Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. , nuteistojo R. K. ir jo atstovės pagal įstatymą G. K. bei gynėjo advokato G.Leonovo, nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato St.Lileikio, nuteistojo V. T. , civ. atsakovų N. P. ir S. P. bei nukentėjusiojo J. R. atstovo advokato T.Bagdanskio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo

V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus 1961 m. BK 104 str. ir 2000 m. BK 294 str. 2 d. ir nuteistas:

pagal BK 104 str. laisvės atėmimu šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 294 str. 2 d. areštu keturiasdešimt penkioms paroms. Remiantis BK 63 str. paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus numatytus 1961 m. BK 104 str. ir 2000 m. BK 178 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu: pagal BK 104 str. šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 178 str. 1 d. trims mėnesiams. Remiantis BK 63 str. paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. P. pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 104 str. ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

W. T. pripažintas kaltu pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų V. T. , V. M. , R. K. ir A. P. , o trims nuteistiesiems neturint pajamų ar uždarbio iš E.K., J.R., N. P. ir A. P. solidariai priteista 5644,50 Lt Valstybinei ligonių kasai, 79.316,50 Lt. D. R. ir 50.000 Lt J. R. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. , R. K. , A. P. ir V.T. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2003 m. balandžio 19 d., apie 21 val., miškelyje, esančiame Vilniuje, prie namo Architektų g. 168, A. P. , R. K. ir V. M. veikdamas bendrininkų grupe, o pastarasis dar ir reikalaudamas K. R. grąžinti R. K. ir V. M. paskolintus 50 Lt, T. P. paskolintus 100 Lt bei A. P. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Siemens S 40“ arba 200 Lt, ir tokiu būvu nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę prievartą nukentėjusiajam, savavališkai vykdė ginčijamą nerealizuotą savo ir kitų asmenų teises ir padarė didelės žalos asmens teisėms, o būtent, pavartojo K. R. atžvilgiu fizinį smurtą, pasireiškusį tuo, kad R. K. tyčia sudavė jam vieną smūgį kumščiu į veidą, vieną smūgį delno apatine dalimi į veidą ir vieną smūgį kumščiu į dantis; po to A. P. tyčia sudavė K. R. vieną smūgį kumščiu į pilvą, du smūgius kumščiu į veidą, vieną smūgį kumščiu į dešinį žandą, vieną smūgį kumščiu į kairįjį žandą, vieną smūgį koja nugriuvusiam nukentėjusiajam į dešinę galvos pusę ir vieną smūgį koja į kairę galvos pusę; V. M. tyčia sudavė K. R. vieną smūgį kumščiu į veidą, vieną smūgį į veidą, vieną smūgį delno apatine dalimi į dešinį žandą, vieną smūgį kumščiu į kairįjį žandą, vieną smūgį kakta į kaktą, keturis smūgius kumščiu į įvairias kūno vietas, o nugriuvusiam nukentėjusiajam spyrė koja vieną kartą į šonkaulius, vieną kartą į galvą, sudavė vieną smūgį kumščiu į lūpų sritį, po to sėdinčiam K. R. sudavė vieną smūgį delno apatine dalimi į nosį ir vieną smūgį kumščiu į kairę veido pusę; po to W. T. , šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, pasižymintį nepaprastu cinizmu ir ypatingu įžūlumu, be jokios dingsties tyčia sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į veidą, o K. R. nugriuvus, du kartus spyrė koja į galvą, po ko R. K. sudavė pastarajam vieną smūgį kumščiu į veidą, vieną kartą spyrė koja į kairę galvos pusę bei keturis kartus spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, tuo bendrais veiksmais padarydami galvos sumušimą, pasireiškusį abiejų lūpų gleivinės kraujosruvomis, dešinio antakio muštine žaizda su aplinkine poodine kraujosruva, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejus kraujui, dėl ko 2003-04-27, 15 val. Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje K. R. mirė, ir tuo būdu tyčia jį nužudė.

Be to, R.K pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2002 m. spalio 21 d., apie 18.30 val. namo, esančio Vilniuje, Architektų g. 140-17, laiptinėje pagrobė svetimą turtą, t.y. A. N. priklausančią rankinę 25 Lt vertės bei joje buvusius daiktus: 160 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Motorola“, 30 Lt vertės odinę piniginę su joje buvusiaisi 50 Lt, 54 Lt vertės vitaminus, 25 Lt vertės kvepalus, 35 Lt nuolatinį bilietą, 11 Lt vertės kompaktinę pudrą ,,Avon“, du vienetus blakstienų tušo kiekvienas 10 Lt vertės, 10 Lt vertės lūpų dažus, 4 Lt vertės akių kontūrinį pieštuką ir materialinės vertės neturinčius Vilniaus banko kreditinę kortelę, užrašų knygelę, 6 fotonuotraukas, tuo nukentėjusiajai A. N. padarydamas 424 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: perkvalifikuoti jo veiką iš BK 104 str. į BK 140 str., sušvelninti bausmę bei sumažinti civilinių ieškovų D. R. ir J. R. naudai priteistus civilinius ieškinius. Nurodo, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, teismas įvertino ne visus byloje surinktus įrodymus, nemotyvavo, kodėl dalį įrodymų atmeta, ir tuo pažeidė BPK 305 str. reikalavimus. Nepagrįsta teismo išvada, jog apeliantas ir kiti nuteistieji veikė bendrininkų grupe ir tiesiogine tyčia. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog apeliantas susitiko su K. R. , tikslu išreikalauti skolą. Šią aplinkybę patvirtino kiti nuteistieji bei liudytojai A. L. ir A.R. Jo susitikimo tikslas su K. R. buvo skolos išreikalavimas, jokio išankstinio susitarimo su kitais nuteistaisiais nukentėjusiojo atžvilgiu pavartoti smurtą ar jį nužudyti nebuvo. Todėl teigti, kad jie veikė tiesiogine tyčia nėra pagrindo. Teismas privalėjo individualizuoti kiekvieno iš nuteistųjų suduotus smūgius ir nustatyti ar apelianto suduoti smūgiai galėjo būti K. R. mirties priežastimi. Tokia išvada seka ir iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p., kur teismams išaiškinta, kad bylose dėl nužudymo, kuriose teisiamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti, kurio iš asmenų padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Be to, teismo medicinos ekspertizės kate Nr. 1920 nurodoma, kad K. R. padaryta kraujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu, sąlygojusi jo mirtį, padaryta galvos staigaus sukamojo judesio pasekoje, neatmetama galimybė, kad K. R. mirties priežastimi galėjo būti ir vienas smūgis į galvą. remiantis ja galima padaryti išvadą, kad K. R. mirties priežastimi galėjo būti ne visi bendrai suduoti nuteistųjų smūgiai, o kuris nors vienas. Tačiau teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje ekspertizės akto Nr. 1920 išvadų nevertino, tuo pažeidė BPK 305 str. reikalavimus. Siekiant nustatyti asmenį, kurio veiksmai sukėlė K. R. mirtį, teismas privalėjo skirti papildomą medicininę ekspertizę arba vertinti byloje surinktus įrodymus apelianto naudai. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, apeliantas neneigė sudavęs smūgius K. R. , išskyrus vieną – smūgį koja į galvą, todėl jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 140 str. 1 d.

