Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovui R. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir J. R. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą, teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Lietuvos įstatymų leidėjas nepateikia viešojo intereso apibrėžimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Taikant ABTĮ, viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542-13). Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, kurie pagal Konstituciją yra išimtinė valstybės nuosavybė, t.y. pareiškėjas kreipėsi dėl Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu.

Bylos medžiaga nustatyta, kad J. R. 2008-01-24 buvo išduota Išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Išvada), kuria nustatyta, kad buvęs savininkas K. Ch. Panevėžio apskrityje, Rokiškio r., Obelių sen., Junkūnų k. nuosavybės teisėmis valdė 119,10 ha žemės, 37,90 ha vandens telkinį, o J. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 9,48 ha vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui (vertė - 10573 Lt), kuri buvo persiųsta į Utenos apskr., Zarasų r., Dusetų sen. (b. l. 51). Nagrinėjamojoje byloje nėra ginčo, kad J. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, o vandens telkinys, į kurį J. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkamas.

2008-07-04 J. R. įgaliotas asmuo tuometiniam Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų savivaldybės žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą suprojektuoti perduodamą nuosavybėn neatlygintinai vandens telkinį Zarasų savivaldybės Dusetų sen. Užtiltės kadastro vietovėje (b. l. 53). Pagal Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, už mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, valstybė atlygina jiems pagal šio įstatymo 16 straipsnį, o pagal Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalį, piliečių nuosavybės teisės į vandens telkinius atkuriamos pagal Vyriausybės nustatyta tvarka sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punktas (galiojanti redakcija, galiojusi ir Sprendimo priėmimo dienai), nustato, kad už išperkamą vandens telkinį valstybė piliečiams atlygina, perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį. Utenos apskrities viršininko 2010-04-12 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas Zarasų rajono Užtiltės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suprojektuotos žemės sklypų ribos bei plotai, kuriuo J. R. nuosavybės teisių atkūrimui, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam vandens telkiniui, kartu su kitais bendrasavininkiais buvo suprojektuotas sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), užimtas Plavio ežero (27,40 bendro ploto, paskirtis – vandens ūkio, bendrojo naudojimo vandens telkiniai), nurodant J. R. šiame sklype tenkančią dalį – 6,06 ha (b. l. 32-49). Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. spalio 15 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) J. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančio buvusio savininko K. Ch. nuosavybės teisėmis valdyto Panevėžio apskr., Rokiškio r., Junkūnų k. vandens telkinio dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 6,06 ha vandens telkinio - Plavio ežero dalį, esančią 27,40 ha dydžio vandens telkinio sklype Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise valdomame su kitais bendrasavininkiais Utenos apskrityje, Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje, Antažiegės kaime (b. l. 8).

Nagrinėjamojoje byloje keliamas ginčas, ar atkuriant nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, J. R. kaip lygiavertis turėtajam neatlygintinai nuosavybėn galėjo būti perduotas vandens telkinys – Plavio ežero dalis.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose : Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21 iki šiol), pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės vidaus vandenims, taip Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurį valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 40 dalį vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip indentifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti įstatymu, o būtent Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktais (2009-12-17 įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009-12-28). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio nuostatas išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos.

Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas). 1929 m. kovo 9 d. Ežerėnų apskrities Dusetų valsčiaus V-ojo rajono mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas (b. l. 55-56) bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Zarasų miškų urėdijos Miškų departamento Durp. ir vandenų skyriui 1937 m. balandžio 30 raštu Nr. 1115 siųstas Zarasų miškų urėdijos valstybinių ežerų, paskirstytų eigulių priežiūrai, sąrašas (b. l. 200-202) patvirtina, jog ežeras Plavys iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl jis pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą priskirtinas valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 1997-07-23, 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims, pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, jog jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009-12-17 įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2009-12-28, t. y. jau galiojo skundžiamo Sprendimo priėmimo dienai. Nepaisant to, kad Plavio ežeras šiai datai teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Vyriausybės 2003-10-14 nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams Sprendimo priėmimo dienai nustatė aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tam, kad atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vienos iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, tai yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (2014-12-29 nutartis Nr. A146-1353/2014).

Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių bei teisinio reglamentavimo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad ežeras Plavys, kurio dalis, kaip lygiavertis turėtajam vandens telkinys, buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn, ginčijamu Sprendimu atkuriant nuosavybės teisės J. R., Sprendimo priėmimo dienai turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą, ir jis priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn, todėl Sprendimas naikintinas.

Atmestini kaip nepagrįsti trečiojo suinteresuoto asmens J. R. argumentai, kad už valstybinės reikšmės ežerą turi būti suteikiamas kitas valstybinės reikšmės ežeras, nes, vadovaujantis jau aukščiau aptartu teisiniu reguliavimu, valstybinės reikšmės ežerai priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise ir yra išimti iš civilinės apyvartos, todėl negali būti privačios nuosavybės teisės objektais.

Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis. Konstatavus Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtą Sprendimą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl Nacionalinė žemės tarnyba privalo operatyviai pakartotinai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo J. R. klausimą Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija pateikė prašymą priteisti 36,01 euro išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu teisme. ABTĮ 44 straipsnio 5 dalis numato, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. Tokiu atveju pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatas, jie turi teisę reikalauti atlyginti: skundo surašymo ir padavimo išlaidas; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko teismo procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, gindamas viešąjį interesą, į teismą kreipėsi Aplinkos ministerijos prašymu (b.l.9-10) bei teisminio nagrinėjimo metu Aplinkos ministerija palaikė pareiškėjo prašymą. Todėl patenkinus pareiškėjo prašymą, trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija įgijo teisę į išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu teisme, atlyginimą ABTĮ 44 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Iš pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad prašomas priteisti išlaidas sudaro 36,01 euro kelionės išlaidos. Bylos duomenys patvirtina, kad Aplinkos ministerijos įgaliota atstovė Teisės ir personalo departamento Teisės taikymo skyriaus vyr. specialistė E. V. dalyvavo 2015-10-12 teismo posėdyje (b. l. 107-109), todėl trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į transporto išlaidų, atstovei vykstant į šį teismo posėdį ir atgal, atlyginimą (ABTĮ 44 straipsnio 5 dalis).

Trečiasis suinteresuotas asmuo savo atstovės atvykimą į 2015-10-12 teismo posėdį grindžia Aplinkos ministerijos kanclerio 2015-10-05 potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl E.V. ir A. S. komandiruotės į Panevėžį“ (b. l. 95), kuris patvirtina, jog suinteresuoto trečiojo asmens atstovė į teismo posėdį vyko tarnybiniu automobiliu VW MULTIVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011-03-31 potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl lengvojo automobilio kuro normos patvirtinimo“ (b. l. 97), kuriame nurodyta, jog automobilio VW MULTIVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuro normos sąnaudos vasaros sezonui yra 12,50 l/100 km. Remiantis Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos interneto tinklalapio (prieiga per www.lakd.lt nuorodą „atstumai“) duomenimis, atstumas maršrutu Vilnius-Panevėžys-Vilnius sudaro 272 kilometrus, todėl vykimui į teismo posėdį ir atgal Aplinkos ministerijos įgaliota atstovė sunaudojo 34 litrus degalų (dyzelino). Įvertinus degalų (dyzelino) kainą (1,059 euro/l) (b. l. 98), laikytina, kad trečiojo suinteresuoto asmens kelionės išlaidos, patirtos nagrinėjant administracinę bylą sudaro 36,01 euro, kurios nagrinėjamu atveju priteistinos iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. R.“.

Priteisti trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (kodas (duomenys neskelbtini)) naudai iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 36,01 euro išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu, atlyginimui, įpareigojant lėšas pervesti į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą (Nr. (duomenys neskelbtini), AB DNB banko Vilniaus skyrius, banko kodas 40100).

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.