Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Giačaitės,

nuteistiesiems S. M. ir G. K., jų gynėjams advokatams Sauliui Majauskui ir Marytei Vietaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. K. ir S. M. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo

G. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 4 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu sumažinta vienu trečdaliu, ir galutinė bausmė paskirta 2 metų 10 mėnesių laisvės atėmimas. Šią bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikotarpis ir kardomasis kalinimas nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. vasario 27 d.

S. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 3 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu sumažinta vienu trečdaliu, ir galutinė bausmė paskirtas 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimas. Šią bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikotarpis ir kardomasis kalinimas 2017 m. gruodžio 7 d., 2017 m. gruodžio 11 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. vasario 27 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. K. ir S. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2017 m. gruodžio 7 d., apie 01 val. 00 min., (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į M. S. D. priklausantį butą ir panaudodami fizinį smurtą sudavė mažiausiai dešimt smūgių rankomis, mediniu pagaliu ir spardydami kojomis R. K. į galvą ir kitas kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, ir pasikėsino pagrobti R. K. priklausančius pinigus, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nukentėjusiajam pradėjus kviesti pagalbą, išsigando ir pabėgo.Apeliaciniame skunde nuteistasis S. M. prašo grąžinti baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismui, įpareigojant perkvalifikuoti jo padarytą nusikaltimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, arba nenustačius pagrindo bylos grąžinimui BK 55 straipsnio pagrindu skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.Skunde nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja E. T. nepagrįstai perkvalifikavo jo nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies į 180 straipsnio 2 dalį. Dėl naujai pareikšto įtarimo jis prisipažino tik dėl šios tyrėjos panaudoto psichologinio spaudimo, jai žadant, kad pripažinus kaltę dėl šio nusikaltimo, jam bus paskirta laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą. Be to, teisme teisėjas nuteistųjų klausė, ar jie atliko plėšimo veiksmus, tačiau jie nuosekliai parodė, kad jie ėjo su nukentėjusiuoju tik pakalbėti ir tuomet tarp jų įvyko konfliktas. Tačiau advokatai jiems patarė prisipažinti dėl plėšimo, kad teismas bylą išnagrinėtų sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Tokiu būdu jis buvo neteisėtai priverstas prisipažinti dėl šio nusikaltimo, nors jis tik sumušė nukentėjusįjį, jokių daiktų iš jo nepaėmė.Nuteistasis S. M. apeliaciniame skunde ginčija ir G. K. parodymus, kuomet jis nurodė, kad būtent apeliantas buvo nusikaltimo iniciatorius. Iš tikrųjų G. K. nuteistajam pasiūlė eiti pas kažkokį jo pažįstamą (ikiteisminio tyrimo metu jo nežinojo, dabar žino, kad tai buvo nukentėjusysis R. K.), be to, ir pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad apelianto nepažįsta. Nuteistajam G. K. sakė, kad pas R. K. gaus pinigų, tačiau tik nuėjus be jokių žodžių jis pradėjo spardyti duris, kadangi jam nepavyko durų išspirti, jis paprašė nuteistojo jam padėti. Durys atsidarė nuo apelianto spyrio. Už durų stovėjo nukentėjusysis, kuris rankoje laikydamas pagalį jam pagrasino, nuteistasis bandė jį nuraminti, tačiau nukentėjusysis metė jam iš tos medinės pliauskos. Neištvėręs tokių nukentėjusiojo veiksmų jis stipriu smūgiu sudavė jam į veidą, tačiau sudavė tik du kartus ir savo veiksmais negalėjo padaryti jam nustatytų sužalojimų. Po apelianto suduotų smūgių R. K. nukrito ant žemės ir ant jo puolė G. K., kuris kojomis ir rankomis jį talžė į įvairias kūno sritis. Pamatęs tokius veiksmus nuteistasis išėjo namo, todėl nežino, kas toliau vyko tarp jų. Jam einant namo prie jo pribėgo G. K., kuris išreiškė nepasitenkinimą dėl to, kad jis jį paliko vieną, ir prašė, jeigu jie bus suimti, nepripažinti kaltės. Tokiu būdu G. K. bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau supratęs, kad nuo pačios pirmosios apklausos nuteistasis davė teisingus