Be to, apeliantas teigia, jog skirdamas bausmę, teismas pažeidė BK 54 str. ir 91 str. reikalavimus, nes paskyrė per griežtą bausmę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas neteistas, nebaustas administracine tvarka, mokosi, yra nepilnametis. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, neneigė savo veiksmų ir suduotų smūgių, išskyrus smūgį į galvą, po įvykio dėl padaryto nusikaltimo labai gailėjosi, teisme atsiprašė nukentėjusiųjų, iš dalies atlygino turtinę žalą. Apeliantas mano, jog šias aplinkybes teismas privalėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis. Be to, vertindamas apelianto asmenybę, teismas be pagrindo konstatavo, kad jis charakterizuojamas neigiamai, nors pateiktoje Namų bendrijos seniūno charakteristikoje jis charakterizuojamas teigiamai. Teismo metu patvirtino, kad ateityje neketina daryti naujų nusikalstamų veikų, todėl teismas, remdamasis BK 54 str. 3 d., turėjo pagrindą pripažinti, kad bausmės tikslas bus pasiektas, paskiriant jam švelnesnę bausmę. Jis taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai patenkino civilinių ieškovų D. R. ir J. R. ieškinius. Teismas, patenkindamas ieškinį, privalėjo konkrečiai nurodyti, kokias sumas ir dėl kokios padarytos žalos (turtinės ar neturtinės) patenkina ieškinį. Spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, privalėjo atsižvelgti ne tik į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį visuomenei, bet taip pat siekti užtikrinti nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens interesų pusiausvyros. Taip pat privalėjo atsižvelgti į tai, kad apeliantas nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis, neturi savo pajamų, mokosi ir gyvena išlaikomas motinos.

Nuteistasis R. K. , jo atstovė pagal įstatymą bei gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir bylą R. K. atžvilgiu nutraukti, arba skirti švelnesnę bausmę. Nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei nagrinėdamas bylą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-06-18 nutarimo Nr. 18 ,,Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ reikalavimų. Teismas konstatavo, kad K. R. mirė nuo padarytų kūno sužalojimų visumos, todėl už tokias pasekmes turi atsakyti visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Apeliantai nesutinka su šia išvada, nes teismas nenustatė svarbios šiuo atveju aplinkybės – nusikalstamos veikos laiko. Nuteistųjų, liudytojų parodymai, teismo medicinos ekspertizės akto išvada bei kitos bylos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą konstatuoti, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kuris buvo K. R. mirties priežastimi, įvyko po V. T. paskutinių smūgių, suduotų apie 21 val., o ne nuo R. K. suduotų smūgių apie 19 val. Be to, nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad po V. T. smūgių koja į galvą, R. K. dar sudavė K. R. vieną smūgį kumščiu į veidą, vieną kartą spyrė į kairę galvos pusę bei keturis kartus spyrė į įvairias kūno vietas, nes byloje tokių įrodymų nėra. R. K. kaltu pagal šį kaltinimą neprisipažino ir paaiškino, kad po V. T. smūgių jis K. R. nemušė ir nespardė, o tik priėjęs prie jo koja pajudino, norėdamas įsitikinti, ar jis gyvas. Supratęs, kad K. R. be sąmonė, patapšnojo jam per žandus, norėdamas jį atgaivinti, o po to kartu su V. M. pabandė jį panešti prie darželio, tačiau nepajėgė ir paliko. Niekas be nuteistojo V. T. nepatvirtino, kad R. K. po V. T. smūgių būtų mušęs ar spardęs K. R. . Taigi, teismo konstatavimas, kad po V. T. smūgių, R. K. dar mušė nukentėjusįjį neįrodytas, todėl šalintinas. Iš teismo medicinos specialisto papildomos išvados taip pat matyti, kad K. R. buvo padaryta tik tiek kūno sužalojimų, kiek jų aprašyta medicininiuose gydymo ir priešmirtinio bei pomirtinio tyrimo dokumentuose. Iš to seka, kad R. K. veiksmai konflikto pradžioje, t.y. apie 19 val., suduodant du smūgius nukentėjusiajam į veidą, kvalifikuotini pagal BK 140 str. 1 d. Apeliantai teigia, jog jei teismas manytų, kad R. K. nukentėjusiajam suduoti smūgiai buvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi, teismo paskirtoji bausmė prieštarauja BK 54 str. nuostatoms. Teismas nepagrįstai nustatė R. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, jog nusikalto bendrininkų grupėje, nes galiojęs 1961 m.BK 41 str. to nenumatė. Nusikaltimo padarymo metu R. K. buvo nepilnametis, sunkinančių aplinkybių nėra, kaltu sudavęs smūgius prisipažino, nuoširdžiai gailisi, todėl skirdamas bausmę teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir skirti švelnesnę bausmę.

Apeliantai nurodo, jog V.K. turto grobimo taip pat nepadarė ir turi būti išteisintas. Iš nukentėjusiosios A. N. parodymų matyti, kad minėtą dieną ji grįžo namo nešina dviem krepšiais ir rankine. Rakindama buto duris krepšius ir rankinę pasidėjo prie durų. Įėjusi į vidų po 5-7 min. apsižiūrėjo, kad rankinę paliko už durų. Išėjusi į laiptinę rankinės nerado, Laiptinėje nieko tą vakarą nesutiko. Iš nuteistojo R. K. parodymų taip pat matyti, kad minėtą rankinę jis rado 5-jo aukšto laiptinėje, apie ką pasakė draugams ir kartu su draugais pasidalino rankinėje esančius daiktus. Minėtas aplinkybes patvirtino ir kiti byloje apklausti liudytojai. Šiuo atveju V.K. minėtą rankinę ne pagrobė, o rado. BK 276 str. (1995-01-01 įstatymo redakcija) numatė baudžiamąją atsakomybę už pasisavinimą rasto arba atsitiktinai patekusio svetimo didelės vertės turto, tačiau iš bylos matyti, kad pasisavintų daiktų vertė yra 424 Lt, kuri nelaikytina didelės vertės turtu. Todėl R. K. veika neturi nusikaltimo požymių, numatytų BK 276 str.

Apeliantai mano, kad teismas nepagrįstai priteisė moralinės žalos atlyginimą J. R. . Nukentėjusysis gyveno su motina, todėl moralinė žala nukentėjusiojo tėvams turėjo būti priteisiama bendrai. Tai, kad J. R. pateikė savarankišką ieškinį rodo, jog tarp K. R. ir jo tėvo ryšių nebuvo, todėl jo pareikštas ieškinys turėjo būti atmestas.

Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį A. P. atžvilgiu pakeisti ir jį išteisinti, o Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 22 d. nutartį panaikinti. Mano, kad teismo nuosprendžio dalis, kuria nuteistas A. P. nepagrįsta ir neteisėta, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismo išvada apie A. K. R. suduotų smūgių skaičių nepagrįsta, nes prieštarauja objektyviems bylos dokumentams. Teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 80/777/03 penktame punkte konstatuoti penki sužalojimai, neskaitant kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniajame pusrutulyje, o dvyliktame punkte konstatuota, kad galvos sumušimas padarytas ne mažiau trimis trauminiais poveikiais (smūgiais). Papildomoje išvadoje Nr. 9/04 ekspertas L.Paliulis teigia: ,,Todėl darau išvadą, kad K. R. buvo padaryta tik tiek kūno sužalojimų, kiek jų aprašyta medicininiuose gydymo ir priešmirtinio tyrimo dokumentuose“. Vadinasi, nuosprendžio turinys apie nukentėjusiajam suduotu smūgių skaičių, o tuo pačiu ir dėl A. P. priskirtų smūgių skaičiaus, prieštarauja medicininiams tyrimams. Be to, neįtikėtina, kad ekspertas nebūtų pastebėjęs likusių dvidešimt septynių smūgių pėdsakų, jeigu jie būtų buvę suduoti. Todėl teismo išvada, kad dalis smūgių skaičių paneigia ir kitos bylos aplinkybės, t.y. A. P. , kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymai. Teisme nuteistasis V. M. paneigė jo parodymų patikrinimo metu nurodytas aplinkybes – spyrius į galvą, paaiškindamas, jog matė kaip A. P. nukentėjusiajam sudavė kumščiu į veidą. Pirminiuose parodymuose V. M. spyrių į galvą taip pat nenurodė. Todėl teismas neturėjo pagrindo tikėti šio nuteistojo nenuosekliais parodymais. Be to. šie parodymai prieštarauja kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymams, kurie nenurodė, jog A. P. nukentėjusiajam du kartus spyrė į galvą. Vadinasi, A. P. galima inkriminuoti tik vieną smūgį kumščiu į pilvą ir vieną smūgį kumščiu į galvą. Apeliantai teigia, jog nustatant objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, nuosprendyje nenurodyta veikos padarymo vieta. Teismo nurodyta vieta ,,miškelyje, esančiame prie namo Architektų g. 168, Vilniuje“ netiksli. Bylos medžiaga nustatyta, kad K. R. buvo mušamas miškelyje, bet trijose vietose: prie skardžio, pievelėje, daubelėje prie taip vadinamų ,,ragų“. Šias vietas vieną nuo kitos skiria tam tikras atstumas, todėl vien dėl šios priežasties tikslių nukentėjusiojo mušimo vietų nenurodydamas prieštarauja įstatymui, ir tai sukliudė teismui visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes. Nustatyta, kad pirmiausia K. R. smūgiai buvo suduoti prie skardžio, po to buvo nueita į kitą vietą – pievelę ir tik po to į trečią vietą prie ,,ragų“. Akivaizdu, kad veikos intensyvumas objektyviai nėra toks, kokį nuosprendyje nurodo teismas, Atribojus mušimo vietas, galima atriboti ir konkrečių smūgių skaičių, juos sudavusius asmenis, ir tai, kokie nuteistųjų veiksmai buvo bendri. Taip pat ir dėl nusikalstamos veikos laiko – nuosprendyje jis nurodomas netikslus, t.y. apie 21 val., nors iš nuteistųjų, liudytojų parodymų nenustatyta, jog įvykiai trijose miškelio vietose truko ne keletą minučių, o ilgesnį laiko tarpą. Ši aplinkybė taip pat paneigia teismo išvadą apie veiksmų intensyvumą. Taigi, teismas dirbtinai sukūrė intensyvių nuteistųjų veiksmų regimybę ir ją neteisėtai panaudojo kaip vieną iš nužudymo objektyviąją, o tuo pačiu ir subjektyviąją pusę charakterizuojančių požymių.

Be to, teismas nustatė, kad visi nuteistieji veikė neapibrėžtos tyčios kaltės forma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr.18, penktame pukte nurodoma, jog už tyčinį nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, visi kūno sužalojimus padarę asmenys atsako tik tuo atveju, jeigu nukentėjusysis mirė nuo padarytų kūno sužalojimų visumos. Teismas, remdamasis teismo medicinos ekspertizės akto išvada Nr. 80/777/03 konstatuoja, kad K. R. mirties priežastimi buvo galvos sumušimas. Tokia formuluotė leistų manyti, kad – sužalojimų visuma. Tačiau šį teismo konstatavimą paneigia kita teismo medicinos ekspertizės išvada Nr. 1920, kurioje nurodoma, kad tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi buvo ne visuma galvos sužalojimų, tačiau tik vienas – ūmus kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniajame pusrutulyje, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, o kiti sužalojimai buvo šalutiniai, neturintys tiesioginio priežastinio ryšio su nukentėjusiojo mirtimi. Tačiau teismas šios ekspertizės išvados nevertino. Be to, ekspertas A.Gudanec, surašęs ekspertizės aktą Nr. 1920, teisme patvirtino duotą išvadą. Dėl šios priežasties teismo išvada apie nukentėjusiojo mirties priežastį yra nepagrįsta. Teismas taip pat neatsižvelgė į teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 1920 išvadą dėl kraujosruvos po kietuoju galvos smegenų dangalu padarymo mechanizmo, t.y. , kad šis pagrindinis sužalojimas, sąlygojęs K. R. mirtį, buvo padarytas galvos staigaus sukamojo judesio pasekoje. Todėl darydamas išvadą apie vieno ar kito nuteistojo kaltę, teismas privalėjo nustatyti nuo kurio smūgio sekė nukentėjusiojo galvos staigus sukamas judesys, sukėlęs kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu bei kas tą smūgį sudavė, ir tik nustačius šias aplinkybes, daryti išvadą, kuris iš nuteistųjų yra kaltas dėl K. R. mirties. Byloje nustatyta, kad A. P. nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį kumščiu į pilvą ir vieną smūgį kumščiu į veidą prie skardžio. Po jo suduotų smūgių nukentėjusysis buvo sąmoningas, bendravo su aplinkiniais. Vadinasi, ne nuo A. P. suduotų smūgių išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu, juo labiau, jog A. P. smūgiai nebuvo stiprūs. Todėl jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 140 str. 1 d.

Nuteistasis W. T. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 str. 2 d. 9 p. į BK 129 str. 1 d. ir skirti minimalią už jo padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę – dvejus metus ir šešis mėnesius. Nurodo, jog nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę, kuri yra aiškiai per griežta. Apeliantas savo kaltę pilnai pripažino, tik mano, jog teismas jo veiksmus neteisingai kvalifikavo. Nuosprendyje konstatuojama, jog jis nukentėjusiajam skolingas nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jam spyrus kaire koja K. R. , o pastarajam surikus ,,už ką“, atsakė, ,,kad geriau kalbėtų“. Šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad fizinę jėgą nukentėjusiojo atžvilgiu apeliantas panaudojo ne iš chuliganiškų paskatų, o prisidėdamas prie kitų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų. Todėl jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 129 str. 1 d.

Apeliantas teigia, jog teismas paskyrė bausmę, pažeisdamas BK 61 str. 4 d., 90 str. 5 d., BK 91 str. 3 d. nuostatas. Neatsižvelgė į tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusius asmenis, ikiteisminio tyrimo ir teismo metu davė išsamius, nuoseklius parodymus, atsiprašė nukentėjusiųjų ir iš dalies kartu su kitais nuteistaisiais atlygino D. R. turtinę žalą. Teismas taip pat neatsižvelgė į jo elgesį po nusikaltimo padarymo, t.y., jog jis iki šiol laikosi paskirtos kardomosios priemonės sąlygų, nedarė naujų nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų, nepažeidinėjo viešosios tvarkos ir moralės normų. Baigęs vidurinę mokyklą, įsidarbino ir šiuo metu dirba UAB ,,Ekoraida“ pagalbiniu darbininku.

Civiliniai atsakovai N. P. ir S. P. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį A. P. atžvilgiu pakeisti ir jį išteisinti, o Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 22 d. nutartį panaikinti. Mano, jog nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio yra nepagrįsta, nes nukentėjusiojo K. R. mirtis įvyko ne dėl jų sūnaus veiksmų, todėl nukentėjusiojo tėvų turėtą materialinę ir moralinę žalą, tiek jų sūnus, tiek jie patys, neprivalo atlyginti. Juo labiau, kad už nukentėjusiesiems padarytą moralinę žalą, apeliantai atlygino gera valia. Tačiau jeigu ir sutikus su teismo išvada dėl jų sūnaus kaltumo, tai teismo priteistas civiliniams ieškovams žalos dydis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų bei apeliantų turtinės padėties, Pagal BPK 112 str. 1 d. civilinis ieškinys pareiškiamas teismui bet kurioje proceso stadijoje, tik ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios, tačiau nukentėjusysis J. R. civilinį ieškinį pareiškė įrodymų tyrimo stadijoje. Vadinasi, jo civilinis ieškinys iš viso negalėjo būti priimtas ir svarstomas. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog K. R. gyveno su motina, o ne su tėvu. Tėvas nesirūpino sūnaus auklėjimu. Teisminio nagrinėjimo metu supratęs, jog tokiu būdu gali praturtėti, J. R. akivaizdžiai piktnaudžiaudamas savo teisėmis, pareiškė civilinį ieškinį, kurį teismas be pagrindo patenkino, tuo pademonstruodamas savo šališkumą. Dėl to nepagrįstai 2004-10-22 nutartimi buvo priteistos ir atstovavimo išlaidos, juo labiau, kad advokatas dalyvavo tik viename teismo posėdyje.

