Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės

sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei, dalyvaujant apeliantui A. Ž., jo atstovei adv. J. B., suinteresuotiems asmenims V. T., L. J., R. D., jos atstovei adv. L. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1187-435/2010 pagal pareiškėjo A. Ž. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. T., L. J., R. D., Kauno m. 10-ojo notarų biuro notarei O. M. dėl išlaikymo fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Sprendime nurodyta, jog A. Ž. mirė 2008-09-21 (b.1.7). Pažyma apie palikimo priėmimą (b.l. 10) ir 2004-08-17 Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (b.1.8,9) patvirtina tai, kad A. Ž. priėmė pagal įstatymą sutuoktinio P. Ž., mirusio 2004-03-19, palikimą, Kauno m. 10-ajame notarų biure paduodama 2004-05-10 pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodyta, kad palikėjo sūnus A. Ž. ir dukros V. T., L. J. ir R. D. nuo palikimo atsisakė. 2004-05-10 testamentu (1 t., b.1.65) A. Ž. visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kuris mirties dieną jai priklausys, kur jis bus ir iš ko susidės, paliko dukrai R. D.. Pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre (b.l.68, 69) patvirtina tai, kad gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir kiemo statiniai, esantys Širvintų takas II 15, Kaune, įregistruoti A. Ž. nuosavybės teise 2004-08-17 nuosavybės teisės ir paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu. Surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad pareiškėjas motinos mirties dieną nebuvo pensinio amžiaus ir palikimo atsiradimo dieną nebuvo duomenų, kad jis nedarbingas dėl ligos. Taip pat nustatyta, kad tik praėjus beveik pusei metų po savo motinos A. Ž. mirties jis, padedamas seserų V. T. ir L. J., kreipėsi į NDNT dėl nedarbingumo nustatymo ir ši tarnyba tik 2009-02-10 nustatė 75 procentų nedarbingumą laikotarpiu nuo 2009-02-10 iki 2011-05-19. To pasėkoje pareiškėjui 2009-04-29 buvo paskirta 404,89 Lt dydžio netekto darbingumo pensija. Nors Darbingumo lygio pažymoje nurodyta, kad A. Ž. nustatytas 25 procentų darbingumo lygis dėl padarinių po galvos smegenų traumos 2004 metais ir galūnių polineuropatijos, tačiau tuo pačiu NDNT atsakė, kad ši tarnyba spręsti ir teikti išvadas, ar asmens sveikatos būklė buvo tokia pati 2008 metų spalį, kaip ir 2009 metų sausį, ar ji keitėsi, negali, kas, teismo nuomone, reiškia, kad nėra įrodymų apie tai, kad pareiškėjas buvo nepilnai darbingas dėl sveikatos motinos mirties dieną. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas išties 2004 ir 2005 metais turėjo galvos smegenų traumas, tačiau tuo pačiu metu vykdė nusikalstamas veikas, už kurias vėliau buvo teisiamas. Buvo registruotas darbo biržoje, 2005 metais vieną mėnesį dirbo UAB „Vorana“. Vertinant Kauno darbo biržos pažymoje nurodytus duomenis, iš kurių matyti, kad du kartus A. Ž. darbo paieška nutraukta be teisės registruotis bedarbiu 6 mėnesius, bei suinteresuoto asmens L. J. repliką po baigiamųjų kalbų apie tai, kad ji registravo brolį darbo biržoje dėl to, kad kainuotų pigiau gydymas, darytina išvada, kad pareiškėjas objektyviai nesiekė įsidarbinti. Teismo nuomone, vien formalaus kriterijaus - registracijos Darbo biržoje – taikymas, nustatant išlaikymo reikalingumo faktą, prieštarautų protingumo ir teisingumo principams. Pareiškėjas yra įgijęs 17,9 m. darbo stažą, kaip nurodė pats, paskutinį kartą oficialiai dirbo iki 1989 m. priimto nuosprendžio. Kadangi pareiškėjas iki motinos mirties nedirbo beveik 30 metų, jis neturi jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, banko indėlių ir jokių santaupų. Teismo posėdyje liudytojomis apklaustos pareiškėjo dukros patvirtino, kad jos išlaikymo tėvui teikti negali, kadangi pačios neturi pakankamai