Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Lincevičiaus, teisėjų: Reginos Majauskienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Audrai Obelieniūtei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam V. J., gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei, nukentėjusiajam A. K. M., jo atstovei advokatei Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės tesimo 2006m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir nuteistas 9 (devynerių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant jam lankytis A. K. M. nuosavybės teise priklausančiuose namuose bei žemės sklype.

Priteista iš V. J. 1500 litų nukentėjusiajam A. K. M. neturtinei žalai atlyginti bei 1000 litų turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 1 d. apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini), Prienų rajone, kumštimi suduodamas tris smūgius A. K. M. į veidą bei galvos sritį, nežymiai sužalojo A.K. M..

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas nurodė, kad nusikalstamos veikos jis nepadarė. Mano, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2006-11-06 nuosprendis priimtas pažeidžiant LR BPK 305 str. 1d. 2p., 3p. nuostatas, kas kliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismas neįvertino jį teisinančių įrodymų, išnagrinėtų teisiamajame posėdyje, juos nepagrįstai atmetė be jokių išvadų ir motyvų, kitus įrodymus aplamai ignoravo. Apkaltinamasis nuosprendis dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nuosprendis pagrįstas vien tik nukentėjusiojo bei bylos baigtimi suinteresuotų asmenų, pastarojo paveiktų liudytojų- kaimynų: S. A. bei J. D. parodymais. Nuteistasis teigė, kad su A.K. M. konfliktuoja treji metai. Pykosi dėl jo sklype susodintų tujų, dėl ko A.K. M. pyksta, nuteikia prieš jį kitus kaimo gyventojus. 2006-05-01 apie 11.30 val. tarp jo ir A.K. M. kilo eilinis žodinis konfliktas. Jis A.K. M. nemušęs.

Nuteistojo nuomone, jo parodymus teismas vertino kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės, vienok nukentėjusiojo parodymais teismas nesuabejojo, nors jie nenuoseklūs, prieštarauja kitų liudytojų parodymams. Tiek savo skunde, tiek teisme A. K. M. melagingai teigė apie buvimo ties jo žemės sklypus priežastis, kad minėtą dieną buvo J. S. priklausančiame žemės sklype, kur jos prašymu ruošėsi aptverti pastarosios sklypą tvora. Teismas taip pat ignoravo 2006-08-28 jo gynėjos pateiktą rašytinį įrodymą-Prienų rajono PK darbuotojų 2006-08-25 atliktos įvykio vietos apžiūros protokolą su nuotraukomis, kuriame konstatuota, kad nuo įvykio vietos iki liudytojos S. A. namų yra virš 100 metrų atstumas, matomumą apsunkina pusiaukelėje esantys medžiai ir mūro tvoros fragmentas. Be to, minėtos liudytojos sodas toje pusėje užverstas metalo laužu ir nei įvykio dieną, nei aplamai ten vaikščioti nėra galimybės. Šio rašytinio įrodymo teismas nevertino aplamai. Jo gynėjos prašymą atlikti eksperimentą ir patikrinti liudytojos S. A. galimybę iš savo sodo matyti įvykio vietą teismas nepagrįstai atmetė.

Apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo J. D. parodymais. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas motyvavo, kad liudytojai J. D. ir S. A. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Tai natūralu, nes abu liudytojai, kaip ir pats nukentėjusysis, žino jo ir J. S. žemės sklypų ribą, ties kuria iki šiol yra A. K. M. sukalti stulpai.