Nukentėjusiojo J. R. atstovas apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį, kuria J. R. priteista 50000 Lt neturtinės žalos, pakeisti: neturtinės žalos dydį padidinti iki 100000 Lt bei priteisti advokato atstovavimo išlaidas. Teigia, jog nuosprendis dalyje, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu, iš dalies nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas, nustatydamas neturtinės –alos dydį, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo suformuluotos teismų praktikos, netinkamai įvertino ieškinyje nurodytus motyvus dėl neturtinės žalos dydžio. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, nustatant žalos dydį turi būti atsižvelgta į visumą įstatyme nurodytų kriterijų, taip pat į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nes įstatyme nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė ir nepakankamai įvertino kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės nustatant neturtinės žalos dydį. Remiantis minėtos teismo nutarties nuostatomis, esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sužalojimo pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. J. R. sūnus buvo nužudytas. Sūnaus netekimas tėvui yra be galo skausmingas, lydimas dvasinio sukrėtimo, emocinės traumos, ilgalaikių, skaudžių išgyvenimų. Jau beveik pusantrų metų tėvas neranda ramybės, vargina didžiulis nerimas, nemiga, kamuoja depresija, dėl ko jis priverstas pastoviai vartoti vaistus. Minėti argumentai turėtų būti pagrindas teismui nustatinėjant neturtinės žalos dydį. Teismas nepakankamai įvertino ir tai, kad žalą padariusiųjų asmenų kaltė taip pat turėtų būti vienas iš esminių kriterijų, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį. K. R. gyvybė buvo atimta tyčia, dėl savanaudiškų paskatų. Sūnaus nužudymas nebuvo nelaimingas atsitikimas. K. R. užpuolimas ir mušimas buvo planuotas, veikta bendrininkų grupe, padarytas tyčinis nusikaltimas, todėl neturtinės žalos dydis turėtų būti proporcingas žalą padariusių asmenų kaltei. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, esminę reikšmę skyrė atsakovų turtinei padėčiai, tačiau pagal CK 6.282 str. 3 d. teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Pagal CK 6.250 str. neturtinės žalos dydį nustato teismas savo nuožiūra, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Teismas, nustatydamas skirtingą neturtinės žalos dydį žuvusiojo motinai ir tėvui, neatsižvelgė į minėtus principus, nesiekė asmenų lygybės ir interesų pusiausvyros, nepagrįstai skirtingai įvertino motinos ir tėvo patirtus dvasinius išgyvenimus.

Byloje dalyvaujantis prokuroras prašo atmesti nuteistojo V. M. , nuteistojo R. K. , jo atstovės pagal įstatymą G. K. bei jo gynėjo, nuteistojo A. P. ir jo gynėjo, nuteistojo V. T. , civilinių atsakovų N. P. ir S. P. bei nukentėjusiojo J. R. atstovo apeliacinius skundus. Nuteistieji V. M. , R. K. , A. P. , W. T. bei jų gynėjai, R. K. atstovė pagal įstatymą G. K. , civiliniai atsakovai V. P. ir S. P. prašo jų apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiojo J. R. atstovo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis J. R. prašo patenkinti jo atstovo apeliacinį skundą. Nukentėjusiosios D. R. atstovas prašo visų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų V. M. , R. K. bei jo atstovės pagal įstatymą G. K. ir jo gynėjo, nuteistojo A. P. ir jo gynėjo, nuteistojo V. T. , civilinių atsakovų N. P. ir S. P. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nukentėjusiojo J. R. atstovo – atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 8 d. nuosprendis pakeičiamas, nes pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1p., 3 p.).

Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis surašytas ir priimtas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Pagrįstas nuosprendis yra tada, kai jį priimant buvo atsižvelgta į visus duomenis, išnagrinėtus teisiamajame posėdyje, o jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, priežastinio ryšio tarp nusikalstamų veiksmų ir kilusių pasekmių bei kitų nusikaltimo sudėties požymių buvimo, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad V. M. , R. K. , A. P. ir W. T. , veikdami bendrai, sudavė K.Penkauskui daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą, ko pasekoje dėl galvos sumušimo, pasireiškusio kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, nukentėjusysis mirė, ir tokais veiksmais V. M. , R. K. ir A. P. , kilusių pasekmių atžvilgiu veikdami tiesiogine neapibrėžta, o W. T. – netiesiogine tyčia, K. R. nužudė. Pripažinęs, kad nukentėjusysis mirė nuo jam padarytų pavojingų gyvybei sužalojimų visumos, apygardos teismas, nepriklausomai nuo nustatytos skirtingos kaltės rūšies, visus keturis fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojusius asmenis pripažino kaltais dėl tyčinio K. R. nužudymo.

Iš nuteistųjų V. M. , R. K. , A. P. bei gynėjų apeliacinių skundų argumentų matyti, kad visi nuteistieji pripažįsta sudavę smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tačiau neigia turėję tikslą nužudyti K. R. ir teismo nustatytą jų tyčinę kaltės formą, nesutinka su teismo išvadomis dėl bendrininkavimo smurtą naudojant prieš nukentėjusįjį. Be to, apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nepagrįsta teismo išvada, jog nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo jam padarytų kūno sužalojimų visuma. Tokia išvada, apeliantų teigimu, prieštarauja ekspertizės akto Nr. 1920 duomenims. Visų paminėtų apeliantų skunduose prašoma įvertinti konkrečius kiekvieno nuteistojo veiksmus bei nustatyti priežastinį ryšį tarp tų veiksmų ir nukentėjusiojo mirties.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus – nukentėjusiųjų, liudytojų, pačių nuteistųjų parodymus bei jų parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenis, ikiteisminio tyrimo metu bei bylos apeliacinio nagrinėjimo metu gautas teismo medicinos ekspertizių išvadas bei jas pateikusių ekspertų paaiškinimus, daro išvadą, jog apygardos teismas nepilnai ištyrė įvykio aplinkybes, nepašalino iškilusių prieštaravimų tarp byloje surinktų kaltinančių ir teisinančių įrodymų, nemotyvuotai atmesdamas vienus jų ir priimdamas kitus, padarė klaidingas išvadas tiek dėl V. M. , R. K. ir A. P. tyčios turinio, tiek dėl tiesioginio priežastinio ryšio tarp jų atliktų smurtinių veiksmų ir nukentėjusiojo mirties. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punkte teismams pateiktą išaiškinimą neapibrėžtos tyčios atveju, kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurių iš jų atsiradimo.

Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Taigi, neapibrėžtos tyčios kaltės forma reikalauja, kad kaltininkas suprastų ir numatytų, jog savo veiksmais, be kitokių pasekmių, gali sukelti ir nukentėjusiojo mirtį. Tai suprasdamas jis tęsia savo veiksmus ir vienodai nori bet kokių pasekmių, taip pat ir nukentėusiojo mirties atsiradimo.

