Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarimo L. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

L. Ž., kaip viešosios informacijos rengėjo ir platintojo vadovas bei asmuo, atsakingas už visuomenės informavimo priemonės turinį, vykstant 2009 m. lapkričio 15 d. naujų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą politinei kompanijai, laikraščiui „Šilalės artojas“ 2009 m. rugsėjo 30 d. pateikus savo įkainius ir politinės reklamos platinimo sąlygas Žurnalistų etikos inspektoriui, kurie buvo paskelbti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje, laikraštyje „Šilalės artojas“ atspausdino publikacijas: 2009 m. lapkričio 20 d. Nr. 90 (6664) „Rinkimuose turi nugalėti sveikas protas“, „Taip arba Ne oligarchų politikai“; 2009 m. lapkričio 24 d. Nr. 91 (6665) „Dar galima juos sustabdyti“; 2009 m. lapkričio 27 d. Nr. 92 (6666) „Vienos šlovės pabaiga“, „Lietuvos skurdintojai pakilo į lemiamą mūšį“, kurių turinys atitinka Politinių partijų ir politinių kompanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje numatytą politinės reklamos apibrėžimą. Kadangi minėtos publikacijos nebuvo tinkamai pažymėtos, L. Ž. pažeidė Politinių partijų ir politinių kompanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 17 straipsnį bei 2009 m. kovo 13 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo Nr. 64 „Dėl politinės reklamos žymėjimo periodinės spaudos leidiniuose tvarkos“ 9-10 punktų nuostatas, t. y. nenurodė, kad „Politinė reklama apmokėta iš savarankiško politinės kampanijos dalyvio (nurodant pavadinimą) rinkimų sąskaitos“. Publikacijas išspausdinus pirmuose laikraščio „Šilalės artojas“ puslapiuose, L. Ž. pažeidė Politinių partijų ir politinių kompanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Minėta veika užtraukia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 207⁹ straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas netenkintinas. L. Ž. administracinėn atsakomybėn patraukta už pažeidimo, numatyto ATPK 207⁹ straipsnio 1 dalyje, padarymą. Šioje teisės normoje (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) numatyta, kad politinės reklamos skelbimo reikalavimų, numatytų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės, rinkimų ir Referendumo įstatymuose, nesilaikymas užtraukia baudą viešosios informacijos rengėjo ar platintojo vadovui arba kitam už viešosios informacijos skleidimą ar visuomenės informavimo priemonės turinį atsakingam asmeniui nuo 1000 iki 5000 litų. L. Ž. kaltinama tuo, kad būdama laikraščio „Šilalės artojas“ redaktore ir UAB „Šilalės artojas“ direktore, 2009 m. lapkričio 15, 24 ir 27 d. leido laikraštyje „Šilalės artojas“ atspausdinti straipsnius, kurie atitinka politinės reklamos apibrėžimą, tačiau nebuvo pažymėti nustatyta tvarka, be to, dalis šių straipsnių buvo atspausdinti pirmuose dienraščio puslapiuose. L. Ž. neigia padariusi pažeidimą, motyvuodama tuo, kad juose buvo tik išreikšta nuomonė, komentarai, todėl jie nelaikytini politine reklama. Tokie apeliantės argumentai atmestini. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis – protokole nurodytų straipsnių turiniu buvo siekiama sumenkinti vieną kandidatą, o iškelti kitą. Atkreiptinas dėmesys, kad straipsniai buvo atspausdinti praėjus vienam rinkimų turui, tačiau prieš antrąjį – kuomet rinkėjai galėjo rinktis tik iš dviejų kandidatų. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) buvo nurodyta, jog politinė reklama – valstybės politiko, politinės partijos, jos nario, politinės kampanijos dalyvio vardu ir (ar) interesais bet kokia forma ir priemonėmis už užmokestį ar kitokį atlygį arba kaip auka viešai skleidžiama informacija, kuria siekiama paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant rinkimuose ar referendume arba kurios skleidimu siekiama propaguoti politinę partiją, jos narį ar kandidatą. Įvertinus protokole nurodytų straipsnių turinį, akivaizdu, jog šių straipsnių tikslas buvo paveikti rinkėjų motyvaciją balsuojant už kandidatą R. Ž. (prieš kandidatą J. G.). Tokio pobūdžio straipsniai, juo labiau išspausdinti prieš antrąjį rinkimų turą, nelaikytini nuomonės reiškimu, be to, jie neatitinka ir Visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnio nuostatų, kadangi yra vienpusiški, nepateikiantys kitokios nuomonės. Todėl šie straipsniai pagrįstai pripažinti politine reklama. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nurodyta, kad politinė reklama turi būti teisės aktų nustatyta tvarka pažymėta nurodant lėšų šaltinį ir aiškiai atskirta nuo kitos skleidžiamos informacijos. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2009 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 64 „Dėl politinės reklamos žymėjimo periodinės spaudos leidiniuose tvarkos“ 9-10 punktuose (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nurodyti reikalavimai, kokiu būdu turėtų būti pažymėta politinė reklama spaudoje. Be to, Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktas (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) draudžia viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams draudžiama skleisti politinę reklamą pirmame periodinio spaudos leidinio puslapyje. Tuo tarpu straipsniai „Rinkimuose turi nugalėti sveikas protas“, „Taip arba Ne oligarchų politikai“, „Dar galima juos sustabdyti“, „Vienos šlovės pabaiga“, „Lietuvos skurdintojai pakilo į lemiamą mūšį“ buvo spausdinami pirmuose laikraščių puslapiuose. Todėl darytina išvada, kad teisės aktuose numatytų reikalavimų politinei reklamai laikytasi nebuvo, todėl L. Ž., būdama laikraščio „Šilalės artojas“ redaktore ir UAB „Šilalės artojas“ direktore, pagrįstai patraukta atsakomybėn. Įvertinus tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas. Naikinti skundžiamo nutarimo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

L. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarimą L. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.