Be to, apeliantas nurodė, kad 2006-08-28 teisme išklausytas specialistas J. V. parodė, kad nukentėjusysis jam konstatuotą sveikatos sutrikdymą galėjo patirti tiek nuo smūgių kietais bukais daiktais, tiek atsitrenkdamas į kietus, bukus paviršius. Kad tokie sužalojimai nėra tipiški muštynėms. Kad pagal sužalojimo pobūdį smūgis buvo stiprus. Šie teismo posėdyje išklausyti specialisto parodymai, kaip įrodymai, teismo nebuvo vertinami, jie nuosprendyje neaptarti, nepaneigti ir nepatvirtinti. Kaip neaptarti, nepaneigti ir teismui pateikti rašytiniai įrodymai - medicininės pažymos apie jo sveikatos būklę, kad jis dėl sąnarių ligų ir stuburo išvaržų turi nedarbingumo grupę, kad negali pakelti daugiau kaip 5 kilogramų svorio, dėl sveikatos negali daryti jokių staigių ar sukamojo pobūdžio judesių. Tai įrodo, kad jis fiziškai neturėjo galimybės sutrikdyti A.K. M. sveikatos, nes, kaip teisme parodė specialistas, nukentėjusiajam buvo suduotas stiprus smūgis. Vienintelio objektyvaus, bylos baigtimi nesuinteresuoto asmens – liudytojo D. M., atsitiktinai atvykusio ir konfliktą mačiusio įvykio aplinkybes, dukters bendradarbio, parodymus teismas vertino kritiškai.

Dėl išvardintų aplinkybių, apeliantas mano, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl ko turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusįjį, jo atstovę bei prokurorą, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo V. J. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Tai, kad kaltinamasis 2006-05-01 apie 11.30 val. kumščiu suduodamas tris smūgius nukentėjusiajam A.K. M., nežymiai sutrikdė jo sveikatą, patvirtina nešališkai teisme išsamiai ištirti įrodymai, o būtent: nukentėjusiojo A.K. M., liudytojų S. A., J. D., G. Ž. parodymai, nukentėjusiojo A.K. M., liudytojų S. A. ir J. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialisto išvada. Netikėti šiais parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes jie vienas kitam neprieštarauja ir pagrindžia kaltinamojo V. J. kaltę. Tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis jau trejus metus tarpusavyje konfliktuoja, šioje byloje neturi jokios teisinės reikšmės ir į šią aplinkybę teismas neatsižvelgia. Tai, kad įvykio metu nukentėjęs A.K. M. buvo liudytojos J. S. žemės sklype ginčo nėra. Iš pačios J. S. teisme duotų parodymų matyti, kad ji A.K. M. davė leidimą daryti kelią per jos sklypą, todėl nukentėjęs tą dieną darėsi riboženklius (b.l. 56). Taigi nukentėjęs teisėtai ir su J. S. leidimu buvo jos sklype. Todėl neturi teisinės reikšmės, ar jis J. S. žemės sklype darėsi riboženklius, ar tvėrė tvorą. Šis netikslumas yra vertintinas kaip visiškai neturintis reikšmės V. J. kaltei pagrįsti ar jai paneigti.

Nors apeliantas ginčija liudytojos S. A. parodymus, teigdamas, kad ji negalėjo matyti įvykio aplinkybių, teisėjų kolegija šį nuteistojo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Liudytoja S. A. teisme parodė, kad jos proanūkis buvo kieme prie namo. Ji išėjo jo pašaukti gale sodo ir išgirdo riksmą. Pakėlusi galvą pamatė muštynes. Matė, kaip mušė, nukrito ir atsistojo. Matė, kad V. J. mušė A.K. M. (b.l. 54-55). Abejoti šiais liudytojos parodymais nėra pagrindo, nes ji parodė ne tik apie įvykio esmę, bet ir kitas detalias, nuosekliai susijusias su įvykiu, apie kurias niekaip negalėtų paliudyti, jeigu paties įvykio nebūtų mačiusi. S. A. parodė, kad už tvarto dar stovėjo moteris, kurios iš toli nepažinojo (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo kaltinamojo žmona). Pati liudytoja S. A. stovėjo ne savo sodo viduryje, o sodo gale. Jos sodas buvo aptvertas, viduryje sodo buvo metalo laužas, tačiau kadangi ji stovėjo sodo gale prie tvoros, niekas jai nekliudė matyti įvykio vietos. Ji matė tris smūgius, matė, kaip A.K. M. nugriuvo. Kad buvo sumuštas būtent A.K. M., liudytoja S. A. atpažino iš to, kad jis po įvykio ėjo jau be kepurės ir vienplaukis (b.l. 54-55). Taigi šie liudytojos parodymai sutampa su nukentėjusiojo parodymais, jiems neprieštarauja, todėl jais teisėtai ir pagrįstai buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