Iš bylos duomenų matyti, kad nužudytasis K. R. ir nuteistieji gyveno gretimuose namuose, tarpusavyje vieni kitus gerai pažinojo. Nuteistieji su nukentėjusiuoju susitiko siekdami susigrąžinti skolas. Fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pradėtas naudoti po to, kai K. R. skolas pripažinti ir jas grąžinti atsisakė, ir buvo tęsiamas, siekiant priversti jį bent jau pasižadėti jas ateityje grąžinti. Nei vienas iš nuteistųjų įvykio metu nenaudojo jokių įrankių nukentėjusiajam sužaloti. Nors teismas iš esmės remdamasis pačių nuteistųjų parodymais ir pripažino, kad nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau kaip 32 smūgiai, tačiau teismo medicinos ekspertų ir specialistų išvados duoda pagrindo išvadai, jog suduotieji smūgiai nebuvo stiprūs. Paminėtomis ekspertų išvadomis nustatyta, kad nukentėjusiojo kūne iš viso buvo užfiksuota tik trys trauminiai poveikiai. Nukentėjusiajam iš tikrųjų buvo suduota daug nestiprių smūgių, tačiau jo atžvilgiu panaudotas fizinis smurtas nebuvo labai intensyvus. Visi smūgiai buvo suduoti skirtingu metu, į įvairias kūno vietas, dviejų valandų bėgyje. Visą šį laiką, iki nuteistojo V. T. suduotų smūgių, nukentėjusysis su nuteistaisiais bendravo – kalbėjo, ginčijosi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes – nuteistųjų V. M. , R. K. bei A. P. panaudoto fizinio smurto pobūdį, intensyvumą, juo siekiamų tikslų, sprendžia, jog šių nuteistųjų tyčia nebuvo nukreipta į gyvybės nukentėjusiajam atėmimą.

Apygardos teismas, pripažinęs V. M. , R.K., A. P. ir W. T. kaltais dėl tyčinio K. R. nužudymo, nuosprendžiu nustatė, kad nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo ne mažiau, kaip trimis trauminais poveikiais jam padarytų sužalojimų visuma. Teismo išvados dėl nukentėjusiajam padarytų trauminių poveikių skaičiaus bei priežastinio ryšio tarp jų visumos ir nukentėjusiojo mirtį sukėlusių sužalojimų, o tuo pačiu ir dėl visų keturių nuteistųjų kaltės padarant nukentėjusiajam pavojingus, mirtį sukėlusius sužalojimus pagrindė ikiteisminio tyrimo metu atliktos teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. 80/777/03, pagal kurį K. R. mirties priežastimi buvo galvos sumušimas, padarytas ne mažiau, kaip trimis trauminiais poveikiais (t. 4, b.l. 17-19).

Nuteistųjų V. M. , R. K. bei A. P. apeliaciniuose skunduose pagrįstai teigiama, jog ši ekspertizės išvada prieštarauja kitai byloje esančiai teismo medicinos ekspertizės išvadai Nr. 1920 (t.4, b.l. 5-6). Pagal šią išvadą nukentėjusiojo mirtį sukėlusi krujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo būti padaryta ir vieno staigaus galvos sukamojo judesio pasekoje. Paminėtų prieštaravimų ekspertizių aktuose dėl nukentėjusiojo mirtį sukėlusių sužalojimų padarymo mechanizmo iš esmės nepašalino ir papildoma teismo medicinos specialisto išvada Nr. 9/04 (t. 4, b.l. 22-24), iš kurios seka, kad pirminę nukentėjusiojo ekspertizę atlikęs ekspertas A.Gudanec galėjo nepastebėti po tvarščiais buvusių sužalojimų nukentėjusiojo lūpose ir galvos plaukuotoje dalyje. Iš šios specialisto išvados taip pat negalima nustatyti kiek iš viso smūgių, galėjusių sukelti nukentėjusiojo mirtį buvo suduota. Be to, ir teisiamajame posėdyje apklausti teismo medicinos ekspertai A.Gudanec, J.Paliulis bei A.Bimba patvirtino savo išvadas, duotas ikiteisminio tyrimo metu, tuo pačiu patvirtindami ir jų surašytuose ekspertizių aktuose iškilusius paminėtus prieštaravimus.

Todėl nuteistųjų apeliaciniuose skunduose pagrįstai teigiama, kad esant tokioms aplinkybėms apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d., privalėjo išanalizuoti visus prieštaravimus ekspertizių išvadose ir teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyti, kodėl vienas išvadas priima ir jomis vadovaujasi, o kitas pripažįsta nepagrįstomis ir atmeta. Kita vertus, teismas pripažinęs, kad byloje esančių duomenų teisingam faktinių bylos aplinkybių įvertinimui nepakanka, galėjo paskirti naują teismo medicinos ekspertizę, kaip tai numatyta BPK 286 str. 7 d.

Byloje, kai nužudymu kaltinami keli asmenys ir nenustatyta, kad jie smurtą naudojo norėdami tyčia nužudyti, teisingam baudžiamojo įstatymo taikymui lemiamą reikšmę gali turėti tai, kiek – vienas, keli sužalojimai ar jų visuma sukėlė nukentėjusiojo mirtį ir kurio iš sužalojimus padariusių asmenų veiksmai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. M. , R. K. , A. P. bei W. T. kaltais dėl tyčinio K. R. nužudymo, esant prieštaringoms ekspertizių išvadoms, konstatavo, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė galvos sužalojimas, padarytas ne mažiau, kaip trimis smūgiais. Kitaip tariant, visi keturi nuteistieji nukentėjusiajam į galvą sudavė daugiau negu tris smūgius ir jais padarytų sužalojimų visuma sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvados dėl nukentėjusiajam padarytų mirtį sukėlusių sužalojimų skaičiaus nepatvirtinamos įrodymais, surinkais bylos apeliacinio nagrinėjimo metu. Siekiant pašalinti aukščiau aptartus prieštaravimus ekspertizių išvadose, byloje buvo paskirtos naujos komisijinės teismo medicinos ekspertizės.

Iš teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 61/05 (01) matyti, kad nukentėjusiajam buvo padaryti ne „trys ir daugiau“ sužalojimų, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o tik trys sužalojimai. Teismo medicinos ekspertai įvertino aukščiau aptartas prieštaringas ekspertizių išvadas ekspertizių aktuose Nr. 1920, Nr. 80/777/03, specialistų išvadose Nr. 777, Nr. 9/04 ir, atsižvelgdama į jas bei remdamasi bylos medžiaga, konstatavo, kad:

K. R. nustatyti trys sužalojimai, kurie padaryti trimis poveikiais kietais bukais riboto paviršiaus daiktais ir padarant:

2.1 muštinę žaizdą dešiniame antakyje su kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke;

2.2. lūpų dešinės pusės sumušimą, pasireiškusį nubrozdinimu apatinės lūpos raudonyje su kraujosruva lūpos gleivinėje;

2.3. lūpų kairės pusės sumušimą, pasireiškusį kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, nubrozdinimu viršutinės lūpos raudonyje ir muštine žaizdele bei ją supančią kraujosruva lūpos gleivinėje.

Kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio smegenų pusrutulio, kuris dėl smegenų suspaudimo ir buvo mirties priežastimi, galėjo gautis nuo bet kurio iš trijų nurodytų smūgių į galvą.

Be to, ekspertai nustatė, kad nėra objektyvių duomenų, rodančių, jog sužalojimai galėjo būti padaryti didesniu skaičiumi trauminių poveikių į tas pačias išoriškai nustatytų sužalojimų vietas. K. R. mirties priežastį paaiškina smūgiai į galvą, padarant užfiksuotus sužalojimus. K. R. J. R. galėjo patirti ir daugiau trauminių poveikių (smūgių), kurie objektyviai liko neužsifiksavę, tačiau negalima teigti, kad jie galėjo sąlygoti K. R. mirtį, nes tam nėra objektyvaus pagrindo (išvados 1 p., 2 p., 5 p.) (t.6, b.l. 135-136).