parodymus, visą kaltę dėl nusikalstamo sumanymo suvertė jam.Apeliaciniame skunde nuteistasis G. K. prašo grąžinti baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismui dėl šališkumo, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies 180 straipsnio 2 dalies į BK 138 straipsnį arba sušvelninti jam paskirtą bausmę.Apelianto manymu, teismas netinkamai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, kadangi jo veiksmai, kuomet jis sumušė nukentėjusįjį, tačiau iš jo nepaėmė jokių daiktų, atitinka BK 138 straipsnį. Be to, nukentėjusysis teisme parodė, kad jokių pinigų neturėjo, taigi iš jo paimti jie nieko ir negalėjo. Todėl vien tai, kad buvo sulaužytos durys, nėra pakankamas pagrindas šią veiką kvalifikuoti kaip plėšimą.Apelianto manymu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai neįvertino visų reikšmingų aplinkybių. Visų pirma, neatsižvelgta į tai, kad nuteistasis savo veika nesukėlė jokių rimtų pasekmių nukentėjusiajam, jis pats sudavė tik kelis smūgius, visus kitus kartus smūgiavo S. M.. Nebuvo įvertinta, kad nusikalstamą veiką apeliantas padarė tik dėl to, kad buvo apgautas S. M., kuris jam pasakė, kad tik nori pakalbėti su nukentėjusiuoju, tačiau nuėjus pas R. K., jis buvo sumuštas, viskas vyko labai greitai, nuteistasis nespėjo S. M. nuo nukentėjusiojo atitraukti. Aplinkybė, kad nukentėjusiojo duris išlaužė S. M., patvirtina, kad apeliantas jokio nusikaltimo nesiruošė daryti. Prisipažinti dėl nusikaltimo panaudodami psichologinį smurtą jį įkalbėjo prokuroras ir tyrėja. Tikėdamasis, kad jam nebus paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė melagingus, neteisingus parodymus. Nors jis ir teisme teigė, kad neturėjo tikslo apiplėšti R. K., tačiau teisėjas jam nurodė, kad tokiu atveju nebus galima taikyti sutrumpinto įrodymų tyrimo, dėl to jis buvo priverstas pripažinti savo kaltę dėl šio nusikaltimo. Nuteistasis taip pat mano, kad byloje dalyvavęs prokuroras Artūras Bartusevičius buvo šališkas jo atžvilgiu, kadangi toje pačioje byloje prašė jam skirti kardomąją priemonę – suėmimą, ir ši priemonė jam teismo nutartimi buvo paskirta, tačiau aukštesniojo teismo nutartimi buvo pašalintas vienas netinkamai nustatytas suėmimo skyrimo pagrindas, kas rodo, kad prokuroras buvo suinteresuotas bet kokiu atveju skirti nuteistajam bausmę. Prokurorui nušalinimo teisme nuteistasis nepareiškė dėl susijaudinimo.G. K. taip pat prašo teismo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis pats išprovokavo smurtinius veiksmus, kas lengvina apelianto teisinę atsakomybę. Kaip jis nurodė anksčiau, pas R. K. jie su S. M. nuėjo tik norėdami pasikalbėti, tačiau jis pats būdamas neblaivus jiems sudavė pagaliu pirmas. Todėl jų smurtiniai veiksmai buvo tik gynyba nuo nukentėjusiojo elgesio, kuriuo buvo pažeisti BK 28 straipsnyje nurodyti būtinosios ginties pagrindai. Be to, ir pats nukentėjusysis jam jokių pretenzijų neturi. Skirdamas bausmę teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad didžioji dalis ankstesnių nusikalstamų veikų padarytos jam būnant nepilnamečiu, o per 1 metus 6 mėnesius, praleistus laisvėje, jis nė karto nenusikalto, oficialiai dirbo, iš gaunamo darbo užmokesčio antstolė išieškojo baudas ir sumas pagal ieškinius, taip pat nuo pat suėmimo taikymo pradžios tardymo izoliatoriuje jis gerai elgiasi, nėra gavęs jokių drausminių nuobaudų, priešingai, yra pateikęs prašymą dėl mokslų tęsimo. Nuteistojo manymu, teismas atsižvelgė tik į neigiamai jo praeitį charakterizuojančias aplinkybes ir nepakankamai įvertino šiuo metu pasikeitusį jo elgesį, kas lėmė aiškiai per griežtos bausmės paskyrimą.Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji prašė perkvalifikuoti jų padarytą nusikalstamą veiką kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą ir sušvelninti jiems paskirtas bausmes, jų gynėjai advokatai M. Vietaitė ir S. Majauskas palaikė apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais ir prašė juos tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.Nuteistųjų G. K. ir S. M. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas.Apeliantai pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl jų nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį ginčija teisės taikymo aspektu, taip pat kelia paskirtų bausmių individualizavimo klausimą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė pagrįstas išvadas dėl G. K. ir S. M. kaltės pasikėsinus padaryti jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.Nuteistieji apeliaciniuose skunduose ginčija veikos kvalifikaciją pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, teigdami, kad jų veika turėtų būti kvalifikuojama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, su apeliacinių skundų argumentais nesutinka. Apylinkės teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad G. K. ir S. M. nuteisimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 2 dalį yra pagrįstas.BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimo metu fizinis smurtas naudojamas kaip turto užvaldymo priemonė. Aptariamas nusikaltimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota plėšimo sudėtis. Nagrinėjamoje byloje nustatytas vienas iš šioje dalyje numatytų kvalifikuojančių požymių – įsibrovimas į patalpą.Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, abu nuteistieji iš dalies pripažįsta kai kurias įvykio detales, kurios sutampa su nukentėjusiojo parodymais ir kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau apeliaciniuose skunduose kiekvienas iš jų bando suversti kaltę dėl nusikaltimo vienas ant kito ir sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme – S. M. nurodo, kad apiplėšimą sugalvojo ir duris išspyrė G. K., G. K. nurodo, kad nukentėjusiajam daugiausia smūgiavo S. M., o jis pats jokių reikšmingų smūgių neatliko. Tokias nuo įrodymų visumos atsietas aplinkybes teisėjų kolegija vertina kaip nuteistųjų siekį sušvelninti savo teisinę atsakomybę. Tačiau paminėti argumentai, kuris iš nuteistųjų sumanė įvykdyti apiplėšimą ar kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš jų atliko, šiuo atveju nėra reikšmingi teisinei veikos kvalifikacijai. Byloje nustatyta, kad G. K. ir S. M. veikė bendrininkų grupėje, jiems inkriminuotame kaltinime kiekvieno iš jų veiksmai atskirai nedetalizuoti, o teisėjų kolegijai abejonių dėl tarp jų buvusio susitarimo apiplėšti nukentėjusįjį bei jų tyčios bendrumo nekyla.Šiuo atveju G. K. ir S. M. inkriminuotos faktinės veikos padarymo aplinkybės – pasikėsinimas pagrobti svetimą turtą, įsibraunant į patalpą ir panaudojant fizinį smurtą prieš R. K., neginčijamai įrodytos byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma. Visų pirma, tai patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kuomet jis nurodė, kad kaltinime nurodytą dieną išgirdo spardomas buto duris, paėmęs pagalį nuėjo prie jų, po keleto spyrių sulūžo durų stakta ir į butą įėjo G. K., kurį nukentėjusysis pažinojo, ir kitas vyras, vardu S., kurį nukentėjusysis asmens parodymo atpažinti metu (1 t., b. l. 121-122) atpažino kaip S. M.. Nukentėjusysis norėjo gintis su pagaliu, tačiau kažkuris iš užpuolikų tą pagalį iš jo atėmė ir tuo pagaliu bei rankomis pradėjo jį mušti, buvo smūgiuojama į įvairias kūno vietas, po to jis nukrito ir buvo spardomas. Tuo metu kažkuris iš tų asmenų šaukė: „kur pinigai padėti?“. Nuteistieji S. M. ir G. K. teisme pripažino, kad jie abu nusprendė apiplėšti R. K., abu suprato, kad pas nukentėjusįjį eina dėl pinigų. Jų abiejų duoti parodymai dėl esminių aplinkybių tarpusavyje sutapo ir iš esmės atitiko nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl įsibrovimo (pripažino, kad duris spardė abu, kad durys išlūžo nuo S. M. spyrio), jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto (rankomis ir kojomis smūgiavo abu) ir reikalavimo atiduoti pinigus (nors nuteistieji neprisiminė, kuris iš jų reikalavo pinigų, tačiau neneigė, kad toks reikalavimas buvo). Šią įrodymų grandinę taip pat papildo netiesioginiai liudytojos S. K., nurodžiusios, kad nukentėjusysis jai sakė, kad kaltinime nurodytą dieną jis buvo sumuštas S., parodymai ir rašytinė bylos medžiaga – G. K., S. M. ir R. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolai, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolai, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti duomenys dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, kurie atitinka tiek paties nukentėjusiojo, tiek nuteistųjų nurodytas aplinkybes dėl smūgių rankomis į galvą ir spyrių į įvairias kūno vietas sudavimo.Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad nuteistųjų veiksmai, įsibraunant į nukentėjusiojo gyvenamąją vietą ir pavartojant prieš jį smurtą, buvo nukreipti į svetimo turto užvaldymą ir yra teisingai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas padaryti kvalifikuotą plėšimą. Nuteistojo G. K. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusysis jokių pinigų namuose neturėjo ir jie iš jo paimti nieko negalėjo, nepaneigia tyčios buvimo jų veiksmuose. Minėta aplinkybė, kad nuteistieji iš įvykio vietos pabėgo, nepagrobę jokio turto, turėjo įtakos tik jų veikos, kaip nebaigto nusikaltimo, kvalifikavimui (BK 22 straipsnio 1 dalis).Ginčydami savo kaltę dėl plėšimo, nuteistieji apeliaciniuose skunduose taip pat kelia versiją, kad jie tik gynėsi nuo nukentėjusiojo smūgių lazda ir veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tačiau visa įvykio situacija, kuomet J. K. ir S. M. agresyviai spardė buto duris ir jas išlaužė, po to iš karto pradėjo smūgiuoti nukentėjusiajam, patvirtina priešingas išvadas, tai yra kad būtent nukentėjusysis turėjo pagrindą gintis nuo nuteistųjų, o ne pastarieji nuo jo. Atsižvelgiant į tai, apeliantų argumentai dėl pavojingo nukentėjusiojo kėsinimosi ir BK 28 straipsnyje nurodytų būtinosios ginties sąlygų buvimo jų veiksmuose atmetami kaip nelogiški ir nepagrįsti.Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir apeliantų argumentus dėl jiems ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme daryto spaudimo pripažinti kaltę dėl R. K. apiplėšimo. Byloje nėra jokių apeliantų paduotų skundų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, apie kokią nors prieš juos panaudotą prievartą ar kitokius neteisėtus pareigūnų veiksmus nuteistieji nieko nenurodė ir nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų, teisėjas spaudimo pripažinti kaltę apeliantams nedarė, nuteistuosius korektiškai informavo apie galimybę atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą ir paaiškino to pasekmes (kaltinamiesiems pripažįstant savo kaltę ir sutikus nedelsiant duoti parodymus, teismas, esant BPK 273 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, gali atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą ir, remiantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažinti bausmę vienu trečdaliu). Tokie teisėjo veiksmai nelaikytini neteisėtais, be to, kaip nurodė patys nuteistieji, dėl galimybės atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą jie tarėsi ir su juos ginančiais advokatais. Kolegija konstatuoja, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas šioje byloje atliktas teisėtai ir byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad ikiteisminis tyrimas ar teisminis bylos nagrinėjimas vyko pažeidžiant BPK normas. Tai, kad baudžiamojoje byloje dalyvavo prokuroras A. Bartusevičius, kuris toje pačioje byloje su pareiškimu kreipėsi į teismą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo G. K., nurodydamas suėmimo skyrimo pagrindus, iš kurių vieną aukštesnysis teismas pašalino, priešingai nei teigia apeliantas, nereiškia, kad prokuroras tendencingai organizavo procesą, tai yra buvo šališkas. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje teisė pareikšti nušalinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota.Išdėstytų aplinkybių analizė leidžia spręsti, kad G. K. ir S. M. apeliaciniuose skunduose nėra pateikta jokių pagrįstų argumentų dėl netinkamos nusikalstamos veikos kvalifikacijos ar esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Apygardos teismas sprendžia, kad padaryta veika yra teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai. Šią veiką kvalifikuoti kaip nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip to prašo apeliantai, teisinio pagrindo nėra. Tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad apylinkės teismas, aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodydamas įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, nepagrįstai konstatavo, kad šią veiką G. K. ir S. M. pasikėsino padaryti būdami apsvaigę nuo alkoholio. Kaip matyti iš teismo nuosprendyje pateiktų bausmės skyrimo motyvų, pats teismas teisingai pripažino, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistieji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, ir sprendė, kad nėra pagrindo šios aplinkybės pripažinti jų atsakomybę sunkinančia. Esant tokiai situacijai, aukštesnysis teismas tai laiko rašymo apsirikimu, kuris ištaisytinas, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant aplinkybę, kad nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio.

