiau apeliantas manymu, teismas jais rėmėsi nepagrįstai, kadangi jie yra tendencingi ir neparemti tokiais įrodymais kaip vaizdo kameromis ir kitų liudytojų parodymais. Tačiau tokie apelianto argumentai yra atmestini. Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Pagal BPK 20 str. prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine.

Teisėjų kolegija remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagrįsta baudžiamojo proceso teorija, jog tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste.

BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl tai, jog apeliacinės instancijos teismas toliau šiame nuosprendyje dėsto ir vadovaujasi tokiais netiesiogiai A. G. kaltę įrodančiais duomenimis (liudytojų parodymais), nėra baudžiamojo proceso įstatymo, taip pat ir BPK 20 str. 5 d. numatytų reikalavimų pažeidimas.

Teismas, vertindamas kaltinamojo A. G., liudytojų D. R., R. L., N. C., liudytojų - policijos pareigūnų G. G., V. V., V. K., parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Liudytojų policijos pareigūnų G. G., V. V., V. K. parodymai papildo vienas kitą ir sutampa esminėse detalėse. Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti šių liudytojų parodymais neturi jokio pagrindo. Liudytojai policijos pareigūnai G. G., V. V., V. K. iki nusikaltimo padarymo kaltinamojo nepažinojo, nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Duomenų apie tai, kad liudytojai G. G., V. V., V. K. kalbėtų netiesą, byloje nėra.

Apelianto skundo argumentai, kad jo kaltė neparemta tokiais įrodymais kaip vaizdo kameromis ir kitų liudytojų, atmestinas. Visų pirma, tokio prašymo pateikti arba išreikalauti vaizdo kameras, nei kaltinamasis A. G., nei jo gynėjas teisiamajame posėdyje nepareiškė. Antra, kaltinamasis nenurodė, kokias konkrečiai patvirtinančias ar paneigiančias aplinkybes nustatytų vaizdo kameros. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad psichotropinė medžiaga metamfetaminas buvo rasta A. G. priklausančioje juodos spalvos vyriškoje kepurėje, kuri gulėjo automobilio ,,O. V.“ galinėje sėdynėje. Todėl kokią įrodomąją reikšmę šiuo atveju turėtų vaizdo kameros, apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde.

Apelianto skundo argumentai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pagarsinti liudytojos N. C. parodymai tuo pažeidžiant LR BPK 276 str. reikalavimus, kadangi jis kaip kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu turėjo teisę ir norėjo užduoti klausimus nukentėjusiajai, tačiau nebuvo galimybės, nes apelianto teigimu, liudytojai N. C. apie teismo posėdžio vietą ir laiką nebuvo tinkamai pranešta, yra atmestini.

Apelianto skundo argumentai, kad liudytojai N. C. apie teismo posėdžio vietą ir laiką nebuvo tinkamai pranešta, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini. Iš bylos medžiagos matyti, kad perdavus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje į 2011-04-26 d. teismo posėdį šaukimu buvo kviečiama atvykti liudytoja N. C. adresu Širvintų g. 58, Maišiagala, Vilniaus rajonas, kurį nurodė pati liudytoja N. C. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 19). Šaukimą pasirašė jos mama R. Č. (b.l. 195), tačiau į teismo posėdį N. C. neatvyko. Teismo nutartimi N. C. už neatvykimą buvo paskirta bauda ir nutarta ją atvesdinti į teismo posėdį. Iš byloje esančio liudytojos N. C. pranešimo matyt, kad tiek į pirmąjį teisiamąjį posėdį, tiek į į 2011-05-10 d. paskirtą posėdį ji neatvyko ir neatvyks, kadangi yra išvykusi gyventi ir dirbti į Olandiją. Apie kiekvieno teisiamojo posėdžio datą ir laiką liudytojai N. C. buvo pranešta tinkamai. Iš 2011-05-10 tarnybinio pranešimo matyti, kad dėl liudytojos N. C. atvesdinimo į 2011-05-10 d. 9.30 val. teismo posėdį buvo nuvykta adresu Širvintų g. 58, Maišiagala, Vilniaus rajonas, tačiau liudytojos N. C. namuose nebuvo. Jos motina paaiškino, jog N. C. yra išvykusi į Olandiją ir planuoja sugrįžti į Lietuvą 2011 m. gruodį, todėl atvesdinti N. C. į teismo posėdį galimybės nebuvo (b.l. 230). Taigi, akivaizdu, kad tiek apie 2011-04-26 d., tiek 2011-05-10 d. paskirtus teismo posėdžius liudytoja N. C. buvo informuota tinkamai ir buvo imtasi visų priemonių jai pranešta apie teismo posėdį.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str.).

Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 str. nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 str. 1 d. 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (BPK 276 str. 1, 4 d.); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Vadinasi, teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės bylos Nr. 2K-450/2007, 2K-451/2007, 2K-92/2009) ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Kartu pažymėtina, kad pareigūno teisme duoti parodymai apie ikiteisminio tyrimo metu jam atliekant apklausą išaiškintas aplinkybes ar byloje esančius duomenis yra įrodymas ir juo teismas gali remtis priimdamas nuosprendį.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas 2011-05-10 teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti liudytojos N. C. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus ir, pažeisdamas BPK 276 str. 1 d. 1 p., 4 d., 301 str. 1 d. nuostatas, jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, turėjo teisę ir galėjo teismo posėdyje perskaityti liudytojos N. C. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus byloje esantiems įrodymams patikrinti. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį A. G., liudytojus D. R., R. L., liudytojus - policijos pareigūnus I. K., G. G., V. V., V. K., balsu perskaitė liudytojos N. C. ikiteisminio tyrimo tyrėjui duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo nuteistąjį A. G. ir teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Teismas, laikydamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamojo A. G. parodymus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, liudytojos N. C. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymų, perskaitytų teisiamajame posėdyje, nevertindama kaip savarankiško įrodymo, daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais A. G. kaltės įrodymais, todėl A. G. pripažintas kaltu remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, o įrodymų visetu, kurio pakanka pripažinti A. G. padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad dėl pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 276 str. 1 d. 1 p., 4 d., 301 str. 1 d. nuostatų pažeidimo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir (ar) tai nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Dėl to apelianto nurodytas minėtų nuostatų pažeidimas nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti priimtą teismo nuosprendį.

Įvertinant išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.