Iš esmės tokios pat išvados pateiktos ir kitos komisijinės teismo medicinos ekspertizės, kurią atliko Kauno ekspertinio skyriaus ekspertai, akte Nr. EKM 41/05 (02). Joje konstatuojama, kad K. R. sužalojimai galėjo būti padaryti trimis trauminiais poveikiais į dešinį skruostą ir lūpų abi puses. Neatmetama galimybė, kad galėjo būti ir daugiau trauminių poveikių į tas pačias vietas. Kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo įvykti nuo bet kurio iš nurodytų trauminių poveikių į veidinę galvos dalį.

Taigi, aptartomis ekspertizių išvadomis patikimai nustatyta tai, kad K. R. nustatyti sužalojimai buvo padaryti trimis trauminais poveikiais, o nukentėjusiojo mirtį sukėlęs kraujo išsiliejimas po kietaisiais galvos smegenų dangalais įvyko ne nuo sužalojimų visumos, tai galėjo įvykti nuo bet kurio iš trijų užfiksuotų trauminių poveikių į nukentėjusiojo galvą. Ekspertizės išvadoje Nr. EKM 41/05 (02) neatmetama tikimybė, jog galėjo būti ir daugiau trauminių poveikių į tas pačias vietas, tačiau tokia prielaida paremta vien tik bendro pobūdžio teorinėmis žiniomis, jos nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Tokia išvada konstatuota ir ekspertizės akte Nr. EKM 61/05 (01), todėl aptariamos ekspertizių išvados dėl objektyviai nustatyto trijų trauminių poveikių skaičiaus viena kitai neprieštarauja.

Teisėjų kolegija, spręsdama apie nukentėjusiajam padarytų trauminių poveikių skaičių (trys) bei priežastinį ryšį jų visumos ir kiekvieno atskirai su nukentėjusiojo mirtimi, vadovaujasi apeliaciniame teisme paskirtų komisijinių teismo medicinos ekspertizių išvadomis Nr. EKM 61/05 (01) ir Nr. EKM 41/05 (02) (t.6, b.l. 126-136; 200-204). Abejoti tokiomis ekspertizių išvadomis nėra pagrindo. Jos atliktos įvertinus visą bylos medžiagą, taip pat ir prieš tai atliktų teismo medicinos ekspertizių aktuose esančius prieštaravimus. Minimas ekspertizes atliko ekspertai, turintys ilgametę ekspertinio darbo patirtį bei aukščiausią kvalifikacinę kategoriją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogas gyvybei bylose“ 8 punkte teismams išaiškinta, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Argumentuotos teisėjų kolegijos išvados dėl nuteistųjų V. M. , R. K. bei A. P. tyčios turinio, naudojant smurtą prieš nukentėjusįjį K. R. , išdėstytos aukščiau šioje nutartyje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad visi nuteistieji veikė neturėdami tyčios nužudyti K. R. , jam padarytų trauminių poveikių skaičių bei tai, kad nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti ir nuo bet kurio vieno nukentėjusiojo kūne užfiksuoto trauminio poveikio, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino kiekvieno iš nuteistųjų panaudoto fizinio smurto pobūdį, intensyvumą ir nepagrįstai nesvarstė klausimo vieno ar visų nuteistųjų veiksmai sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Tai padaryti teismą įpareigoja ir aukščiau paminėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimas. Tuo labiau, kad, net ir padarius prielaidą, - nors jai objektyvaus pagrindo nėra, - kad kiekvieną iš trijų trauminių poveikių padarė skirtingi nuteistieji, o nukentėjusysis mirė nuo jų visumos, vis tiek negalima būtų pripažinti, jog visų keturių nuteistųjų smurtinių veiksmų pasekoje nukentėjusysis mirė, nes byloje objektyviai nustatytas mažesnis mirtį sukėlusių trauminių poveikių skaičius, negu jų padarymu kaltinamų asmenų. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusįjį, suduodami smūgius į galvą, mušė visi keturi nuteistieji, tačiau jo mirtį galėjo sukelti tik tie kūno sužalojimai, kurie buvo objektyviai užfiksuoti teismo medicinos ekspertų. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus apie nuteistųjų panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį pobūdį, teisėjų kolegija mano, kad tokie sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti V. T. suduotais trimis stipriais smūgiais nukentėjusiajam į galvą. Bylos įrodymais nustatyta, kad W. T. į besitęsiantį K. R. ir nuteistųjų konfliktą įsikišo jo pabaigoje. Jis sudavė kumščiu stiprų smūgį nukentėjusiajam į galvą, nuo kurio šis nugriuvo. Gulinčiam K. R. jis dar du kartus stipriai spyrė į galvą. Iš karto po V. T. smūgių K. R. prarado samonę. Akivaizdu, kad tokie stiprūs suduoti smūgiai K. R. į galvą negalėjo nepalikti muštinių žaizdų trauminių poveikių vietose. Todėl darytina išvada, kad V. T. veiksmais padaryti sužalojimai ir buvo ekspertų nustatyti nukentėjusiojo galvoje, jais remiantis padaryta eksperto išvada apie jų priežastinį ryšį su nukentėjusiojo mirtimi. Tai, kad W. T. nukentėjusiajam smūgiavo stipriai netiesiogiai, tačiau taip pat patvirtina byloje esantys duomenys apie tai, kad jis lankė futbolo treniruotes, buvo fiziškai stiprus ir, kaip teigiama jo charakteristikoje, savo jėgą gali panaudoti jos nekontroliuodamas (t.3, b.l. 198). Iš teismo medicinos ekspertizių aktų Nr. EKM 61/05 (01) ir Nr. EKM 41/05 (02) seka, kad K. R. po galvos traumos, sukėlusios jam kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, galėjo kurį laiką atlikti aktyvius valingus veiksmus, o staigus samonės netekimas po stipraus smūgio koja į galvą juose vertinamas kaip sutapimas su galvos smegenų suspaudimu dėl išsiliejusio kraujo po kietuoju galvos smegenų dangalu dėl anksčiau patirtos traumos. Tokios išvados viename akte grindžiamos tuo, kad asmenys patyrę kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu samonę praranda ne iš karto po trauminio poveikio, o praėjus kuriam laikui. Kitoje paminėtoje išvadoje K. R. gebėjimas po traumos atlikti valingus veiksmus, aiškinamas neintensyviu kraujavimu iš pažeistų parasagitalinių kraujagyslių. Tačiau nukentėjusįjį tuoj po įvykio apžiūrėjęs ir jį operavęs gydytojas neurochirurgas A.Tamulis, apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kategoriškai parodė, kad kraujavimas galvoje iš parasagitalinių kraujagyslių buvo ūmus ir intensyvus. Operacijos metu prapjovus kietąjį dangalą, su spaudimu išsiveržė tamsus skystas veninis kraujas, o po to virš smegenų dešiniojo pusrutulio dar rasta 20 ml kraujo krešulių. Liudytojas patvirtino, kad esant tokio pobūdžio kraujavimui išsiliejęs kraujas smegenų suspaudimą sukelia labai greitai. Galvos smegenų suspaudimas gali įvykti ir per 5 minutes (t. 6, b.l. 194-195). Liudytojo parodymai patvirtinami ir įrašais teismo medicinos akte Nr. 1920, padarytais remiantis nukentėjusiojo ligos istorijos duomenimis.

Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei viena iš ekspertizių nenustatė kiek laiko K. R. po jam padaryto kraujo išsiliejimą sukėlusio sužalojimo, dar galėjo atlikti aktyvius valingus veiksmus. Ekspertų išvados šioje dalyje nekategoriškos, be to grindžiamos tik bendro pobūdžio medicininėmis žiniomis apie tokiomis traumomis sukeltų komplikacijų galimą eigą. Iš ekspertizės aktų bei ekspertų paaiškinimų seka, kad kraujavimo iš sužalotų kraujagyslių intensyvumas nebuvo įvertintas. Prielaidomis pagrįsta ir kita tikėtino pobūdžio ekspertų išvada, jog galėjo sutapti nuteistojo V. T. suduodamų smūgių momentas su nukentėjusiojo samonės praradimą nulėmusiu kraujavimu iš pažeistų galvos kraujagyslių. Mažai tikėtina, kad kraujo išsiliejimą sukėlusių komplikacijų pradžia sekundžių ar jų dalių tikslumu sutaptų laike su V. T. spyriu į nukentėjusiojo galvą.

Visos aukščiau aptartos aplinkybės duoda pagrindo abejoti, ar nuteistųjų V. M. , R. K. ir A. P. veiksmai suduodant smūgius nukentėjusiajam K. R. ir jais padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Paminėti nuteistieji veikė neturėdami tyčios nužudyti nukentėjusįjį, jo mirties priežastimi nebuvo visuma jam padarytų kūno sužalojimų, o komplikacijas sukelti galėjo bet kuris vienas iš trijų žuvusiojo galvoje padarytų trauminių poveikių. Nors nukentėjusįjį mušė visi keturi nuteistieji, tačiau W. T. , būdamas už kitus nuteistuosius fiziškai stipresnis ir vyresnis, nukentėjusiajam smūgiavo stipriausiai. Visus tris smūgius ranka ir kojomis W. T. sudavė į galvą, tai yra į tą kūno vietą, kurioje buvo nustatyti nukentėjusiojo mirtį sukėlę sužalojimai. Dėl virš išdėstyto darytina išvada, jog nukentėjusiojo mirtį sukėlusius sužalojimus padarė W. T. . Visas iškilusias abejones dėl V. M. , R. K. ir A. P. suduotų smūgių įtakos nukentėjusiojo mirčiai bei jų kaltės nužudžius K. R. , teisėjų kolegija vertina šių nuteistų naudai ir daro išvadą, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jų suduoti smūgiai buvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtį sukėlusiais sužalojimais. Todėl jie negali būti pripažinti kaltais dėl K. R. nužudymo.

Tačiau iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad V. M. , R. K. ir A. P. nukentėjusiajam K. R. sudavė daug smūgių į įvairias kūno vietas sukeldami jam fizinį skausmą, nors savo veiksmais nukentėjusiajam kūno sužalojimų ir nepadarė. Tokie nuteistųjų veiksmai numatyti BK 140 str. 1 d. Todėl V. M. , R. K. ir A. P. nusikalstami veiksmai iš 1961 m. BK 104 str. perkvalifikuojami pagal kitą BK straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už smūgių sudavimą, sukėlusį nukentėjusiajam fizinį skausmą.

Nuteistojo R. K. apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų apie tai, kad jis po V. T. rankomis ir kojomis suduotų smūgių dar mušė K. R. . Įvykį tiesiogiai matę liudytojai A.Vencius ir M. J. parodė, kad po V. T. smūgių K. R. prarado samonę, po šių smūgių K. R. daugiau niekas nemušė. Pats R. K. taip pat savo parodymuose nepripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam po V. T. smurtinių veiksmų. Pažymėtina, kad pats W. T. savo parodymuose niekada nepripažino sudavęs stiprius smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į galvą, po kurių šis prarado samonę. Tuo tarpu ši aplinkybė patikimai nustatyta vienodais įvykį mačiusiųjų liudytojų bei nuteistųjų parodymais. Akivaizdu, kad W. T. neigdamas savo suduotus stiprius smūgius nukentėjusiajam į galvą yra suinteresuotas sureikšminti kitų nuteistųjų veiksmais nukentėjusiajam padarytus sužalojimus.

Dėl išdėstyto R. K. iš kaltinimo pašalintini 1 smūgio kumščiu į veidą, 1 smūgio koja į kairę galvos pusę ir 4 smūgių kojomis sudavimas K. R. į įvairias kūno vietas.

Nuteistojo A. P. prieš K. R. panaudotų smurtinių veiksmų pobūdis ir apimtis nustatyti teisingai. Tai į kokias kūno vietas nukentėjusiajam K. R. sudavė A. P. , nustatyta ne tik nuteistojo V. M. parodymais. Pats A. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė kokius smūgius jis pats ir kiti nuteistieji sudavė K. R. . Savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3 b.l. 7-33). Tai, kad nukentėjusiajam buvo nustatyti tik trys užsifiksavę trauminiai poveikiai, dar nereiškia, kad jam nebuvo suduota į įvairias kūno vietas daugiau smūgių, kurių pėdsakų ant nukentėjusiojo kūno nebuvo nustatyta.

Atmestini nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentai, jog kaltinime nepagrįstai jam nurodytas bendrininkavimo požymis. Iš bylos įrodymų matyti, kad visi nuteistieji mušė nukentėjusįjį, smurto veiksmus jie atliko matydami ir suprasdami vienas kito veiksmus. Visi nuteistieji veikė vienu tikslu – norėdami priversti K. R. pripažinti skolas, pasižadėti jas ateityje grąžinti. Susitarimas daryti nusikaltimą nebūtinai turi būti žodinis. Toks susitarimas įmanomas ir konkliudentiniais veiksmais.

R. K. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už A. N. turto vagystę pagal BK 178 str. 1 d. Nukentėjusiosios A. N. su daiktais vagystę nėra pagrindo pripažinti radinio pasisavinimu. Radiniu gali būti pripažintas šeimininko neturintis, pamestas ar kitaip prarastas daiktas. Trumpam laikotarpiui prie buto durų pakabinta ir pamiršta rankinė negali būti pripažinta pamesta ar kitaip prarasta. Svetimą turtą slapta pasisavindamas ir paversdamas savo nuosavybe R. K. įvykdė vagystę ir už ją pagrįstai nuteistas.

Tenkintinas nuteistojo V. T. apeliacinis skundas. Apygardos teismas pripažinęs W. T. kaltu dėl tyčinio K. R. nužudymo iš chuliganiškų paskatų apsiribojo konstatavimu, kad jis K. R. nužudė dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, be jokios dingsties. Tačiau nepagarba visuomenei parodoma, moralės ir elgesio normos pažeidžiamos bet kokiu baudžiamuoju nusikaltimu, todėl šių požymių nustatymas chuliganiškoms paskatoms pripažinti nėra pakankamas. Chuliganiškoms paskatoms būdingas veikos bepriežastingumas, akivaizdus neadekvatumas. Iš bylos duomenų matyti, kad W. T. prisijungė prie kitų nuteistųjų – V. M. , R. K. ir A. P. veiksmų, kurie mušė nukentėjusįjį, reikalaudami pripažinti skolas. Girdėdamas kaip K. R. aiškinasi su kitais nuteistaisiais dėl skolų pagrįstumo, jų dydžio, prisijungdamas prie jų smurtinių veiksmų, sudavė tris smūgius nukentėjusiajam, sakydamas „kad geriau kalbėtų“. Dėl išdėstyto V. T. veika perkvalifikuojama iš kaltinimo padarius nužudymą iš chuliganiškų paskatų į nekvalifikuotą nužudymą pagal 1961 m. BK 104 str. W. T. taikomas senasis BK, nes šio kodekso 104 str. sankcijoje už tyčinį nužudymą numatyta švelnesnė bausmė, negu 2000 m. BK 129 str. 1 d. (BK 3 str. 3 d.).

