- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-12
- Bylos Nr.
- A-143-2293-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Edvardas Sinkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Birutė Janavičiūtė
- Pareiškėjas
- V. K., R. P., V. G.
- Atsakovas
- Panevėžio pataisos namams
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K., R. P. ir V. G. skundus atsakovui Panevėžio pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai V. K., R. P. ir V. G. (toliau – ir pareiškėjai) skundais (b. l. 2 – 5, 8 – 11, 13 – 16), kuriuos patikslino (b. l. 21 – 24, 117 – 120, 113 – 116), kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Panevėžio pataisos namų (toliau – ir atsakovas): V. K. nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokestį ir nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d. neišmokėtą darbo užmokestį už darbą naktį bei švenčių dienomis; R. P. nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 21 d. neišmokėtą darbo užmokestį ir nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 21 d. neišmokėtą darbo užmokestį už darbą naktį bei švenčių dienomis; V. G. nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. gruodžio 18 d. neišmokėtą darbo užmokestį ir nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2005 m. balandžio 1 d. neišmokėtą darbo užmokestį už darbą naktį bei švenčių dienomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodė, kad nurodytais laikotarpiais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 ,,Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53) ir Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 1 straipsnio 3 dalimi, buvo mokama tik dalis priklausančio išmokėti darbo užmokesčio, nes buvo taikomas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas, todėl susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu nurodyti teisės aktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Teigė, kad atliko valstybės tarnautojų pareigas, bet atsakovas nesumokėjo pagal įstatymą priklausančio darbo užmokesčio ir už darbą naktį bei švenčių dienomis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundus (b. l. 31 – 32) prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Atsakovas nurodė, kad vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, kuriuos laikė teisėtais, nes turėjo teisę ir pareigą juos vykdyti. Pažymėjo, jog daliai pareiškėjų reikalavimų taikytina ieškinio senatis (Darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. 2 d.). Pareiškėjams sumažintas darbo užmokestis buvo pradėtas mokėti nuo 2002 m. liepos mėnesio, o į teismą kreipėsi tik 2006 m. kovo 30 – balandžio 3 d. Todėl neišmokėtas darbo užmokesčio skirtumas galėtų būti priteistas tik nuo 2003 m. kovo 30 – balandžio 3 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į skundus (b. l. 27 – 28) prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsakovas vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, kuriuos laikė teisėtais, nes turėjo teisę ir pareigą juos vykdyti. Pažymėjo, jog daliai pareiškėjų reikalavimų taikytina ieškinio senatis (DK 27 str. 2 d.). Pareiškėjams sumažintas darbo užmokestis buvo pradėtas mokėti nuo 2002 m. liepos mėnesio, o į teismą kreipėsi atitinkamai 2006 m. kovo 30, 31 d. ir balandžio 3 d. Todėl neišmokėtas darbo užmokesčio skirtumas galėtų būti priteistas atitinkamai nuo 2003 m. kovo 30, 31 d., balandžio 3 d. iki 2004 m. rugsėjo 21, 30 d.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 2 d. sprendimu (b. l. 129 – 131) pareiškėjų skundus patenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjams: V. K. – 2 952,05 Lt neišmokėto darbo užmokesčio nuo 2003 m. kovo 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. ir 2 405,84 Lt už darbą nakties metu ir švenčių dienomis nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. kovo 31 d.; R. P. – 4 105,51 Lt neišmokėto darbo užmokesčio nuo 2003 m. kovo 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 20 d. ir 2 183,85 Lt už darbą nakties metu ir švenčių dienomis nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 20 d.; V. G. – 2 874,73 Lt neišmokėto darbo užmokesčio nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. ir 2 368,23 Lt už darbą nakties metu ir švenčių dienomis nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. kovo 31 d.
