- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-24
- Bylos Nr.
- 2K-570/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Alvydas Pikelis (pran.), Jonas Prapiestis
- Nuteistasis
- ir I
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. M. ir M. R. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. M. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų. Pritaikius BK 63 straipsnio 2 dalį ir 5 dalies 2 punktą, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų.
M. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 63 straipsnio 2 dalį ir 5 dalies 2 punktą, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų.
Iš V. M., M. R. ir I. M. solidariai priteista 45 307 Lt O. K.
Šiuo nuosprendžiu nuteista ir I. M., tačiau dėl jos kasacine tvarka nuosprendis neapskųstas.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 30 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nuosprendis pakeistas – iš V. M., M. R. ir I. M. solidariai priteistas civilinis ieškinys O. K. sumažintas iki 14 431, 72 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, gynėjo, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. ir M. R. nuteisti už tai, kad 2005 m. vasario 12 d., apie 19 val., veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, name, esančiame Vilniuje, duomenys neskelbtini, asmeninio konflikto su A. K. metu, bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 5 smūgius į veidą ir galvos sritį, padarydami poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje su kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, paviršinę muštinę žaizdą ir kraujosruvą apatinės lūpos raudonyje, odos nubrozdinimą smakre, kraujosruvą veido dešinės pusės minkštuose audiniuose, kraujosruvas kaklo odoje, taip sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydami A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Be to, V. M. ir M. R. nuteisti už tai, kad 2005 m. vasario 12 d., apie 21.30 val., prie namo, esančio Vilniuje, duomenys neskelbtini, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikė kartu: asmeninio konflikto metu V. M. priėjo prie lauke buvusio A. K., rankoje laikiusio medinę lazdą, ir, ją atėmęs, sudavė A. K. ne mažiau kaip du smūgius minėta lazda į galvą, tuo pat metu suduodamas nukentėjusiajam ne mažiau kaip 2 smūgius rankomis ir kojomis; M. R., siekdamas palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą, tuo pat metu taip pat sudavė A. K. ne mažiau kaip du smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, V. M. perdavė medinę lazdą M. R., ir šis ja sudavė A. K. dar ne mažiau kaip du smūgius į galvą ir kūną. Tokiu būdu bendrais veiksmais V. M. ir M. R. padarė nukentėjusiajam A. K. kraujosruvą kairio smilkinio minkštuosiuose audiniuose, dvi poodines kraujosruvas kaktos dešinėje, poodinę kraujosruvą dešiniame žaste, kraujosruvas dešinio dilbio odoje, poodinę kraujosruvą dešinėje plaštakoje, kraujosruvą minkštuose audiniuose galvos dešinėje, dešinio momenkaulio žvyno, pakauškaulio žvyno dešinėje, dešinio smilkinkaulio žvyno lūžius su kaukolės pamato kaulų lūžiu dešinės vidurinės duobės srityje, kraujo išsiliejimą į dešinės vidurinės ausies ertmę, kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairio pusrutulio srityje, kraujosruvą po voratinkliniu dangalu kaktinių skilčių srityje, galvos smegenų sumušimą, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu bei suspaudimu kaukolės ertmėje. To pasėkoje nuo galvos sumušimo 2005-02-13, apie 1 val., A. K. ligoninėje mirė.
Be to, M. R. nuteistas už tai, kad 2005 m. vasario 12 d., apie 21.40 val., prie namo, esančio Vilniuje, duomenys neskelbtini, iš karto po to, kai kartu su V. M. sužalojo A. K., prie jų pribėgus O. K. ir pamačius sužalotą A. K., pradėjus šaukti, koja spyrė pastarajai vieną smūgį į krūtinę bei pagrasino nužudyti ją ir jos šeimą, jeigu ši kam nors praneš apie padarytą nusikaltimą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. M. kasaciniame skunde prašo taikyti BK 28 straipsnį, 59 straipsnio 1, 2, 6 ir 10 punktus bei sumažinti paskirtą bausmę. Skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi pirmosios instancijos teismo surinktais įrodymais bei nekreipė dėmesio į nagrinėjant bylą padarytus pažeidimus. Įrodymai buvo surinkti, kasatoriaus įsitikinimu, neteisėtu būdu, be to, netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, bylos tyrimas vyko vienašališkai, todėl pažeistos kasatoriaus teisės į gynybą. Anot kasatoriaus, visiškai nebuvo kreipiamas dėmesys į aplinkybes, šalinančias ar lengvinančias jo kaltę, taip pat į jo paaiškinimus bei skundus. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis įsibrovė į jam priklausančią teritoriją neblaivus, be to, su savimi turėjo beisbolo lazdą panašų daiktą, kuriuo bandė smūgiuoti jam į galvą, o šią lazdą atėmus, puolė kasatorių ir smogė į veidą aštriu daiktu. Šį faktą patvirtino I. M., o tai, kad jo veidas buvo sužeistas – M. R. sužalojimui nustatyti sulaikytas kasatorius tą patį vakarą reikalavo iškviesti ekspertą, tačiau apžiūrėtas buvo tik po 5 dienų, kai žaizda jau buvo sugijusi, nes nebuvo gili. Eksperto išvadoje konstatuota, kad sužeidimai galėjo būti padaryti kietais bukais nedidelio kontaktavusio paviršiaus ar bukabriauniais daiktais, tačiau teismai nepagrįstai atmetė galimybę, kad tai galėjo būti peilis (viena jo briaunų buka), nors jis ir buvo rastas įvykio vietoje, nepadaryta net peilio ekspertizė, nurodant, kad neva ant jo jokių pėdsakų išlikti negalėjo. Taip pat neatlikta ir kasatoriaus drabužių ekspertizė, nors ant jų buvo kraujo dėmės nuo sužeidimo veide, kas patvirtintų jo pateiktą versiją apie nusikaltimo aplinkybes. Byloje negauta ir nukentėjusiojo charakteristika. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai tiek dėmesio skyrė mažamečio vaiko parodymams, nes, visų pirma, jis nukentėjusiojo sūnus, todėl suinteresuotas duoti jam palankius parodymus, be to, iš tokio atstumo tamsiu paros metu jis negalėjo matyti, ar nukentėjusysis turėjo peilį, per pirmą apklausą vaikas negalėjo nieko parodyti, o per pakartotinę pažodžiui kartojo ir komentavo kitų proceso dalyvių parodymus. O. K. parodymai taip pat neobjektyvūs, nes ji su sūnumi tuo metu buvo ne name, o lauke, todėl negalėjo matyti, kas vyksta viduj, be to, jos parodymai nenuoseklūs, tačiau net ir ji atpažinimo metu atpažino įvykio vietoje rastą peilį kaip buvusį jų namuose. Nuteistasis įsitikinęs, kad pagal BK 140 straipsnį jis nuteistas nepagrįstai, nesant jo kaltės įrodymų. Net atvirkščiai – keli liudytojai patvirtino, kad tame name, kuriame neva įvyko muštynės, jokių muštynių nematė, o kambaryje, kuriame neva sumuštas A. K., nerasta jokių muštynių pėdsakų, jų nerasta ir ant kasatoriaus rankų. Įvykus konfliktui tarp I. M. ir O. K. bei A. K. pasidarius agresyviam, kasatorius paprašė jų išeiti, o nepaklusus išstūmė per duris, tačiau tvirtina jokių smūgių nesudavęs. Taip pat A. K. parodymais verčia abejoti aplinkybė, kad jis iškvietęs policijos darbuotojus nurodė nuteistųjų kaip jį sumušusių asmenų pavardes, kurių negalėjo žinoti, nes jie nebuvo tarpusavy pažįstami. Kasatorius įsitikinęs, kad pagal BK 129 straipsnį nuteistas nepagrįstai, nes nukentėjusysis pats provokuojančiais ir pavojingais veiksmais sukėlė rimtą grėsmę jam bei jo šeimai, todėl jis buvo priverstas ginti savo gyvybę ir būsto neliečiamybę, t. y. gynė BK 28 straipsnyje ir Konstitucijoje numatytas savo teises. Nepagrįstai teismas konstatavo ir tai, kad nuteistasis pats atsisakė susipažinti su bylos medžiaga, nes to nepatvirtina bylos medžiaga.
Nuteistasis M. R. kasaciniame skunde prašo panaikinti apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jį išteisinti, panaikinti priteistą ieškinį. Skunde nurodo, kad nusikaltimo nepadarė, nuteistas nepagrįstai. Savo kaltę padarius nusikaltimą pripažįsta nuteistasis V. M., kuris nurodė nusikaltimą padaręs vienas. Kasatorius tvirtina, jog išėjo į gatvę iš savo namų tada, kai A. K. jau gulėjo be sąmonės, ir tik padėjo jį nunešti namo. Jokio mažamečio vaiko, kurio parodymais paremtas apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu, įvykio vietoje tuomet nebuvo. Nuteistojo nekaltumą patvirtina I. M., V. M. ir A. P. parodymai, kuriuos teismas nepagrįstai atmetė, o jo kaltę pagrindžiančių įrodymų byloje nesurinkta.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmestini.
Dėl įrodymų, kuriais grindžiamas nuosprendis, leistinumo ir patikimumo
Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendžiu nustatytos baudžiamosios bylos aplinkybės bei teismo išvados būtų grindžiamos tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurių patikimumas gali būti patikrintas BPK numatytomis priemonėmis.