Nuteistųjų V. M. ir R. K. nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal 1961 m. BK 117 str. 1 d., nes atsižvelgiant į tai, kad jie padarė ir kitas nusikalstamas veikas, už smūgių sudavimą K. R. , jiems skirtinos pritaikyto baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės. 1961 m. BK 117 str. 1 d. numatyta švelnesnė laisvės atėmimo bausmė. A. P. padarė vieną nusikalstamą veiką, todėl jam taikoma 2000 m. BK 140 str. 1 d., šiame straipsnyje numatyta jam taikytina švelnesnė bausmės rūšis – areštas.

Nepagrįsti nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentai dėl D. R. civilinio ieškinio netinkamo išsprendimo. D. R. byloje pareiškė 87 464, 50 Lt ieškininius reikalavimus. Iš jų 6464,50 Lt turtinei žalai, 80 000 Lt neturtinei žalai ir 1000 Lt atstovavimo išlaidų. Bylos teisminio nagrinėjimo metu nuteistųjų įstatyminiai atstovai nukentėjusiajai atlygino 8148 Lt, tačiau nenurodė ar atlygina materialinę ar moralinę žalą. Darytina išvada, kad tokiu būdu nukentėjusiajai buvo atlyginta visa turtinė žala, atstovavimo išlaidos ir dalis neturtinės žalos. Likusi neatlyginta neturtinės žalos dalis - 79 316,50 Lt pagrįstai priteista iš nuteistųjų ir jų įstatyminių atstovų.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sumažinti nukentėjusiajai D. R. priteistą civilinį ieškinį 79 316,50 Lt moralinei žalai atlyginti. Žuvusiojo K. R. motinai, kartu su ja gyvenusio sūnaus netektis sukėlė itin stiprius, skausmingus ir ilgalaikius išgyvenimus. Priteistoji D. R. moralinė žala, net ir atsižvelgiant į jauną nuteistųjų amžių, nėra per didelė, todėl nemažinama. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgia į nuteistųjų V. M. , R. K. , A. P. ir V. T. nusikalstamais veiksmais padarytą skirtingą žalos dydį: V. M. , R. K. ir A. P. savo besitęsiančiais nusikalstamais veiksmais žemino nukentėjusįjį, sukėlė jam fizinį skausmą ir iš dalies sąlygojo V. T. nusikalstamus veiksmus, kurių pasekoje K. R. žuvo. W. T. savo nusikalstamais veiksmais atėmė gyvybę nukentėjusiajam. Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes D. R. priteista 79316,50 Lt moralinė žala paskirstoma, nustatant, kad 40000 Lt privalo atlyginti V. M. , R. K. ir A. P. lygiomis dalimis ir 39000 Lt - W. T. .

Iš dalies tenkintini nuteistojo R. K. , jo atstovės bei gynėjo, taip pat civ. atsakovų N. P. A. P. ir S. P. apeliacinių skundų reikalavimai sumažinti J. R. priteistą civilinį iešinį, o J. R. atstovo civilinis ieškinys atmestinas.

Spręsdama tai, kokio dydžio moralinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam J. R. maksimaliai atitiktų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (LR CK 6.250 str.), atsižvelgia į tai, kad santuoka tarp žuvusiojo tėvų J. R. ir D. R. buvo nutraukta, kai sūnui K. R. tebuvo 3 metai. Po santuokos nutraukimo sūnus visą laiką gyveno su motina, nors J. R. ir teigė, kad jį su sūnumi siejo tamprūs emociniai ryšiai, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad visas sūnaus laidojimo išlaidas padengė vien tik D. R. . J. R. teigė, kad ilgą laiką vartojo vaistus nuo depresijos ir emocinio sukrėtimo ir tai sutrikdė jo sveikatą. Tačiau šią aplinkybę patvirtiančių duomenų byloje nėra. Dėl virš išdėstyto J. R. priteistas civilinis ieškinys moralinei žalai atlyginti mažinamas iki 20 000 Lt, jos atlyginimą, kaip ir nukentėjusiajai D.Rakausienei paskirstant iš V. M. , R. K. , A. P. bei V. T. : 10 tūkstančių litų iš V. M. , R. K. bei A. P. lygiomis dalimis ir 10.000 litų iš V. T. .

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusįjį J. R. pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas T.Bogdanskis (t.5 b.l. 165), todėl teismas, remdamasis BPK 106 str., pagrįstai iš nuteistųjų priteisė turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 1 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ir 3 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 8 d. nuosprendį pakeisti:

V. M. nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 104 str. perkvalifikuoti į to paties BK 117 str. 1 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą keturiems mėnesiams.

Remiantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. bausmę paskirtą pagal BK 117 str. 1 d. apėmimo būdu subendrinti su bausme paskirta pagal BK 294 str. 2 d. ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią V. M. skaičiuoti nuo sulaikymo dienos. Į paskirtą bausmę įskaityti kardomąjį kalinimą nuo 2003 m. balandžio 30 d. iki 2003 m. birželio 12 d.

R. K. nusikalstamą veiką iš 1961 m.BK 104 str. perkvalifikuoti pagal to paties kodekso 117 str. 1 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą keturiems mėnesiams.

Remiantis BK 64 str. 1 d., 3 d. bausmę paskirtą pagal 1961 m.BK 117 str. 1 d. dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme paskirta pagal BK 178 str. 1 d. ir galutinę subendrinta bausmę paskirti laisvės atėmimą penkiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią R. K. skaičiuoti nuo sulaikymo dienos. Į paskirtą bausmę įskaityti kardomąjį kalinimą nuo 2003 m. gegužės 2 d. iki 2003 m. gegužės 4 d.

A. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš 1961 m. BK 104 str. pagal 2000 m. BK 140 str. 1 d. ir paskirti bausmę areštą devyniasdešimt parų.

Bausmės pradžią A. P. skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

Į paskirtą bausmę įskaityti kardomąjį kalinimą nuo 2003 m. gegužės 2 d. iki 2003 m. birželio 12 d.

V. T. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 8 p. pagal 1961 m. BK 104 str. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią W. T. skaičiuoti nuo sulaikymo dienos. Į paskirtą bausmę įskaityti kardomąjį kalinimą nuo 2003 m. gegužės 28 d. iki 2003 m. birželio 9 d.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų V. M. , R. K. ir A. P. , o jiems neturint pajamų ar uždarbio iš G. K. . K. . K. , J.Riaubytės, V. P. ir S. P. Valstybinei ligonių kasai priteista 5.644,50 Lt.

Pirmosios instancijos teismo iš nuteistųjų V. M. , R. K. , A. P. ir V. T. priteistą nukentėjusiajai D. R. K. R. 79.316,50 Lt – žalos atlyginimą paskirstyti:

40 tūkstančių litų iš V. M. , R. K. bei A. P. lygiomis dalimis ir 39 tūkstančius litų iš V. T. .

J. R. priteistą 50.000 Lt sumą moralinei žalai atlyginti sumažinti iki 20.000 Lt ir jos atlyginimą paskirstyti: 10 tūkstančių litų iš V. M. , R. K. bei A. P. lygiomis dalimis ir 10.000 litų iš V. T. .

Iš V. M. , R. K. , A. P. bei V. T. lygiomis dalimis priteisti 600 litų J. R. atstovavimo išlaidoms apmokėti.

Nukentėjusiojo J. R. atstovo apeliacinį skundą atmesti.