Teismas nurodė, kad pareiškėjai pareiškė reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Pareiškėjai nesiekia pripažinti neteisėtu tam tikro administracinio akto, veiksmo ar neveikimo. Tokio reikalavimo dalykas yra konkrečių piniginių sumų priteisimas. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, įsigaliojusi 2002 m. liepos 1 d.) (toliau – Įstatymas) 16 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. IX-856) 1 straipsnio 3 dalimi (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1243 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53. Teismas pažymėjo, jog šių teisės aktų pagrindu buvo priimti atsakovo įsakymai, kuriuose numatyti konkretūs darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai. Iš pateiktų atsakovo pažymų matyti, kad pareiškėjams buvo nevisai sumokėta ir už darbą nakties metu ir švenčių dienomis. Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu paminėti teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Teismas pabrėžė, kad teisės aktai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismas pažymėjo, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Darbo užmokestį valstybės tarnautojai turi teisę gauti už kiekvieną darbo mėnesį, todėl kiekviena negauta darbo užmokesčio dalis sudarė pagrindą savarankiškam reikalavimui pareikšti ir dėl to kreiptis į teismą su skundu dėl pažeistos teisės. Teismas nustatė, kad pareiškėjai V. K. ir R. P. į teismą kreipėsi 2006 m. kovo 31 d., o V. G. – 2006 m. balandžio 3 d., todėl dėl dalies reikalavimų – priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2002 m. liepos – gruodžio mėnesius, 2003 m. sausio – vasario mėnesius, o V. G. – ir kovo mėnesį, praleido senaties terminą, todėl skundai dėl šios reikalavimų dalies atmestini. Pareiškėjams V. K. priteistina dėl koeficiento taikymo neišmokėto darbo užmokesčio dalis nuo 2003 m. kovo 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d., R. P. – nuo 2003 m. kovo 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 20 d., V. G. – nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d., o už darbą nakties ir švenčių dienomis V. K. nuo 2003 m. balandžio mėnesio, R. P. ir V. G. – nuo gegužės mėnesio, nes pareiškėjai patikslintus skundus padavė: V. K. 2006 m. balandžio 13 d., o R. P. ir V. G. – 2006 m. gegužės 11 d. Teismas konstatavo, kad atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjams Įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestį negali būti pripažįstamas teisėtu. Pareiškėjai teisiniais tarnybos santykiais tiesiogiai susieti su atsakovu, todėl jis privalo sumokėti jiems už atliktą darbą priklausantį darbo užmokestį.
III.
Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 134 – 136) prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 2 d. sprendimą ir skundą patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovas pripažino prievolę išmokėti jam negautą darbo užmokestį, todėl pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.130 straipsnio 2 dalį iš naujo turi būti pradėtas skaičiuoti trejų metų ieškinio senaties terminas.
2. Kadangi senaties terminas nepraleistas, priteistina visa prašoma suma.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 141) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui sumažintas darbo užmokestis buvo pradėtas mokėti nuo 2002 m. liepos mėnesio, o į teismą jis kreipėsi tik 2006 m. kovo 31 d., t. y. praleidęs senaties terminą (DK 27 str. 2 d., CK 1.127 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad kreipdamasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo 2006 m. kovo 31 d. apeliantas praleido šioje byloje taikytiną DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Taip pat neginčijamai nustatyta, kad atsakovas (2006-04-25 atsiliepime į skundą) prašė taikyti pareiškėjams (apeliantui) ieškinio senatį. Pareiškėjo apeliaciniame skunde yra keliamas CK 1.130 straipsnio taikymo klausimas, todėl yra būtina įvertinti CK 1.130 straipsnio taikymo požiūriu reikšmingas bylos aplinkybes.
Pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka, o pagal šio straipsnio 2 dalį, ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Nurodytoje teisės normoje yra pateikti du skirtingi ir tuo pačiu savarankiški ieškinio senaties termino nutraukimo pagrindai. Todėl nagrinėjamai teisinei situacijai yra svarbu nustatyti, kuris iš šių senaties termino nutraukimo pagrindų laiko požiūriu atsirado pirmiau.
Kaip pažymėta aukščiau, pareiškėjų (apelianto) skundas paduotas pirmosios instancijos teismui 2006 m. kovo 31 d. Teigimą apie (CK 1.130 str. 2 d. taikymo prasme) atsakovo pripažinimą skunde nurodytos prievolės apeliantas grindžia atsakovo pateiktu pirmosios instancijos teismui 2006 m. balandžio 25 d. atsiliepimu į skundą bei aplinkybe, kad atsakovas pripažino pareiškėjo nurodytų sumų nesumokėjimo faktą. Pažymėtina, kad pastarojo fakto pripažinimas negali būti tapatinamas su reikalavimo pripažinimu, nurodytu CK 1.130 straipsnio 2 dalyje. Akivaizdu, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (kuriomis grindžiamas CK 1.130 str. 2 d. taikymo būtinumas) atsirado po to, kai buvo paduotas jo skundas teismui. CK 1.130 straipsnio 1 dalies taikymo prasme tai reiškia, kad šiai bylai aktualus ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas skundo padavimo teismui dieną, t. y. 2006 m. kovo 31 d. Todėl apelianto argumentai dėl taikymo kito (iš nurodytų) ieškinio senaties termino nutraukimo pagrindo šiai bylai nėra reikšmingi. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra.
Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti
Nutartis neskundžiama.