Didelė dalis V. M., o taip pat ir M. R. kasacinio skundo argumentų yra dėl nuosprendžio pagrįstumo, išdėstant motyvus, vertinimus ir išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. Šie klausimai yra bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose dalykas, todėl šie argumentai kasacinėje nutartyje nebus nagrinėjami.
V. M. ir M. R. kasaciniuose skunduose ginčijamas bylos aplinkybes galima išskirti į tris grupes: 1) bylos aplinkybės, nustatytos įrodymais, neatitinkančiais įstatymo reikalavimų, 2) netinkamai ištirti ir įvertinti duomenys apie aplinkybes, šalinančias bei lengvinančias jo kaltę, 3) neišsamiai ištirtos bylos aplinkybės.
Aplinkybės dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo A. K. yra išsamiai išnagrinėtos pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, jas įrodo nukentėjusiosios O. K., mažamečio liudytojo A. K. parodymai, kurių teisingumą patvirtina liudytojo R. K. parodymai bei ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti nuteistosios I. M. parodymai. Be to, namuose įvykusį konfliktą ir sumušimą patvirtina tolimesnė įvykių raida, kai vėliau A. K. su lazda atėjo aiškintis dėl sumušimo.
Konflikto, įvykusio gatvėje tarp V. M., M. R. ir A. K., aplinkybės nuosprendyje iš esmės grindžiamos mažamečio liudytojo A. K. parodymais. Mažamečio liudytojo apklausos tvarką reglamentuoja BPK 186 straipsnis. Teismai itin kruopščiai ir išsamiai išnagrinėjo mažamečio liudytojo A. K. apklausos aplinkybes, peržiūrėjo vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip mažametis liudytojas, dalyvaujant pedagogei, papasakojo ir žaislų pagalba pademonstravo, kaip V. M. ir M. R. mušė A. K. Teismai išsamiai išnagrinėjo visus V. M. ir M. R. argumentus dėl mažamečio liudytojo apklausos bei pašalino bet kokias abejones dėl jo parodymų teisingumo. Kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentams dėl BPK 186 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo. Šių nuostatų taikymo reikalavimai apklausiant A. K. nebuvo pažeisti. Nepagrįstas V. M. kasacinio skundo argumentas, kad mažametis liudytojas buvo suinteresuotas duoti palankius parodymus žuvusiojo atžvilgiu, todėl, kad žuvusysis yra jo tėvas. Nusikaltimo ir apklausos metu liudytojui A. K. buvo tik septyneri metai. Kaip žinoma iš psichologijos mokslo ir teismų praktikos, tokių asmenų mąstymas yra primityvesnis vertinimo apibendrinimų prasme, tačiau, įsimenant įvykių eigą ir fiksuojant detales, yra pakankamai tikslus ir nuoseklus. Tokių asmenų mąstymo sugebėjimai ir galimybės apklausos metu sąmoningai iškreipti ar neteisingai pateikti įvykius yra mažesnės nei suaugusiųjų. Kaip matyti iš užfiksuotos apklausos duomenų, A. K. dėl tų pačių faktų nuosekliai paaiškino du kartus – laisvai pasakodamas apie įvykį ir atsakydamas į apklausoje dalyvavusių asmenų klausimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai detaliai išnagrinėjo visų liudytojo A. K. parodymų turinį, įvertino juos ir palygino jo parodymus su kitais bylos duomenimis bei pagrįstai rėmėsi jo parodymais dėl nusikaltimo aplinkybių.