Liudytojas J. D. teisme parodė, kad kaltinamasis V. J. rankomis iš priekio daugiau negu dvejais smūgiais sumušė A.K. M., kuris po smūgio nugriuvo ant žemės. Tačiau tiksliai keliais smūgiais ir su kuria ranka pataikė, pasakyti negalėjo (b.l. 55-56). Šie liudytojo parodymai tiesiogiai patvirtina, kad kaltinamasis V. J. sumušė A.K. M. daugiau negu dviem smūgiais. Abejoti šiais liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad šie liudytojo parodymai sutampa su nukentėjusiojo A.K. M. parodymais apie tai, kad kaltinamasis kumščiu vieną kartą kirto į kairį smilkinį, o po to du kartus kumščiais kirto į dešinį žandikaulį. Būtent šiuos sužalojimus tiek kairiame smilkinyje, tiek dešiniame žandikaulyje konstatavo ir teismo med. ekspertas specialisto išvadoje. Nors nuteistasis ginčija ir šią specialisto išvadą bei ją atlikusio med. eksperto parodymus, teisėjų kolegija apelianto su tuo susijusius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nors teismo med. ekspertas teisme parodė, kad nukentėjęs jam konstatuotą sužalojimą galėjo patirti tiek nuo smūgių kietais bukais daiktais, tiek atsitrenkdamas į keitus bukus paviršius, tai nepaneigia V. J. kaltės už nusikaltimo padarymą. Teismo med. ekspertas J. V. teisme parodė, kad negali pasakyti, kas judėjo kur link – daiktai linkt galvos, ar galva link daiktų. Todėl gali būti, kad sužalojimai kilo ir dėl muštynių, t.y. taip, kaip teigė nukentėjusysis. Teismo med. eksperto teigimu, tokie nukentėjusiojo sužalojimai galėjo atsirasti ir, pavyzdžiui, nukritus į vagą, bet tai buvo du trauminiai pobūdžiai (b.l. 57-58). Šie teismo med. eksperto parodymai sutampa su nukentėjusiojo A.K. M. ir liudytojo J. D. parodymais apie tai, kad nukentėjęs A.K. M. patyrė du trauminio pobūdžio sužalojimus, o būtent smūgį į kairį smilkinį ir smūgius į dešinį žandikaulį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie dvejopo pobūdžio sužalojimai negali kilti nuo nukritimo į vagą ar pačiam nukentėjusiajam griūnant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjęs A.K. M. įvykio metu būtų neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių bei toksinių medžiagų. Be to, nei vienas liudytojas neparodė, jog matė tą dieną A.K. M. griuvinėjantį. Taigi byloje nėra jokių duomenų, pagrįstai leidžiančių manyti, kad nukentėjęs A.K. M. sužalojimus patyrė ne nuo V. J.. Taip pat minėtus V. J. kaltinančius įrodymus papildo ir liudytojo policijos pareigūno G. Ž. parodymai apie tai, kad įvykio dieną jis matė A.K. M. sužalotą, kuris paaiškino, kad sužalojo V. J.. Nors G. Ž. ir nematė įvykio aplinkybių, tačiau jo parodymai netiesiogiai patvirtina V. J. kaltę, o būtent patvirtina tas aplinkybes, kad netrukus po įvykio matė A.K. M. sužalojimus ir išsiaiškino, kad tai padarė V. J.. Teisėjų kolegijos nuomone, A.K. M. nei iš karto po įvykio, nei vėliau teisme nebuvo jokio tikslo apkalbėti V. J. ir duoti melagingus parodymus. Apelianto argumentai, kad jis dėl savo neįgalumo negalėjo sužaloti A.K. M. vertintini kritiškai kaip siekis išvengti atsakomybės. Byloje esančiuose med. dokumentų nuorašuose nėra konstatuota, kad V. J. negalėtų pakelti rankų. Yra tik nurodoma, kad jis negali kelti sunkesnių nei 5 kg daiktų (b.l. 22). Teisėjų kolegijos manymu, V. J. nustatytas neįgalumo lygis nesukliudė jam atlikti baudžiamojo įstatymo draudžiamų veiksmų.

Taigi aptartų ir pirmosios instancijos teismo nešališkai ištirtų bei išanalizuotų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina V. J. kaltę padarius jam BK 140 str. 1d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas ir apylinkės teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.