pajamų, priimti gyventi kartu taip pat galimybių nėra. Tiek pareiškėjas, tiek jo seserys, suinteresuoti asmenys šioje byloje V. T. ir L. J., įrodinėjo, kad A. Ž. buvo išlaikomas savo motinos A. Ž. iki jos mirties. Pats pareiškėjas nurodė, kad tuo metu jį išlaikė ne tik motina, bet ir minėtos seserys. Liudytojų parodymai šiuo klausimu buvo visiškai priešingi, priklausomai nuo to, kurios pusės nurodytas aplinkybes jie tvirtino, todėl teismas jų parodymais nesivadovavo, o rašytinių įrodymų, galinčių patvirtinti pareiškėjo faktinę gyvenamąją vietą iki A. Ž. mirties, byloje nėra. Taigi tuo pačiu liko neįrodyta aplinkybė apie tai, kad pareiškėjui buvo teikiama turtinė pagalba iš motinos, jai esant gyvai, ir ar tai buvo pagrindinis ir pastovus jo pragyvenimo šaltinis. Teismas konstatavo, kad, asmeniui, kuris būdamas sveikas ir darbingas dėl tam tikrų asmeninių savybių stygiaus daugiau kaip 30 metų nedirbo, ko pasėkoje nieko nebeuždirbo ir prarado viską, ką buvo uždirbęs iki tol, neturi būti nustatomas išlaikymo reikalingumas. Testatorė, žinodama sūnaus gyvenimo būdą, savo valią testamente išreiškė laisvai ir aiškiai, ši valia gerbtina ir testamento sąlygos įvykdomos po jos mirties. Iš byloje esančio Kauno m. 10-ojo notaro biuro rašto A. Ž. ir jo atstovei advokatei R. K. (1 t., b.1.80) matyti, kad pareiškėjas nesikreipė pas notarą dėl palikimo priėmimo nei pats, nei jo įgalioti asmenys, t.y. tokio registruoto pareiškimo notarė neturi. Pareiškėjas nėra kreipęsis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ar atnaujinimo, taip pat nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis į teismą dėl pripažinimo, jog jis priėmė palikimą faktiškai pradėjęs turtą valdyti. Esant tokioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą palikimui priimti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau (CK 5.20 straipsnio 1 dalis). Įstatymuose vartojama sąvoka „išlaikymas“ nėra atskleidžiama. Jos turinio universaliai apibrėžti negalima. Kalbine prasme „išlaikymas“ reiškia lėšų teikimą asmeniui, kad šis galėtų pragyventi. Taigi galima teigti, kad išlaikymo reikalingumas ar jo faktinis teikimas įstatymų siejamas su tuo, kad asmuo dėl objektyvių priežasčių neturi pajamų arba jų turi per mažai (nepilnametis, nedarbingas dėl savo amžiaus (sulaukęs senatvės pensijos amžiaus) arba sveikatos būklės (neįgalus, invalidas), arba kitų svarbių priežasčių (prižiūrėjo, augino mirusiojo nepilnamečius vaikus; mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties). Privalomosios palikimo dalies paskirtis yra tikslinė – apsaugoti įpėdinio, kuriam reikalingas išlaikymas, turtinius interesus. Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalies prasmę asmenys, kuriems reikalingas išlaikymas, yra mirusiojo įstatyminiai įpėdiniai, kuriems reikalingas išlaikymas, nes jie neturi pajamų arba jų turi nepakankamai dėl tam tikrų priežasčių, t.y. yra nedarbingi dėl ligos, amžiaus, yra nepilnamečiai, bedarbiai; toks pateikiamas sąrašas nėra baigtinis. Gaunamos pajamos yra nepakankamos būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti. Nagrinėjant tokio pobūdžio bylą ir sprendžiant išlaikymo reikalingumo klausimą, teismas privalo atsižvelgti į pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį (be gaunamų pensijų ir kitų išmokų), nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą (registruojamą), taip pat į turimus banko indėlius, vertybinius popierius, kitas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-01-12 nutartis civilinėje byloje I. B. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2005; 2005-06-01 nutartis civilinėje byloje E. J. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-323/2005; 2006-04-10 nutartis civilinėje byloje A. A. v. D. L. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2006).