Nepagrįstai kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai vienašališkai vertino bylos duomenis. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, buvo tiriami ir vertinami ne tik nuteistuosius kaltinantys duomenys, bet ir išsamiai išnagrinėti kaltinamųjų teiginiai dėl įvykio aplinkybių, pagal jų paaiškinimus kviečiami ir apklausiami asmenys, matę konfliktą ar žinantys apie jį. Nuteistųjų V. M. ir M. R. naudai pripažinta, kad nukentėjusysis elgėsi provokuojamai bei rizikingai, taip sukeldamas konfliktą, kurio metu ir buvo mirtinai sužalotas. Kolegija pilnai pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentams, kuriais remiantis buvo atmesta V. M. versija, jog nukentėjusysis A. K. jį sužalojo peiliu. Šios aplinkybės nepatvirtina nei V. M. medicininė apžiūra, kurios metu nustatyta, kad V. M. padaryta muštinė žaizda apatinės lūpos paviršiuje, nei įvykio vietos apžiūros duomenys, nei mažamečio liudytojo A. K. apklausa. Teismai pagrįstai atmetė nuteistojo V. M. prašymą ištirti I. M. pateiktą peilį, nes toks peilis apžiūrint įvykio vietą nebuvo surastas, nors įvykio vieta buvo kruopščiai apžiūrėta užfiksuojant smulkiausius pėdsakus, o pateiktas praėjus keliems mėnesiams po įvykio. Apklausiamas ikiteisminio bylos tyrimo metu V. M. nurodė, kad A. K. sudavė jam į lūpą kažkokiu aštriu daiktu. Apie peilio panaudojimą V. M. nieko neužsiminė. Atsižvelgiant į tai, kad ekspertas nustatė, jog V. M. padaryta muštinė žaizdelė apatinės lūpos dalyje, bei į paties V. M. parodymus, nėra pagrindo manyti, kad sužalojimas buvo padarytas peiliu ar kitu panašiu daiktu. Tokio pobūdžio sužalojimas galėjo atsirasti muštynių metu paveikiant žiedu, laikrodžio korpusu ar panašiu bukabriauniu daiktu, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog tai nebuvo peilis. Todėl teismai, remdamiesi anksčiau minėtais duomenimis, pagrįstai atmetė V. M. versiją, kad muštynių metu A. K. prieš jį panaudojo peilį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė išreikalauti žuvusiojo A. K. charakteristiką ir teisingai nurodė, jog tokie duomenys neturi reikšmės nusikaltimo aplinkybių nustatymui ir veikos kvalifikavimui. Teismai išdėstė argumentus, kuriais remdamiesi atmetė V. M. ir I. M. parodymus dėl M. R. nedalyvavimo sužalojant A. K., o liudytojos A. P. apklausa pagrįstai nesirėmė, nes ji nepateikė jokių duomenų apie konfliktą gatvėje, kurio metu buvo mirtinai sužalotas A. K.
Dėl V. M. teiginių apie būtinos ginties sąlygas
V. M. skunde teigiama, kad jis A. K. sužalojo, nes buvo priverstas ginti savo bei šeimos narių gyvybę, o taip pat ir savo būstą nuo A. K. pavojingo kėsinimosi. Teismai pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiojo A. K. rizikingas elgesys, šiam ketinant atkeršyti už sumušimą išgertuvių metu V. M. gyvenamajame name, išprovokavo konfliktą ir muštynes gatvėje. Tačiau kolegija sutinka su teismų išvada, kad A. K. rizikingas ir provokuojantis elgesys nebuvo pavojingas. Pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus. Kaip matome pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes, A. K. sugrįžo aiškintis santykių apsiginklavęs lazda, todėl tai galima laikyti aiškia užpuolimo grėsme. Tačiau akivaizdi užpuolimo grėsmė V. M. ir M. R. netapo realia grėsme jų gyvybei ar sveikatai, o ypač šeimai ar būsto neliečiamybei, kaip teigiama V. M. kasaciniame skunde. Akivaizdus kėsinimasis realiai nebuvo pavojingas, nes A. K. buvo vienas, o V. M. ir M. R. dviese, jie atrėmė A. K. kėsinimąsi praktiškai jam nespėjus panaudoti atsineštos lazdos, nes nei V. M., nei M. R. šiuo įrankiu žala nebuvo padaryta. Kadangi jie lazdą atėmė iš A. K. nespėjus šia lazda suduoti, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad kėsinimasis buvo nutrauktas vos tik prasidėjęs ir reali grėsmė V. M. bei M. R. nebuvo iškilusi. Atėmę iš A. K. lazdą, nuteistieji suvokė, kad joks pavojus iš A. K. pusės jiems negresia, nes jėgų persvara, o, atėmus lazdą, ir apsiginklavimas buvo nuteistųjų pusėje. Todėl nuteistieji suvokė, kad jiems prieš A. K. gynybos priemonių naudoti nebūtina. V. M. ir M. R. panaudoti smurto veiksmai nebuvo būtina gintis, šių veiksmų taip pat negalima laikyti būtinos ginties ribų viršijimu, nes, kaip jau minėta, nebuvo iškilęs pavojus nuteistųjų ar jų šeimos narių gyvybei ar sveikatai, todėl nebuvo susidariusios sąlygos būtinai ginčiai.
Nuteistieji, suduodami keliolika smūgių rankomis ir kojomis, o taip pat ir atimta lazda į įvairias kūno vietas bei galvą, panaudojo intensyvų ir pavojingą smurtą. Todėl teismai pagrįstai tokius veiksmus kvalifikavo kaip nužudymą. Tai, kad po sumušimo nuteistieji A. K. nunešė į kambarį, rodo, jog jie neturėjo tikslo nužudyti A. K. ir bandė sušvelninti savo veiksmų padarinius. Todėl teismai pagrįstai pripažino, kad nuteistieji veikė netiesioginės tyčios forma.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
V. M. ir M. R. kasacinius skundus atmesti.