Dėl nuteistiesiems skirtų bausmių

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistųjų argumentais, kad skundžiamu teismo nuosprendžiu S. M. ir G. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra aiškiai per griežtos, taigi neteisingos.Pagal bendruosius bausmės skyrimo pagrindus teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnis). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant išskirtinės svarbos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-492/2014). BK 61 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki septynerių metų.Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas, skirdamas S. M. bausmę už pasikėsinimą padaryti šį nusikaltimą, atsižvelgė į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis pasikėsino padaryti veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis pripažino kaltę padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat įvertino, kad padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas, nutrūkęs pasikėsinimo stadijoje, kad S. M. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, šiuo metu nedirba. Įvertinęs šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas konstatavo, kad S. M. skiriama 3 metų 9 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu mažintina vienu trečdaliu.Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, nuteistajam S. M. individualizuodamas ir skirdamas didesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, netinkamai įvertino bausmės skyrimo reikšmingas aplinkybes. Nors byloje nustatyta, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje (atsakomybę sunkinanti aplinkybė), tyčia pasikėsino padaryti sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikaltimą, tačiau jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, jo atsakomybę lengvina tai, kad jis kaltę dėl jam inkriminuotos veikos pripažino ir gailisi. Taip pat įvertintina tai, kad nusikaltimas nebaigtas, juo nebuvo sukeltos sunkios pasekmės ir pats veikos pavojingumas, atsižvelgiant į padarymo aplinkybes, yra žymiai mažesnis nei kvalifikuoto plėšimo rūšinis pavojingumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent šios aplinkybės rodo, kad nuteistajam buvo paskirta jo asmenybei ir padarytos veikos pavojingumui neproporcinga bausmė. Šiuo atveju bausmės paskirtis ir teisingumo principas bus įgyvendintas S. M. paskyrus žymiai mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Tuo tarpu nuteistojo S. M. prašymas skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę šiuo atveju negali būti tenkinamas. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame teismo nuosprendyje, pagal nuo 2017 m. spalio 6 d. įsigaliojusią BK 75 straipsnio redakciją, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už sunkų nusikaltimą, bausmės vykdymo atidėjimas negalimas. Pagrindo jam taikyti BK 62 straipsnio, numatančio švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą, nuostatas taip pat nenustatyta. Nors jis formaliai ir atitinka šiame straipsnyje numatytas sąlygas, tačiau bausmės švelninimas šio straipsnio pagrindu yra teismo teisė, o ne pareiga. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju be realaus nustatyto dydžio laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nebus pasiekti bausmės tikslai, ir minėtų nuostatų netaiko.Kaip matyti iš skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo G. K. motyvų, teismas atsižvelgė į nustatytas dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai), taip pat į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis pripažino kaltę padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas taip pat atsižvelgė į aptartas aplinkybes dėl padaryto nusikaltimo pavojingumo, kaltės formos ir nusikalstamos veikos stadijos, taip pat įvertino G. K. asmenybę – anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, nedirba, ir nusprendė, kad jam skiriama 4 metų 3 mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu taip pat mažintina vienu trečdaliu.Sutiktina, kad G. K. asmenybė yra pavojingesnė – jis anksčiau yra ne kartą teistas, taip pat ir už analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų, susijusių su asmeninės turtinės naudos siekimu, darymą, nedirba, nagrinėjamą tyčinę nusikalstamą veiką pasikėsino padaryti turėdamas neišnykusį teistumą taip pat už tyčinį nusikaltimą, ką apylinkės teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tačiau net ir šių neigiamų aplinkybių kontekste įvertinus minėtą mažesnį rūšinį nusikalstamos veikos pavojingumą ir jos stadiją, taip pat nustatytą G. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teisėjų kolegija nuteistajam teismo nuosprendžiu paskirtą didesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę vertina kaip aiškiai per griežtą. Šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti G. K. paskyrus mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis.Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. vasario 28 d. nuosprendis keičiamas dėl S. M. ir G. K. neteisingai paskirtų bausmių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. vasario 28 d. nuosprendį pakeisti:

G. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 2 dalį skirti 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtąją bausmę sumažinti trečdaliu ir G. K. paskirti galutinę bausmę – 1 (vienerius) metus 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo.

S. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 2 dalį skirti 1 (vienerius) metus 3 (tris) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtąją bausmę sumažinti trečdaliu ir S. M. paskirti galutinę bausmę – 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo.

Pašalinti iš nuosprendžio aplinkybę, jog nusikalstama veika padaryta G. K. ir S. M. esant apsvaigusiems nuo alkoholio.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.