Byloje nustatyta, kad palikėja A. Ž. yra apelianto motina. Pabrėžtina, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi tik tokie palikėjų vaikai, kurie palikėjo mirties dieną atitinka asmens, reikalingo išlaikymo, teisinį statusą. Palikėjo vaiko nedarbingumo dėl neįgalumo faktas nepreziumuoja išlaikymo reikalingumo CPK 182 straipsnio 4 punkto prasme. Procesiškai tai reiškia, kad nedarbingas dėl neįgalumo palikėjo vaikas pagal įstatymą turi teisę į privalomąją palikimo dalį, jeigu išlaikymo reikalingumas palikėjo mirties dieną įrodytas bendra tvarka (CPK 176-178 straipsniai). Taigi įrodinėjimo, siekiant įrodyti išlaikymo reikalingumą, našta tokiu atveju tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį, lygiai taip pat kitiems įpėdiniams, nesutinkantiems su tokiu reikalavimu, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami atsikirtimai (CPK 178 straipsnis). Nedarbingumo dėl neįgalumo požymis rodo įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien šiuo faktu. Būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas dėl neįgalumo palikėjo vaikas neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl buvo reikalingas palikėjo išlaikymo. Tokiam vertinimui reikšmingais pripažintini duomenys apie palikėjo vaiko turimą nuosavybę į daiktus, banko indėlius, gaunamas visų rūšių pajamas ir kt. Pažymėtina, kad išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant taip pat bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs ir įvertinęs CK 5.20 straipsnio 1 dalies taikymui reikšmingas aplinkybes (apeliantas motinos mirties dieną nebuvo pensinio amžiaus, palikimo atsiradimo dieną nebuvo duomenų, kad jis yra nedarbingas dėl ligos, tik 2009-02-10 laikotarpiu nuo 2009-02-10 iki 2011-05-19 jam nustatytas 75 procentų nedarbingumas, dėl ko 2009-04-29 jam paskirta 404, 89 Lt dydžio netekto darbingumo pensija, 2004 ir 2005 metais turėjo galvos smegenų traumas, tačiau tuo pačiu metu vykdė nusikalstamas veikas, už kurias vėliau buvo teisiamas, objektyviai nesiekė įsidarbinti, iki motinos mirties nedirbo beveik 30 metų, todėl neturi jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, banko indėlių, santaupų), padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantui (palikėjos sūnui), kuris būdamas sveikas ir darbingas dėl tam tikrų asmeninių savybių stygiaus daugiau kaip 30 metų nedirbo, dėl ko nieko neuždirbo ir prarado viską, ką iki tol buvo uždirbęs, negali būti nustatomas išlaikymo reikalingumas. Tokia teismo išvada atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus. Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad palikėjos mirties dieną A. Ž. neabejotinai buvo reikalingas išlaikymas, patvirtina tai, jog jis gyveno kartu su motina iki pat velionės mirties, laikytinas nepagrįstu, kadangi, visų pirma, byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo faktinę gyvenamąją vietą iki A. Ž. mirties, antra, vien šis faktas absoliučios teisės į privalomąją palikimo dalį nesuteikia. Nors apeliantas be minėtosios aplinkybės, tai yra, kad jis gyveno kartu su velione, nurodo ir tai, kad po galvos traumų maždaug trejus metus iki pat palikėjos mirties buvo jos išlaikomas, tačiau jis šių aplinkybių, o taip pat tai, kad pastarajam teikiama turtinė pagalba iš motinos jai esant gyvai buvo pagrindinis ir pastovus jo pragyvenimo šaltinis, neįrodė, ir tai teisingai konstatuota skundžiamame sprendime. Iš suinteresuoto asmens V. T. teisme duotų parodymų matyti, kad palikėja gaudavo apie 700-800 Lt pensijos (1 t., b.l. 122), kas taipogi neleidžia daryti išvados, jog šios lėšos buvo pagrindinis ir pastovus A. Ž. pragyvenimo šaltinis, juolab, kad ši liudytoja patvirtino ir tą aplinkybę, jog pensijos motina apeliantui neduodavo. Pažymėtina, kad bylos medžiaga patvirtina, jog testatorė laisvai ir aiškiai išreiškė savo valią testamente (1 t., b.l. 65), kuriuo jai priklausantį turtą - 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio Širvintų 2-asis takas 15-1, Kaune, paliko dukrai R. D..

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymais dalyje dėl A. Ž. išlaikymo kaip prieštaringais nesivadovavo pagrįstai. Tai, kad apeliantas nuo 2005 metų dėl patirtų galvos smegenų traumų tapo nedarbingas, tuo metu dėl blogos sveikatos būklės nebuvo fiziškai pajėgus net tvarkytis dokumentus invalidumo pensijai gauti, nuo 2009-02-10 jam nustatytas tik 25 procentų darbingumo lygis, kas akcentuojama apeliaciniame skunde, nepatvirtina, jog būtent po patirtų galvos traumų apeliantui tapus 75 procentų nedarbingam buvo būtina nuolatinė priežiūra ir išlaikymas. Šią išvadą pagrindžia pirmosios instancijos teismo teisingai įvertintos faktinės bylos aplinkybės, o būtent tai, kad A. Ž. 2004 ir 2005 metais patyrė galvos smegenų traumas, tačiau tuo metu vykdė nusikalstamas veikas, už kurias vėliau buvo teisiamas (2006-01-26 jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis (1 t., b.l. 58-59), buvo registruotas darbo biržoje, tačiau du kartus jo darbo paieška buvo nutraukta be teisės registruotis bedarbiu šešis mėnesius, 2005 metais vieną mėnesį dirbo UAB „Vorana“. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tokiu būdu pareiškėjas objektyviai nesiekė įsidarbinti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo - A. Ž. pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino reikalavimo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomą palikimo dalį. Pažymėtina, kad asmens, tik dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų tapusio nepajėgiu apsirūpinti pragyventi būtinomis lėšomis, pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitikta proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.